Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Minskietis Edgaras ieško lietuviškų šaknų 

2018 rugsėjo 2 d. 12:00
Vaikystėje pas gimines Vilniuje viešėdavęs Edgaras Bokovas nusprendė gerai išmokti lietuvių kalbą. /
Vaikystėje pas gimines Vilniuje viešėdavęs Edgaras Bokovas nusprendė gerai išmokti lietuvių kalbą. /
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Mokytis lietuvių kalbos Edgaras Bokovas iš Minsko į Vilnių atvyko rimtai nusiteikęs: gerai išmokęs kalbą prašysis į Lietuvos kariuomenę savanoriu. Kartu vykti įkalbėjo ir jaunesnę seserį Valeriją.

Abu vaikystėje viešėdami pas senelius Vilniuje girdėjo lietuviškai kalbant. „Tačiau su mumis, atvykusiais iš Minsko, seneliai dažniausiai kalbėjo rusiškai, – pasakojo Edgaras. – Vis dėlto atmintyje išliko daug lietuviškų žodžių. Kadangi abu turime dvigubą pilietybę – Baltarusijos ir Lietuvos – nusprendėme išmokti ir lietuvių kalbą.“

„Lietuvių kalbos gramatika sunki, tačiau, manau, tai tik laiko klausimas, išmoksiu.“

Į kompaniją pasikvietė sesę

1996 metais Minske gimusio E. Bokovo tėvas jaunystėje į Baltarusijos sostinę iš Vilniaus atvyko studijuoti. Čia vedė baltarusę merginą. Abu jie – inžinieriai. O jo tėvas, Edgaro senelis, – maskvietis, vedęs lietuvę, gyveno Vilniuje. „Studijuodamas Minske tėvas lietuvių kalbą, galima sakyti, visai pamiršo. Jis lietuviškai skaito, supranta, bet kalbėti jau nemoka.

Tad šią kalbą girdėdavau tik vasarą viešėdamas pas gimines Vilniuje. Mano senelis, buvęs kariškis, subyrėjus Sovietų Sąjungai, po kiek laiko nusprendė persikelti į Minską, kur jau mes gyvenome. Dabar Vilniuje liko tik teta, senelės brolio žmona“, – kalbėjo Edgaras. Lietuviškai jis dažniausiai pasišneka su senele, maskvietis senelis lietuviškai nemoka.

Vaikinas bandė mokytis lietuvių kalbos ir savarankiškai, buvo gana sunku, todėl ir atvyko į Lietuvių kalbos ir kultūros centro organizuojamus vasaros kursus užsieniečiams. Kasdien po paskaitų vaikštinėjant po miestą, pasak Edgaro, dirbo regimoji atmintis. Užrašai gatvėse taip pat padėjo gilinti kalbos žinias. „Gramatika sunki, tačiau, manau, tai tik laiko klausimas, išmoksiu“, – įsitikinęs jis.

Minsko universitete Edgaras studijuoja ekonomiką ir vadybą, bakalauro studijas jau baigė, liko magistrantūra. Vaikinas specializuojasi miško paruošų srityje. Jo aštuoniolikmetė sesuo studijuoja mediciną. Paklausti, kuris kurį įkalbėjo važiuoti į Vilnių mokytis lietuvių kalbos, Edgaras prisipažino: „Aš. Kadangi esu vyresnis, paprašiau, kad sesuo man palaikytų kompaniją.“ Ir Valerijai labai patiko. Mėnuo Vilniuje nė kiek nenusibodo. Abu ketina atvykti ir kitą vasarą mokytis aukštesniu lygiu.

Į Vilnių Edgaras atvyksta per visas atostogas. Turėdamas ir Lietuvos pilietybę, gali laisvai keliauti į kitas Europos šalis. Kol kas toliausias miestas, kuriame lankėsi – Varšuva. Minske E. Bokovas lankosi lietuvių bendruomenės renginiuose. Iš viso bendruomenei priklauso keli šimtai žmonių. Kaip pasakojo pašnekovas, ne visi moka lietuviškai.

Susikalbėti pavykdavo

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Su seserimi po paskaitų Edgaras aplankė daug įdomių Vilniaus vietų. Jiems labiausiai patiko Gedimino kalnas, Aušros vartai, Trijų Kryžių kalnas, Valdovų rūmai, Pinigų muziejus. Buvo sužavėti Trakų, Belmonto. „Pėsčiųjų gatvės gražios, prekybos centrai, diskotekos, yra ką palyginti su Minsku. Pasivaikščioti po Užupį buvo labai įdomu, ypač patiko vietiniai hipsteriai. Kituose Vilniaus rajonuose jų nėra, tik ten. Užupyje lankiausi pirmą kartą“, – pasakojo Edgaras. Lankytinose vietose jis pastebėjo, kad gausu rusiškai kalbančių turistų. „Ir galima atskirti, kurie iš Rusijos, o kurie iš Baltarusijos. Rusų kalba skamba visiškai kitaip“, – teigė minskietis.

"Kadangi esu vyresnis, lietuvių kalbos mokytis įkalbėjau ir jaunesnę savo sesutę Valeriją", - sakė Edgaras Bokovas.Jūratės Mičiulienės nuotrauka
"Kadangi esu vyresnis, lietuvių kalbos mokytis įkalbėjau ir jaunesnę savo sesutę Valeriją", - sakė Edgaras Bokovas.Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Vilniuje susikalbėti jam problemų nebuvo. Kiek mokėjo, parduotuvėse stengėsi kalbėti lietuviškai. Kai žodžių pritrūkdavo, prabildavo angliškai arba rusiškai. „Tačiau buvo atvejų, kai vienos pardavėjos nemokėjo angliškai, kitos nekalbėjo rusiškai. Maloniai nuteikė, kai žmonės, pajutę, kad gerai nemoku lietuviškai, imdavo kalbėti rusiškai“, – pasakojo Edgaras.

Lietuvių kalbos kursuose šią vasarą mokėsi 46 studentai. „Su visais susidraugavome, ypač su studentais iš Italijos, Filipinų, Indonezijos, Gruzijos, JAV, Kinijos“, – tikino E. Bokovas.

Edgarui ir Valerijai Bokovams mėnuo Lietuvoje nenusibodo. Laisvu nuo paskaitų metu aplankė daug įdomių vietų.Asmeninio albumo nuotrauka
Edgarui ir Valerijai Bokovams mėnuo Lietuvoje nenusibodo. Laisvu nuo paskaitų metu aplankė daug įdomių vietų.Asmeninio albumo nuotrauka

Krikštytas Vilniuje

Paklaustas, kaip tėvai vertina jo pasirinkimą, Edgaras pasakojo: „Ilgai apie tai kalbėjomės. Tėvai pasakė: „O kodėl ne? Juk tu turi antrą pilietybę, esi ir Lietuvos pilietis, gali rinktis. Pasakė: „Bandyk.“ Aš ir žengiau pirmą žingsnį.“ Vaikinas neslėpė, kad norėtų dirbti Lietuvoje. Tačiau pirma jam reikia atitarnauti gimtajai Baltarusijai. Jei nesi baigęs aukštojo mokslo, į kariuomenę Baltarusijoje ima pusantrų metų, jei baigęs – metams. „O kadangi esu baigęs karinę katedrą, man reikėtų tarnauti pusę metų, – aiškino pašnekovas. – Lietuvoje, kiek žinau, savanoriai tarnauja 9 mėnesius. Man įdomu, kokia Lietuvos kariuomenės struktūra, tvarka, kaip ten gyvena savanoriai, tiesiog įdomu, kokia ta kareiviška košė.“

Išmokti lietuvių kalbą vaikinui svarbu ir dėl to, kad jis jaučia ryšį su Lietuva. „Mano mama – stačiatikė, tėvas – katalikas. Mane krikštijo Vilniuje, Šv. Dvasios bažnyčioje Dominikonų gatvėje“, – kalbėjo Edgaras.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"