Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Trys mokytojai – penkios profsąjungos 

2018 gruodžio 21 d. 11:40
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Posakį „Trys lietuviai – penkios partijos“ drąsiai galima taikyti mokytojams. Jie net penkioms profsąjungoms patikėjo atstovauti savo interesams. Mokytojų streikas tik paaštrino vienų tarpusavio konfliktą, o kai kurioms pridėjo papildomų argumentų vienytis.

Sunku suprasti, ko iš tiesų nori mokytojai, jei dėl to nesugeba tarpusavyje sutarti patys, tiksliau – jiems atstovaujančios profsąjungos, kurių iki praėjusių metų buvo šešios, dabar – penkios. Kadangi pavadinimai labai panašūs, dažniausiai jos identifikuojamos pagal lyderių pavardes. Lietuvos švietimo profesinė sąjunga (LŠPS) vadinama kaip Audriaus Jurgelevičiaus, ką tik pasibaigusį mokytojų streiką organizavusi Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) – Andriaus Navicko, o Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (LMŠMPS) – anksčiau Eugenijaus Jesino, o nuo šių metų vidurio – Ramūno Znuto. Prie pastarosios pernai prisidėjo Mokytojų profesinė sąjunga.

Pedagogams atstovauja dar dvi: „Solidarumas“ ir „Sandrauga“, turinčios švietimo šakines profsąjungas. „Sandraugos“ švietimo profsąjungos nariams vadovauja Lietuvos mokytojų sąjūdžio pirmininkė Rūta Andriuškevičienė, o „Solidarumo“ – Ramutė Minkevičienė. Dar yra Aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas.

Naujam švietimo ir mokslo ministrui teks laviruoti tarp vieniems kitus kaltinančių mokytojų profsąjungų atstovų ir bandyti įtikti visiems, priešingu atveju lėks ir jo galva.

Profsąjungų buvo mažiau, bet kai kurios skilo, išsiskyrus jų, o gal tik pirmininkų, požiūriams. A. Jurgelevičius juokauja: „Švietimo profsąjungų kalbėjimas apie vienybę – gero tono ženklas. Tačiau susivienyti vis nesiseka.“ Anksčiau profsąjungų susiskaldymas, anot jo, buvo itin akivaizdus, bet jau penktus ar šeštus metus visos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos veikia išvien, išskyrus vieną. Tėra likę du poliai – A. Navicko profsąjunga ir visos kitos. Šios, išskyrus vadovaujamą A. Navicko, pernai su Vyriausybe pasirašė šakos kolektyvinę sutartį.

Tačiau mokytojų streikas kiek sutrikdė keturių sutariančiųjų vienybę – prie jo prisidėjo ir „Sandrauga“. Maža to, dalis mokytojų iš streikui nepritarusių profsąjungų metė jas ir perėjo į vadovaujamą A. Navicko. Tiesa, skaičiai, priklausomai nuo to, kas juos pateikia, skiriasi dešimteriopai ar net daugiau.

Streikininkų organizacija padvigubėjo

„Beveik visi A. Jurgelevičiaus profsąjungos nariai perėjo pas mus“, – tikina streiką organizavusios profsąjungos lyderis A. Navickas. Tikslinu, ar visi 8,5 tūkstančio. „Gal turite įrodymų, kad toje profsąjungoje buvo 8,5 tūkst. narių? Jos vadovas nuolat meluoja“, – kalbėdamas apie A. Jurgelevičių tiesiai rėžia A. Navickas. Ir patikina, kad streiko dienomis jo profsąjunga padvigubėjo – dabar vienija 5–6 tūkst. narių.

A. Jurgelevičiaus teigimu, iš jo vadovaujamos profesinės sąjungos išėjo apie 200 žmonių. Kai kurie neslėpė, jog ši profsąjunga netinkamai jiems atstovauja, ir visai pasitraukė iš profesinių sąjungų, o koks trečdalis iš poros šimtų perėjo į A. Navicko vadovaujamą organizaciją. Bet A. Jurgelevičiaus profsąjunga, jo skaičiavimais, vis dar didžiausia tarp švietimo darbuotojų ir vienija per 8 tūkst. narių.

R. Znutas tvirtina, kad LMŠMPS paliko ir į streikuojančiąją perėjo tikrai nedidelis būrys žmonių – gal 150 iš 4–5 tūkst. narių. Kitos dvi profsąjungos vienija kur mažiau pedagogų. „Solidarumas“ – apie 200 mokytojų, o „Sandraugai“ priklauso maždaug 40 mokyklų pedagogų. „Profesinių sąjungų narių skaičius – paslaptis, net didesnė nei pinigai. Mūsų profsąjunga, kaip Profesinių sąjungų konfederacijos narė, privalo oficialiai deklaruoti narių skaičių. Bet kai kurios kitos arba to nesako, arba pučiasi, kad yra didžiausios“, – aiškina A. Jurgelevičius.

Vis dėlto jis pripažįsta, jog streikas, per kurį organizaciją paliko dalis narių, parodė – reikia mobilizuoti jėgas. „Per streiko mėnesį švietimo profsąjungų vienijimosi pesimistai, tikiuosi, kitaip pamatė pasaulį“, – sako A. Jurgelevičius.

Dviejų jungtuvės – jau pavasariop

Iniciatyvų vienytis būta daug, kai kurios – sėkmingos. 2017 metais susijungė Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga ir LMŠMPS. A. Jurgelevičius neabejoja, kad į šią profsąjungą neišvengiamai įsilies ir jo vadovaujama, galbūt net kitų metų vasarį ar kovą. Jau pradėta vienijimosi procedūra, rengiamos reorganizacijos sąlygos.

„Esame nusiteikę vienytis, nes tam yra visos sąlygos“, – tikina LMŠMPS pirmininkas R. Znutas. Tik jis santūriau kalba apie galutinę jungtuvių datą, mat iš patirties žino, kad galutinai susiderėjus dar ilgiau nei pusmetį užtrunka teisinės procedūros. R. Znutas pabrėžia, kad tikrai ne streikas paskatino dviejų iki tol didžiausių švietimo profsąjungų vienijimąsi – šis procesas pradėtas jau prieš metus. Kai tik LMŠMPS susijungė su Mokytojų profesine sąjunga, pasiūlyta prisidėti ir A. Jurgelevičiaus vadovaujamos profsąjungos nariams. Tai buvo net anksčiau, dėl to pradėtos ir derybos, tik, pasak R. Znuto, vis pritrūkdavo laiko, nes koncentruotasi į diskusijas tai dėl kolektyvinės sutarties, tai dėl etatinio mokytojų darbo apmokėjimo.

Taigi dviem profsąjungoms belieka rasti kompromisą kai kuriais klausimais. Pasak A. Jurgelevičiaus, kliuviniai – ne profesinių sąjungų vadovai, kaip kai kas bando aiškinti, o nario mokesčio perskirstymas. Visi moka po 1 proc. atlyginimo dydžio nario mokestį, bet skiriasi surinktos sumos perskirstymas tarp centrinės, rajonų ir mokyklų organizacijų. Štai A. Jurgelevičiaus vadovaujama LŠPS centrinei organizacijai skiria 30 proc., o mokykloms – 40 proc. surinkto nario mokesčio. Tuo metu LMŠMPS – atitinkamai 40 ir 30 procentų. Dabar tariamasi dėl kompromiso – padalyti tas lėšas po lygiai, t. y. po 35 procentus.

Andrius Navickas tvirtina, kad streiko dienomis jo profsąjunga padvigubėjo ir dabar vienija 5-6 tūkst. narių. BNS/Scanpix nuotrauka
Andrius Navickas tvirtina, kad streiko dienomis jo profsąjunga padvigubėjo ir dabar vienija 5-6 tūkst. narių. BNS/Scanpix nuotrauka

Vienybė – ne su visais

Tačiau pastarųjų dviejų (LMŠMPS ir LŠPS) organizacijų vienybė su A. Navicko vadovaujama LŠDPS sunkiai įmanoma. Žaibai, ypač vykstant streikui, blykčiojo iš abiejų šalių. A. Jurgelevičius tikina, kad negalėtų vienytis su organizacija, kurios „veikimo metodai nešvarūs“. Štai pastarasis streikas, pasak jo, buvo ne tik už mokytojus, bet ir nukreiptas prieš kitas profsąjungas. „Sakyta, kad visi išsibėgiojo iš kitų profsąjungų, perėjo į streikuojančiąją, o Jurgelevičius esą parsidavęs valdžiai. Važinėjo po mokyklas, žadėjo – junkitės, užmokėsime už streiko dienas. Svarstant šakos kolektyvinę sutartį A. Navicko profsąjunga dalyvavo iki paskutinio posėdžio, bet pasirašyti ją atsisakė, o po dviejų dienų pareikalavo pakeisti susitarimą. 2016 metais visi streikavome, derinome veiksmus. Kai per derybas paaiškėjo, kad dalis reikalavimų patenkinti, sutarėme dėl streiko nutraukimo. Tačiau A. Navicko profsąjunga tam nepritarė, teigė, jog kovos toliau. Bet kovojo vos vieną dieną“, – neslepia nusivylimo A. Jurgelevičius.

Jo įsitikinimu, streikas mokytojus tik dar labiau suskaldė. Štai į Elektrėnų Ąžuolyno progimnaziją, kurioje dirba A. Jurgelevičius, atvažiavę streiko organizatoriai prikalbino dalį mokytojų pereiti į jų profsąjungą, supriešino pedagogus. „Sutinku, kad situacija mokytojų netenkina, bet nežinau, ar rezultatyvus pasirinktas kaktomušos, o paskui – vinguriavimo kelias“, – svarsto A. Jurgelevičius.

A. Navickas, priešingai, įsitikinęs, jog profsąjungos ir mokytojai per streiką kaip niekada iki šiol susivienijo. O kada būtų įmanoma pasiekti konfrontuojančių švietimo profsąjungų vienybę? „Kai kurie profsąjungų vadovai (pavyzdžiui, A. Jurgelevičius) atstovauja valdžiai. Jis niekada nenorės vienytis, nes pasirinko kitą misiją. Dalies profsąjungų išvis nematyti. Jos bijo vienytis, nes kai tai pasiūlome, sako: paskęsime didesnėje organizacijoje, mūsų balso niekas negirdės“, – pasakoja LŠDPS lyderis.

LMŠMPS pirmininkas R. Znutas neįžvelgia nieko bloga, kad yra ne viena švietimo darbuotojų profsąjunga. Esą dvi ar trys būtų normalus demokratinis reiškinys. Kartais tai – net pranašumas. Pavyzdžiui, derantis dėl šakos kolektyvinės sutarties buvo daug lengviau apginti savo pozicijas, kai vieningai laikėsi kelios švietimo profsąjungos. „Tiesa, būtų gerai, jei visos žvelgtų ta pačia kryptimi“, – priduria R. Znutas.

Per streiką išsiskyrė ne tik didžiųjų, bet ir mažesnių švietimo darbuotojų profesinių sąjungų požiūris. „Solidarumo“ šakinės švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkė R. Minkevičienė patikina, kad tomis dienomis iš jų organizacijos į A. Navicko profsąjungą neperėjo nė vienas mokytojas. „Turime siekti vienybės, tačiau vis atsiranda kliūčių. Vienybė įmanoma, tik reikia pakeisti požiūrį. Mes laikomės išvien su A. Jurgelevičiaus profsąjunga. Siekiame Darbo kodekse įteisintų kolektyvinių derybų per šakos kolektyvinę sutartį ar darbdavio lygiu. Man regis, taip tikrai galima susitarti dėl darbo sąlygų. Bet atsiranda ir kitų būdų – tiek taikių, tiek ekstremalių. Manome, jog teisūs esame mes, jie galvoja priešingai“, – svarsto 18 metų mokytoja dirbusi R. Minkevičienė.

„Sandraugos“ profsąjungos tarybos narė, mokytojų padalinio atstovė R. Andriuškevičienė laikosi kitokios nuomonės. „Juokinga, kad A. Jurgelevičiaus profsąjunga vis dar kalba, esą, be streiko, matė ir kitokių būdų susitarti. Aš jų nemačiau. Bandėme visais įmanomais būdais tartis su ministerija, dalyvavau derybose dėl etatinio darbo apmokėjimo taisymo. Kai kas paėmė pinigus už programos kūrimą ir diegimą, o pedagogai turi ją taisyti, nors niekas jų neklauso. Dabar mokytojai patys atsirinks, kuriai profesinei sąjungai priklausyti, nes labai aiškiai pamatė, kurios profsąjungos – už juos, o kurios gina ministerijos interesus“, – tvirtina R. Andriuškevičienė.

Audriaus Jurgelevičiaus teigimu, iš jo vadovaujamos profsąjungos išėjo apie 200 narių. Alinos Ožič nuotrauka
Audriaus Jurgelevičiaus teigimu, iš jo vadovaujamos profsąjungos išėjo apie 200 narių. Alinos Ožič nuotrauka

Streikas numalšo, streikininkai paliko Švietimo ir mokslo ministeriją, bet mokytojai žada vėl čia rinktis su miegmaišiais, jei nebus tenkinami jų reikalavimai. Žiniasklaida citavo A. Jurgelevičių, kad dabar jau ir jo vadovaujama profsąjunga streikuos, jei bus uždaromos mokyklas. Tiesa, pats A. Jurgelevičius tikina, esą jo žodžiai ištraukti iš konteksto. Streikuoti ketinama tik tuo atveju, jeigu mokyklos bus mažinamos mechaniškai, pagal vienintelį kriterijų – mokinių skaičių. Taigi streikų bus, jei tik kas nors nepatiks vienai ar kitai profsąjungai. Naujam švietimo ir mokslo ministrui teks laviruoti tarp vieniems kitus kaltinančių mokytojų atstovų ir bandyti įtikti visiems. Priešingu atveju lėks ir jo galva.

Kas jie – švietimo darbuotojų gynėjai?

1990 metais įsteigtai Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai 41-erių Andrius Navickas vadovauja nuo 2012-ųjų, anksčiau buvo jos pirmininko pavaduotojas. Jis – Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos fizinio lavinimo mokytojas. Tiesa, dabar teturi keletą pamokų, nes pagrindinė jo veikla – vadovauti profsąjungai. Gyvena Nedožinkos kaime netoli Zarasų. A. Navickas nepriklauso jokiai partijai ir sako neketinantis priklausyti. Kaip nepartinis su rinkimų komitetu yra kandidatavęs į Zarasų rajono savivaldybės tarybą, bet nebuvo išrinktas.

56 metų Audrius Jurgelevičius – Elektrėnų Ąžuolyno progimanzijos istorijos mokytojas. Mokykloje dirba dvi dienas per savaitę, tiesa, kolektyvinėje sutartyje numatyta galimybė išvykti, jei prireikia, ir pamokų metu. Jis priklauso socialdemokratams, buvo Elektrėnų savivaldybės tarybos narys. Lietuvos švietimo profesinei sąjungai (taip ji vadinama nuo 2010 metų, anksčiau tai buvo Aukštaitijos švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimas, įsteigtas 2004 metais) vadovauja jau dešimtmetį.

52 metų Ramūnas Znutas šiemet birželį laikinai pakeitė ilgametį Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinės sąjungos vadovą E. Jesiną, pasitraukusį iš pareigų dėl sveikatos būklės. R. Znutas – Akmenės rajono jaunimo ir suaugusiųjų švietimo centro istorijos mokytojas. Jis – Liberalų sąjūdžio narys.

„Solidarumo“ profsąjungos švietimo darbuotojų vadovė Ramunė Minkevičienė – buvusi ilgametė mokytoja, „Sandraugos“ – Rūta Andriuškevičienė, dirbanti mokytoja.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"