Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Rokiškis Rabinovičius. Nauja mokymosi era (I) 

Išties visi mokymosi konceptai yra seni. Tik kad juos užmiršta, o tada jie smunka, mokymasis virsta į nesąmonę. Enciklopedinis mokymasis buvo sugalvotas prieš šimtus metų, prieš daugybę metų buvo sugalvoti ir metodai, kai į kažką neriama stačia galva, ir taip toliau, ir taip toliau. Pakanka tuos metodus sudėti – ir mokymasis bus kelis, kelioliką ar net keliasdešimt kartų greitesnis.
Išties visi mokymosi konceptai yra seni. Tik kad juos užmiršta, o tada jie smunka, mokymasis virsta į nesąmonę. Enciklopedinis mokymasis buvo sugalvotas prieš šimtus metų, prieš daugybę metų buvo sugalvoti ir metodai, kai į kažką neriama stačia galva, ir taip toliau, ir taip toliau. Pakanka tuos metodus sudėti – ir mokymasis bus kelis, kelioliką ar net keliasdešimt kartų greitesnis.

Prieš kelias dienas vienas iš mano draugų manęs paklausė maždaug tokio klausimo: „ką daryti pagyvenusiam žmogui, kuris dirba provincijoje mokytoju, tačiau kitais metais neturės darbo?“ Aš pasakiau maždaug taip – „mokytis ir dirbti, nes jam atsiveria visos galimybės“. Bet paskui supratau, kad atsakymas nėra labai paprastas.

Ypač tas atsakymas nėra paprastas mokytojui, kuris įpratęs mokymąsi matyti taip, kaip mato darbe. Bet nėra įprastas tas atsakymas ir kitiems. Mes visi esame pripratę prie statiško mokymosi – kur vieną sykį išmokai ir žinai, ir tada jau žinai ir dirbi. Ir nieko čia papildomai mokytis nereikia. Tuo tarpu mokymasis vėl ir vėl – jau taip paprastai neatrodo.

Kai daugelį metų nejudi iš vietos, ima atrodyti, kad gali dirbti tik tai, ką dirbi dabar. Nueiti į kokią nors visai kitą sritį, kitos rūšies darbą – atrodo neįmanoma.

Čia tik vienam kitam, panašiam į mane, atrodo, kad gali ateiti į naftos bazę, į popieriaus gamyklą, į tūkstančius fūrų valdančią įmonę ar į didžiulį vertimų biurą, ir visur bus panašiai – greitai įsisavini kitur nematytas technologijų specifikas, greitai peržvelgi procesų pobūdį, o paskui – darbas ir viskas.

Daugeliui žmonių darbus keisti sunku, nes visą gyvenimą jie pradirbo vienoje srityje. Ir jiems atrodė, kad jie vis kažko mokosi, praeina kažkokius naujus kursus, tobulinasi, bet išties jie beveik nejudėjo iš vietos.

Kai daugelį metų nejudi iš vietos, ima atrodyti, kad gali dirbti tik tai, ką dirbi dabar. Nueiti į kokią nors visai kitą sritį, kitos rūšies darbą – atrodo neįmanoma. Bet būtent dėl tokio įsivaizdavimo mes iš savęs atimame tai, ko labiausiai norėtume – svajonių darbus, patinkančias veiklas, naujas sritis, o gal ir šiaip gyvenimo laimę. Nes kažką pakeisti atrodo pernelyg sudėtinga.

Viskas išties yra pakankamai nepaprasta. Pakankamai nepaprasta, kad tam reikia atskiro straipsnio. Gana didelio. Apie tai, kas, kaip ir kodėl.

Atgyvenusi muštro paradigma

Pradėkime nuo to, kad visa Lietuvos švietimo sistema yra užstrigusi seniai sustingusioje, XIXa. švietimo paradigmoje – ryškiausiai aną išvystė toks Otto von Bismarckas, kuris Prūsijoje pristeigė mokyklų, kuriose mokiniai turėdavo kalti raides ir aritmetikos veiksmus atmintinai, bukuoju būdu. Taip, kad net idiotai sugebėtų viską atkartoti. Žodžiu, kad mokytųsi nepriklausomai nuo to, ar nori, ar ne.

Nori – mokaisi, o nenori – visvien priversim. Kadangi privertinėti reikia daugumą – tai privertinėsim ir tuos, kas nori mokytis. Taigi, totalinis muštras, kalimas ir visokios bausmės. Ir, aišku, dar ir vertinimai.

Nori – mokaisi, o nenori – visvien priversim. Kadangi privertinėti reikia daugumą – tai privertinėsim ir tuos, kas nori mokytis.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Anais laikais pasaulis buvo labai atsilikęs. Daugybė žmonių būdavo banaliai beraščiai – dabar netgi tipiškas 7 metų vaikas moka skaityti ir rašyti geriau, nei dažnas suaugęs europietis XIX a. pradžioje. Taigi, reikėjo tiesiog masinio mokymo visiems. Dabar vaikai tų pačių dalykų išmoksta namuose ar vaikų darželyje, labai labai ankstyvame amžiuje.

Pasaulis pasikeitė, tačiau sena, XIX a. švietimo paradigma liko. Vakarų pasaulis irgi joje dar ganėtinai įstrigęs – vienos šalys labiau, kitos – mažiau. Visgi labiausiai įstrigusios yra buvusio sovietinio bloko valstybės, o ypač tos, kurios buvo išvis aneksuotos SSRS.

Komunistinėse šalyse iš žmonių buvo atimta bet kokia laisvė, o švietimo sistema buvo paversta tiesiog ideologinio profiliavimo įrankiu: jei esi tinkamas sistemai – tave leidžia į aukštąją, jei esi nelabai tinkamas – tai į profkę, jei esi labai tinkamas – tai aukštojoje duoda pasirinkti patogią specialybę, ir t.t., ir t.t..

Vakarų pasaulis irgi joje dar ganėtinai įstrigęs – vienos šalys labiau, kitos – mažiau. Visgi labiausiai įstrigusios yra buvusio sovietinio bloko valstybės, o ypač tos, kurios buvo išvis aneksuotos SSRS.

Sovietinėje sistemoje prūsiško pavyzdžio mokyklinis kalimas buvo paverstas dar labiau totalitarišku – mokiniams bei studentams kalti reikėdavo ideologines tiesas, o jų likimą labiau lemdavo ne jų mokymasis, o asmens charakteristikos, kurias surašydavo auklėtojai, mokytojai, mokymo įstaigų vadovai, komsomolo vadai ir t.t.. Jei parašydavo, kad tas ar anas yra aktyvus, idėjiškas, supranta KPSS planus ir taip toliau – reiškia, kad tinkamas tolimesniam mokymui. Jei charakteristika būdavo prasta – net ir geriausi pažymiai nelabai galėdavo padėti.

Kaip ir visos totalitarinės sistemos, sovietinė buvo statiška: vieną sykį suprofiliuotam žmogui būdavo mažai galimybių kažką pakeisti. Jei tave po aukštosios iš Vilniaus pasiuntė dirbti į kažkokį Pamirštakelnių kaimą, tai gali numanyti, kad visam gyvenimui ten ir turėsi pasilikti. O jei tu tapai inžinieriumi, tai nesitikėk, kad kada nors dirbsi žurnalistu.

Jei tave po aukštosios iš Vilniaus pasiuntė dirbti į Pamirštakelnių kaimą, tai gali numanyti, kad visam gyvenimui ten ir turėsi pasilikti. O jei tu tapai inžinieriumi, tai nesitikėk, kad dirbsi žurnalistu.

Ir žmogaus profesiją, ir jo ateitį nustatydavo vien švietimo sistema. Ji nuspręsdavo, apspręsdavo ir nulemdavo. Ir tai buvo taip visuotiška, ir tai tęsėsi taip ilgai, kad netgi dabar, daugiau kaip ketvirtį amžiaus pragyvenę Nepriklausomoje Lietuvoje, begalės žmonių vis dar nesuvokia, kaip galima dirbti kokį nors darbą, kuris ne aukštojoje nustatytas.

Lietuvoje tas statiškumas, jau išvis pamirštant jo kilmę, buvo dar labiau išvystytas – galų gale kažkokių musmirių galvose kilo idėja įvesti valstybinį egzaminą, kurio perlaikyti iš esmės nelabai įmanoma ir pagal kurį vyktų visas tolimesnis profiliavimas. Vienas egzaminas visam gyvenimui. Vieną kartą įgyta specialybė, galiojanti iki gyvenimo pabaigos.

Versle toks vienkartinis išmokimas ar kokie nors prieš 17 metų kažkur išduoti diplomai jau seniai nieko nereiškia. Su realybe reiktų susipažinti ir valdiškoms įstaigoms. Man atrodo, kad jau ateina laikas pabaigti šitą absurdą.

Galų gale kažkokių musmirių galvose kilo idėja įvesti valstybinį egzaminą, kurio perlaikyti iš esmės nelabai įmanoma ir pagal kurį vyktų visas tolimesnis profiliavimas. Vienas egzaminas visam gyvenimui.

Pagalvokim apie dar kai ką: mums mokymasis dažnai atrodo, kaip nemalonus užsiėmimas vien dėl to, kad nuo mažų dienų mus mokė muštro sistemoje. Mokymasis mums atrodo kaip muštras.

Po galais, muštras – tai ne mokymasis, o kalimas. O tikras mokymasis turi būti smagus, kur gautum džiaugsmo!

Vienkartinės specialybės dingsta

Netgi tingiausi iš mūsų mokosi ir auga. Baigęs mokyklą, gali išlaikyti kažkokį egzaminą, bet praėjus dešimčiai metų, net jei ir užmirši ką mokeisi, žinių apie pasaulį turėsi gerokai daugiau, nei tada, kai egzaminą laikei. Logiška?

Bet tai reiškia, kad vienkartiniai egzaminai neturi prasmės: praėjus kuriam laikui, jie rodo blogesnį rezultatą, nei yra dabar, o be to, praėjus kuriam laikui, juos išlaikytum blogiau, nei tada, kai žinių turėjai mažiau. Kitaip tariant, egzaminų rezultatai labai greitai (jau po metų kitų) tampa banaliu absurdu, net jei kažkada egzaminas ir buvo geras.

Baigęs mokyklą, gali išlaikyti kažkokį egzaminą, bet praėjus dešimčiai metų, net jei ir užmirši ką mokeisi, žinių apie pasaulį turėsi gerokai daugiau, nei tada, kai egzaminą laikei. Logiška?

Vieną kartą įgytos specialybės (t.y., vienkartiniai išmokimai, kaip egzaminams skirti) irgi praranda prasmę. Mokslas viską keičia, randasi naujos žinios, naujos technologijos, naujos darbų metodikos, nauja kažkas. Tu arba mokaisi ir mokaisi, arba kadaise gautos žinios tiesiog pasidaro nereikalingos. Bet kai mokaisi ir mokaisi, tai ilgainiui viską lemia tos naujos, o ne kadaise gautos žinios.

Bene akivaizdžiausias vienkartinių specialybių beprasmiškumas yra IT sektoriuje: per kelis metus čia viskas pasikeičia tiek smarkiai, kad senos žinios kažkam nustoja duoti naudą, o vos prieš metus į programavimą nėrę moksleiviai kažkuriose srityse tampa kietesniais už porai metų iškritusius profesionalus.

Kita vertus, tokia pati žinių ir kompetencijų kaita vyksta netgi statiškiausiuose, atrodytų, beveik nesikeičiančiuose moksluose: pvz., imkim kad ir mediciną, tik su ilgu, tarkim, kokių 100 metų laikotarpiu. Jei palyginsime tas žinias, kurios buvo prieš šimtą metų ir dabar, paaiškės, kad gudresnis dabarties dvyliktokas galėtų šio to pamokyti netgi didžiausius ano meto medicinos korifėjus.

Kita vertus, tas 100 metų skirtumas yra labai labai nedidelis: senesnio amžiaus dabartiniai gydytojai mokėsi pas tuos, kurie patys mokėsi prieš 100 metų. T.y., jei tarsime, kad nuolatinio, visą gyvenimą vykstančio persimokymo nebūtų, tai štai jums ir prašom – gautųsi tas pats 100 metų atsilikimas. Seni dabarties gydytojai gydytų maždaug taip, kaip gydė prieš 100 metų. Oh, wait… taip, tokių irgi pasitaiko. Dažniausiai tai nebūna labai gerai.

Viena vertus, net ir 100 metų atsilikęs gydytojas visgi susigaudo ligose daug geriau už kokį nors nupušusį antivakserį.

Viena vertus, net ir 100 metų atsilikęs gydytojas visgi susigaudo ligose daug geriau už kokį nors nupušusį antivakserį. Kita vertus, kai kurie prieš 100 metų paplitę medicinos dalykai vis dar buvo truputį kaip čia pasakius. Gal tokie, kad gal ačiū, nereikia.

Ką ten 100 metų – pakanka pasižiūrėti kad ir į kokią nors dietologiją – mažiau kaip puse šimtmečio atsilikę SAM atsilupėliai propaguoja dietas, kurios kartais būna visiškai diametraliai priešingos tam, ką žino šiuolaikinis mokslas. Prisiminkit margarino (paskui pervadinto į „augalinės kilmės riebalus“) diegimą mokyklose ir darželiuose vietoje sviesto.

Žinote, kaip atsiranda tokie atsilikę valdininkai? Medicinos pasaulyje gydytojo tikslas – padėti pacientams, gydyti ligonius. Nepaisant to, kartais mokslus pabaigia ir tokie, kurie banaliai nieko nemoka, nieko nesugeba. Juos išmeta iš ligoninių, nes niekas nenori prileisti avigalvių prie žmonių. Ir tada tie avigalviai susiranda darbus kur nors kokioje nors ministerijoje. Ir paskui leidžia rekomendacijas, pagal kurias mokyklose imamas ruošti nevalgomas maistas.

Juos išmeta iš ligoninių, nes niekas nenori prileisti avigalvių prie žmonių. Ir tada tie avigalviai susiranda darbus kur nors kokioje nors ministerijoje.

Gaunasi kaip tik tas atvejis – kažką gal išmoko, bet nesimoko nieko naujo. Todėl ir yra buki kaip taburetės. Ir tada ima diegti žalingas dietas.

O mes paskui stebimės, iš kur tokios nesąmonės. O tos nesąmonės – iš to, kad stagnatoriai galvoja, kad tai, ką jie mokėsi 1975, tai ir dabar tobuliausias mokslo pasiekimas, tai kam čia mokytis kažką naujo?

Gal geriausiai tą nesuvokiamą pokyčių tempą žino dabartiniai, jauni gydytojai: kai kurie išradimai taip greitai randasi, kad kartais pasenę pasidaro vos 10 metų senumo medicinos praktikos vadovėliai. O ypač jei dar sritis tokia, kur esame tarp labiau pažengusių šalių – pvz., kardiologija/kardiochirurgija, kur paskutiniu metu netgi širdies vožtuvus jau ima keisti per zondus, be krūtinės ląstos atidarymo.

Galima nesunkiai suprasti, kodėl kartais būna toks neįtikėtinas skirtumas tarp skirtingų poliklinikose dirbančių šeimos gydytojų – vieni iš jų būna tik ką paruošti, o kiti – pasitaiko, kad 20–30 metų nieko naujo nesimokę (nors kartais mokymąsi tiesiog apsimetinėję ir važinėję į menamus kursus), nes jiems neįdomu. Pastarieji ilgainiui kartais atsilieka tiek smarkiai, kad labiau patyrusi, smalsesnė, vis kažkuo nauju besidominti ir žinias vis besigilinanti medicinos seselė gali pacientus pakonsultuoti žymiai geriau.

Ir visa tai – bene konservatyviausia, ilgiausio pirminio mokymo reikalaujanti profesinė sritis – medicina. Aš specialiai čia kalbu apie mediciną – nes tai sunkiausias pavyzdys. Jūs suprantate, ką aš noriu pasakyti? Pokyčių tempai yra tokie neįtikėtini, kad arba nuolat mokaisi, arba po kelių metų jau esi atsilikėlis.

Ir todėl daugiausiai žinių ir galimybių mokytis ir augti gauna tie, kas turi plačias, enciklopedines žinias. Tokias, kurios apie viską.

Būtinos žinios apie viską

Mokymasis tampa tokiu nuolatiniu procesu, kad vienkartinis išmokimas ima prarasti prasmę. Ir ten, kur žinių reikia daugiausiai, nuolatinio mokymosi ima reikti dar daugiau, nes ir žinios pasensta greičiausiai.

Bet yra ir dar vienas aspektas, dar gilesnis – jis jau apie to nuolatinio mokymosi pagrindus. Tas aspektas – tai dar Isaac Asimov aprašytas enciklopedistų konceptas, tikras civilizacijos pagrindas. Tai apie tai, kad siauros, specializuotos žinios tampa pernelyg atskilusiomis, su niekuo nesusijusiomis, atskiromis, o todėl beprasmėmis. Ir todėl daugiausiai žinių ir galimybių mokytis ir augti gauna tie, kas turi plačias, enciklopedines žinias. Tokias, kurios apie viską.

Turėdamas geras bazines žinias apie biologiją, chemiją ir fiziką, gali nesunkiai gauti kažkuriuos medicinos pagrindus – bent jau tokius, kad galėtum suteikti pagalbą nesudėtingais atvejais. Neturėdamas tų bazinių žinių, daugų daugiausiai tegalėsi išmokti kažkokias instrukcijas, tačiau supratimo apie tai, kodėl ir kaip kažkas veikia – jau negausi. Neturėdamas supratimo – negalėsi mokytis.

Ir štai čia jau galime pereiti prie konceptų, kurie lyg ir buvo keliami dar prieš daugiau kaip šimtą metų, ir kai kurie iš jų netgi gulė į anų laikų mokymo programų pagrindus, tačiau kažkaip visvien taip ir buvo užmiršti. Tai enciklopedinio mokymosi konceptai – kad žinoti apie viską tiek, kad neliktų nepadengtų sričių.

Žinote, kas mane labiausiai stebina amerikietiškame švietime? Vienas paprastas dalykas, apie kurį patys amerikiečiai, atrodo, net nelabai galvoja kaip apie švietimo sistemos dalį – tai žodynai.

Enciklopedinės žinios – tai nebūtinai tokios, kurias būtų galima pavadinti giliu žinojimu apie viską. Tai tiesiog žinios, kuriose yra pagrindai viskam. Bent minimalūs pagrindai. Jei tu turi bent minimalius pagrindus apie viską, tu gali mokytis bet ko. Negana to, visos mokymosi sritys yra kažkiek susijusios. Taigi, jei turi pagrindus iš visų gretutinių sričių, naujos srities gali mokytis kardinaliai greičiau.

Žinote, kas mane labiausiai stebina amerikietiškame švietime? Vienas paprastas dalykas, apie kurį patys amerikiečiai, atrodo, net nelabai galvoja kaip apie švietimo sistemos dalį – tai žodynai. Tokie, kaip Thorndike ar Webster, mūsų supratimu – tai tiesiog kompaktiškos, vyresnių klasių moksleiviams pritaikytos enciklopedijos, aiškinančios įvairiausius dalykus.

Tie patys amerikiečių moksleiviai, kurie nuo pat mažų dienų mokosi tiesiog didžiulio kiekio visokiausių sąvokų, paskui tampa kuo puikiausiais mokslininkais, inžinieriais ar kitų sričių specialistais. Jų bazinės žinios būna pakankamai geros, kad jie lengvai galėtų imti gilintis į visai naujas sritis.

Ir tam nereikia jokio ten kalimo – jie nekala, jie tiesiog žino, kad visada gali pasižiūrėti į kokį nors Webster žodyną. Dar daugiau, jie žino, kad jei jie žinos tiek, kiek yra tame žodyne – tai jau kažkokį supratimą turės. Tai ir yra tikras mokymasis.

Bet būtent toks enciklopedinis konceptas reiškia, kad reikia žinoti apie viską bent kažką, ir nuolat reikia jaustis žinančiu per mažai.

Bet būtent toks enciklopedinis konceptas reiškia, kad reikia žinoti apie viską bent kažką, ir nuolat reikia jaustis žinančiu per mažai. Pats toks enciklopedinis mokymasis reiškia, kad žinias turi gilinti nuolat, nes kiek jas begilintum, žinosi per mažai, nes neįmanoma žinoti visko. Neįmanoma visko išmokti – bet įmanoma visko mokytis. Kuo daugiau ir įvairiau.

Išties enciklopedinis mokymasis nėra kažkoks naujas – jis egzistuoja šimtus metų. Tačiau jis kanibalizuojamas įprastose mokyklose: kiekvienos temos mokytojai ar programų rengėjai nori, kad jų temą mokiniai mokytųsi labiau, o todėl atima laiką iš mažiau reikalingų temų. Ir galų gale gaunasi taip, kad kokius 3/4 laiko mokiniai mokosi ne tiek užpildyti savo universalių žinių segmentą, kiek kišasi į galvą specializuotas žinias, kurių reikia daug mažiau.

Kita vertus, niekas netrukdo mums mokytis ir patiems, kad ir po mokyklos. Štai taip vat paprastai – mokytis kažko kad ir elementaraus, apie viską, bet visgi pakankamai giliai ir plačiai, kad išmokti pagrindai taptų tiesiog pasaulio suvokimo dalimi. Ir jau tada gaunasi realūs mokslininkai, inžinieriai ir taip toliau.

Mokymasis mokytis

O dabar primeskit: jei atsiranda kažkoks motyvatorius, kuris skatina mokytis – jokių vertinimų nereikia. Išties visiems norisi pažinti pasaulį ir gauti džiaugsmo iš pažinimo, o paskui – dar ir naudos. Taigi, didžiausiu paskatinimu tampa ta nauda ir džiaugsmas. Ir jei tik švietimo sistema pasislenka į tą skatinimo pusę – pažymių tiesiog nebereikia. Ir net jei tie pažymiai yra – visai nesvarbu, ką jie rodo.

Mokymasis – tai ne kažkokios pamokos, o smagumas ir džiaugsmas. Kuo smagiau mokytis – tuo daugiau gali išmokti.

Žinote, man čia vėl ateina į galvą tos menamai prastos amerikietiškos mokyklos. Tokios, kur mokiniai nieko jokiuose konkursuose nelaimi, rodo baisiai prastus pasaulinius rezultatus ir išvis, kokie nors dvylikamečiai mokosi to, ką mūsiškiai mokosi dar kokioje trečioje ar ketvirtoje klasėje.

Tie patys amerikiečiai vaikai paskui rodo neįtikėtinus žinių ir kompetencijų šuolius aukštosiose mokyklose. Būdami vaikais, jie lyg ir nieko nesimoko, būdami studentais, jie jau dirba su realiai rimtais mokslo tyrimais, daro atradimus, o sulaukę vos kokių 30–40, būna, kad tampa jau ir Nobelio laureatais. Kodėl?

Viena vertus, mokyklose jie ne tiek kala, kiek mokosi mokytis, mokosi kvestionuoti, atrasti, tirti ir abejoti. Jie mokosi ne atmintinai iškalti, o pamatyti, kaip kažkokie mokslo dėsniai veikia realiame pasaulyje. Jie tai pamato – ir todėl jie neįtikėtinai greitai ir lengvai ima mokytis aukštosiose.

Jie gauna ne iškaltas, o realias žinias iš visokiausių sričių. Tikras žinias, o ne tą apsimestinį bulšitą, kurio esą išmoko Lietuvoje. Jūs atsimenate ką nors, ko paskutinėse mokyklos klasėse mokėtės iš chemijos, fizikos ar matematikos? Matyt, kad nelabai, ar ne? JAV skirtumas yra paprastas: geriau nevaizduoti iškalimo ir menamai didesnių žinių, bet užtat išmokti realiai.

Jie mokosi mokytis. Mokosi abejoti, mokosi eksperimentuoti, mokosi tikrinti, mokosi aiškintis, mokosi atrasti. Mokosi mokslo, o ne idiotiško kalimo.

Jūs suprantate, kaip veikia ta amerikietiška sistema, ant kurios taip loja dažnas lietuviškas pedagogas? Tas pats dažnas lietuviškas pedagogas paskui ima visiškai nerišliai burbuliuoti visokias nesąmones apie finansavimus ir kitus kliedesius, kai tik užeina kalba apie tai, kodėl JAV jau studentai sugeba sudalyvauti moksliniuose atradimuose, už kuriuos skiriamos Nobelio premijos.

Pasižiūrėkite į savo buvusius klasiokus ar kursiokus, kurie geriausiai atitikdavo mokyklinių egzaminuotojų reikalavimus. Didžiulė jų dalis tapo nevykusiais nieko negebančiais biurokratais (tais, kurie tik popierius kilnoja), ir jų ateitis yra beviltiška – jie vegetuoja ir vegetuos tol, kol nesupus. Kai kurie iš jų yra pabaigę du-tris aukštuosius, paskui pradirbę 34 metus vienoje darbo vietoje, o visvien nieko nemoka.

Visų jų klaida buvo viena – jie visi įsivaizdavo, kad vieną kartą kažkaip teisingai ir gerai iškals tai, ko reikia ir tada jau viskas. Na, vat ir išmoko iškalti, nekvestionuodami. Ir viskas.

Ir viskas.

Norite būti tokie? Aš manau, kad ne. Na, bendrai tai nežinau, bet spėju, kad nenorite. Bent jau aš nenorėčiau. Aš norėčiau mokytis nuolat, vis kažko naujo ir naujo ir naujo. Jau vien dėl to, kad taip įdomiau.

Svarbiausias dalykas mokymesi – tai turėti džiaugsmo. Išmokti gauti laimę iš naujų išmokimų. Jei tik tą išmokstame – gaunasi ir mokytis.

Tęsinys – netrukus

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"