Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŽMONĖS

Boris (Boleslovas) Petrasevičius – vienintelis europietis Venesuelos kariuomenėje 

B. Petrasevičius, baigęs Venesuelos karo akademiją
B. Petrasevičius, baigęs Venesuelos karo akademiją

Prieš 75 metus nuo Lietuvą puolančių sovietų tankų bėgdama Boris Petrasevičiaus šeima išgyveno pavojingą laikotarpį. Pasirinkusi sunkų pabėgėlių kelią, naują gyvenimą ji atrado Venesueloje. Ten užaugo ir pirmagimis sūnus, kuris vėliau buvo vienintelis šios šalies kariuomenėje tarnaujantis svetimtautis. Niekada nepamiršęs gimtosios žemės ir dėl to Lietuvos garbės konsulu Venesueloje tapęs vyras, kurio tikrasis vardas yra Boleslovas, vertas mūsų pagarbos. Jo gyvenimo istorija – dar vienas akstinas kiekvienam lietuviui didžiuotis savo tėvynainiais. 

Apie vietą, kur 1941 m. spalio 20 d. pirmą kartą išvydo pasaulį, Boris Petrasevičius žino nedaug – tik tiek, ką jam anuomet pasakojo tėvai. Lietuvos centriniame valstybės archyve duomenų apie jo gimtąjį Gudų kaimą (Kelmės r.) nėra, o asmeniniai dokumentai per karą buvo prarasti. Iš Nemakščių miestelio kilusi Boleslovo mama ūkininkavo, o tėtis, kurio gimtinė buvo šalia Balčių kaimo, dirbo vyriausiuoju pieninės vedėju.

Sukimšo mus kaip žuveles į skardinę. Ta kančia truko dvi savaites. 1947-ųjų Kūčių vakarą pasiekėme Venesuelos Puerto Kabelo uostą.

Boris teigia iš kai kurių giminaičių pasakojimų sužinojęs, kad jo seneliai tame pačiame kaime turėję mažą dvarą. Jis taip pat prisimena, kad tėtis kartu su savo dviem broliais turėjo ryšių su partizanais, tačiau tai truko neilgai – tėčiui pavyko pabėgti į Vakarus, o abu Boris dėdės buvo sučiupti ir ištremti į Sibirą, kur vienas jų praleido visą likusį gyvenimą.

Iš karo laivų į džiungles

1943 m., artėjant sovietų tankams, Boris šeima nusprendė bėgti iš Lietuvos ir emigruoti į Vakarus. Kelyje link Venesuelos, apie kurią tuo metu nei vienas iš jų nė negalvojo, pirmąja stotele tapo Vokietija.

„Man buvo dveji, kai vargo keliais patraukėme į Vokietiją. Ta kelionė – tikra penkių mėnesių odisėja. Alino šalta žiema, beveik neturėjome nei tinkamų drabužių, nei maisto. Galiausiai apsistojome amerikiečių kontroliuojamoje zonoje Kasel-Matenbergo miestelyje, kur praleidome ketverius metus. Tais laikais Vokietijoje prieglobsčio ieškojo daugybė žmonių, atvykusių iš įvairių sovietų okupuotų valstybių. 1947-aisiais gimė mano brolis Viktoras“, – prisiminimais apie pirmuosius kelerius emigracijos metus dalijosi B. Petrasevičius.

Kelio, Boris su šeima atvedusio į Venesuelą, pasirinkimą lėmė keletas aplinkybių. Iš pradžių būsimojo garbės konsulo tėvai ketino plaukti į Australiją, tačiau trikdė tai, kad abu broliai dar buvo maži, o kelionė ten trukdavo du mėnesius. Be to, emigrantus gabendavo karo laivai, kuriuose nebuvo jokių patogumų. Taigi, nusprendusi vykti į Venesuelą, kurioje trūko išsilavinusių žmonių, emigrantų šeima traukiniu iš Vokietijos dundėjo į Italiją. Po dviejų savaičių vokiečių karo laivas „General Schturg“, be kitų 980 keleivių, Boris, jo brolį ir tėvus jau plukdė į nežinomą kraštą Venesuelą.

„Sukimšo mus kaip žuveles į skardinę. Ta kančia truko dvi savaites. 1947-ųjų Kūčių vakarą pasiekėme Venesuelos Puerto Kabelo uostą. Kaip kalėdinę dovaną vietos valdžia davė po 20 bolivarų – tada tai buvo gana dideli pinigai, maždaug 6 Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) doleriai. Iš uosto emigrantai buvo nuvežti už 120 kilometrų ir apgyvendinti Trompilo džiunglėse, – pirmuosius žingsnius Venesuelos žemėje prisimena B. Petrasevičius ir priduria, kad sunkiausia atvykėliams buvo priprasti prie nepažįstamos šalies klimato, papročių ir laukinių gyvūnų. – Mus dviem mėnesiams įkurdino džiunglėse pastatytuose barakuose, į kuriuos naktimis įšliauždavo nuodingų gyvačių ar įsliūkindavo koks nors išalkęs žvėris.“

Po kurio laiko žmonės pradėjo skirstytis į šios šalies miestus, tad po mėnesio, praleisto džiunglėse, Boris tėvai nusprendė vykti į Karakasą – Venesuelos sostinę. Ten jie sutiko kelis pažįstamus lietuvius, su kuriais dirbo įvairiose vietose: stalių gamyklose, skerdyklose, taip pat ėmėsi mūrininko ir kitų darbų, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Pasak Boris, nors jo tėčiui, neturinčiam kairės rankos trijų pirštų, dirbti buvo sunku, tačiau jis pastatė kuklų namuką, kuriame jų šeima praleido kelerius metus.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Buvo vienintelis europietis

Pradžios mokslus Boris pradėjo valdiškoje mokykloje, bet jam bebaigiant šeštąjį skyrių, Italijos lietuvių Saleziečių kongregacija pasiūlė tęsti mokslus jų šalyje, Castelnuovo Don Bosco miestelyje netoli Turino. Po penkerių metų, ten baigęs gimnaziją, 1958-aisiais vaikinas grįžo į naujaisiais namais jau tapusią Venesuelą. Nors šią šalį valdęs diktatorius tada jau buvo nuverstas, tačiau, keičiantis valdžiai, niekas ne-norėjo pripažinti Italijoje įgyto mokslo diplomo.

Kadangi B. Petrasevičius Italijoje šiek tiek mokėsi muzikos, todėl įstojo į Karo muzikos mokyklą, tapo saksofonininku ir dvejus metus grojo kariniame orkestre. Tačiau, kaip teigia Boris, jam buvo aišku, kad Venesueloje, ypač kariuomenės orkestre, sėkminga jo muzikanto karjera neįmanoma, tad įstojo į Puskarininkių mokyklą. Baigęs trejus metus trukusius mokslus, užsitarnavo puskarininkio laipsnį ir tapo lengvųjų ginklų bei sprogstamųjų medžiagų techniku.

Vos tik įgijęs kvalifikaciją, nekantravo toliau išbandyti akademinį kelią, todėl nusprendė stoti į Karo akademiją. Iš daugiau nei 600 aspirantų įstojo beveik 300 vaikinų, tarp jų ir jaunasis lietuvis. Ten jis įgijo jaunesniojo leitenanto laipsnį.

B. Petrasevičiaus istorija unikali, nes pagal Venesuelos įstatymus mokytis šioje Karo akademijoje gali tik Venesueloje gimę asmenys arba tie, kurių tėvai yra šios šalies tautiečiai. Taip susiklostė, kad B. Petrasevičius yra vienintelis europietis, baigęs šią akademiją.

Nuotykiai ore

B. Petrasevičiaus tarnybos kariuomenėje laikais, kaip pasakoja pats garbės konsulas, jis patyrė įvairiausių nuotykių – kai kurie jų privertė rimtai išsigąsti, tačiau prisiminus juos šiandien, prabėgus daug metų, ta patirtoji staigi baimė jau kelia šypsulį.

„Kai dalyvavau kovinių parašiutininkų kursuose, buvo keletas situacijų, kurios šiandien man yra juokingos, bet tuo metu tikrai taip neatrodė, – prisiminimus apie patirtį ore pradeda B. Petrasevičius. – Pirmąją mano šuolio dieną, savaime suprantama, būdamas naujokas, iššokęs iš lėktuvo nesitikėjau, kad išsiskleis pagrindinis parašiutas, todėl iš karto išskleidžiau atsarginį. Laimė, viskas baigėsi gerai – nusileidau su dviem parašiutais, bet instruktorių buvau griežtai išbartas, nes tokia situacija yra pavojinga gyvybei – susipynę parašiutai galėjo lemti liūdnas kritimo pasekmes.“

B. Petrasevičiaus tėvai
B. Petrasevičiaus tėvai

Kai B. Petrasevičius buvo jau šiek tiek patyręs desantininkas, per parodomąjį masinį šuolį jo kolega, šokdamas iš paskos, užšoko ant Boriso parašiuto ir iš kupolo išstūmė orą. Vyras prisimena, kad buvo ne juokais išsigandęs, kol padėtis stabilizavosi.

Sykį (tai buvo vienas kartas iš 179 šuolių iš lėktuvo) vienas peties diržas buvo nepakankamai stipriai pritvirtintas prie kūno, todėl vėjo sūkurys kariškį apsuko, o į parašiutą nepatekus oro, iš jo susiformavo, kaip Venesuelos parašiutininkai sako, „tabakas“, t. y. dėl oro trūkumo parašiutas kietai susisuko vamzdeliu, panašiai kaip paruošti rūkyti tabako lapai, ir nebeišsiskleidė. Suprantama, tada teko panaudoti atsarginį parašiutą.

Kiti du incidentai su parašiutu B. Petrasevičiui įvyko dėl stipraus vėjo: „Negalėdamas kontroliuoti parašiuto, nusileidau vietoje, kurioje buvo daug balandžių. Keletą jų priplojau. Kitą kartą kritau kelis metrus virš antro pagal dydį ežero Venesueloje bangų; tada nukentėjo mano kulkšnis.“

Sprogimų pavojus

Atliekant įvairius kariuomenės manevrus, prisimena B. Petrasevičius, nuolat pasitaikydavo šaudymo incidentų tiek su granatomis, tiek su 155 mm ir 105 mm artilerijos sviediniais. Dažnai jis kartu su savo padėjėjų komanda turėdavo rasti ir sunaikinti nesprogusias granatas bei sviedinius, kad pratybų laukas liktų neužminuotas.

„Per Venesuelos partizanų karus man teko kelis kartus sunaikinti perimtas sprogstamąsias medžiagas, kurių dauguma būdavo namų gamybos, sukurtos nesinaudojant jokiomis technologijomis, todėl man tai buvo didžiulė rizika, tikrai labai pavojinga misija. Kartą, kai Gynybos ministerijoje buvau atsakingas už sprogmenų tiekimą, man teko keisti prieštankinės paleidimo raketos laidus, nes dėl ginklo magneto gedimo raketai nebuvo perduodama srovė. Didžiausią riziką kėlė tai, kad turėjau ištraukti raketą iš paleidimo cilindro, kai ji buvo aktyvuota ir bet kada galėjo sprogti“, – apie su sprogmenimis dirbančiųjų tykančius pavojus pasakojo B. Petrasevičius.

Būdamas kapitonas, jis Venesuelos karo akademijos kadetus instruktavo, kaip elgtis su rankinėmis granatomis M-26 ir MK2. Kai B. Petrasevičius turėjo juos vežti į poligoną atlikti šaudymo praktikos, vienas jų, būdamas nervingas, ištraukė saugumo žiedą ir granata iškrito iš rankų. Visi tiesiog nustėro iš baimės, nes sprogimas driokstelėjo gana arti. Gerai, kad pavyko apsisaugoti.

Kova prieš komunizmą

B. Petrasevičius pasakojo, kad trejus su puse metų kovojo su anuomet Venesuelos kalnuose įsikūrusiais komunistų sukilėliais, norėjusiais nuversti demokratiškai išrinktą šalies valdžią. Kovai su jais buvo įsteigta dvylika batalionų, specialiai paruoštų kautis kalnuose. Čia su šalies priešais ne kartą vyko susišaudymai, kurių metu, pasak B. Petrasevičiaus, buvo sužeista arba žuvo abiejų kovojančių pusių žmonių.

„Miškuose teko susidurti ir su plėšriais žvėrimis, ir su gyvatėmis – keliems kareiviams tai baigėsi liūdnai. Dėkui Dievui, nebuvau nei sužeistas, nei įgeltas. Kai sukilėliai pasidavė, buvau perkeltas dirbti pagal savo specialybę, taigi, lengvieji ginklai ir sprogstamosiomis medžiagos vėl buvo mano sritis“, – pasakojo B. Petrasevičius.

Boris apgailestauja, kad išlikusių fotografijų šiandien nedaug teturi (kovų su sukilėliais laikais kariams buvo uždrausta fotografuoti bet kokius su kariuomene susijusius dalykus), be to, dalis prisiminimų buvo prarasta.

„Turėjau daug nuotraukų, užfiksuotų, kai dirbau batalionuose ir iš kitų laikotarpių, bet maždaug prieš 25 metus į mano namus įsilaužę vagys išsinešė daug asmeninių daiktų, tarp jų ir tris fotografijų albumus“, – apgailestavo B. Petrasevičius.

Venesuelos prezidentas įteikia B. Petrasevičiui kardą – valstybės pripažinimo ženklą.
Venesuelos prezidentas įteikia B. Petrasevičiui kardą – valstybės pripažinimo ženklą.

Lietuva visada širdyje

Būdamas kapitonas B. Petrasevičius metams išvyko į Braziliją ir ten tobulinosi aukštuosiuose karo logistikos kursuose, taip pat buvo išsiųstas į amerikiečių mokyklą „Fort Gulick“ Panamoje, kur su Green Beret specialistais šešis mėnesius treniravosi kovoti prieš sukilėlius.

Garbingą B. Petrasevičiaus tarnybą liudija ne tik jo prisiminimai, bet ir kadaise jam įteikti apdovanojimai: trečios klasės (bronzinis) karinis ordinas „Orden General Urdaneta“ už 10 metų vykdytą nepriekaištingą tarnybą, o garbės konsulo darbštumas ir pavyzdingas vadovavimas kariams įvertintas Pėstininkų III laipsnio ordino kryžiumi. Šį apdovanojimą B. Petrasevičius gavo, kai, būdamas kapitonas, vadovavo kuopai, sudarytai iš 120 kareivių. Reikia pažymėti, kad tai buvo vienintelis tais metais III divizijos karininkui suteiktas apdovanojimas.

B. Petrasevičius pasakojo, kad trejus su puse metų kovojo su anuomet Venesuelos kalnuose įsikūrusiais komunistų sukilėliais, norėjusiais nuversti demokratiškai išrinktą šalies valdžią.

Vos tik užsitarnavęs majoro laipsnį, B. Petrasevičius savanoriškai atsistatydino ir, palikęs kariuomenę, išvyko į Marakaibo miestą, nes brolis pasiūlė Borisui vadovauti jo plieno dirbinių įmonei. Nuo tada šiame mieste prabėgo per 30 B. Petrasevičiaus gyvenimo metų.

Prieš 45-erius metus garbės konsulas vedė venesuelietę, su kuria susilaukė trijų sūnų ir dukros. Vyriausias vaikas, taip pat vardu Boris, gyvena ir dirba JAV; kitas sūnus Viktoras baigė Technologijos universitetą ir dirba Meridos mieste, dukra Karolina, baigusi tą patį universitetą kaip ir brolis, yra žurnalistė, o jauniausias sūnus Gilbertas baigė keramikos inžineriją ir dirba kompanijoje „American Airlines“.

B. Petrasevičius niekada nebuvo nutraukęs ryšių su Lietuva ir apmaudžiausia, kad prieš daugiau nei 30 metų gimtojoje šalyje galėjo viešėti vos keturias paras – sovietų valdžia, žinodama, kad Boris yra karininkas, kovojęs prieš komunistuojančius sukilėlius, jam neleido ilgiau svečiuotis gimtinėje.

B. Petrasevičius daug kartų yra kalbėjęs per Venesuelos televiziją, radiją, rašęs straipsnių apie Lietuvą, taigi, paprašytas Argentinoje reziduojančios diplomatės Hildos Griškevičienės, sutiko tapti Lietuvos garbės konsulu Venesueloje. Šis žmogus yra daugelio lietuvių, patekusių į Venesuelos kalėjimus, vienintelė viltis. Jei ne Lietuvos garbės konsulas, daugelis, veikiausiai, juose supūtų.

Boris Petrasevičius
Boris Petrasevičius

Šių metų liepą mūsų šalyje vyko vienas didžiausių Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo renginių – Dainų šventė „Vardan tos...“. Ją kartu su lietuviais stebėjo ir Lietuvos garbės konsulas Venesueloje Boris Petrasevičius. Su mūsų tėvynainiu, daugybę savo gyvenimo metų paskyrusiu Venesuelos kariuomenei, trumpai pasikalbėjome apie jo tarnybos patirtį ir ryšius su gimtine.

– Gerbiamas atsargos majore, kaip vertinate Lietuvą, švenčiančią savo Nepriklausomybės šimtmetį? Kokie įspūdžiai iš mūsų Dainų šventės?

– Nors jau 70 metų gyvenu Venesueloje, esu Lietuvoje gimęs lietuvis ir išauklėtas lietuvių šeimoje, kuri visada puoselėjo savo tėvynės tradicijas, tad džiaugiuosi pasitaikiusia proga pamatyti labai gražią Dainų šventės eiseną. Aš myliu Lietuvą lygiai taip pat, o gal netgi labiau nei kai kurie čia gyvenantys lietuviai, todėl man itin malonu ir džiugu svečiuotis čia ketvirtą kartą – aplankyti gimtąją žemelę.

Pvz., sykį Venesuelos kalnuose vyko susišaudymas, kurio metu žuvo trys mūsiškiai ir septyni sukilėliai. Mes tų žmonių neužpuolėme, tačiau privalėjome gintis – situacija aiški: arba mes juos nušausime, arba jie mus.

Pirmą kartą Lietuvą pamačiau dar sovietų okupacijos laikais, kadangi buvau Venesuelos karininkas, tai man buvo leista čia pabūti tik keturias dienas. Venesueloje man kelis metus teko kovoti kalnuose prieš sukilėlius, tad kai man buvo suteikta viza, rusai, komunistai, žinojo apie visą mano veiklą prieš jų ideologiją. Tada į Lietuvą aš atvažiavau su mamyte. Kadangi ji jau buvo garbaus amžiaus, tai buvo jos paskutinė kelionė į gimtus kraštus, beje, tada ji atsisveikino su savo broliais ir seserimis. Kitus tris kartus čia lankiausi daugiau konsuliniais reikalais; paskutinis kartas buvo 2013-ieji, kai dalyvavau viso pasaulio lietuvių suvažiavime kaip Venesuelos lietuvių atstovas.

– Ką Jums, kaip lietuviui, bene visą gyvenimą praleidusiam Venesueloje, reiškia šiemet minimas didis Lietuvos Nepriklausomybės jubiliejus?

Man ypač džiugu, nes Lietuva, daug metų buvusi okupuota sovietų, dabar yra laisva valstybė, čia matau visai kitokį gyvenimą, palyginti su anais laikais, žmonės gerokai laisvesni. Matyti ir tai, kad prie pokyčių daug prisidėjo Lietuvos narystė Europos Sąjungoje.

Venesueloje aš esu pirmos kartos lietuvis, o tokių ten labai mažai. Ten esame įkūrę lietuvių organizaciją, kuri kviečia visus Venesueloje gyvenančius tautiečius kartkartėmis susiburti. Žinoma, tokį susiėjimą nelengva organizuoti, nes Venesuela labai didelė (keturiolika kartų didesnė už Lietuvą), o lietuviai, kurių ir taip ten nėra daug, išsisklaidę po visą šalį. Tačiau mes vis tiek stengiamės dalyvauti organizacijos veikloje, švęsti visas lietuviškas religines, istorines šventes.

Šiemet į Bolivaro aikštę paminėti Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio susirinko labai mažai lietuvių, maždaug dešimt. Padėjome vainiką prie Venesuelos išlaisvintojo paminklo Bolivaro (Venesueloje jis yra panašiai kaip Lietuvoje Vytautas Didysis). Taigi, nors buvome toli, bent dvasiškai prisidėjome prie Lietuvos šimtmečio.

– Savo laiku tarnavote Venesuelos kariuomenėje, kurioje, ko gero, imigrantų vaikai nebūdavo itin pageidaujami. Kas lėmė sėkmingą Jūsų integraciją?

– Pagal Venesuelos įstatymus Karo akademijoje mokytis negali pretenduoti asmuo, kuris nėra Venesuelos tautietis. Gali jis būti gimęs užsienyje, bet tėvai privalo būti venesueliečiai. Kaip suprantate, mano atvejis – išimtis, nors ir nebuvo lengva. Mano karjera prasidėjo nuo labai žemo laiptelio. Iš pradžių baigiau Karo muzikos mokyklą, paskui metus grojau karo orkestre, o tada, kai jau turėjau karišką uniformą, pasinaudojau proga stoti į Karo akademiją. Kadangi vilkėjau Venesuelos karišką uniformą, niekas nemanė, kad esu svetimtautis, todėl man pasisekė. Iš daugiau nei 6 tūkst. pretendentų liko 240.

Taigi, jau daugiau nei 30 metų su broliu dirbame toje pačioje plieno dirbinių įmonėje. Esu jos vadovas.

Kai 1968 m. baigiau Karo akademiją, mano tautybė paaiškėjo, tačiau jau buvau įgijęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, todėl man buvo padaryta išimtis. Kai buvau baigęs savo mokslus (dvejų metų karo logistikos kursus Brazilijos kariuomenėje, aštuonis mėnesius leidau Panamoje kartu su JAV kariuomene, kai jie kontroliavo Panamos kanalą, mokiausi poligrafijos Kolumbijoje, Naujosios Granados karo universitete), savanoriškai palikau kariuomenę.

Prisimenu, jau merdėdamas mano tėvelis prašė, kad aš susieičiau su savo broliu, nes tikėjo, kad kartu gyvenime galėtume daugiau nuveikti. Kadangi buvau įgijęs su ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis susijusią kvalifikaciją, kariuomenė nenorėjo manęs išleisti, nes tokių specialistų ten buvo labai mažai, tačiau ir prievartos, kad likčiau, nepatyriau. Taigi, jau daugiau nei 30 metų su broliu dirbame toje pačioje plieno dirbinių įmonėje. Esu jos vadovas.

– Galbūt Jums teko kažkiek domėtis mūsų šalies karybos istorija? Kaip vertinate šiuolaikinės Lietuvos kariuomenės ir visos valstybės pasiekimus, mūsų šalies narystę NATO?

– Žinoma, Lietuvos narystė NATO yra labai svarbus dalykas, kadangi šalis yra maža, turi ne tik draugų, bet ir priešų. Tikiu, kad iš NATO yra tikimasi ir gaunama daug pagalbos.

Jei kalbėtume apie Lietuvos karybos istoriją, turėčiau pasakyti, kad nelabai daug apie ją žinau. Kadangi, be enciklopedijų, kuriose informacija yra labai glausta, apie tai beveik neaptikau kitokio pobūdžio knygų, todėl mano žinios apie Lietuvos kariuomenę menkos, taigi, ir tvirtos nuomonės apie ją neturiu. Būtent todėl man šiandien buvo labai įdomu susitikti su keliais kariškiais ir nors trumpai su jais pasikalbėti. Tiesa, apie Lietuvos istoriją man daug pasakodavo tėvelis, jis pats tarnavo kariuomenėje, rodydavo man fotografijas, be to, mano du dėdės buvo partizanai – abu mirė tremtyje – Sibire. Nekantrauju perskaityti man dovanotą ambasadoriaus dim. gen. ltn. Arvydo Pociaus knygą „Nematomuose apkasuose“. Manau, kad manęs laukia didžiulis malonumas. Apskritai lietuviškų knygų esu skaitęs nedaug. Paskutinė skaityta yra „Prie mirties kranto“ – labai įdomus pasakojimas apie partizanus.

Boris (Boleslovas) Petrasevičius – vienintelis europietis Venesuelos kariuomenėje

– Ko palinkėtumėte Lietuvos kariams ir visiems mūsų krašto žmonėms?

– Lietuvai ir jos kariškiams aš noriu palinkėti tik geriausio. Žinote, kai tėvynei gresia pavojus, mes visada kreipiamės į Dievą ir į kareivį, bet kai pavojus praeina, Dievą užmirštame, o kareivį – į kalėjimą. Po karo dėl tam tikrų nesusipratimų kartais kareiviai yra teisiami už padarytus tam tikrus veiksmus, neva padarytą žalą vaduojant tėvynę. Kas yra gynyba, puikiai suvokia kiekvienas kariškis, nes toks yra jų pasirinkimas – ginti valstybę nesigailint savo gyvybės. Tik kartais (teisingai ar neteisingai) praliejama daug kraujo.

Pvz., sykį Venesuelos kalnuose vyko susišaudymas, kurio metu žuvo trys mūsiškiai ir septyni sukilėliai. Mes tų žmonių neužpuolėme, tačiau privalėjome gintis – situacija aiški: arba mes juos nušausime, arba jie mus. Tačiau toks yra karas ir kario profesija. Joks kareivis nėra mokomas būti žmogžudžiu, bet kiekvienas mokomas į rankas paimti ginklą ir ginti savo Tėvynę. Linkiu, kad Lietuvai niekada netektų kovoti, tačiau kartu reikia rūpintis savo šalies kariuomene, ją modernizuoti, nes ji turi būti pasiruošusi, kilus grėsmei, apginti savo valstybę.

Mjr. Boriso Petrasevičiaus asm. albumo ir Kotrynos Gurevičiūtės nuotr.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"