Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Rašytojas Philipas Pullmanas: „Turime suteikti vaikams laisvę nežinoti“ 

2018 spalio 21 d. 15:00
pixabay.com nuotrauka

Philipas Pullmanas (g. 1946 m.) – ne tik viso pasaulio, bet ir lietuvių skaitytojams gerai pažįstamas bei mėgstamas anglų vaikų ir jaunimo rašytojas, pelnęs ne vieną literatūrinį apdovanojimą, kurių reikšmingiausieji – 1995 m. gautas Karnegio medalis ir 2005 m. gauta Astridos Lindgren atminimo premija.

Ph. Pulmanas – ir aktyvus literatūros gynėjas bei visuomenininkas, viešai pasisakantis jam svarbiais klausimais. Pavyzdžiui, 2008 m. jis griežtai pasisakė prieš rekomenduotiną skaitytojų amžiaus nurodymą ant knygų viršelių, motyvuodamas, kad tai – vienmatis požiūris į augimą, teigiantis brandą tik kaip judėjimą tam tikra tiese, kuria turi lipti kaip beždžionė pagaliu; 2011 m. aršiai palaikė kampaniją, prieštaraujančią 600 Anglijos bibliotekų uždarymui; 2014 m. pats inicijavo kampaniją nupirkti ir išsaugoti Sasekso grafystėje esantį Williamo Blake‘o kotedžą, gėdindamas tuo nesirūpinančią valdžią; 2016 m. sausį Ph. Pullmanas po penkerių metų veiklos atsisakė būti Oksfordo literatūros festivalio globėju, teigdamas, kad nebegali juo būti po nuolatinių organizatorių atsisakymų mokėti atlygį šio festivalio kviestiniams pranešėjams rašytojams, nes pats Pullmanas yra Autorių sąjungos, kovojančios už deramą atlygį rašytojams, skaitantiems pranešimus knygų festivaliuose, prezidentas.

Į lietuvių kalbą turime išverstas šias Philipo Pullmano knygas: „Šiaurė pašvaistė“ (iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis; Tyto alba, 2003), „Aštrusis peilis“ (iš anglų k. vertė V. Petrukaitis; Tyto alba, 2003), „Gintarinis žiūronas“ (iš anglų k. vertė V. Petrukaitis; Tyto alba, 2004) – šios knygos sudaro trilogiją „Jo tamsiosios jėgos“; taip pat neseniai pasirodė „Laikrodžio širdis“ (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas; Alma littera, 2018).

Skaitytojams siūlome pokalbį su Ph. Pullmanu – apie literatūros galią, rašytojystę ir interneto amžių.

– Kada pradėjote rašyti?

– 1968 metais. Rašyti pradėjau tą dieną, kai išlaikiau baigiamuosius egzaminus Oksfordo universitete. Ir tiesiog niekada nebenustojau to daryti.

– Koks buvo jūsų mėgstamiausias dalykas mokykloje?

– Labiausiai man patiko anglų kalba, iš dalies todėl, kad tai buvo tiesiogiai susiję su skaitymu, o man baisiai patiko skaityti knygas. Ir iš dalies todėl, kad gerai gaudžiausi anglų kalboje. Rašyba, gramatika ir panašūs dalykai man ėjosi labai lengvai, skirtingai nei tikslieji mokslai, kurie sekėsi daug sunkiau.

– Kokiai amžiaus grupei, jūsų nuomone, skirtos jūsų knygos?

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Bet kas, mokantis skaityti, iš to, ką esu parašęs, kažką gali pasiimti. Neįmanoma tiksliai pasakyti, kas yra mano tikroji auditorija ar kokia ji turėtų būti, ir aš tikrai nenorėčiau ko nors atstumti, teigdamas, kad štai ši ar ta knyga yra skirta vaikams ar paaugliams, ir panašiai. Tikiuosi, kad tarp mano skaitytojų yra berniukai, mergaitės, vyrai, moterys, šunys, arkliai ir balandžiai.

– Kodėl rašote pašiūrėje?

– Kai mano vyriausiajam sūnui buvo 13 metų, jis mokėsi groti smuiku. Tuomet dirbau mokytoju ir rašydavau laisvu nuo darbo metu, o taip nutiko, kad tas metas sutapdavo su laiku, kai mano sūnus mokydavosi smuikuoti. Dabar jis labai geras muzikantas ir man maloniau klausytis, kai jis griežia, nei rašyti. Na, bet tuomet pasistačiau pašiūrę, kad turėčiau ramią vietelę rašymui nieko neblaškomas. Ir nuo tol visada rašau joje.

– Už ką labiausiai norėtumėte būti prisimenamas?

– Tai turėtų būti knyga, nemanau, kad norėčiau būti prisimenamas už ką nors kito! Tikriausiai galėčiau būti prisimenamas už „Jo tamsiosios jėgos“ ir galbūt už „Dulkių knygą“, nes tai didelės knygos. Visgi – manau, kad esu tai minėjęs ir anksčiau – labiausiai norėčiau būti prisimenamas už „Laikrodžio širdį“. Tai tobuliausiai sukonstruota knyga. Ji trumpa, o tai svarbu. Man ji labai patinka. Manau, ji atitinka visa tai, koks turėtų būti pasakojimas.

– Kokio amžiaus bebūtum, skaitydamas jūsų knygas jauti vaizduotės begalybę ir jėgą. Tam tikra prasme jūs – kaip Tuvė Janson. Kur slypi tokio rašymo paslaptis, kuomet nei amžius, nei laikmetis, lyg pamojus burtų lazdele, netenka savo ribų?

– Tikiuosi, kad visi, skaitantys mano knygas, jaučiasi laukiami ir priimami, nepaisant jų amžiaus. Jei skaitytojas kažko nesupranta, nes yra tam per jaunas, jis gali grįžti prie knygos vėliau, ūgtelėjęs. Aš nieko neišskiriu ir netikiu tuo, ką dabar taip mėgsta daryti leidėjai, ant knygos viršelio rašydami rekomenduojamą skaitytojų amžių.

– O prilyginimas Tuvei Janson išties mielas, nes man ji labai patinka.

– Manau, kad dabar dalykus įsivaizduoju taip pat, kaip tuomet, kai buvau vaikas. Tikriausiai vienas pasikeitusių dalykų yra tas, kad dabar turiu daugiau patirties rašyme ir žinau, kaip parašyti ilgą knygą. Žinau, kaip išdėlioti istoriją, ir iš patirties galiu pasakyti, ar konkrečiai idėjai išpildyti prireiks 500 puslapių, nes vienoms tiek prireikia, o kitoms ne. Tačiau mane vis dar paveikia tie patys dalykai ir aš vis dar bijau to paties, ko vaikystėje.

– Kaip jums atrodo, kaip galėtume paskatinti jaunąją kartą būti kritiškais mąstytojais?

– Kritiškų ar laisvų mąstytojų neturėsi sekdamas griežtu mokymo planu mokyklose, su vertinimo pažymiais sistema ir vieninteliais teisingais atsakymais. Mokytojams turėtų būti suteikta laisvė karts nuo karto nukrypti nuo mokymo plano ir klausti klausimų, į kuriuos nėra nustatytų atsakymų su iš anksto apskaičiuotais balais. Turime suteikti vaikams laisvę nežinoti. Ir taip turi būti ne tik mokykloje, bet ir namuose.

– Jūsų nuomone, ar interneto amžiuje gali rastis gerų rašytojų?

– Žmonijos istorijoje buvo gal keturios ar penkios didžiosios pasakojimo kaip tokio revoliucijos: pirmoji nutiko, kai mes įvaldėme kalbą, su jos laikais ir galimybėmis, ir suvokėme, kad galime sakyti dalykus, kurie iš tikrųjų nėra tiesa, bet smagūs pasakoti ir klausytis. Antroji buvo rašymas, sukuriant ženklus, išsaugančius pasakojimus ilgiau nei gali išgyventi juos pasakojantis žmogus. Tuomet buvo spausdinimas, kurio dėka tokie pasakojimai, kaip, pavyzdžiui, Biblija ir kiti, galėjo pasklisti po pasaulį. Tuomet, XX a., buvo kinas, dar viena milžiniška revoliucija. Dabar turime internetą. Ar pastebite, kad šie dalykai keičiasi vis greičiau? Tai reiškia, kad arba mes artėjame prie tam tikro ciklo pabaigos, arba kad mūsų laukia dar kažkas, apie ką net nesvajojome; nežinau. Tačiau rašytojai ir toliau rasis, nes rašymas – istorijų pasakojimas ir jų užrašymas – yra labai senovinis dalykas. Visuomet tai darėme, ir kol būsime žmogiški sutvėrimai, visuomet darysime.

– Lairos personažas (iš trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“) nespraudžiamas į jokius lyčių stereotipus ir ji aprašoma ne iš vyriško žvilgsnio pozicijos. Ką manote apie kitas pagrindines veikėjas literatūroje jaunimui?

– Džiugu, kad Laira atrodo būtent tokia. Tačiau niekada nemaniau, jog tam, kad mergaites pasakojime padarytume stipriomis, silpni turėtų būti juose vaizduojami berniukai. Literatūroje buvo ir tam tikro susižavėjimo pasakojimais apie kvailokus, geibius princus, kuriuos reikėjo gelbėti barnioms princesėms – man tai nerūpi. Beje, ar kada domėjotės žodžio „barnus“ (angl. feisty) etimologija? Tai susiję su bezdėjimu (angl. farting). Tad pats šio žodžio nevartoju. Tam tikrais požiūriais Laira yra šiokia tokia nenaudėlė – ji begėdė melagė, barbarė, šiek tiek laukinė, o tokie dalykai nebūtinai kelia žavesį. Tačiau ji tikra. Ji sukurta nesiremiant jokiu konkrečiu žmogumi, tačiau kai mokytojavau, išties mokiau daug mergaičių, panašių į Lairą. Kiekvienoje klasėje yra tokių mergaičių kaip Laira. Ir kai kuriose klasėse yra berniukų, atsidūrusių tokioje pačioje situacijoje, kaip Vilis Peris „Jo tamsiosiose jėgose“. Tai tikri vaikai, jie nėra kaip nors dieviškai apdovanotieji ar ypatingi.

– Kokį patarimą duotumėte vaikams, kurie užaugę nori būti rašytojais?

– Mano patarimas – nekreipti dėmesio į manančiuosius, kad gali jums pasakyti, ką žmonės nori skaityti. Jei dabar paklaustumėte bet ko – knygų pardavėjo, leidėjo, skaitytojo ar bibliotekininko, ko jie labiausiai norėtų, atsakymas būtų „kito Hario Poterio“. O ar jie tai sakė prieš „Hario Poterio“ pasirodymą? Žinoma, ne – jie nežinojo, kad jo nori, kol J. K. Rowling jo nesukūrė. Taigi, tiesa tokia, kad jie nežino, ko nori, o tu turi jiems parodyti. Ir vienintelis būdas tai padaryti yra rašyti tai, ko nori būtent TU.

Pagal scholastic.com, theguardian.com parengė Diana Gancevskaitė

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"