Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Džoja Gunda Barysaitė: Prezidento fotografas neturi teisės klysti, sirgti ir išsišokti 

2018 rugsėjo 10 d. 14:29
Adamkai su Džoja Gunda Barysaite (dešinėje) / 
Adamkai su Džoja Gunda Barysaite (dešinėje) / 
Rasos Pakalkienės nuotrauka

Džoja Gunda Barysaitė savo darbe matė tai, kuo galėtų pasigirti turbūt tik ji viena. Per kiek daugiau nei penkiolika metų darbo Prezidentūros fotografe, ji fiksavo net trijų prezidentų darbo fasadą, matė užkulisius, kelis kartus lankėsi pas popiežių ir net įamžino asmenines Adamkų šeimos atostogas. Tad koks jis, tas pirmojo šalies fotografo darbas, – įdomi kasdienybė, kelionės ir priėmimai, ar intensyvus ir alinantis triūsas?

– Kaip prasidėjo jūsų kelias į fotografiją?

– Kelias į fotografiją prasidėjo nuo kūdikystės, nes mano tėtis fotografas. Tad aš praktiškai išaugau raudonoje šviesoje tarp fotoaparatų ir visiškai nebuvo įdomu, išskyrus tą dalį, kai ryškaluose išryškėdavo nuotrauka. Išties, susidomėjau fotografija tik baigdama 11 klasę. Tik tuomet pradėjau fotografuoti, bet stoti nusprendžiau į lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Kurį laiką studijuodama tuo pačiu metu ir fotografavau, kol supratau, kad man svarbiau fotografija. Tada palikau studijas ir fotografavau. Taip viskas ir prasidėjo.

Negali nesigauti nuotraukos mano darbe. To negali būti. Būdavo, pasitaikydavo, kad viena kita nuotrauka brokas, bet tada visos kitos turėjo būti geros.

– Koks buvo pirmasis profesionalus fotografės darbas?

– Pirmasis buvo „Literatūros ir meno“ savaitraštyje. Pradžioje dirbau laiškų skyriuje, bet ir pafotografuodavau, kai reikėjo ir kiti nespėdavo, o paskui jiems patiko mano darbai ir ėmiau dirbti jau fotografe. Mano pradžia buvo su kultūrininkais, literatais, dailininkais ir t. t.

– O kaip ta pradžia atvedė iki Prezidentūros?

– Tai buvo toks 180 laipsnių kampo posūkis. Ir nedrąsu buvo, ir visai kita aplinka. Pradžia buvo ganėtinai atsitiktinė: tuo metu dirbau „Lietuvos žinių“ redakcijoje ir prasidėjo rinkiminė kampanija. Redakcijoje tuo metu dirbome trys fotografai, o redaktorius dalino kandidatus, kuris fotografas kurį „dengs“, kaip mes sakome. Būtent tuo metu aš nuėjau „pas nykštukus“, o kai grįžau man buvo likęs Valdas Adamkus. Ir aš, aišku, tuo labai apsidžiaugiau.

Taip ir prasidėjo – fotografavau rinkiminę kampaniją laikraščiui ir sekėsi neblogai, padariau parodą. Prezidento Valdo Adamkaus komandai patiko mano darbai ir mane pakvietė dirbti į Prezidentūrą. Taip ir įvyko tas posūkis.

Labai ilgai nesvarsčiau ar sutikti, nes buvau jau lyg išsisėmus toje kultūrinėje plotmėje, atrodė, lyg jau būčiau praradus skonį, todėl pagalvojau, kad toks posūkis būtų visai neblogas ir įdomus. Išties, tai buvo toks labai rimtas iššūkis.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Kai pradėjote dirbti, gal atsimenate, kokią pirmą nuotrauką padarėte jau būdama Prezidentūros fotografe?

– Pirmosios nuotraukos neatsimenu, tačiau gerai pamenu pirmą fotografavimą. Tai vyko inauguracijos dieną, kuomet prezidentas važiavo per tuos žmonių susibūrimus padėkoti už balsus ir palaikymą. Pamenu, Sporto rūmuose buvau įspeista į tokią minią, kad buvo baisu. Toks pirmasis sunkumas buvo – potyris, kurio niekada nebuvau patyrusi, dirbdama kultūrinėje spaudoje. Buvo kažkas nenusakomo. Jeigu apsaugos vyrai nebūtų priėmę į tą ratelį, kuriuo apsupo prezidentą ir ponią Almą, būtų mane ten, matyt, numindę kaip reikiant. Tai buvo toks pirmas rimtas įspūdis, o pirmosios nuotraukos nelabai atsimenu.

– Tuo metu, kai pradėjote dirbti Prezidentūroje, tik mezgėsi ta oficialios fotografijos tradicija. Kaip ji keitėsi su laiku? Ar kažkaip išvis keitėsi? Reikalavimai nuotraukoms, protokolui?

– Išties, tempas vis didėjo ir didėjo, nes, kol dirbome juostiniais fotoaparatais, viskas vyko daug lėčiau. Tuo metu nebuvo ir tų oficialių interneto svetainių, nieko nebuvo. Tai buvo paprasčiau – jei reikėdavo spaudai kokios nuotraukos, išrinkdavai, atspausdavai ir duodavai. Paskui, kai viskas skaitmenizavosi, teko priimti iššūkį – pradėti darbą su skaitmeniniu aparatu. Aišku, buvo visokių kurioziškų situacijų. Tada atsirado pirmasis Prezidentūros internetinis puslapis, jau pradėjome nuotraukas kelti ten. Taip sakant, viskas „lipo į kalną“, iki pat to laiko, kai jau reikia įdėti nuotrauką dar prieš tai, kai nufotografuoji. Taip viskas ir tobulėjo.

– Minite kuriozus, ar atsimenate savo pirmą kartą, kai supratote, kad nuotrauka nepavyko. Ką darėte?

– Išties, man šokas buvo, kai grįžome iš vizito pas popiežių. Tai buvo turbūt 1998 ar 1999 metai. Man išvis tai buvo pirmas toks rimtas išvažiavimas, o dar pas patį popiežių. Visko ten susidėjo, rankos drebėjo, kinkos drebėjo, kojos linko. Grįžau namo, juostos liko gulėti krepšyje. Pašokau anksti ryte išpilta šalto prakaito ir sakau: „Tėvai, lekiam ryškinti, man atrodo, kad man nieko neišėjo.“ Nulėkėm ryškinti į laboratoriją, išryškino tas juostas ir tada pamačiau, kad viskas gavosi. Bet strioko buvo, tai nemoku apsakyti. Pamenu, kad šaltas prakaitas tiesiog pylė, panikos priepuolis buvo akivaizdus.

– Buvo atvejų, kai tikrai nesigaudavo?

– Negali nesigauti nuotraukos mano darbe. To negali būti. Būdavo, pasitaikydavo, kad viena kita nuotrauka brokas, bet tada visos kitos turėjo būti geros.

Tokiame darbe privalai padaryti nuotrauką, pavyzdžiui, rankų paspaudimo. Tiesiog negali nepadaryti. Tas suvokimas tiesiog įrašytas stuburo smegenyse. Taip ir dirbome. Kad visiškai nieko nesigautų, taip tikrai nėra buvę. Galėjo nutikti taip, kad kokybiškai tam tikra prasme kadras prastesnis, rakursas koks nors ne tobulas, bet kadras vis tiek turėdavo būti ir būdavo.

– Jūsų ryšys su Adamkais buvo tikrai artimas. Iš karto ėmėte daryti jų asmeninius portretus, ar pradėjote nuo rankų paspaudimų?

Mes kaip kumštis vienas kitą palaikydami, padrąsindami ir ėjome į priekį. Ir susidraugavome, susibičiuliavome labai artimai.

– Viskas prasidėjo nuo rankų paspaudimų. Tie kadrai su šeima ir toks artimesnis bendravimas atsirado per oficialius vizitus į užsienį, kurie ir poniai Almai buvo iššūkis, kai reikėdavo reprezentuoti, ir man tai buvo iššūkis, ir visiems. Tad mes kaip kumštis vienas kitą palaikydami, padrąsindami ir ėjome į priekį. Ir susidraugavome, susibičiuliavome labai artimai.

– Valdo Adamkaus pirmosios kadencijos metu, kuomet pradėjote su juo dirbti, Lietuvoje dar nebuvo tos tradicijos viešinti asmenines tokių aukštų šalies pareigūnų akimirkas.

– Lietuvoje nebuvo, o šiaip pasaulyje tai buvo įprastas dalykas. O kadangi prezidentas Adamkus buvo „iš anapus balos“, tai jam ta tradicija nebuvo naujiena. Čia gal mes tik žiūrėdavome ir mums naujiena buvo, nes atrodė na kaip čia dabar. Lietuvoje iki tol to tikrai nebuvo. Nepamenu, kaip buvo Algirdo Brazausko laikais, kiek ten daug tos laisvos aplinkos buvo fotografuojama, tačiau Valdo Adamkaus kadencijos metu tikrai ta tradicija įsitvirtino. Tai nebuvo joks stebuklas, tai tiesiog buvo pateikiama kaip norma.

– Rolando Pakso prezidentavimo metu jo šeima buvo plačiai nušviečiama žiniasklaidoje. Teko fotografuoti jo šeimą, namų aplinką?

– Ne. Tik oficialioje aplinkoje. Vizito pas popiežių metu, kur vyko su šeima. Tai buvo oficialios nuotraukos, privačioje erdvėje ne.

– Jis nenorėjo, neprašė to daryti, ar turėjo savo šeimos fotografą?

– Dėl ko buvo priimtas toks sprendimas, aš nežinau. Tiesiog man nebuvo tokių užduočių ir aš niekada nebuvau tokioje privačioje aplinkoje, kad fotografuočiau šeimą. Nežinau ar tai buvo paties Rolando Pakso pozicija, ar spaudos tarnybos, negaliu pasakyti.

Visi prezidentai skiriasi viskuo. Ir tai, kaip jie reaguoja į objektyvą, ir tai, kaip jie bendrauja, kiek gali atsipalaiduoti prieš objektyvą. Jų charakteriai visiškai skirtingi, skirtingi temperamentai.

– Kuo skyrėsi visi trys prezidentai kuriuos jums teko fiksuoti, kaip jie jautėsi prieš objektyvą?

– Jie visi skiriasi viskuo. Ir tai, kaip jie reaguoja į objektyvą, ir tai, kaip jie bendrauja, kiek gali atsipalaiduoti prieš objektyvą. Jų charakteriai visiškai skirtingi, skirtingi temperamentai. Rolandas Paksas, sakyčiau, gal labiausiai užsidaręs, nebuvo tokio laisvumo. Gal net šiek tiek prisibijojo kameros. Tikrai nesijautė visiškai komfortabiliai.

– Kaip gimsta tie prezidentų artimos aplinkos kadrai? Pats fotografas gali ateiti pas prezidentą ir sakyti, kad štai, eikime į lauką, tarkim, pamėtyti rudeninių lapų ar tai spaudos tarnybos iniciatyva, kai fotografas sako, kad dėl viešųjų ryšių reikėtų tokių kadrų, siekiant atskleisti prezidentą viename ar kitame amplua?

– Su prezidentu Adamkumi būdavo taip, kad imam pasitariam ir nutariame padaryti, ką nors laisvesnio. Arba tiesiog einame gatve ir pamatome gražų vaizdą ir sugalvojam nusifotografuoti. Arba Valdas Adamkus sakydavo man: „Žiūrėk, Džoja, kaip čia gražu“ arba „Žiūrėk, kaip čia vyšnios žydi, būtų šaunu jų fone įsiamžinti su Alma“. Tai būdavo labiau ekspromtas. Yra buvusi gal viena kita fotosesija Turniškėse pas ponią Almą ir prezidentą. Tuomet tokį laisvą pasivaikščiojimą padarome, atsigeriame kavos, paskui išeiname į lauką, apeiname aplink namą ar dar ką sugalvojame. Tai čia jau buvo iš anksto sugalvota ir suplanuota, kad štai, reikia nusifotografuoti laisvesnėje aplinkoje.

– Skirtingose šalyse prezidentų fotografų darbas skiriasi – nuo uždaros Rusijos, kur apsiribojama daugiausiai tik rankų paspaudimų nuotraukomis iki JAV prezidento Baracko Obamos fotografo Pete'o Souza, kuris įtvirtino savo vardą, viešindamas asmeniškas ir jautrias prezidento bei pirmosios ponios akimirkas. Kiek laisvės Lietuvoje turi Prezidentūros fotografas – ar reikia suderinti iš anksto su spaudos tarnyba kokie kadrai pateks į viešumą, ar yra duodami išankstiniai nurodymai, kokiais rakursais reikėtų fotografuoti?

– Lietuvoje tos laisvės yra tiek, kiek leidžia asmuo, kuris yra fotografuojamas. Kažkokių specifinių nurodymų dėl to, kaip turi atrodyti nuotraukos, nėra buvę, tikrai nesu jų gavus. Kai esi profesionalas, pats jauti, kaip ir iš kurios pusės geriau fotografuoti. Kokia mimika, tarkim, ar rakursas neatrodo gerai. Natūraliai jų vengi. Tai vidinės etikos dalykai, aš taip galvočiau.

Dėl nuotraukų suderinimo – Valdo Adamkaus prezidentavimo metu tai būdavo paliekama profesionalams, profesionalai spręsdavo. Jeigu aš fotografuoju, tai fotografijas atrenku aš ir man būdavo leidžiama duoti jas į spaudą. Buvo visiškas pasitikėjimas.

– O Rolando Pakso apkaltos metu nebuvo kokių nors nurodymų, kad nereikia fotografuoti?

– Ne. Nebuvo. Manau jam tiesiog ne tas galvoje buvo. Tačiau tai irgi profesinės etikos dalykai – žurnalistai darydavo savo, o mūsų darbas buvo kitoks

– Kuo skiriasi Prezidentūros fotografo ir paprasto fotožurnalisto darbas?

– Panašu yra tai, kad yra labai svarbu pagauti akimirką, kadangi vis dėlto tai yra reportažinė fotografija. Tiek čia, tiek ten privalu gaudyti ir pagauti kažkokias situacijas. O skiriasi tuo, kad jeigu prezidentas nosį krapšto, tai man tiesiog nenusispaudžia mygtukas, o žurnalistams gal nusispaudžia.

– Skirtingų sričių fotožurnalistai turi skirtingas nerašytas taisykles, ką galima ir ko negalima daryti fotografuojant. Kokios tos taisyklės prezidentinėje fotografijoje?

– Taisyklės ganėtinai paprastos – neperžengti protokolo ribų. Tai yra natūralu, tiesiog intuityviai jauti, kas galima ir ko negalima: nesiveržti į priekį, nekristi po kojomis. Kiekvienas fotografas turi matyt tą vidinį „šeštą jausmą“, kai žino, ko negalima daryti. Prisilaikyti protokolo, toks bendras reikalavimas. Neateiti su šortais, ar nuogom kojom. Tie protokolai labai skiriasi, kiekviena šalis turi savąjį.

O šiaip tai darbas fiziškai labai sunkus. Po 12 po 14 valandų kartais tekdavo dirbti, dažnai be savaitgalių. Ir psichologiškai labai daug streso.

Ką tu gali daryti, tarkim, nuvažiavęs pas „braliukus“ į Latviją ir kaip tu turi elgtis nuvažiavęs į Jungtinius Arabų Emyratus – skirtingi dalykai. Skiriasi protokolai, aprangos kodai, daug kas. Turi nujausti, kitą kartą net nežinai, koks tas protokolas yra. Kaip kiškis suglaudęs ausis dairaisi, stebi vietinių elgesį ir mėgini pataikyti.

– O Prezidentūros protokolo tarnyba neinstruktuodavo prieš važiuojant apie tai, kokie protokolo reikalavimai keliami skirtingose šalyse?

– Ne, nebūdavo tokių instrukcijų. Instrukcija buvo tik vieną kartą, kai prieš vizitą į Romą buvo pasakyta, kad būtinai reikia dėvėti siaurą sijoną ir skarelę, na, galvos apdangalą. Tai fotografuojant tas tikrai nepadeda. Siauras sijonas irgi nepatartinas tokiame darbe, tiesą sakant.

– Pamenate fotografavimą, kai protokolo reikalavimai buvo griežčiausi?

– Gal kai vizito į Lietuvą buvo atvykusi britų karalienė. Tačiau tai irgi apima tuos pačius etikos dalykus, – neišsišokti, per arti neiti, nesipainioti po kojomis, nelįsti tarp dviejų aukšto rango žmonių besikalbančių. Nesimalti. To vizito metu teko laikytis atokiau visą laiką ir „jausti atstumą“ – toks buvo nurodymas duotas.

– Kitų šalių prezidentai turėjo specifinių nurodymų dėl rakurso, blykstės naudojimo ar panašių dalykų?

– Buvo tokių atvejų. Buvusio Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy nebuvo galima fotografuoti iš šono tuo metu, kai jis kalbėdavo iš tribūnos. Taip buvo dėl to, kad jam statydavo tokį paaukštinimą. Tai buvo jam jautri tema, nes vienas žurnalistas „nupaparacino“, kaip jis ant tos dėžutės atsistojęs, ir vaizdelis tikrai ne koks. Tad vėliau dėl to būdavo pasakoma iš karto, kad iš šono neiti.

Dar buvo pasitaikę, kad kažko iš šono nebuvo galima fotografuoti. Gal buvusio Italijos premjero Silvio Berlusconi iš kažkurios vienos pusės buvo nepageidautina fotografuoti.

– Ar moteriai šioje sferoje dirbti sunkiau, ar atvirkščiai – daug kas praleidžia pro duris pirmą, užleidžia geresnę vietą fotografavimui?

– Pro duris tikrai nepraleidžia. Pamenu vieną komišką atvejį, kai mes buvome Lenkijoje. Atvažiavome į Lenkiją, visi jau išsirikiavę aš atvažiuoju paskutinę minutę su kortežu, iššoku, lenkai „proše proše, panie“, jau rodo kur man stoti. Aš galvoju, na, jau lenkų toks paslaugumas – tai čia kažkas nerealaus. Pastatė čia mane puikioje vietoje, bus labai gerai. Išlipo prezidentas, tuo metu Kwasnievskis, išlipa mūsų prezidentas sveikintis ir aš lieku visiškai šone, kur visiškai nieko negaliu padaryti. Tai va tokių atvejų yra buvę. Va taip moteriai „lengviau“ ir būna.

O šiaip tai darbas fiziškai labai sunkus. Po 12 po 14 valandų kartais tekdavo dirbti, dažnai be savaitgalių. Ir psichologiškai labai daug streso, jeigu išvažiuoji į užsienį, tai trys paros non-stopu, nepažįstama aplinka, turi labai greitai orientuotis. Tad įtampos pakanka.

– Tarp fotografų yra toks nerašytas draugystės principas, kai negalint būti dviejose vietose vienu metu arba jei, kas nutinka su aparatūra ir lieka be nuotraukų, jis gali kreiptis į kolegą ir paprašyti pasidalinti vienu kitu kadru. Ar fotografuodama prezidentūrai galėjote paprašyti to kitų fotografų?

– Galėjau ir esu tą dariusi. Pamenu, per vienus apdovanojimus, kai apdovanotųjų buvo labai daug, apie 200, ir tiesiog techniškai nebespėjau juostos pakeisti, dėl ko nespėjau nufotografuoti vieno ar dviejų žmonių, tai man „atkirpo kadrą“ vyrai. Tai buvo Lietuvoje.

Tačiau ir užsienyje galioja panašios praktikos. Su juostom, aišku, sunkiau būdavo, bet jau prasidėjus skaitmeninei fotografijai, esu latvius fotografavusi, nes pavėlavo jų fotografas, latviai gelbėjo mane, estai – latvius. Vieni kitiems padedame tikrai. Jeigu matai valstybės vadovus, su kurių fotografais draugauji, tai būtinai dėl viso pikto nufotografuoji juos, kad galėtum pagelbėti tuo atveju, jei jiems kažkas nepasisektų. Visada tai padarau.

– Skirtingų šalių oficialūs fotografai konkuruoja tarpusavyje?

– Tikrai ne, mums net nėra ko. Mes kiekvienas turime savo atskirą objektą ir situacijų, dėl kurių galėtume „stumdytis pečiais“ tiesiog nekyla. Kiekvienas savo objektą fotografuojame ir dar už kitą pafotografuojame, jeigu reikia. Konkurencijos šioje sferoje tikrai nėra.

– Kaip keitėsi Prezidentūros fotografo darbas nuo juostinių fotoaparatų pereinant prie skaitmeninės technikos?

Skaitmenine technika dirbti paprasčiau, aišku. Nesakyčiau, kad su skaitmena nereikia dirbti galva. Jei rimtai dirbi, turi galvoti kokį objektyvą užsidėti, numatyti daug žingsnių į priekį.

– Fotografuojant juosta esi įpareigotas labai kruopščiai kadruoti dar prieš nuspaudžiant mygtuką. Jei renginys intensyvus, visada suvokdavai, kad neturi tiek daug juostos ir negali jos kaitalioti taip greitai. Kadras būdavo labiau iškristalizuotas. O dabar, kai yra skaitmena, tai žmonės spaudo ir spaudo, o kai dar yra visagalis fotošopas, tai visas korekcijas pasitvarko monitoriuje. O tada reikėdavo, kad viskas būtų iki detalių tikslu ir ekspozicijos nukrypimai turėdavo būti minimalūs.

Skaitmenine technika dirbti paprasčiau, aišku. Nesakyčiau, kad su skaitmena nereikia dirbti galva. Jei rimtai dirbi, turi galvoti kokį objektyvą užsidėti, numatyti daug žingsnių į priekį, koks optimalus baltos spalvos balansas, išlaikymas, jeigu rankiniu režimu dirbi.

– Per tiek metų sukauptas milžiniškas archyvas. Jūs galite jį viešinti be Prezidentūros leidimo?

– Egzistuoja tam tikra tvarka, turiu parašyti raštą, tarkim, jei prireikia panaudoti nuotraukas parodose, aš parašau raštą Kanceliarijai ir prašau leisti publikuoti. Autorinės teisės yra mano, tačiau etika reikalauja parašyti, atsiklausti. Gal, pavyzdžiui, žmogus bus prieš. Nors mano praktikoje nebuvo tokių atvejų, kad neleistų. Turėjau minčių balandžio 1-ajai padaryti tokių nuotraukų su humoru parodėlę, tačiau kažkaip užgeso šita iniciatyva. Bet jei daryčiau, tai būčiau atsiklausus prezidento, ar jis nieko prieš, jei aš tokių juokingų jo nuotraukų parodyčiau.

Džojos Gundos Barysaitės vadovų fotografijos

– Kiek yra politikos politikų fotografijoje?

– Fotografuojant politinius oponentus aišku įmanoma įžvelgti tarp jų tvyrančią įtampą, kartais ji būna akivaizdesnė, kartais ne tokia pastebima. Tai priklauso ir nuo to, kada fotografas nori nuspausti mygtuką, – jei tai bus tuo tuo momentu, kai matysis kažkokia priešprieša, tu ją užfiksuosi. Jeigu tau jos reikia. Arba ten koks kreivas žvilgsniukas. Viską galima pagauti ir nufotografuoti, nes jų tikrai būna.

– Tarkim, tokie kadrai kaip Vladimiro Putino ir Angelos Merkel susitikimo metu pagauta akimirka, kai tarp jų tvyranti įtampa yra akivaizdi. Lietuvos prezidentams yra pasitaikę tokių akimirkų? Prezidentūros fotografas gali viešinti tokius kadrus, ar oficialiose nuotraukose viskas turi būti neutralu ir blizgėti?

– Niekas man tikrai nedraudė tokių dalykų daryti, bet tiesiog ir poreikio tokio neturėjau. Tačiau tokių nuotraukų, jei jų pasitaikydavo, niekas nesistengė cenzūruoti. Juo labiau, tokių yra publikuota, net ir knygoje yra kadras, kur Valdas Adamkus sėdi su Putinu ir prezidentas šnairai žiūri į Putiną. Savaime atsiranda tokios nuotraukos, ypač, jei jos siejasi su tekstu arba kontekstu. Nėra taip, kad kas neleistų dėti jų, yra buvę jų ir leidiniuose.

– Kokia buvo Valdo Adamkaus komanda?

– Prezidentas Valdas Adamkus yra labai betarpiškas, laisvas ir šiltas žmogus. Kažkaip labai juntama jo vidinė kultūra ir elegancija. Visa komanda buvo Komanda iš didžiosios. Dar ir dabar būna susitinkam. Mes visi buvome kaip kumštis. Visi draugiškai ir paplepėdavom, ir dirbdavome iš peties. Nejautėme kažkokios hierarchijos, kad kažkas yra patarėjas, kažkas – vyriausiasis patarėjas, o kažkas fotografas. Buvo labai geras jausmas, buvo paprasta atėjus išsakyti problemas, idėjas, pasitarti.

– Galėjote sau leisti susirgti ir pasiimti nedarbingumo lapelį?

Susirgti negali, atostogas gali imti tik tada, kai prezidentas atostogauja. Savo kažkokio asmeninio gyvenimo išties nelabai ir gali turėti.

– Sunkiai. Nes nebuvo kam pakeisti. Fotografai turėdavo praeiti didžiulius saugumo filtrus. Jei, tarkim, kokia kelionė į NATO, tai kito žmogaus, nepraėjusio patikros ir neįleis, nes sąrašuose būtent aš esu. Mes su kolega juokdavomės, kad mes ir mirti neturime teisės – nėra kada.

– Daugelis fotografų mano, kad Prezidentūra puiki vieta dirbti, nes galima daug keliauti, fotografui perkami brangi aparatūra, kurios jis užsigeidžia. Kokia yra kita „medalio pusė“?

– Aš siūlyčiau jiems nueiti padirbti bent pusę metų ir pamatys. Nes ta medalio pusė yra. Kaip ir minėjau, tai yra fizinis nuovargis, psichologinis. Susirgti negali, atostogas gali imti tik tada, kai prezidentas atostogauja. Savo kažkokio asmeninio gyvenimo išties nelabai ir gali turėti. Nes jeigu tau pasako, kad po pusės valandos sėdam į lėktuvą ir skrendam, tai tu ir skrendi.

– Buvo tokių atvejų?

– Už pusės valandos ne, bet vakare – taip. Kai Ukrainos visi reikalai buvo, ta Oranžinė revoliucija, buvome nuolatinėje parengtyje.

– Nėra paslaptis, kad dalis fotografų užsiima papildomais darbais, kad galėtų „prisidurti prie atlyginimo“. Prezidentūros fotografas galėtų sau leisti fotografuoti vestuves?

– Ne, tikrai ne. Aš išvis jokių darbų iš šono negalėjau daryti. Ir nebūtų buvę kada ir kaip, o ir sveikatos jiems nebūtų buvę. Ritmas buvo toks, kad ne iki „chaltūrkių“ buvo. Draudimo imtis greta darbų nebuvo, tiesiog, manau, būtų neetiška tai daryti.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"