Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Čečėnė Aminat Saijeva: „Čečėnai – išdidi tauta, o kalnai ugdo stiprios dvasios žmones“ 

Čečėnijoje ypač gerbiami senyvo amžiaus žmonės, įsiklausoma į jų nuomonę /
Čečėnijoje ypač gerbiami senyvo amžiaus žmonės, įsiklausoma į jų nuomonę /
Asmeninio archyvo nuotrauka

Daug pasakojimų esame girdėję apie išdidžią ir narsią čečėnų tautą. Legendos sklinda apie čečėnų tradicijas ir papročius. Kiek jos atitinka tikrovę? Ar nėra pagražintos ar iškreiptos pačių pasakotojų, kurie pažino šį kalnų kraštą pro turistinio autobuso langą. Kaip lygumų Lietuvoje jaučiasi kalnų vaikai, kuriuos likimas atvedė čionai? Geriausia apie tai sužinoti iš pirmųjų lūpų. Baltijos čečėnų bendrijos pirmininkė vilnietė Aminat Saijeva mielai sutiko atsakyti į šiuos ir kitus klausimus.

– Ar daug čečėnų gyvena Lietuvoje? Kokie keliai juos atvedė į mūsų šalį?

– Lietuvoje čečėnai gyvena nuo sovietinių laikų. Vienus atsiųsdavo baigus aukštąsias mokyklas, kiti liko po tarnybos armijoje. Statant naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose iš Čečėnijos buvo atsiųsta nemažai naftos pramonės specialistų čečėnų, nes Čečėnijoje ši pramonės šaka buvo išplėtota. Be to, būtent Grozne buvo naftos ir dujų mokslinio tyrimo institutas, sąjunginis naftos institutas, kuris rengė personalą visai SSRS. Kai kurie tų kategorijų čečėnai ir šiandien tebegyvena Lietuvoje, jų vaikai ir vaikaičiai lietuvių kalbą moka geriau nei gimtąją.

Sunkiausia buvo tai, kad Lietuvoje mažai saulės. Niekaip negalėjau priprasti prie ištisai apniūkusio oro. Gyvenu čia jau du dešimtmečius, bet man ir dabar trūksta kaukazietiškos skaisčios ilgos vasaros.

Nemažai čečėnų Lietuvoje atsirado prasidėjus vadinamajam Antrajam Čečėnijos karui. Nuo 1999 m. pabaigos iki pat 2009 m. atvyko keli tūkstančiai čečėnų pabėgėlių, tačiau dauguma jų neilgai gyveno Lietuvoje, iškeliavo į Vakarų Europos šalis. Šiandien Lietuvoje jų liko apie 150 kartu su vaikais. Daugiausia gyvena Vilniuje, Kaune, Elektrėnuose, Jonavoje, Rukloje.

Čečėnai vyrai Lietuvoje dirba statybose, užsiima remontu, tačiau yra ir gydytojų, ekonomistų, programuotojų. Moterys dirba aptarnavimo srityje, nedidelėse įmonėse, siuvimo fabrikuose, duonos kepyklose.

– Ar didelė čečėnų diaspora pasaulyje?

– Dabar čečėnai išsibarstę po daugelį šalių bei žemynų. Specialistų nuomone, Europos Sąjungos šalyse gyvena daugiau kaip 250 tūkstančių žmonių. Keliasdešimt tūkstančių čečėnų nuo XIX amžiaus gyvena Artimųjų Rytų šalyse. Turkijoje gyvena daugiau kaip šimtas tūkstančių. Kazachstane, Kirgizijoje, Uzbekistane, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane – šiose šalyse yra daug čečėnų, šimtai tūkstančių. Čečėnų gyvena ir JAV, Kanadoje, net Pietų Afrikos Respublikoje.

– Kada Jūs pati atvykote į Lietuvą? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

– Į Lietuvą aš atvykau 1994 m. lapkričio pabaigoje pagal Čečėnijos Respublikos Ičkerija užsienio reikalų ministerijos komandiruotę. Po dviejų dienų prasidėjo Grozno šturmas, ir man teko pasilikti Vilniuje. Tuomet maniau, kad tai trumpam, bet likimas, matyt, mano gyvenimui turėjo kitų planų.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Pirmieji įspūdžiai apie Vilnių ir Lietuvą pirmiausia buvo susiję su žmonėmis, su kuriais aš bendravau ir dirbau. Tai buvo žymūs Lietuvos politikai, visuomenės veikėjai, universitetų dėstytojai, žurnalistai ir kiti. Per juos susipažinau ir su Lietuva, su jos senovės ir šių laikų istorija. Labai švieži buvo lietuvių kovos už nepriklausomybę įvykiai, ir žmonės tebegyveno tais įvykiais. Tai buvo nelengvas metas, bet žmonių akyse švytėjo laimė ir pergalės džiaugsmas. Be abejo, Vilnius labai smarkiai skyrėsi nuo visų miestų, kuriuos buvau mačiusi anksčiau. Jis man pasirodė ramus, inteligentiškas miestas, gyvenimo ritmas lėtokas, žmonės geri, inteligentiški. Iškart pamilau Senamiestį. Sunkiausia buvo tai, kad Lietuvoje mažai saulės. Niekaip negalėjau priprasti prie ištisai apniūkusio oro. Gyvenu čia jau du dešimtmečius, bet man ir dabar trūksta kaukazietiškos skaisčios ilgos vasaros.

– Ar sunku pietiečiui prisitaikyti prie kitokio gyvenimo būdo, kitokio mentaliteto visuomenės? Jeigu yra problemų, tai kokios?

– Šiuo aspektu man niekada nekilo problemų. Priešingai, lietuvių gyvenimo būdas ir mentalitetas man labai artimi. Abiejų tautų – lietuvių ir čečėnų – istoriniai likimai gana panašūs. Ir tas panašumas atsispindi ir mentalitete, ir gyvenimo būde, ir laisvės siekiuose. Religinių konfesijų skirtumai šiuo atveju neturi reikšmės. Bet vis dėlto daugelis čečėnų, priverstinai patekę į Lietuvą, juto psichologinį diskomfortą, ilgai pratinosi prie lietuviškų realijų. Rusijos propaganda, dergusi čečėnus, įsišaknijo ir lietuvių visuomenėje, ir tai veikė požiūrį į čečėnų pabėgėlius.

– Jūsų organizacija vadinasi „Baltijos čečėnų bendrija“. Papasakokite apie ją plačiau.

– Taip, mūsų organizacija vadinasi „Baltijos čečėnų bendrija“. 2005 m., kai ji buvo steigiama, Lietuvoje gyveno apie tūkstantį čečėnų. Tada tikėjomės, kad įstengsime suvienyti tėvynainius, gyvenančius trijose Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Bet tikrai susivienyti nepavyko. Tačiau bendraujame ir sąveikaujame. Latvijoje ir Estijoje veikia savarankiški čečėnų kultūros centrai. Tose šalyse čečėnų diasporos irgi negausios, bet jas sudaro ne pabėgėliai, kurių ten beveik nėra, o žmonės, kurie ten gyvena nuo senovės, ir tarp jų yra aukštos klasės specialistų, pavyzdžiui, mokslo veikėjų, gydytojų, ekonomistų, teisininkų, politikų, verslininkų ir kitų.

Abiejų tautų – lietuvių ir čečėnų – istoriniai likimai gana panašūs. Ir tas panašumas atsispindi ir mentalitete, ir gyvenimo būde, ir laisvės siekiuose.

Baltijos čečėnų bendrijai priklausė beveik visi čečėnai, kurie atvyko į Lietuvą per pastaruosius 15–17 metų. Pirmaisiais metais mūsų organizacija veikė labai sėkmingai. Keliuose Lietuvos miestuose mes organizavome sekmadienines mokyklėles čečėnų vaikams, kuriose jie mokėsi ne tik gimtosios kalbos, bet ir tradicijų, čečėnų kultūros, Čečėnijos istorijos. Buvo sukurtas dainų ir šokių ansamblis, kuris dalyvavo festivaliuose. Bet dauguma mūsų organizacijos narių paliko Lietuvą, ir todėl mūsų bendrija susiduria su tam tikrais sunkumais. Likę jos nariai išsisklaidę po visą Lietuvą, o tai apsunkina susitikimus ir bendrą darbą. Ir vis dėlto mes kartu minime svarbiausias šventes, padedame daugybėje gyvenimo situacijų, taip pat sprendžiant socialines problemas ir t. t.

– Įdomu būtų išgirsti apie čečėnų tradicijas?

– Čečėnai buityje ir bendraudami vieni su kitais iki šiol sergėja tradicijas. Čečėnai nuo senovės garsėja savo tradicijomis. Čečėnų adatai (papročiai) – neatskiriama jų kasdienio gyvenimo dalis. Kiekviena čečėnų šeima gerbia vyresniosios kartos perduotas tradicijas ir jų laikosi. Šimtmečius formavosi čečėnų visuomenės elgesio taisyklių sąvadas. Daugelis tų taisyklių išvardytos Moralės kodekse. Bet yra ir nerašytų įstatymų, kurie iki šiol yra svarbūs kiekvienam čečėnui. Tų gražių papročių ištakos – čečėnų senovės istorijoje. Nuo senovės įprasta, kad čečėnams labai svarbu svetingumas. Liaudies kultūroje, patarlėse, priežodžiuose bei pasakose dažnai ta tema yra pagrindas. Priežastis – sena gyvenimo sankloda. Kalnuotose vietovėse, kur gyventi pavojinga, žmonės kviesdavosi pas save keliauninką, duodavo jam duonos ir nakvynę. Taip būdavo priimta kiekvienoje čečėnų šeimoje. Pažįstamas ar nepažįstamas, jei žmogui reikėdavo stogo virš galvos, jis jį gaudavo. Ir neklausinėdavo svečio, kodėl ir kokiais tikslais jis atkeliavo, kol jis pats nepapasakodavo.

Aminat Saijeva / Asmeninio archyvo nuotrauka
Aminat Saijeva / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Vienas klasikas yra pasakęs, kad apie vieną ar kitą visuomenę galima spręsti iš to, kokia toje visuomenėje pažiūra į moteris. Ar tiesa, kad Čečėnijoje vagiamos nuotakos, kaip tai pavaizduota kultiniame filme „Kaukazo belaisvė ir kiti Šuriko nuotykiai“?

– Apskritai čečėnų visuomenėje itin griežtai laikomasi visų tradicijų, liečiančių moteris. Antai, kai į namus ateina pašalinė moteris, visi vyrai privalo atsistoti. Jeigu moteris atvyko į svečius, tai visų ceremonijų ir padorumo taisyklių laikomasi itin rūpestingai. Moteris čečėnų visuomenėje užima aukštą padėtį. Jei kokia nors mergaitė kreipiasi į jaunuolį ar vyrą, sakydama „būk man brolis“, jie turi spręsti visas jos problemas net rizikuodami gyvybe.

Čečėnijoje nėra papročio grobti nuotakas. Tokie atvejai gana reti, bet pasitaiko. Tada nuotaka pati sprendžia, ar jai pasilikti pas jaunikį, ar grįžti pas savo tėvus. Pagrindinės santuokos formos yra per piršlybas ir santuokos pagal abipusį susitarimą, iš anksto nepranešus tėvams. Adatas ir šariatas draudžia musulmonėms tuoktis su kitatikiais. Renkantis būsimąjį jaunikį ar nuotaką (atitinkamai, ir būsimuosius giminaičius) grynas kraujas ir nepriekaištinga reputacija būdavo ir tebėra aukščiau materialinio faktoriaus. Daugpatystė, nepaisant smarkiai įsišaknijusio islamo, tarp čečėnų nelabai paplitęs reiškinys.

Anksčiau čečėnų moterys turėjo nepalyginamai daugiau laisvės, nei kaimyninėse Kaukazo tautose. Mergaitės ir net ištekėjusios moterys nesislėpdavo ir neužsidengdavo veido vyrų akivaizdoje. Čečėnai, išugdyti griežtos moralės dvasia, visada pasižymėjo santūrumu moterų atžvilgiu. Jaunuolių ir merginų tarpusavio santykiai būdavo grindžiami pagarba vienas kitam ir griežta kalniečių morale. Mušti ar užmušti savo žmoną būdavo didžiausia gėda, visuomenė pasmerkdavo tokį vyrą; be to, už moters (žmonos) nužudymą kaltininkui keršydavo jos giminaičiai. Moters akivaizdoje būdavo negalima keršyti, bausti, žudyti. Maža to, nusirišusi nuo galvos skarelę ji galėjo sustabdyti bet kokį kraujo kerštą. Persekiojamasis dėl kraujo keršto likdavo nepaliestas, jeigu jis slėpdavosi bet kurių savo giminaičių namuose moterų pusėje. Šios tradicijos vis dar galioja ir šiandien.

Pagal čečėnų adatus vyras negali aplenkti moters jodamas arkliu, o privalo nulipti nuo arklio ir vesti arklį už apynasrio. Prasilenkdami su pagyvenusia moterimi vyrai privalo stabtelėti, pagerbdami ją. Taip pat vyrai neturi teisės muštis moters akivaizdoje. Adatai taip pat saugo ištekėjusios moters garbę. Ir tai suprantama, nes žmogus, įžeidęs žmoną, įžeidžia ir jos vyrą, o tai lemia kraujo kerštą.

Nuo vaikystės čečėnai auklėjami pagal griežtas taisykles. Tradicinę čečėnų pasaulėžiūrą sudaro lyg ir dvi dalys.

Pirmoji dedamoji – tai atsakingumo jausmas: atsakomybė ankstesnėms kartoms (septyniems tėvams); atsakomybė dabar gyvenantiems – šeimai; giminaičiams, kaimui, tautai; atsakomybė savo palikuonims. Toks praeities, dabarties ir ateities santykis formuoja tradicine dvasia išugdyto čečėno psichologinę būseną atsparesnę (jis nesijaučia vienišas), nors kartais jam ir nelengva tokia atsakomybės ir pareigos našta. Neveltui sakoma, kad būti čečėnu sunku.

Antroji čečėno pasaulėžiūros dedamoji – tai, kaip jis jaučiasi savo tautos vertybinėje sistemoje. Kai tik čečėnas pradeda jaustis individu, jis patenka į griežtą moralinių vertybių sistemą, į moralinių pareigų ir draudimų sistemą. Žmogus, būdamas toje sistemoje ir vykdantis jos reikalavimus, gali kontroliuoti savo emocijas ir poelgius, jis išsiugdo stiprų atsparumą bėdoms ir negandoms.

– Jūsų tautoje labai stiprūs giminystės ryšiai. Kaip jie palaikomi?

– Šeima čečėnui turi sakralinę reikšmę. Iki šiol čečėnams būdinga didelė patriarchalinė šeima. Žinoma, šiais laikais gyvenimas ne visuomet leidžia išsaugoti patriarchališkumą, bet šeiminiai tarpusavio saitai – ne vien tėvų ir vaikų, senelių ir močiučių, bet ir tetų ir dėdžių, sūnėnų ir dukterėčių, pusbrolių ir pusseserių – išlieka tvirti. Visi vieni kitiems padeda ir vieni kitus remia visais gyvenimo atvejais. Būtent šeima – patriarchaline prasme – užsiima vaikų ugdymu, tuo pačiu kurdama savo ateitį: kokia ji bus, didele dalimi priklauso nuo to, kokie užaugs jų vaikai.

Vaikai ugdomi pagal šimtmečiais tautos suformuotus principus. Tradicinė čečėnų ugdymo sistema aprėpia tokius aspektus kaip visaverčio fizinio lavinimo užtikrinimas, nuolatinis rūpinimasis augančios kartos sveikata, darbo ir ūkinių įgūdžių perdavimas, elgesio normų laikymasis visuomenėje, žinių apie supantį pasaulį perteikimas. Visi tie pamatai klojami šeimoje.

– Ar šiandien didelės čečėnų šeimos? Kiek paprastai vaikų būna šeimoje?

– Čečėnams šeima yra tada, kai yra vaikų. Ir kuo daugiau vaikų, tuo geriau. Be abejo, šiais laikais ne visada įmanoma turėti daug vaikų, kaip kad būdavo anksčiau, bet dabar jauna šeima turi vidutiniškai 4–5 vaikus, o kaimuose ir daugiau.

– Čečėnų tauta patyrė sovietinį genocidą. 1944 m. vasario 23 d. vyrai, vaikai, seneliai, moterys buvo sugrūsti į galvijų vagonus ir išvežti į Kazachstaną, Centrinę Aziją. Ką Jums asmeniškai reiškia ši data?

Nors čečėnų tauta nedidelė, jos istorija sena ir šlovinga, ji lygiagrečiai su griežtu Moralės kodeksu – Garbės kodeksu – formuoja ypatingą mentalitetą.

– Mano tauta dėl šitos siaubingos sovietinio režimo akcijos neteko daugiau kaip 60 proc. žmonių. Apie tautą buvo primeluota, ji buvo pažeminta ir sutrypta, bet nepalaužta. Mano tėvai prarado Kazachstane tris vaikus. Mano senelė ir senelis mirė nuo šiltinės jau pirmaisiais tremties metais. Mirė ir kiti artimi giminaičiai. Nuo pat vaikystės aš girdėjau siaubingus tėvų pasakojimus apie tą tremtį. Mano tėvai iki savo paskutiniųjų dienų nepamiršo šios karčios patirties. Mano giminaičių gyvenimas buvo sužlugdytas. Be abejo, tos deportacijos prisiminimai atsispindėjo mano kartos pasaulėžiūroje, tarsi mes patys būtume buvę tų baisių įvykių liudytojai ir dalyviai. Daugumos čečėnų širdis iki šiol slegia savos tautos skausmai. Čečėnams deportacijos diena – 1944 m. vasario 23-ioji – visada išliks tragiška data, bet ji mus vienija, suteikia jėgų priešintis ir teikia vilties, kad laimėsime.

– Aleksandro Solženycino romane „Archipelagas Gulagas“ rašoma apie daugelio tautų atstovus, kuriuos autorius sutiko stalinistiniuose konclageriuose. Yra jame atsiliepimų, pavyzdžiui, ir apie lietuvius. Rašydamas apie čečėnus, A. Solženycinas pažymi, kad tai buvo orūs, išdidūs žmonės. Jie ir nežmoniškomis sąlygomis nesileisdavo žeminami, mokėjo apginti savo garbę ir orumą. Čečėnų privengdavo net konclagerių administracija. Tai labai svarbios savybės, daug pasakančios apie tautą. Kaip jos ugdomos Jūsų tautoje?

– Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo nėra. Nors čečėnų tauta nedidelė, jos istorija sena ir šlovinga, ji lygiagrečiai su griežtu Moralės kodeksu – Garbės kodeksu – formuoja ypatingą mentalitetą, kuris teikia dvasiai stiprybės ir ugdo aukštą moralę. Čečėnai – išdidi tauta, o kalnai ugdo stiprios dvasios žmones. Jeigu čečėnui tenka rinktis gyvybę ar garbę, jis rinksis garbę.

– Ar dabar čečėnų atvyksta į Lietuvą?

– Dabar čečėnų į Lietuvą atvažiuoja labai mažai, galima sakyti, tik vienetai. Daugiausia tai pabėgėliai, kurie bando per Baltarusiją pakliūti į Lenkiją, bet jiems nepavyksta. Lenkijos valdžia neįleidžia čečėnų į savo teritoriją. Baltarusijoje susikaupė keletas tūkstančių, kurie negali nei patekti į Europos Sąjungos šalis, nei grįžti atgal į Čečėniją, nuogąstaudami, kad dabartinė Čečėnijos administracija su jais susidoros. Lietuva, deja, irgi nepriima čečėnų.

– Lietuva čečėnams – tarpinė stotelė ar šalis, kurioje verta kurti savo ir savo vaikų ateitį?

– Daugelis čečėnų, kurie paliko Lietuvą ir iškeliavo į Vakarų Europos šalis, norėtų likti Lietuvoje, bet dėl daugelio priežasčių jie faktiškai buvo priversti išvykti. Lietuvoje čečėnams sunku gyventi, bet gyvenimas yra toks, koks yra. Laikui bėgant žmonės pripranta, įleidžia šaknis, auga vaikai. Gyvename galvodami, kad protingam žmogui visas pasaulis – Tėvynė.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"