Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Už mokyklos lango – nauji, mokykloje – seni laikai 

2019 vasario 19 d. 13:00
Mūsų valstybė vienam mokiniui skiria perpus mažiau lėšų nei vidutiniškai kitos EBPO šalys.
Mūsų valstybė vienam mokiniui skiria perpus mažiau lėšų nei vidutiniškai kitos EBPO šalys.
BNS nuotrauka

Ar galima prastai įrengtose Lietuvos mokyklose išugdyti XXI amžiaus pasaulyje konkuruoti gebančius šiuolaikiškus žmonės? Galima, bet tik išimtinais atvejais. Norėdami daugiau garantijų savo vaikų ateičiai, labiau pasiturintys tėvai Konstitucijos garantuojamą nemokamą švietimą keičia į privačias mokyklas.

Netrukus vėl galėsime įvertinti, ar mūsų švietimo sistema juda tinkama kryptimi. Šiuo metu skaičiuojami Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) kas trejus metus vykdomo Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo PISA rezultatai. Gruodį, kai paaiškės, kiek šalys sugebėjo pagerinti savo vaikų, o kartu ir visos valstybės ateitį, Lietuva teigiamo proveržio gali tikėtis nebent atsitiktinai. Juk sisteminių pokyčių neįvyko. Dar 2630 vaikų valstybinę bendrojo ugdymo mokyklą pakeitė į privačią. Taip pasielgtų ir dar daugiau vaikų, jei jų tėvų piniginės tai leistų.

2016 metais beveik patylomis reagavome į faktą, kad mūsų vaikų rezultatai dar kiek pablogėjo ir buvo žemiau vidurkio. Lygis krito visose tiriamose srityse, tad problemos – sisteminės. Be to, vaikų, kurių pasiekimų lygis – aukščiausias, Lietuvoje yra gerokai mažiau nei Estijoje ar Suomijose, o tų, kurių pasiekimų lygis žemiausias – kur kas daugiau. Kone kas antras kaimo berniukas – beveik beraštis. Dauguma – vidutinybės.

Tiesa, Tarptautinės švietimo pasiekimų vertinimo asociacijos organizuotame TIMSS tyrime esame kiek aukščiau nei skalės vidurkis. EBPO savo tyrime labiau koncentruojasi į gebėjimą taikyti žinias – taip bandoma įvertinti šalių ateities potencialą, konkurentiškumą. Visi žino: tas, kas pralaimi konkurencinę kovą švietimo srityje, pralaimi ir kitur. Pagal PISA tyrimo atskleistas tendencijas Lietuvos laukia nekokios perspektyvos. Kodėl mūsų vaikai neprilygsta kitų šalių bendraamžiams?

Šešiems mokiniams – vienas kompiuteris

„Ar gali mokytojas, dirbantis su šiuolaikinių reikalavimų neatitinkančiose, ne itin gerai aprūpintose edukacinėse aplinkose besimokančiais, o dar ir žemo lygio socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame kontekste augančiais vaikais, pasiekti gerų rezultatų?“ – retoriškai klausia daug metų tarptautinius mokinių pasiekimų tyrimus analizuojanti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) Strateginių programų skyriaus vedėjo pavaduotoja dr. Rita Dukynaitė.

Lietuvai reikia šiuolaikinių edukacinių erdvių, modernių mokymo priemonių, tačiau situacija apgailėtina. R. Dukynaitė svarsto, jog net ir gamtamokslinio raštingumo suprastėjimą, prieš trejus metus atskleistą PISA tyrime, lėmė tai, kad mūsų vaikai nesusitvarkė su naujove – pirmą kartą užduotis reikėjo atlikti kompiuteriu. „Girdime, kad norvegai perka vaikams po du informacinių ir komunikacinių technologijų įrenginius: vieną – naudotis namuose, kitą – per pamokas. Kaip mūsų vaikams konkuruoti su norvegais modernių technologijų išmanymo srityje, jei, pavyzdžiui, šeši Vilniaus mokyklos mokiniai naudojasi vienu kompiuteriu?“ – klausia ji.

Stebina ir didžiulis atotrūkis tarp regionų. Paradoksas, bet, kaip rodo Švietimo valdymo informacinės sistemos ir Atviros informavimo, konsultavimo ir orientavimo sistemos 2018 metų duomenys, būtent turtingiausio miesto – sostinės mokyklos šiuo požiūriu yra skurdžiausios. Lietuvoje vienu kompiuteriu mokykloje naudojasi vidutiniškai 3,13 mokinio. Dėl vieno kompiuterio varžosi šeši mokiniai Vilniaus, per keturis – Klaipėdos miesto, Mažeikių, Telšių, Alytaus miesto, Kauno miesto ir rajono savivaldybių mokyklose.

Visi mokiniai mokykloje turi po kompiuterį tik Neringoje. Mažiau kaip trys vaikai prie vieno kompiuterio laukia Ignalinos, Lazdijų, Alytaus, Anykščių rajonų mokyklose.

Rita Dukynaitė: "Kaip mūsų vaikams konkuruoti su norvegais modernių technologijų išmanymo srityje, jei, pavyzdžiui, šeši Vilniaus mokyklos mokiniai naudojasi vienu kompiuteriu?" / BNS nuotrauka
Rita Dukynaitė: "Kaip mūsų vaikams konkuruoti su norvegais modernių technologijų išmanymo srityje, jei, pavyzdžiui, šeši Vilniaus mokyklos mokiniai naudojasi vienu kompiuteriu?" / BNS nuotrauka

STEAM – dar ateityje

Palyginus, kiek šiuolaikinių priemonių turi mūsų ir kitų šalių mokiniai, Lietuva atrodo lyg iš praėjusio šimtmečio. Tik 2 proc. ketvirtokų mokosi mokyklose, kuriose yra laboratorija. Pietų Korėjoje, Singapūre ar Japonijoje tokių mokyklų – beveik 100 proc., Lenkijoje – 68 proc., tarptautinis vidurkis – apie 38 procentai (TIMSS duomenys).

Daugelyje šalių galimybę mokytis laboratorijose turi visi ar beveik visi aštuntokai, tarptautinis vidurkis – 85 procentai. Lietuvoje situacija kardinaliai priešinga – čia 89 proc. aštuntokų chemijos, biologijos ar fizikos mokosi kaip istorijos ar literatūros – tik skaitydami, neturėdami galimybės atlikti eksperimentų. Vos 11 proc. jų mokosi mokyklose, kuriose yra laboratorijos.

2015 metais tuometė švietimo ir mokslo ministrė „darbietė“ Audronė Pitrėnienė džiūgavo, kad jau 2018-aisiais pradės veikti 10 Gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, meno, matematikos tyrimų ir eksperimentinės veiklos atviros prieigos (STEAM) centrų. 2018 metai baigėsi, bet nėra nė vieno tokio centro. Dabartiniais duomenimis, Vilniuje STEAM centras turėtų atsirasti 2021 metais. Kažin kiek pasistūmės kitos valstybės, kol mes trepsėsime vietoje?

Renovuotų mokyklų – 22 procentai

Net nesugebame užtikrinti mokymosi saugioje ir šiltoje aplinkoje. Lietuvoje renovuota vos 22 proc. ugdymo įstaigų. Ir šioje srityje kontrastai yra didžiuliai: Birštone renovuotos visos, Telšių rajone – beveik 80 proc., Ignalinos – per 70 proc., Vilniuje – vos 30 proc. tokių įstaigų, kitur – dar mažiau.

Be to, investuota į mokyklas, kuriose vaikų kasmet vis mažėja. O Vilniuje vaikų – vis daugiau, bet jie pasmerkti mokytis apgailėtinomis sąlygomis: čia net 1306 mokiniai priversti mokytis antroje pamainoje, Kaune tokių – 282, Jonavos rajone – 236, dalyje savivaldybių visi mokosi vienoje pamainoje.

Nauja mokykla – didžiausia sensacija. Praėjusią savaitę Vilniaus Pašilaičių rajone pradėta statyti valdiška mokykla yra vos antra nauja tokia įstaiga sostinėje per beveik 29-erius atkurtos nepriklausomybės metus.

Didžiulės investicijos, nukreiptos į mažų mokyklų pastatų sienas, švietimo kokybės ten nepakėlė. Tarptautiniuose tyrimuose atskleidžiamas atotrūkis tarp didmiesčių ir kaimo mokyklų smukdo visos valstybės rodiklius. Dalį mokyklų reikia tiesiog uždaryti. Tačiau vietos žmonės tam priešinasi, nes uždarius mokyklą nutrūksta bet koks judresnis gyvenimas, o politikai nenori daryti nepopuliarių sprendimų.

Uždarius mokyklas atsiveria kita problema – mokinių vežiojimas į didesnes mokyklas. Visi suprantame, kad jei vaikai vežami tik į pamokas ir iš jų, rezultatai negerės, nes tokie vaikai negauna visaverčio ugdymo, neformaliojo ugdymo, negali lankyti būrelių, meno, muzikos, sporto, technikos, gamtininkų mokyklų. Dėl to jų rezultatai negerėja. O tada kaimo vaikams klijuojama prastų mokinių etiketė, nors jiems nesuteikiamos lygiavertės ugdymosi sąlygos, tie vaikai gyvena skurdžioje kultūrinėje aplinkoje, o dar kai kurių jų tėvai turi žalingų įpročių ar yra socialiai nebrandūs. Vien mokyklai užkrauti šių problemų negalima. Mokytojai pagrįstai teigia, kad yra verčiami būti socialiniais darbuotojais, o ne asmenybių ugdytojais. Reikia papildomų pareigybių mokykloje ar savivaldybėje – socialinių darbuotojų, psichologų. Ir suomiai, ir estai pasiekė aukščiausią švietimo lygį, kai pasirūpino kiekvienu vaiku, nesvarbu, ar jis gyvena šalies pakraštyje, ar sostinėje. Tuomet ir geri rezultatai, ir mažiausias pasaulyje atotrūkis tarp mokyklų.

Žinoma, net modernizavus ugdymo aplinką, labai svarbu, ar ugdymo procese mokytojas naudoja šiuolaikines priemones ir kaip tai daro. Pažangiausios šalys seniai suprato, kad mokytojų kvalifikacija – itin svarbus dalykas. Jei mokytojai nedirba šiuolaikiškai, tai vaikai panardinami į praeitį. Todėl pažangios šalys daug dėmesio skiria mokytojų kvalifikacijai.

Pedagogų rengimo ir perkvalifikavimo sistemos „perkrovimo“ imtasi ir Lietuvoje – kuriami trys edukologijos centrai (Vilniaus, Vytauto Didžiojo ir Šiaulių universitetuose).

Mokinių privačiose mokyklose – triskart daugiau

Vis dėlto kokį stebuklą padarė estai, kad iš panašių kaip Lietuvos pozicijų PISA tyrime šovė į Europos lyderius? Girdime švietimo ekspertų ir Estijos mokyklas aplankiusių praktikų įspūdžius – Estijos mokyklos labiau aprūpintos, jų tinklas sutvarkytas, mokytojų kvalifikacija labai kryptinga, orientuota į XXI amžiaus gebėjimus, bendrąjį raštingumą. Estijos viešoji erdvė švietimui yra itin palanki, visos vyriausybės švietimui rodė daug dėmesio, švietimui skiriama bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis yra didesnė nei Lietuvoje, mokytojų atlyginimai – didesni, universitetai labiau talkina mokykloms ir t. t.

Pavyzdžiui, estai mokyklų tinklo pertvarką susiejo su kokybės reikalavimais – ugdymo įstaigos išlikimo sąlyga buvo jos kokybiniai rodikliai. Estai perėmė iš savivaldybių gimnazijas arba statė naujas šiuolaikines mokyklas regionų centruose, visur diegė naujausią mokymosi įrangą, telkė geriausius mokytojus. Dabar Estijoje, kaip ir Suomijoje, beveik nėra atotrūkio tarp mokyklų, nes dėl tinklo pertvarkos ir kokybės reikalavimų liko tik geriausios.

Lietuvoje švietimas krypsta kita linkme: geriausi mokytojai ir šiuolaikiška ugdymo aplinka, regis, labiau garantuojama elitinėse mokyklose, į kurias patekti galima išlaikius egzaminus, ar privačiose ugdymo įstaigose. Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, prieš dešimtmetį Lietuvoje buvo 28 privačios bendrojo ugdymo mokyklos, dabar – 65. Prieš dešimtmetį tokiose įstaigose mokėsi 4660 vaikų, dabar – 14 534. Dar sparčiau vaikų daugėja privačiose ikimokyklinio ugdymo institucijose.

Geras švietimas – gebančių už jį sumokėti tėvų vaikams, nes mūsų valstybė vienam mokiniui skiria perpus mažiau lėšų nei vidutiniškai kitos EBPO šalys. Vien ekonomistų skaičiuojama BVP dalis švietimui nėra tikslus ir viską pasakantis rodiklis. Pavyzdžiui, dalyvaujame toje pačioje rinkoje, perkame mokymo priemones tomis pačiomis ar net didesnėmis kainomis nei kitos šalys, tik, deja, iš gerokai skurdesnio biudžeto.

Reikia kur kas atidžiau žiūrėti, kiek lėšų skiriama vienam asmeniui, pavyzdžiui, pagal ugdymo pakopas – pradinio, pagrindinio, vidurinio, aukštojo mokslo. Palyginti su kitomis EBPO šalimis, Lietuvoje švietimo išlaidos 6–15 metų mokiniui yra vienos mažiausių – 44 963 JAV doleriai (šalių vidurkis – 83 382 JAV doleriai).

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika