Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Dmitrijus Matvejevas. Nesuvaidinto gyvenimo beieškant 

2018 spalio 22 d. 11:56
Dmitrijus Matvejevas ir Virginijus Kinčinaitis./
Dmitrijus Matvejevas ir Virginijus Kinčinaitis./
Vyginto Skaraičio/fotobankas nuotrauka

Fotografas Dmitrijus Matvejevas (g. 1963) atsitiktinumu vadina savo darbą teatre. Nepaisant to, jau daugiau nei du dešimtmečius yra vienas žymiausių Lietuvos teatro fotografų. Nemaža dalis nepriklausomybės laikotarpiu sukurtų spektaklių šiandien tebėra gyvi fotografo įamžintose nuotraukose. Tačiau, kaip teigia pats menininkas, fotografijoje labiausiai jį domina ne surežisuota, bet atsitiktinumo sukurta tikrovė, kurią „pagauti“ jis ir siekia teatro scenoje, užkulisiuose, savo kasdienybėje ir klajonėse.

Dmitrijų Matvejevą kalbina Gediminas Kajėnas.

– Šiandien esate tapęs mūsų teatro istorijos dalimi, tačiau ne dėl savo vaidybos ar režisūros, bet dėl scenos meno įamžinimo fotografijoje. O kokia fotografija Jums buvo iki teatro?

Jaunystėje hipiavau, daug keliavau, bet įpročio su savimi visur vežiotis fotoaparatą neturėjau. Dabar labai gaila, kad iš tų laikų beveik nieko neturiu įamžinęs.

– Gyvenime taip nutinka, kad pats kelias tave pasirenka, o ne tu jį: atsisakai vieno varianto, kito, trečio ir taip galų gale atsiduri ten, kur niekada neplanavai būti. Taip man ir nutiko su teatru. Tiesa, jaunystėje teko vaidinti saviveikliniame teatre, tad scenos gyvenimą pažinau dar prieš pradėdamas jį fotografuoti.

O fotoaparatą atsimenu nuo vaikystės, nors nepasakyčiau, kad tai man buvo labai svarbu. Jaunystėje hipiavau, daug keliavau, bet įpročio su savimi visur vežiotis fotoaparatą neturėjau. Dabar labai gaila, kad iš tų laikų beveik nieko neturiu įamžinęs. Tuo metu man apskritai atrodė, kad fotografuoti savo aplinką, žmones, jų veidus yra kvailystė. Įsivaizdavau, kad menas – tai abstrakcijos, natiurmortai, šviesos ir šešėlių žaismė. Kai po ilgo laiko peržiūrėjau tokių savo „kūrinių“ archyvą, be jokio gailesčio išmečiau visus negatyvus.

Labai svarbu laiku suprasti, kas yra vertinga šiandien ir kas bus įdomu vėliau. Pavyzdžiui, kino teatrų afišos, kurias dailininkai anuomet piešdavo – jos būdavo keičiamos kas savaitę ir niekas jų nevertino, nes tai buvo savaime suprantama ir pernelyg kasdieniška, kad kam nors ateitų į galvą tai įamžinti. Dabar taip ir įsivaizduoju fotografijų seriją, kurioje afišų fone užfiksuoti į kino teatrą ateinantys žmonės. Turbūt vienokie tipažai būtų šalia „Stalkerio“ afišos, kitokie – šalia indų filmų… Tai būtų fantastiškai įdomi serija, gaila, kad jos niekas nepadarė ir nebepadarys. Arba miesto kasdienybės serija su ano meto žmonėmis ir ideologiniais plakatais fone. Niekas to nedarė, nes tai atrodė banalu, iki blogumo nyku. Juk kas galėjo pagalvoti, kad netrukus viso to nebeliks.

– O kaip Jūsų kelias atvedė į teatrą?

– Baigęs Vilniaus technologijos technikumą dirbau elektronikos gamyklos kultūros namuose, liaudies kino studijoje, ir ten į rankas vis dažniau pakliūdavo ir fotoaparatai, ir kino kameros. Kai ką atsitiktinai fotografuodavau, kartais už tai gaudavau pinigų, bet save kaip fotografą ėmiau suvokti tik pradėjęs dirbti teatre.

Tuomet, apie 1994 metus, kiek­vienas teatras turėjo savo etatinį fotografą. Vienas pažįstamas pasiūlė fotografuoti Rusų dramos teatrą – pagalvojau ir sutikau. Štai jau daugiau nei dvidešimt metų praėjo tai darant. Tačiau to nesureikšminu. Tai – mano darbas, profesinis amatas. Aš ateinu į teatrą fotografuoti. Negyvenu teatre. Esu tik stebėtojas. Mano pareiga – profesionaliai atlikti tai, ko iš manęs prašo režisierius bei kiti komandos nariai.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Pradėjęs dirbti teatre turėjau pats visko išmokti, nes jokių knygų apie spektaklių fotografiją nebuvo, jokių mokytojų, kurie parodytų mano klaidas, neturėjau. Pačiam teko atrasti tam tikrus dėsnius, kaip sudominti žiūrovą spektakliu per vieną nuotrauką.

Ėmiausi šio darbo labai entuziastingai: dirbau su stovu, vienam spektakliui išfotografuodavau gausybę juostų, ieškojau netikėtų rakursų, stengiausi dirbti, kaip niekas iki tol nedarė. Taip mane pastebėjo ir kiti teatrai bei režisieriai. Per keletą metų pradėjau fotografuoti visus Vilniaus teatrus, taip pat buvau kviečiamas į Kauną, Klaipėdą, Šiaulius. Kažkuriuo metu buvau vienintelis Lietuvos teatrų fotografas. Paskui atėjo skaitmeninės fotografijos era, tai daryti tapo paprasčiau, atsirado ir kitų fotografuojančių.

– Teatras – tai surežisuota tikrovė, tačiau ar dėl to fotografo darbas tampa lengvesnis?

– Spektaklių fotografija – tai kitų žmonių kūrinio reprodukcija. Galima sakyti, kad aš fotografuoju paveikslus. Šiuo atveju man reikia kita menine – fotografijos – kalba perteikti teatro kūrinį. Mano bičiulis operos fotografas Michailas Raškovskis sakydavo, kad mūsų darbas – interpretacijos interpretacija. Arba, kaip sakau aš, šešėlio šešėlis… Juk prie konkrečios spektaklio scenos sukūrimo prisideda daug žmonių: režisierius, scenografas, kostiumų bei šviesos dailininkai, aktoriai, grimeriai. Aš fotografuoju tai, kas jau yra padaryta, kas sukurta žiūrovui, kad patrauktų akį ir jį sudomintų.

Spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ (rež. Oskaras Koršunovas) akimirka, 2003
Spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ (rež. Oskaras Koršunovas) akimirka, 2003

Atvirai kalbant, mano darbas – dalis teatro viešųjų ryšių, be kurių šiandien nebeįsivaizduojamas joks kultūrinis įvykis. Nuotraukos pristato spektaklį, jį reklamuoja. Tad mano užduotis – nufotografuoti taip, kad žiūrovas, pamatęs vieną nuotrauką, būtų suintriguotas ir norėtų pamatyti visą spektaklį.

Ilgainiui šios fotografijos tampa ir teatro istorijos dalimi, nes kiekvienas spektaklis taip pat turi savo gyvenimą, kuris anksčiau ar vėliau baigiasi.

– Kaip galima per vieną nuotrauką atskleisti visą spektaklį?

– Tai neįmanoma. Juk spektaklis – kelias valandas trunkantis veiksmas, o fotografija – sustabdyta akimirka. Scenoje vyksta daug dalykų: keičiasi erdvė, šviesa, aktoriai, o ir pats veiksmas auga kulminacijos link. Jokia nuotrauka to negali apibendrinti. Mano tikslas – rasti raktą į spektaklį. O kadangi kiekvienas spektaklis yra skirtingas kūrinys, negali jam pritaikyti kito spektaklio rakto. Kartais nutinka, kad to rakto ir nėra… Tačiau ir be jo spektaklis įvyksta. Nemanau, kad nuotrauka gali padėti žiūrovui suprasti spektaklį – ji tik kviečia leistis į šią kelionę: duris į spektaklį atidaro ne nuotrauka, bet žiūrovas.

Man tenka daryti ir spektaklio plakatus, afišas, o čia net nebūtinai turi būti nuotrauka iš spektaklio. Juk plakatai yra padaromi tuomet, kai paties spektaklio dar nėra, iki generalinės repeticijos.

Man tenka daryti ir spektaklio plakatus, afišas, o čia net nebūtinai turi būti nuotrauka iš spektaklio. Juk plakatai yra padaromi tuomet, kai paties spektaklio dar nėra, iki generalinės repeticijos. Tad jame atsispindi ne konkreti spektaklio scena, bet tam tikras kūrybinis ir intriguojantis apibendrinimas. Plakatai daromi labai įvairiai. Daug kas priklauso ne tik nuo dailininko, bet ir režisieriaus. Vieni žiūri ir vertina visas nuotraukas, visus galimus variantus, kiti leidžia daryti, kaip nori, treti pasiūlo idėją, savo matymą ir tikisi būtent tokio sprendimo. Tad kiekvieną kartą viskas priklauso nuo pačių įvairiausių aplinkybių.

– Ar eidamas fotografuoti spektaklių prieš tai susipažįstate su pjesės tekstu, žiūrite repeticijas, gal gaunate konkrečius režisierių pageidavimus?

– Nors teatras – surežisuota tikrovė, tačiau čia nėra taisyklių ar dėsningumų. Skirtingi režisieriai bei teatrai dirba labai skirtingai. Žinoma, idealiausia, kai mane kviečia fotografuoti generalinių repeticijų, kai jau viskas vyksta taip, kaip ir bus: aktoriai apsirengę spektaklio kostiumais, šviesos ir scenografija keičiasi sinchroniškai su pačiu veiksmu. Bet taip būna toli gražu ne visada. Kartais generalinės repeticijos vyksta kelios savaitės iki premjeros, būna, kad per generalines aktoriai tekstą skaito iš lapo… Tokiu atveju man tenka dirbti per premjeras, o tai jau menkas džiaugsmas, nes mano judėjimas yra apribotas, nesinori ir žiūrovams vaizdo gadinti. Tad darau, ką galiu geriausia esamomis aplinkybėmis.

Labai gerai, jei spektaklį galiu fotografuoti kelis kartus. Juk pirmą kartą matydamas pastatymą aš dirbu daugiau intuityviai, gaudau atsitiktinumus. Kitą kartą jau žinau, kur konkrečioje scenoje turiu būti, kad užfiksuočiau geriausią rakursą, įdomiausią planą. Bet taip nutinka gan retai.

– O ar fotografuojant spektaklį – kitų žmonių kūrinį – įmanomas savitas fotografo žvilgsnis?

Spektaklio „Publika“ (rež. Gintaras Varnas) akimirka, 2011
Spektaklio „Publika“ (rež. Gintaras Varnas) akimirka, 2011

– Kažkiek įmanomas, bet tokios nuotraukos dažniausiai būna įdomios man, bet ne užsakovams – spektaklio kūrėjams. Mano darbai, visų pirma, turi tenkinti jų poreikį, atitikti jų matymą. Fotografuodamas spektaklį aš nežinau, kurios nuotraukos bus atsirinktos. Turiu užfiksuoti viską, kas vyksta scenoje: veiksmą, aktorių vaidybą, mizanscenas, dekoracijas, šviesą ir t.t. Paskui pateikiu tai, kas, mano galva, yra geriausia. Iš tos gausybės fotografijų, kiekvienas atsirenka, jų manymu, tiksliausias. O tai – labai subjektyvu.

Dabar, po šitiek metų darbo teatre, pastebiu, kad vis mažiau galimybių turiu daryti tai, kas man pačiam yra įdomu. Sunku neiti į šoną, akys iškart fiksuoja tai, kas gali būti efektinga, įdomu ir reikalinga teatrui. Aš tiesiog išmokau profesionaliai atlikti tai, ko iš manęs prašo. Tą ir darau. Na, o visus kūrybinius ieškojimus ir atradimus pasilieku sau už teatro erdvės.

– Esate sakęs, kad vienas svarbiausių dalykų fotografijoje yra atsitiktinumas. Bet ar jis įmanomas surežisuotoje tikrovėje?

– Kiekviename spektaklyje yra dalis atsitiktinumo, kad ir kiek jis būtų režisuojamas, kad ir kaip idealiai sustyguotas. Todėl visuomet išlieka ir atsitiktinė galimybė „pagauti“ tikrą akimirką. Bet jei paeini šiek tiek toliau už scenos šviesų, pavyzdžiui, į užkulisius ar išvis už teatro ribų, ten, žinoma, atsitiktinumo yra kur kas daugiau.

Kita vertus, šiandien egzistuoja gausybė įvairiausių fotografijos žanrų. Vieniems jų atsitiktinumas suteikia didelės vertės, kitiems jis absoliučiai nereikalingas. Dabar populiariuose tarpdisciplininiuose menuose daug kas atrodo kuriama remiantis atsitiktinumo principais, tačiau gerai pažiūrėjus, akivaizdu, kad viskas ten iš anksto sukonstruota, o atsitiktinumas tėra iliuzija. Tačiau būna ir atvirkščiai. Tai tiesiog skirtingos kūrybos sampratos.

Man patinka fotografija, kuri nėra menas. Fotografija, kurią sukuria atsitiktinumas. Supranti, kad kažkas čia įvyko, bet negali paaiškinti, kaip ir kodėl.

– XX amžiaus pradžioje ginčytasi, ar fotografija išvis laikytina menu. Vienas iš argumentų kaip tik ir buvo atsitiktinumo momentas, kai fotografas netyčia užfiksuoja tinkamą akimirką, kuri išryškėja nuotraukoje. Tad ar galima sakyti, kad jis tai sukūrė? Ar galima tai laikyti menu?

– Man patinka fotografija, kuri nėra menas. Fotografija, kurią sukuria atsitiktinumas. Supranti, kad kažkas čia įvyko, bet negali paaiškinti, kaip ir kodėl. Pavyzdžiui, žiūrovas mato labai gerą nuotrauką ir dėl to ją drąsiai įvardija kaip menišką. O jei sužino, kad fotografas ją padarė visiškai atsitiktinai, tiesiog paspaudė mygtuką, o visa kita idealiai susidėliojo – kas tuomet?

Fotografijoje įmanoma tai, kas neįmanoma kituose menuose. Juk rašytojas negali atsitiktinai parašyti romano, o kompozitorius – sukurti simfonijos. Fotografas turi išmokti pagauti atsitiktinumus – toks ir yra jo amatas. Tai klasikinės fotografijos samprata – žiūri į vieną fotografiją, o joje – visas pasaulis.

Bet šiandien tai tik viena iš galimų fotografijos sampratų. Tarkime, reportažinėje fotografijoje kalba ne viena nuotrauka, bet serijos, todėl vieno kadro prasmė yra susijusi su kitais kadrais, o atskirai paimta viena nuotrauka dažnai nieko nebereiškia.

– Jums pačiam artimesnė klasikinė fotografijos samprata?

– Man įdomi pati fotografija. Ypač žurnalistinė, „Magnum“ kryptis. Pats save priskiriu prie fotografų amatininkų, bet džiugu, kai kolegos sukuria įdomius projektus neatsižvelgiant į tai, kokia koncepcija jie vadovaujasi.

Tačiau dabar kalbėti apie fotografiją tampa labai sudėtinga, nes jos tiek daug… Per metus pasaulyje padaroma dešimt kartų daugiau nuotraukų nei per visą laiką iki skaitmeninės fotografijos atsiradimo. Šiuos skaičius net sunku įsivaizduoti. Mes tiesiog esame užtvindyti atvaizdų. Kur link tai pakreips pačią fotografiją – nežinau.

Spektaklio „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas) repeticija, 2011
Spektaklio „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas) repeticija, 2011

– Grįžkime prie teatro, tiksliau, jo užkulisių, kur sukūrėte tokias serijas kaip „Aktorės prieš išeinant į sceną“ ar „Užkulisių portretai“. Tai jau Jūsų „užklasinė“ veikla, darbas sau pačiam? Ko čia ieškojote ir ką atradote, ko nėra scenos gyvenime?

– Užkulisiai yra natūrali scenos, teatro dalis, todėl toli bėgti nereikėjo: kiekvieną kartą eidamas fotografuoti, pereinu per juos. Čia verda savas gyvenimas – nesurežisuotas ir nematomas žiūrovams. Įdomus ir mažiau nuspėjamas.

Sakyčiau, kad tai tarpinė būsena tarp dviejų pasaulių – žmogaus ir personažo. Žinoma, daug kas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Pavyzdžiui, yra tokių, kurie visuomet vaidina, ir tai galima pasakyti ne vien apie aktorius. Tad man čia buvo įdomu stebėti, kaip keičiasi ir ar išvis keičiasi žmogus, pereidamas iš vienos erdvės į kitą. Ką reiškia „užsidėti kaukę“? Ką reiškia „būti savimi“? Kiek skirtingų vaidmenų gali išsitekti viename žmoguje? Aktoriai nuolatos kuria tam tikrus personažus, vaidina būsenas, emocijas – tokia jų profesija, toks amatas. Užkulisiuose bandžiau „pagauti“ akimirką tarp kaukių keitimo. Kartais spėdavo šmėkštelėti ir veidas…

Viskas priklauso nuo konkrečios akimirkos, konkrečių žmonių ir konkretaus spektaklio. Vėlgi, tinkamai susidėliojus aplinkybėms, gali atsitiktinai užfiksuoti tai, ko paprastai nebūna arba ko niekas nepastebi.

Kita vertus, nereikia užkulisių ir mistifikuoti: koridoriai, atskiri kambariukai, mažai šviesos – kas čia gali būti įdomaus… Viskas priklauso nuo konkrečios akimirkos, konkrečių žmonių ir konkretaus spektaklio. Vėlgi, tinkamai susidėliojus aplinkybėms, gali atsitiktinai užfiksuoti tai, ko paprastai nebūna arba ko niekas nepastebi. Tarkime, vieno spektaklio scenografijos fragmentas ir visiškai kito spektaklio personažas – toks derinys gali būti labai netikėtas ir įdomus. Bet paprastai – dekoracijos savo vietose, aktoriai – grimerinėse. Vien iš to daug ko nepadarysi. Čia irgi reikia ieškoti rakto, turėti vidinę intenciją.

– Teatro žmonės nėra vien tik aktoriai ir režisieriai, bet ir scenos darbininkai, apšvietėjai, garsistai, kasininkės ir t.t. Gal fotografuojate ir juos?

– Galvoju apie tai jau ne vienus metus. Tai būtų žengimas dar giliau į užkulisius. Šiuos žmones net įdomiau fotografuoti, o kartu ir žymiai sunkiau. Atvirai sakant, man sunkiai sekasi fotografuoti žmones, kurie nemėgsta arba nenori būti fotografuojami. Kaip kitiems fotografams pavyksta tokius įtikinti – man didelė paslaptis. Turbūt tam reikia specialių gabumų, kurių aš, deja, neturiu. Man net sunkiai sekėsi savo kaimynus įtikinti fotografuotis, apie kuriuos kūriau taip ir pavadintą savo ciklą „Kaimynai“. Jei žmogus sako, kad jis nemėgsta fotografuotis, aš ir nesistengiu jo palenkti savo pusėn. Išskyrus, žinoma, aktorius – būna ir taip… Bet tokiais momentais būnu gan griežtas – juk fotografavimas yra jų amato dalis, tad čia negali būti jokių atsisakymų. Aktorius turi mėgti save rodyti, vaidinti, pozuoti – tai jo kasdienė duona.

Vis dėlto, man įdomesni yra ne teatro, o gyvenimo užkulisiai. Čia visuomet yra ką atrasti ir pamatyti. Pasibaigus teatro sezonui mėgstu pakeliauti. Būna, išvažiuoju į kokią šalį mėnesiui ir klajoju ten tarp vietinių, gyvenu su jais, valgau jų kavinėse. Turistinius maršrutus ir vietas palieku turistams, o pats ieškau nesuvaidinto gyvenimo. Bet čia man svarbiau ne tiek fotografija, kiek pati kelionė. Kartais iš šių klajonių grįžtu nepadaręs nė vienos įdomios nuotraukos, o būna ir pasiseka.

– Ilgainiui Jūsų veikla gerokai prasiplėtė, ėmėte fotografuoti ne tik spektaklius, bet ir šokį, koncertus, įvairius sceninius pasirodymus.

Aktorius Valentinas Masalskis, 2002
Aktorius Valentinas Masalskis, 2002

– Kiekvieną scenoje vykstantį veiksmą galima nufotografuoti kaip dramą, natiurmortą, portretą, šokį ar reportažą. Scenoje, kur tokią svarbią vietą užima šviesa, tam yra labai palankios galimybės.

Šiandien scenos menai yra vienas su kitu stipriai persipynę, todėl kartais net sunku atskirti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Pavyzdžiui, šiuolaikiniame cirke yra ir šokio, ir teatro, ir koncerto elementų. Arba teatre taip pat dera daugelis šių meno sričių. Pastaruoju metu teatras vis labiau tampa interaktyvus: riba tarp scenos ir žiūrovo sąmoningai trinama, aktoriai vaikšto parteryje, o žiūrovai kviečiami į sceną. Tad ir man tenka ieškoti būdų naujoms scenos meno formoms išreikšti.

Pastaruoju metu teatras vis labiau tampa interaktyvus: riba tarp scenos ir žiūrovo sąmoningai trinama, aktoriai vaikšto parteryje, o žiūrovai kviečiami į sceną.

Atsiranda ir naujų teatro koncepcijų. Tarkime, „Pojūčių teatras“, kuriam atspindėti fotografijoje jau nebetinka tos pačios raiškos priemonės. Galvoju, kaip perteikti informaciją, kuri padėtų žiūrovui susigaudyti, kas yra toks teatras. Taigi, mano darbas keičiasi, keičiantis ir teatrui.

– Šitiek metų stebite teatrą tartum iš šalies, vienu metu ir būdamas jame, tačiau nedalyvaudamas, tiesiog fiksuodamas jo gyvenimą. Ar per tą laiką teatras stipriai pasikeitė?

– Teatras pamažu išeina iš teatro – tai turbūt ryškiausia tendencija. Atsirado ir nauja teatro kalba, įvairūs raiškos būdai, kokių anksčiau nebuvo. Populiarus tapo dokumentinis, interaktyvus teatras. Natūraliai, sumažėjo psichologinių spektaklių, sukurtų sekant Stanislavskio mokykla.

Pastaruoju metu spektakliuose ypatingai daug naudojama video projekcijų, gyvo filmavimo ir rodymo ekrane. Praėjusiais metais iš eilės fotografavau 4 spektaklius ir visuose filmavimas buvo svarbi spektaklio dalis. Manau, kad tai natūralus procesas, mat atsiradus techninėms galimybėms, režisieriai jomis naudojasi, bandydami perteikti naujas savo vizijas. Į tai žiūriu kaip į naują instrumentą: kartais jo panaudojimas yra labai vykęs ir įdomus, o kartais – ne. Čia labiau kalbu kaip stebėtojas ir žiūrovas, o ne teatro istorikas ar kritikas. Man, kaip fotografui, tenka prie visų naujovių prisiderinti. Bet tai labiau techniniai, amato dalykai – juos perpranti ir eini toliau.

– Užsiminėte ir apie savo darbus už teatro ribų. Vienas tokių – 15 metų fotografuota unikali stačiatikių bendruomenė, gyvuojanti netoli Vilniaus. Papasakokite apie šį darbų ciklą.

– Ši bendruomenė, kuri gyvuoja jau šimtmetį, yra įsikūrusi Mikniškių kaime, vietinių vadinamu Michnovo, 40 km už Vilniaus. XIX amžiaus viduryje šioje vietoje buvo dvaras, kuriame gyveno bajoras Koreckis. Jam mirus dvaro teritorija buvo padalinta į tris dalis, kurios atiteko bajoro dukterims. Viena jų – Anastasija – pradėjusi gyventi kaip vienuolė, savo žemėse įkūrė bendruomenę ir tapo jos vyresniąja. 1917 metais, po Rusijoje įvykusios revoliucijos, ji pasikvietė iš Sankt-Peterburgo nuo bolševikų pabėgusį tėvą Pontijų, kuris tapo bendruomenės dvasininku ir čia pastatė aštuonkampę mūrinę koplyčią. Iki revoliucijos tokių bendruomenių Rusijoje buvo ne viena. Jos priklausė stačiatikių bažnyčiai, o vyrai ir moterys jose gyveno kaip vienuolyne, tik be įžadų.

Po karo atėjus sovietų valdžiai jie įsiregistravo kaip kolūkis ir toliau gyveno gan autonomiškai. Vietiniai valdininkai, nors ir žinojo apie religinę jų pakraipą, tačiau nelietė. Chruščiovo laikais jie netikėtai atsidūrė valdžios nemalonėje. Kadangi bendruomenė dirbo labai kruopščiai, jų karvių pienas buvo pripažintas vienu geriausių Lietuvoje. Atvykę kolūkio apdovanoti už pasiekimus, valdininkai pamatė visą siaubą, kurio turbūt net baisiausiuose savo košmaruose negalėjo įsivaizduoti… Kaip man pasakojo bendruomenės seserys, vienos bobutės jie paprašė parodyti, kur įsikūrusi šio kolūkio partinė organizacija. Išgirdę atsakymą, kad ji nežino tokių žodžių, komunistai nustėro iš netikėtumo. Kadangi trėmimų laikas buvo praėjęs, valdžia konfiskavo visas žemes ir paliko juos dirvonuoti, o pati bendruomenė ėmė gyventi pogrindžio sąlygomis.

Tos nuotraukos, bendruomenės istorija jiems yra šventa, tartum relikvijos. Tuomet pamažu ir pats pradėjau juos fotografuoti, tartum pratęsdamas jų istoriją ateičiai.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, bendruomenei buvo sugrąžintos jų žemės ir jie ėmėsi atkurti savo gyvenimą. Šiandien Michnove gyvena apie 60 žmonių. Žinoma, bendruomenė nebėra tokia pajėgi kaip anksčiau, tačiau ir dabar ji gyvena labai natūraliai: dirba savo žemę, augina karves, kepa duoną. Visas jų gyvenimas – darbas ir malda gamtos apsuptyje.

– O kaip ir kada Jūs pats atradote šią bendruomenę?

– Nepriklausomybės pradžioje mane čia atsivežė mama. Ilgainiui pas juos vis užsukdavau, apsistodavau ilgesniam ar trumpesniam laikui. Taip ir susidraugavom. Jie man parodė didžiulį savo bendruomenės nuotraukų archyvą, kurį paprašė perfotografuoti. Tos nuotraukos, bendruomenės istorija jiems yra šventa, tartum relikvijos. Tuomet pamažu ir pats pradėjau juos fotografuoti, tartum pratęsdamas jų istoriją ateičiai.

– Ar galima sakyti, kad Jums pačiam tai tapo tartum antropologiniu mažos bendruomenės tyrinėjimu?

– Šią bendruomenę sudaro labai įvairūs žmonės: didžioji jų dalis yra vyresnio amžiaus, tačiau atsiranda ir jaunesnių, atvyksta gyventi net šeimos. Kiekvienas žmogus turi savo istoriją. Pavyzdžiui, buvęs verslininkas su savo žmona pardavė prabangų butą Vilniaus centre ir ėmėsi kurtis čia. Arba jauna mergina iš Visagino, pajutusi pašaukimą gyventi kaip sesė. Įdomu, kad po kurio laiko paskui ją atvažiavo jos tėvas ir mama ir taip pat apsigyveno bendruomenėje, ėmė gyventi pagal vienuolyno tvarką. Arba dailininkė vokietė, kuri mokėsi Maskvoje, o prieš dešimtmetį pirmą kartą atvažiavusi čia, pasiliko gyventi. Pamenu, kai su ja kalbėjausi, ji pasakojo apie visiškai nauja prasme suspindusį jos gyvenimą. Sakė, žiūrėk, kaip nuostabu, aš sodinu obelį, o po kurio laiko, duos Dievas, galėsiu valgyti jos vaisius… Gal kažkam tai pasirodys visiška banalybė, o man gražu ir tikra. Ir tokių netikėtų, pritrenkiančių gyvenimo istorijų čia apstu. Anksčiau gyvavo nuostata, kad į vienuolyną žmonės eina iš vargo, nevilties. O čia pamačiau, kad tokį kelią žmonės renkasi iš laimės.

Arbata, Michnovo, 2014
Arbata, Michnovo, 2014

Fotografuodamas šią bendruomenę nesiekiau jos idealizuoti, nes gyvenimas yra gyvenimas – visko pasitaiko. Tačiau, toks sąmoningai pasirinktas, alternatyvus ir kartu labai paprastas šių žmonių gyvenimas tartum pats savaime nuotraukose tapo tylią šviesą skleidžiančiu idealu.

– Visuose Jūsų darbuose centrinė figūra yra žmogus ir jo psichologija, istorija, gyvenimas. Ar jaučiate humanistinės fotografijos, kuria iš esmės ir rėmėsi „Lietuvos fotografijos mokykla“, tęstinumą?

– Man įdomiausia fotografuoti žmogų ir ne taip svarbu – ar teatre, ar užkulisiuose, ar kelionėse. Dėl tęstinumo – nežinau. Bet iki šiol gerai atsimenu senuosius „Lietuvos fotografijos“ albumus, leistus praėjusio amžiaus aštuntajame bei vėlesniais dešimtmečiais. Ypač vieną, kurį atradau pas tėvus, mokydamasis ketvirtoje klasėje. Daug kartų žiūrinėjau Vito Luckaus, Mariaus Baranausko, Antano Sutkaus darbus. Iki šiol jie mane žavi įamžinta to laiko dvasia, žmonių portretais, kasdienybe. Nuo tada, galima sakyti, aš ir susidomėjau fotografija, nors tikrai nežinojau, kad ir mano paties gyvenimas pasuks šia kryptimi.

Fotografija man yra bendravimo su žmonėmis būdas. Ir kai fotografuoju, ir kai rodau nuotraukas, aš užmezgu santykį, komunikuoju. Galima kalbėtis žodžiais, bet man patogiau kalbėtis vaizdais.

O kartu fotografija yra ir įrodymas, visų pirma, sau pačiam, kad tai iš tikrųjų buvo.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"