Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Laurynas Šarkinas: „Per koncertą uždirbu pusę mėnesio algos“ 

2018 rugsėjo 1 d. 18:26
„Kai studijuoji valstybės lėšomis apmokamoje vietoje, atrodo, lyg ir viskas normalu, nes, na, visur taip yra. Tačiau kai už studijas moki pats, tada viskas regisi kiek kitaip... Įsivaizduokite, kai pirkdami paslaugą apraše matote viena, o gaunate kita“, - sako vaikų chirurgas Laurynas Šarkinas.
„Kai studijuoji valstybės lėšomis apmokamoje vietoje, atrodo, lyg ir viskas normalu, nes, na, visur taip yra. Tačiau kai už studijas moki pats, tada viskas regisi kiek kitaip... Įsivaizduokite, kai pirkdami paslaugą apraše matote viena, o gaunate kita“, - sako vaikų chirurgas Laurynas Šarkinas.
lsveikata.lt nuotrauka

Daugiau nei dešimtmetį vaikų chirurgo darbą VUL Santaros klinikų filiale Vaikų ligoninėje derinantis su muzikanto veikla populiarioje grupėje „Saulės kliošas“ Laurynas Šarkinas (40 m.) nusitaikė į dar vieną – plastinės chirurgijos specialybę. Nors dėl tokio dvilypio gyvenimo sulaukia įvairių, neretai – ir skeptiškų vertinimų, Laurynas sako, jog darbo rezultatai kalba patys už save, o kad negalintis gyventi be muzikos suprato dar studijų metais.

– Negana to, kad jau gyveni ant dviejų – vaikų chirurgo ir muzikanto – kėdžių, dar nusprendei tapti plastinės rekonstrukcijos ir chirurgijos gydytoju. Kam tau to prisireikė?

Kol kas faktų, kurie stipriai nusvertų tą svarstyklių pusę, kur paguldyta muzika, ar sudarytų galimybes visiškai mesti muzikinę veiklą, neužtenka.

– Tikrai niekada nesijaučiau komfortiškai būdamas vaikų chirurgas. Tad ir rezidentūros studijų ėmiausi ieškodamas vietos po saule bei tai, kuo užsiimu dabar, derindamas su tuo, kas patinka. Realybė tokia, kad Lietuvoje dirbti mediku pagal specialybę sąžiningai vienoje vietoje praktiškai neįmanoma. Taigi visi priversti ieškoti papildomų pajamų šaltinių, kad galėtų šį sunkų darbą dirbti gal net ir savo malonumui, dažnai naiviai tikėdamiesi pokyčių. Aš irgi naiviai tikėjau, kad jiems kokių trisdešimties metų turėtų pakakti. Bet dabar suprantu, jog reikia gerokai daugiau: kad pasikeistų kokios trys kartos nuo tų, kurie sukūrė šią sistemą, ir dar apie keletą kartų nuo tų, kuriems joje gerai... Gydytojai laukia pokyčių, o sveikatos politikai visais įmanomais būdais stengiasi, kad niekas nesikeistų.

– Nors kantrybės netekę medikai šiandien kaip niekad aktyviai reikalauja geresnių sąlygų, daug jaunų žmonių susikrauna lagaminus. Pačiam tokių minčių nekilo?

– Galiu tik pasveikinti tuos ryžtingus žmones, kurie negaišdami laiko po studijų juda toliau. Mes, lietuviai, esame tiek Europos, tiek pasaulio piliečiai, tad kodėl ne? Visi adekvatūs žmonės supranta, kad nenusipelno gyventi tokioje nesąmoningoje sistemoje. Jie teisūs ieškodami tos vietos, kur reikalingi protingi, išsilavinę, pagarbos nusipelnantys specialistai. Jei situacija keisis, gal žmonės sugrįš, gal užsidirbs tiek, kad galės gyventi čia, pasidalins žiniomis ir patirtimi. Kokia situacija bebūtų, kiek matau, pastaraisiais metais apie septyniasdešimt procentų medicinos studentų renkasi rezidentūrą čia.

– Kas vėl tapus rezidentu itin bado akis?

– Universiteto nelankstumas ir, kur pirštu nedursi, neišspręsti rezidentūros klausimai: rezidentų vieta įstaigų viduje, vertimas dirbti nemokamai, reikalavimas nenusakomų ar niekur nerašytų kompetencijų, pareigų. Gali susidaryti įspūdis, lyg tos problemos iki šiol niekada nebūtų iškilusios (šypteli). Tačiau net nesuteikiamos galimybės įgyvendinti didžiosios dalies studijų programų. Daugelis universitetinių centrų net neturėtų tokiais vadintis. Jei universitetui išties rūpi besimokantieji, manau, daugelį paslaugų būtų daug pigiau ir paprasčiau pirkti už tą patį krepšelį kitose šalyse, iš privačių įstaigų, samdant dėstytojus, formuojant visiškai kitokį interesą. Kai studijuoji valstybės lėšomis apmokamoje vietoje, atrodo, lyg ir viskas normalu, nes, na, visur taip yra. Tačiau kai už studijas moki pats, tada viskas regisi kiek kitaip... Įsivaizduokite, kai pirkdami paslaugą apraše matote viena, o gaunate kita. Kalbant bendrai, ši struktūra atrodo lyg tik ką gimusi.

– Nebūna akimirkų, kai pasigaili pasirinkęs mediciną?

– Įsivaizdavimas, kas yra būti mediku, keičiasi visais laikotarpiais ir galutinai susiformuoja tik juo tapus. Taigi anksčiau laiko susivokti neįmanoma, ar renkiesi teisingą kelią. Juo labiau kalbos, vieša nuomonė ir tikroji realybė labai iškraipo situaciją. Nemanau, kad ši specialybė kuo nuo kitų skirtųsi. Kaip ir vaikų chirurgija nėra lengvesnė ar sunkesnė už kitas medicinos sritis. Gal tik mažiau gerbiama, prasčiau finansuojama, mažiau apmokama ar reikalinga visuomenei, nei kartais deklaruojama.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Šiaip protingas ir gabus žmogus toks išlieka visur, o nevykėliams niekur nesiseka. Bet dabar kiekvienam jaunam žmogui patarčiau nuo pirmų klasių jau planuoti, domėtis ir galvoti, kuo norite būti, rinkti informaciją ir formuoti asmeninę nuomonę, koks būtų jūsų gyvenimas renkantis vieną ar kitą kelią.

– Esi pelnęs klinikų vaikų numylėtinio titulą. Sunku rasti kalbą su mažaisiais pacientais?

– Balsavo ne vaikai, bet kolegos (juokiasi). Bet jokio specialaus kontakto aš neieškau. Bendrauju su jais kaip su sau lygiais ir ryšys atsiranda savaime. Kada jautiesi geresnis, vyresnis ir dar tuo mėgaujiesi, bendrą kalbą surasti bus sunku. Kai to nesistengi daryti, gyvenimas sutvarko viską savaime.

– Būna, darbe ir autografus dalini?

– Kaip „Saulės kliošo“ būgnininką darbe mane atpažįsta retai. Ligoninės kontingentas – visgi tam tikras socialinis sluoksnis, mūsų grupės muziką Lietuvoje daugiau žino tik muzikine scena besidomintieji. Pasitaiko, kad mane atpažįsta tėvai, tad autografą esu davęs.

– Netenka iš kolegų išgirsti, jog neva būgnais grojantis chirurgas – nerimta?

– Visais laikais sulaukiu skeptiškų vertinimų, įvairių požiūrių. To priežastys irgi tikėtinai skirtingos. Juk ir pačių kolegų mentalitetas, pasaulėžiūra skiriasi. Tačiau darbo rezultatai ir statistika kalba už save. Pagal tai tikrai nesu eilės gale, kad ir kaip kitiems norėtųsi.

– Jei reiktų rinktis tarp muzikos ir medicinos, lengvai apsispręstum? Galbūt tam tikrą konfliktą išgyveni nuolat?

– Kol kas faktų, kurie stipriai nusvertų tą svarstyklių pusę, kur paguldyta muzika, ar sudarytų galimybes visiškai mesti muzikinę veiklą, neužtenka. O konfliktą išgyvenu nuolatos. Ir ne tik dėl to... Gyvenant vien iš mediko atlyginimo galą su galu susidurti būtų sunku. O vieno koncerto metu uždirbu puse savo mėnesinio atlyginimo. Kita vertus, medicina yra mano profesija, kuriai įgyti paskyriau daug laiko.

Dosjė

2001 metais baigtos studijos Vilniaus universitete (VU). Įgytas aukštasis išsilavinimas, suteikta gydytojo kvalifikacija.

2006 m. baigtos vaikų chirurgijos rezidentūros studijos (VU).

Nuo 2017 – plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos rezidentūra (VU).

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"