Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Išgelbėta iš Kauno geto Dalia: mano gyvenimui nėra tinkamesnio vardo 

2018 liepos 28 d. 12:00
Dalia Wilentschuk-Jackbo:."Kad ir kas man nutiko vaikystėje, dabar galiu pasakyti, kad mano gyvenimas susiklostė palankiai.“
Dalia Wilentschuk-Jackbo:."Kad ir kas man nutiko vaikystėje, dabar galiu pasakyti, kad mano gyvenimas susiklostė palankiai.“
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Žydų mergaitė, kuriai akivaizdžiai grėsė sunaikinimas, krepšyje buvo išnešta iš geto ir gavo lietuvišką vardą – Dalia. Jos išlikimo istorija virto gyvu liudijimu, paminklu ją išgelbėjusioms moterims – Jadvygai Jablonskienei ir Marijai Žakevičienei. Viena jų galėjo išvengi negailestingos lemties, tačiau meilė mergaitei tada buvo svarbesnė.

Tai ne praeitis, ne istorija, o pati tikriausia šiandiena, kurią Norvegijoje gyvenanti Dalia Wilentsczuk-Jackbo pirmą sykį ryžtosi paliudyti „Lietuvos žinių“ skaitytojams. „Apie savo vaikystę esu perskaičiusi daug skirtingų šaltinių. Reikia pasakyti, kad juose neišvengta klaidų“, – lyg įspėdama, lyg dvejodama savo pasakojimą pradėjo Dalia.

Baisi patirtis visą vaikystę nedavė jai ramybės, košmarais lankė naktimis. To įvykio prisiminimas nupurto net ir suaugus.

Dalia reiškia likimą

Dalia Jackbo – tėvų jai duotas pirmasis vardas Šulamit – gimė 1941 metų vasarį Kauno žydų šeimoje. Mergaitės tėtis Davidas Vilenčiukas (pagal vokišką transkripciją – Wilentschukas) buvo siuvėjas, mama Mary laikė krautuvėlę.

1941 metų liepą Dalios tėvus ir artimuosius su visa žydų bendruomene naciai suvarė į getą Vilijampolėje. Suaugusieji kasdien eidavo priverstinių darbų anapus geto sienų, tuo metu mažąją Šulamit prižiūrėjo 13 metų vyresnis jos pusbrolis Elly.

Maždaug po dvejų metų gete pasklido kalbos, kad naciai ketina vykdyti „vaikų akciją“ – atskirti nuo tėvų, išvežti ir sunaikinti. Pasak Dalios, tarpukariu D. Wilentschukas turėjo klientą – žurnalistą ir diplomatą, lietuvių kalbininko sūnų Joną Jablonskį. Pirmomis karo dienomis jis buvo sušaudytas Baltarusijoje, tačiau Davidas per tarpininkus kreipėsi į jo našlę Jadvygą Žakevičiūtę-Jablonskienę ir mamą Mariją Žakevičienę, ar šios galėtų priglausti ir išgelbėti jų dukrelę. Moterys sutiko.

Sutartą 1943-iųjų rugpjūčio dieną Šulamit teta, medicinos sesuo, įšvirkštė dvimetei dukterėčiai migdomųjų vaistų ir paslėpė kuprinėje. Tėvas Davidas, iš anksto papirkęs geto apsaugininkus, išnešė dukrytę į laisvę ir paliko saugioje vietoje, į kurią netrukus turėjo ateiti kažkas iš Jadvygos siųstų žmonių.

Planas pavyko, mergaitė atsidūrė Jadvygos ir Marijos globoje. Teisininko, žurnalisto, Birželio sukilimo Vilniuje organizatoriaus Stasio Žakevičiaus sesuo žydų mergaitei davė Dalios vardą.

„Dalia reiškia likimą, – nusišypsojo mesendžeriu kalbinta pašnekovė D. Jackbo. – Mano gyvenimo istorijai geresnio vardo nesumanysi.“

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Iš pradžių mergaitei buvo išrūpintas Dalios Petrauskaitės gimimo liudijimas, o po to, matyt, saugumo sumetimais suteikta naujosios mamos pavardė – Dalia Jablonskytė.

Jadvyga susitarė su mergaitės tėvais: jei šie neišgyvens karo, ji auginsianti Dalią kaip savo vaiką. O jei liks gyvi, išsaugos dukrelei Dalios vardą.

Išgelbėta iš Kauno geto Dalia: mano gyvenimui nėra tinkamesnio vardo

Išgyveno pragarą

Abu Dalios tėvai išgyveno. 1944-ųjų liepą Kauno getas buvo likviduotas, nesunaikinti jo gyventojai atsidūrė Vokietijos koncentracijos stovyklose. Moteris hitlerininkai vežė į Štuthofą, vyrus – į Dachau.

1945-ųjų kovą Štuthofas buvo smarkiai bombarduojamas. Dalios mama patyrė smarkių sužalojimų. Po mėnesio, balandžio 28-ąją, kalinės evakuotos krovininiu laivu. Jūroje joms teko praleisti 14 dienų – laivą ne kartą apšaudė, jame kilo gaisras.

Kai visas pasaulis džiaugėsi karo pabaiga, šių moterų kančios tęsėsi. Vokiečių prižiūrėtojai iš laivo paspruko, palikdami jas likimo valiai. Vis dėlto pakrantėje bėginėjantys vaikai pamatė dreifuojantį laivą, įspėjo suaugusiuosius ir pagaliau moterys buvo iškeltos į krantą. Vaikai tvirtino, kad laivu gabentos juodaodės – per kelias savaites moterų veidai pajuodo nuo suodžių ir nešvaros.

Dalios mama atsidūrė ligoninėje, tėvas po karo sirgo dėmėtąja šiltine. Abu laukė, kol kiek sustiprės, ir galės ieškoti vienas kito. Raudonojo Kryžiaus sąraše perskaitė, kad yra gyvi, ir jau netrukus džiaugėsi susitikimu Miunchene. Paskui buvo apgyvendinti nedideliame St. Ottilien miestelyje pietų Vokietijoje, kur benediktinų vienuolyne buvo įrengta perkeltųjų asmenų (DP) stovykla.

Pirmasis prisiminimas – mamos areštas

J. Jablonskienės namuose mergaitė gyveno dvejus metus. Iš to laiko, D. Jackbo teigimu, ji beveik nieko neprisimenanti, liko tik žodis „motulė“, kuriuo ji vadino Jadvygos mamą Mariją.

J. Jablonskienė dalyvavo pogrindiniame išsilaisvinimo judėjime. 1945 metais išspausdino memorandumą Jungtinėms Tautoms, raginantį paisyti Atlanto chartijos ir atkurti Lietuvos valstybę. Už tai buvo sovietų areštuota ir įkalinta. Tada Daliai buvo ketveri.

Visi svarbiausi jos mažų dienų įvykiai nutiko naktį. Jadvygos areštas tapo pirmu ryškiu Dalios vaikystės prisiminimu. „Enkavedistai naktį atėjo jos išsivesti. Prisimenu smarkų beldimą į duris, po to sunkius jų žingsnius. Buvau mirtinai išgąsdinta. Močiutė Marija laikė mane ant rankų, pamenu – klykiau ir klykiau“, – pasakojo D. Jackbo.

Ši baisi patirtis visą vaikystę nedavė jai ramybės, košmarais lankė naktimis. To įvykio prisiminimas nupurto net ir suaugus.

Motulė Marija pradėjo rūpintis kalinama, kankinama dukra. Kasdien jai nešė maisto ir medikamentų. Prižiūrėti mergaitės jau nebeišgalėjo. Todėl, Dalios teigimu, paprašė nužudyto žento sesers Onos Jablonskytės-Landsbergienės priglausti Dalytę savo namuose. Ši su vyru Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu per karą slėpė žydaitę Belą Gurvičiūtę, bet tuo metu vyras jau buvo pasitraukęs į Vokietiją.

Nepažįstamosios apsilankymas

Dalios tėvai Davidas ir Mary St. Ottilien stovykloje dar jautėsi labai nusilpę, tačiau mama vis tiek išsiruošė ieškoti savo dukters, nors ir nežinojo, ar mergaitė gyva. Davido brolis Mary palydėjo iki Lenkijos sienos, toliau į kelionę leidosi viena.

„Moteriai toks žygis buvo ypač pavojingas. Turėti kontaktai, adresai nepravertė – tose vietose tiesiog nebuvo likę pažįstamųjų. Viską ji turėjo pasiekti savo jėgomis: susirasti maisto, miegoti kur papuola – ant suolų ar geležinkelio stotyse“, – mamos kelionę atpasakojo D. Jackbo.

Mary tikėjosi dukrą atrasianti pas Jadvygą. „Ko gero, ji sutiko mano motulę, kuri pasakė, kad esu pas Landsbergius“, – svarstė Dalia. Esama liudijimų, esą Mary norėjusi į Vakarus išvežti ne tik savo dukrą, bet ir jos gelbėtojas – Jadvygą ir Mariją. Deja, tuo metu Jadvyga jau buvo suimta.

Dalia pasakojo prisimenanti, kaip tą lemtingą naktį užlipo miegoti į antrą aukštą. Buvo 1946 metų gegužės 29-osios naktis. „Gydytoja Landsbergienė mane pašaukė nusileisti ir susipažinti su moterimi, kurios anksčiau niekada nebuvau mačiusi“, – jaudinančias akimirkas prisiminė D. Jackbo.

Viešnia maldavo mergaitę važiuoti kartu. Mėgindama kaip nors įsiteikti vaikui, ištiesė pakelį kakavos... Rūstus pokario metas buvo nustatęs savas vertes.

„Važiuoti su nepažįstamąja nenorėjau – trečios mamos man jau buvo per daug. Vaiko galvelėje viskas susipynė, ko gero, negalėjau ta moterimi patikėti“, – to meto savo jausmus svėrė Dalia.

1946 metai: Dalia su mama pakeliui į St. Ottilien.
1946 metai: Dalia su mama pakeliui į St. Ottilien.

Akys neatpažino – atpažino širdis

Vis dėlto mergaitė išvažiavo su tikrąja savo mama. Kirsti Lietuvos sieną tada buvo draudžiama, mirtinai pavojinga. Sunkvežimyje bėglės visą laiką slėpėsi po užtiesalais. Kartu keliavo ir daugiau žmonių, kurie iš pradžių nenorėjo bendrakeleivės su mažyle bijodami, kad ši ims verkti ir juos išduos. Kelionė į Vokietiją Dalios atmintyje išliko kaip dar vienas baisus prisiminimas, kurių likimas jai nepašykštėjo.

M. Wilentschuk kelionė į Lietuvą ir atgal į St. Ottilien truko tris mėnesius. Stovykloje Dalia pagaliau susitiko su savo šeima ir karą išgyvenusiais giminaičiais. Tačiau Jadvygos, motulės ir gydytojos Onos ilgesys, suprantama, niekur nedingo. Dalia pasakojo daug verkusi. Vienintelė paguoda jai buvo pusbrolis Elly iš Kauno geto.

„Buvau gana laiminga matydama šį vaikiną, nors jo ir nepažinau. Matyt, jį atpažino mano širdis. Tada pamažu apsiraminau, apsipratau“, – pasakojo ji.

1947-ųjų gegužę Vilenčiukų šeima laivu išplaukė į Norvegiją. Kelionė jūra mergaitei visiškai išgaravo iš atminties. Šeima iš pradžių apsistojo mažame Norvegijos miestelyje, mokėsi norvegų kalbos. Vėliau persikėlė gyventi į Oslą. „Norvegijoje buvome labai šiltai sutikti“, – teigė D. Jackbo.

Ji baigė mokyklą, susirado draugių, ištekėjo už norvego ir po kurio laiko pasijuto esanti tikra norvegė. Dirbo biuro administracijoje.

Kartu sutiko savo likimą

Šio mūsų pokalbio ir publikacijos nebūtų, jei ne Los Andžele gyvenanti signataro Mykolo Biržiškos anūkė Danutė Barauskaitė-Mažeikienė. Jos dėdė S. Žakevičius ir teta Marija nuolat pasakojo apie Dalią. Per karą Stasys su žmona dažnai lankėsi savo sesers ir mamos namuose Kaune. Stasiui be saiko patiko mažoji Jadvygos įnamė.

D. Mažeikienė visaip stengėsi susisiekti su Dalia. 1999 metais prof. Vytautas Landsbergis jai pasakė, kur dabar gyvena jo tėvų globota moteris, kokia jos pavardė. Su savo „broliu“ prof. Vytautu Landsbergiu Dalia susitiko prieš 2000-uosius Osle. Antrą kartą jį pamatė jau Lietuvoje, per pirmąją viešnagę 1999 metais.

Kai atsirado feisbukas, Danutė parašė Daliai ir susirašinėjimas galiausiai baigėsi susitikimu – prieš porą savaičių. Tada Rasų kapinėse Vilniuje buvo perlaidojami Mykolo, Bronės, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų palaikai. „Susitikimas su nuostabia Danutės šeima mane labai sušildė“, – sakė D. Jackbo.

1948 metais J. Jablonskienė buvo mirtinai nukankinta kalėjime. Pasak „Lietuvos žinių“ kalbinto V. Landsbergio, kai Stasys su žmona traukėsi į Vakarus, kartu jie norėję pasiimti visas tris – seserį, mamą ir Dalytę. „Moterys nesutiko, nes Dalytė buvo labai išsiskirianti, vokiečiams būtų sukėlusi įtarimų. Mergaitę jos labai mylėjo, todėl nenorėjo išsiskirti. Ir kartu su ja sutiko savo likimą“, – sakė V. Landsbergis.

2000 metais Izraelio valstybė pripažino J. Jablonskienę Pasaulio tautų teisuole. Jos vardas įrašytas Jad Vašem holokausto atminimo centro Garbės sienoje. Kiek anksčiau, 1995 metais, Pasaulio tautų teisuole buvo paskelbta ir V. Landsbergio mama O. Jablonskytė-Landsbergienė.

Dalios motulė M. Žakevičienė išgyveno iki 1965-ųjų, tėvas Davidas mirė 1979-aisiais, sulaukęs 79-erių, mama Mary iškeliavo anapilin 1998 metais. Pusbrolis Elly iki šiol gyvena Kanadoje, Toronte.

„Kad ir kas man nutiko vaikystėje, manau, turėjau pačias geriausias mamas – Jadvygą, Oną. Šios moterys man buvo labai švelnios. Taip pat ir motulė Marija, nors ją jau prisimenu lyg per rūką. Dabar galiu pasakyti, kad mano gyvenimas susiklostė labai palankiai“, – pabaigė pasakojimą D. Wilentschuk-Jackbo.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"