Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Rokiškis Rabinovičius. Nauja mokymosi era (II) 

pixabay.com nuotrauka

Aš seniai seniai išmokau vieną labai specifišką mokymosi būdą. Praėjus bene kokiems trisdešimčiai metų sužinojau, kad jį Vakarų edukologai nagrinėja kaip superefektyvų, naują ir tobulą. Man kažkaip tas mokymosi būdas atrodo senas.

Tęsinys. Pradžia ČIA

Nerti į mokymąsi stačia galva

Kai aš noriu išmokti kažkokio naujo dalyko, apie kurį visai nieko nesuprantu, aš tiesiog neriu į jį stačia galva. Pradžioje mokinuosi kuo daugiau sąvokų, gilinuosi, dar daugiau mokinuosi, dar daugiau gilinuosi ir nesustodamas varau tol, kol imu nieko nebesuprasti.

Kai pasieki tą gerą ribą, telieka vėl bukai pasikartoti tas pirmines, esmines sąvokas (kad geriau galvoje liktų), o paskui – atidėti mokymąsi į šalį ir imtis gretutinių sričių.

Nesupratimo požymis – kad imi jau nesuvokti netgi elementarių dalykų – pradedi abejoti tomis pačiomis bazinėmis sąvokomis, kurias pradžioje tiesiog bandei įsiminti. Nesupratimas reiškia tai, kad jau prisikimšai į galvą tiek žinių, kad pasąmoningai imi ieškoti kažkokios bendros sistemos tai naujai sričiai. Kadangi vis dar nematai sistemos – imi nesuprasti ir jautiesi kažkokiu durniumi.

Būtent tas pojūtis, kad pradžioje buvo suprantama, o dabar jautiesi durniumi – tai požymis, kad pasiekei kažkokią gerą ribą. Tokią ribą, kad jau yra gerai.

Kai pasieki tą gerą ribą, telieka vėl bukai pasikartoti tas pirmines, esmines sąvokas (kad geriau galvoje liktų), o paskui – atidėti mokymąsi į šalį ir imtis gretutinių sričių.

Gretutinės sritys – tai viskas, kas kaip nors, kad ir kažkiek siejasi su dalyku, kurio mokaisi. Pvz., jei mokaisi maisto gaminimo pagrindų – kuo puikiausiai tinka botanika, (ypač – tos sritys, kurios kaip nors susiję su valgomais augalais), medicina (ypač dietologija, gastroenterologija), istorija (vėlgi, ypatingai tai, kas siejasi su maistu, žemdribyste), maisto pramonės technologijos, chemija (ta dalis, kuri valgoma ar apie valgį) ir taip toliau. Tiesiog imi gretimas sritis ir mokaisi. Visko, kas papuola.

Štai taip mokydamasis, iš biologijos sužinai apie skirtingas grūdų, daržovių, vaisių ir prieskonių rūšis, apie kurias gal nieko nebūtum sužinojęs, iš medicinos sužinai apie esminius dietologijos pagrindus, pvz., kas yra baltymai ir kas yra amino rūgštys, kokie yra angliavandeniai, sužinai apie maisto virškinimą, iš istorijos sužinai apie tai, iš kur kokie maistiniai augalai atkeliavo ir kokia kažkurių regionų ar istorinių periodų maitinimosi specifika, iš technologijų sužinai kaip tam tikrus produktus apdirba maisto pramonės gamyklose, iš chemijos sužinai išvis apie tai, kokie procesai vyksta, gaminant maistą, iš fizikos – sužinai kad ir apie tai, kaip kepsnys kaista, jį kepant ir taip toliau. Svarbu tik, kad visų tų gretimų sričių mokantis, galvoje truputį suktųsi ta pati pagrindinė sritis – tai, ką išties nori išmokti.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Kai jau spėji užmiršti tą pirminę sritį, o visokių gretutinių žinių prisigaudai tiek, kad maža nebūtų, galima grįžti atgal, prie tos esminės srities.

Kai grįžti atgal ir vėl pradedi mokytis tos savo naujos srities pagrindų, pamatai, kad juos jau suvoki kitaip – kartu su visomis tomis gretutinėmis sritimis. Ir staiga ima matytis, kaip tos gretutinės sritys paaiškina kažką, ko negalėjai suprasti. Ta nauja teorija, kurioje buvai užstrigęs, ima atrodyti visiškai kitaip, bet kitaip ima atrodyti ir tos gretutinės sritys. Praėjus kuriam laikui, visas supratimas kažkaip pasikeičia ir tada jau gali sakyti – „taip, aš kažko išmokau“.

Kaip matome, čia gaunasi trys mokymosi etapai, tačiau antras etapas yra visiškai kontrintuityvus: vietoje to, kad mokytumeisi tą, ko nori išmokti, besimokomą dalyką turi atidėti į šalį ir imti mokytis kažkokių kitų dalykų. T.y., tame etape tyčia reikia nesimokyti kažko, ką nori išmokti.

Svarbu ir tai, kad reikalingas trečias etapas – pakartojimas. Jei pakartojimo nėra, negali naujai peržvelgti tų įgytų žinių, negali jų pakvestionuoti ir giliau suprasti. Gaunasi taip, kad pakartojimas – tai ne jau įgytų žinių prisiminimas, o jų persimokinimas iš naujo, jau visiškai kitaip. Būtent tam, kad gautųsi viską pamatyti iš naujo, reikia kuriam laikui nuo tų žinių atsitraukti ir bent kažkuriam laikui jas primiršti. O tam vėlgi reikalingas antrasis etapas.

Kartais visus tris etapus pavyksta praeiti pakankamai greitai – būna, kad kiekvienam teprireikia vos kelių valandų. Kartais kiekvienam etapui gali prireikti ir kelių mėnesių ar netgi metų. Viskas priklauso nuo to, kiek plati besimokoma sritis, kiek turi žinų apie tas reikalingas gretutines sritis ir taip toliau.

Būtent tam, kad gautųsi viską pamatyti iš naujo, reikia kuriam laikui nuo tų žinių atsitraukti ir bent kažkuriam laikui jas primiršti. O tam vėlgi reikalingas antrasis etapas.

Yra tik du papildomi faktoriai, kurie nulemia tokio mokymosi greitį: mažasis – tai tiesiog tai, kiek daug žinių kiši sau į galvą. Jei kiši nenormaliai daug ir varai varai varai, bandydamas išmokti tiek, kiek moka specialistai – mokymasis gaunasi žymiai greitesnis. Kita vertus, daugiau lemia kitas, didysis faktorius – tai tai, kiek greitutinių ir iš anksto išmoktų žinių turėjai iki tol. Kuo daugiau jų buvo, tuo lengviau įsisavini naują sritį.

Kai visko mokaisi enciklopediškai, kai į greitą giluminį mokymąsi neri jau ne dešimtą, o kokį šimtąjį kartą, kai į tą besimokomą sritį jau anksčiau buvai kartą-kitą biškį įnėręs, nes kapsteisi po ją kaip po gretutinę – mokymasis pagreitėja ne kelis, o kelioliką, o kartais – net ir keliasdešimt kartų.

Žinote, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad persimokinti naujai darbo sričiai gali ne per kelis mėnesius, o per kelias dienas. Bet žinote, ko tam reikia? Tam reikia nuolat mokytis visokių nereikalingų dalykų. Kai jų nuolat mokaisi, tai ir gaunasi tas greitas persimokymas.

Prisiminkim tuos porą gerų dalykų apie amerikiečių mokymąsi: jie darosi smagumą iš mokymosi, ir jie gauna enciklopedines žinias. Smagumas padeda nerti stačia galva į visai naują sritį, kurios, atrodo, negalėjai suprasti. O enciklopedinio tipo plačios žinios padeda daug greičiau mokytis gretutinių sričių.

Kita vertus, jei jau kalbame apie nėrimą į žinias stačia galva, o ir apie gretutines temas – tai gal dar ryškiau gali pasirodyti suomiai, kurie daliai mūsų pedagogų atrodo taip nesuprantamai, kad išvis tiesiog nesuprantamai ir viskas. Suomių priėjimas būtent toks ir yra – jie iš esmės panaikina pamokas, panaikina dalykus, o palieka tik bendras temas, kur neria į žinias stačia galva. Ir tai pasiteisina.

Smagumas padeda nerti stačia galva į visai naują sritį, kurios, atrodo, negalėjai suprasti. O enciklopedinio tipo plačios žinios padeda daug greičiau mokytis gretutinių sričių.

Taigi, jei jums niekada gyvenime nereikėjo programavimo, daržininkystės ir chemijos, tai štai jums ir prašom – kelios puikios, įdomios sritys, su kuriomis verta susipažinti, ir pasidaryti sau smagumo. Kažkada paskui labai nustebsite, kaip jos netikėtai pravers – jei ir ne tiesiogiai, tai mokantis kitų dalykų.

Mokymosi paradigmos pokytis

Aš suprantu, kad aš rašau labai daug visokių visko, ir todėl kartais gal sunku sekti visą tą mano mintį – nes aš noriu pateikti jums visą savo paradigmą. Kita paradigma – tai tiesiog kita interpretacijos sistema. Atrodytų, pasaulio vaizdas lyg ir tas pats, tačiau viskas vertinama kitaip.

Aš tikiu, kad jūs suprantate tai, ką rašiau ankstesniame skyriuje. Man tai labai svarbu.

Mano mokymosi paradigma sako kelis dalykus:

Jei nori kažko išmokti, negalima mokytis tiek, kiek yra kažkokioje programoje. Reikia į tą dalyką nerti stačia galva, mokytis taip, lyg būtum pakliuvęs į kitą pasaulį. Kimšti į galvą sau tiek žinių, kad imtum jau nieko nebesuprasti, o tik po to ateis supratimas. Labai svarbu, kad tas mokymasis teiktų džiaugsmą. Be džiaugsmo mokytis neįmanoma.

Norint mokytis greitai, reikia daryti kontrintuityvų šuolį į visai kitus dalykus, kuriam laikui atidedant pagrindinį mokymąsi į šalį. Tie gretutiniai dalykai ir yra ta paslaptis, kurios dėka gali išmokti daugiau ir greičiau, nei kiti. Kuo daugiau išmoksti tų gretutinių dalykų, tuo greičiau mokaisi paskui.

Suomių priėjimas būtent toks ir yra – jie iš esmės panaikina pamokas, panaikina dalykus, o palieka tik bendras temas, kur neria į žinias stačia galva. Ir tai pasiteisina.

Būtinas yra ir persimokinimo, pakartojimo etapas – kur ne šiaip prisimintum buvusias žinias, o jas spėjęs kiek primiršti, nuo jų atsitraukęs – sukvestionuotum ir pamatytum viską jau kitaip. Štai po to ir gaunasi tikras, gilesnis žinojimas.

Kuo daugiau išmoksti, tuo greičiau mokaisi. Todėl mokytis reikia nuolat. Ir mokytis tokių dalykų, kurių visai niekam atrodytų nereikia. Kuo daugiau mokaisi „nereikalingų“ dalykų, tuo greičiau ir lengviau mokaisi reikalingų dalykų.

Enciklopedinės žinios yra viso mokėjimo pagrindas. Geriausia knyga mokymuisi – tai specializuota tos srities enciklopedija, o tiksliau – enciklopedinis žodynas. Bendros enciklopedijos – tiesiog idealus įrankis baziniam žinojimui gauti.

Norint atrasti sau naujas perspektyvas, reikia tiesiog išmokti kažko, ko šiaip jau gal gyvenime nebūtum pagalvojęs mokytis. Kuo labiau atsitiktinių, nesuprantamų ir keistų dalykų mokaisi – tuo geresni šansai atrasti kažką gero, apie ką nebūtum nei pagalvojęs. Nes nežinomi dalykai – tai ir yra tie, kurių nežinai.

O bendrai, žinote, ką aš įvesčiau mokyklose? Vat tiesiog, kai ateina mokinys į pirmą klasę, tai kad mokykla jam dovanotų enciklopediją. Kažkokią universalią, bet ne per vaikišką. Tiesiog tokią gana paprastą, kaip kad Webster žodynas. Bet kartu tokią, kad pakaktų ir paskutinėse mokyklos klasėse. Tvirtą, nesuplėšomą, sveriančią du kilogramus ir rašančią apie viską, ko gali prireikti, o taip pat ir apie tai, ko gal ir neprireiks, bet kas visvien įdomu.

Nes apie viską žinoti – tai žinoti apie viską. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau gali sužinoti.

Apie dabarties pokyčius

Yra ir dar keletas labai svarbių dalykų, kurie gal paskiresni, paprastesni, bet irgi labai įdomūs. Gal kažkiek labiau jie siejasi su bendru švietimo ir mokslo pokyčiu, kuris vyksta dabartiniais laikais. Štai pavyzdžiui, kokie esminiai mokymosi pokyčiai gaunasi, lyginant su tuo, kas buvo prieš šimtą metų:

Prieš 100 metų XXI amžiuje

Mokymosi tikslai Bazinės, standartinės, vienodos žinios pagal iš anksto nustatytos programos tikslus. Visos asmenybės augimas, ir emocinis, ir protinis, ir žinių, ir kompetencijų – visiškai visko.

Mokytojo rolė

Mokytojas yra ekspertas, kuris geriau žino, kuris netgi gali bausti mokinius, jei jie mokosi kaip nors neteisingai. Mokytojas irgi mokosi, kartu su kitais, visi yra lygiaverčiai.

Mokinio rolė

Mokinys yra pasyvus, mokosi masinėse pamokose, nieko negali pakeisti, nieko negali reguliuoti. Ką jam liepė – tą ir mokosi. Tiksliau, kala atmintinai. Mokinys pats renkasi savo mokymosi kryptis, sau reikalingas žinias, nusistato sau ir tikslus, ir mokymosi būdus.

Besimokančiųjų amžius

Amžius, nustatomas mokyklinės sistemos, pvz., iki 18 metų ar pan. Iki pat gyvenimo galo.

Ekspertiškumas

Tik paskirtas mokytojas yra galutinis autoritetas ir ekspertas, kuris nekvestionuojamas. Kiekvienas gali mokyti, tiesiog skirtingose srityse. Pamokose mokiniai visvien yra geresni kažkurių sričių ekspertai už mokytojus.

Galimybės

Kas gavo teisę mokytis, tas ir mokosi, nori ar nenori – valstybė ir leidžia, ir priverčia, ir baudžia jei nesimokai. Kas kiek nori, tas tiek mokosi. Mokiniai patys renkasi viską, bet kartu pats yra visiškai atsakingas už savo pasirinkimus.

Suprantate, viskas keičiasi tiesiog kardinaliai, bet kartu su vienu labai labai esminiu skirtumu: žmogus pats renkasi viską, pats yra atsakingas, ir mokosi nuolat, iš visų.

Bet tą patį mes galime daryti ir ne internetuose – internetų dėka mes galime gauti tokių pažinčių ir tokių kursų, kad pvz., imtume ir užsirašytume į kursus pas realius ekspertus gyvai.

Į ką verta dar dėmesį atkreipti: Interneto dėka mes turime neįtikėtinai daug informacijos, nesuvokiamai didelius jos šaltinius. Todėl mokymo medžiaga, kurią galime gauti už dyką per kelias minutes – tokia plati, išsami ir banaliai neįtikėtina, kad dar prieš keliasdešimt metų ji būtų buvusi tiesiog už bet kokių suvokimo ribų. Ir negana to, Interneto dėka mes galime mokytis iš tokių ekspertų, kad prieš kelis dešimtmečius kas nors būtų pagalvojęs, jog tai kažkokia banali utopinio tipo fantastika. Get it: aš gali nueiti kur nors į Reddit, o paskui, besikapstydamas po specializuotus subreditus, ko nors kažko paklausti, o man ims ir atsakys koks nors Nobelio laureatas. For real.

Bet tą patį mes galime daryti ir ne internetuose – internetų dėka mes galime gauti tokių pažinčių ir tokių kursų, kad pvz., imtume ir užsirašytume į kursus pas realius ekspertus gyvai. Pas mokslo daktarus, pas savo srities žvaigždes ir panašiai. Jei tik to norime – mes tą galime sau ir leisti.

Ir, negana to, mūsų mokymasis gali būti personalizuotas – ir šiaip pagal temas, kurių reikia būtent konkrečiai kažkam iš mūsų, ir netgi mokymuose – mes galime sau pasirinkti ir knygas, ir klausimus, ir taip toliau.

Pats geriausias mokymasis būna nepanašus į pamokas – tai greičiau kaip kažkokios grupės, kur vyksta diskusijos, kur visi klausinėja ir kažkas atsakinėja, ir kur visas mokymas kreipiamas pagal tai, ko nori grupės nariai. Įsivaizduojate, kad kažkas panašaus galėtų vykti mokyklose? Aš kol kas neįsivaizduoju. O įsivaizduojate, kiek kardinaliai efektyvesnis toks mokymas? Niekam nekyla net klausimas, kai kažkas sudalyvauja.

Naujos mokymosi paradigmos skirtumai tiesiog kardinalūs. Ir čia tik vienas klausimas lieka – o ko išties verta mokytis?

Mokytis reikia to, ko nei nepagalvotum, kad reikia

Gal atsimenate vieną tokį seną straipsnį apie pokyčių kilpą? Pokyčių kilpos teorija – tai svarbiausia koučingo (coaching) teorija – kaip tik apie tai, kaip persimokinti, kaip pakeisti gyvenimą, kaip gauti kažką naujo. Žodžiu, ta teorija, pagal kurią žmonės siekia laimės. Labai trumpai, teorija sako maždaug taip:

Pirmiausiai mes ramiai gyvename, bet anksčiau ar vėliau mus ištinka kokia nors krizė – ar pokytis darbe, ar nelaimė, ar tiesiog supratimas, kad nieko gero nesimato.

Tada mes kur laiką nenorime tos krizės pripažinti, neigiame ją, o dėl to grimztame į depresijas, kol kažkuriame etape visgi pripažįstame (na, jei nepripažįstame – tai galime ir visai į dugną nugrimzti).

Pripažinimas būna sunkus, nemalonus, skaudus. Mums tenka peržiūrėti, kaip mes atėjome į tą krizę, pripažinti, kad daug ką darėme ne taip, kaip vertėjo.

Tada jau galime peržvelgti savo buvusias patirtis ir priimti save su savo esamomis problemomis. Tai sunku, bet jei mums pavyksta – mes jau galime kažką pakeisti, kad būtų geriau.

Peržvelgus senas patirtis, mums kyla klausimas: „ką dabar man daryti, ko išmokti, ką atrasti, kad viskas būtų geriau?“

Peržvelgus senas patirtis, mums kyla klausimas: „ką dabar man daryti, ko išmokti, ką atrasti, kad viskas būtų geriau?“

Ir čia ateina mokymasis iš ateities – iš tų dalykų, kurių negali žinoti. Nes senos patirtys netinka – jos jau buvo, ir jos gi nepadėjo. Atrasti ir išmokti reikia kažko naujo.

Taigi, mums tenka mokytis kažko visai naujo, kažko, apie ką šiaip jau nei nepagalvotume. Nes tik tie visiškai nauji dalykai gali tapti naujais atradimais ir išmokimais.

Išmokus kažkokių naujų dalykų, pasaulis pasikeičia. Viskas pasidaro daug nuostabiau, nei buvo iki krizės.

Tai, ką šiandien jums rašau, labai susisiekia su ta totalaus mokymosi teorija: jei nori kažką pakeisti, turi imtis naujos srities – tai yra mokymasis iš ateities. Tik šitaip gaunasi išlipti iš pokyčių kilpos. Tačiau tai išties reiškia ir kitą, dar paprastesnį dalyką: tereikia pradėti mokytis to, ko niekada nesimokėte. Paprasčiausiai mokytis.

Bet pala, dar grįžkime prie visos istorijos, nuo kurios prasidėjo šis ilgas mano straipsnis: vienas iš mano draugų paklausė, ką daryti jo tėčiui, kuris daugybę metų dirbo švietimo sistemoje.

Man rodos, atsakymas darosi jau aiškus, bet jis dar aiškesnis, kai pažiūrime į pokyčių kilpą: uždaroma mokykla – tai reiškia asmeninio gyvenimo krizę. Paskui bus sunkus smukimas į beviltiškumą – į klausimus apie tai, ką daryti, kodėl viskas ne taip, ir išvis kad pasaulis kaltas.

Jei nori kažką pakeisti, turi imtis naujos srities – tai yra mokymasis iš ateities. Tik šitaip gaunasi išlipti iš pokyčių kilpos. Tačiau tai išties reiškia ir kitą, dar paprastesnį dalyką: tereikia pradėti mokytis to, ko niekada nesimokėte.

Sėkmės atveju ateis labai labai sunkus ir skausmingas pripažinimas, kad laikas mokytis, ir kad tęsti ir gyventi kaip anksčiau jau nesigaus. Tada ateis peržiūros etapas, kur teks pripažinti, kad labai ilgai vietoje mokymosi buvo daugiau mokymosi imitavimas. Mokytojui tą pripažinti bus itin sunku. Bet kažkuriuo momentu ateis supratimas, kad galima užsiimti kažkuo visiškai nauju – pvz., imtis naujo verslo, auginti sraiges ar šampinjonus, o gal mokytis programuoti, o gal užsiimti kalvyste, o gal pradėti rašyti blogą, o gal dar kažką daryti.

Mokymasis būna sunkus, bet svarbiausia čia – imti mokytis to, ko niekada nesimokei. Pagaunate paradoksą? Paprastai mes mokomės to, ko galvojame, kad mums reikia. Bet tada taip ir pasiliekame su senais dalykais, savo sename suvokime. Seni dalykai nekeičia gyvenimo – pokyčiams reikia naujų dalykų. Norint praeiti pokyčių kilpą, mokytis reikia to, apie ką išvis nieko nesupranti. Mokytis kažko, kas išvis nei į tvorą, nei į mietą.

Štai čia yra esminė sėkmių paslaptis: mokytis ne to, ką jau ir taip kažkiek moki, mokytis ne kažkokių artimų sričių, o mokytis kažko visiškai naujo, nes tik nauji dalykai gali pakeisti gyvenimą. Kažko, apie ką galvojai, kad to išvis nereikėjo, nereikia ir niekad nereikės. Štai tokių dalykų mokantis ir atsiveria naujos perspektyvos. Tiesiog nerti į kažkurią visiškai naują sritį. Paskui – gal į dar kažkokią sritį. Paskui – dar į kažkokią.

Savaime aišku, kad vienos naujos srities greičiausiai nepakaks. Reikės gal 3, gal 5, gal 10. Svarbu tik, kad mokymasis čia teiktų džiaugsmą – ir tai jau savaime padės kažką pakeisti. Kažkuriuo momentu pasaulis pasimatys kitaip. Nauji žmonės, nauji supratimai, naujos veiklos sritys. Kitoks gyvenimas.

Čia ir yra tas mokymasis iš ateities. Tas mokymasis, kuris leidžia išeiti iš pokyčių kilpos ir išmokti kažką, kas leistų pakeisti savo gyvenimą.

Štai dabar ir pagalvokim, ko visiškai naujo vertėtų išmokti? Kokio dalyko, apie kurį visai nieko nežinai ir nesupranti? Ir išvis, iš kur ir kaip ir ką?

Štai čia jau kyla paprastesni, praktiniai klausimai. Apie knygas, apie paskaitas, apie kursus ir išvis apie ką tik nori.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"