Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Rimantas Želvys: praėjo tie laikai, kuomet mokytojas turėjo žinių monopolį 

2019 kovo 6 d. 11:39
Rimantas Želvys
Rimantas Želvys
Manto Bartaševičiaus nuotr.

Mokytojo specialybės svarbos suvokimas mažėja ne tik Lietuvoje. Ši problema kamuoja daugelį visuomenių Europoje ir pasaulyje. Todėl ir priemonių šioms problemoms spręsti reikėtų ieškoti dalinantis patirtimis, žiniomis ir gerąja praktika. 

Tokios išvados priėjo Lietuvos mokytojų forumo, vykusio vasario 28 d. Vilniaus universitete, dalyviai. Renginys, kuris buvo skirtas aptarti mokytojo specialybės svarbą, inovacijas mokykloje ir kitus švietimo sistemos sėkmei būtinus elementus, sutraukė kelis šimtus progresyviausių, naujausių žinių ir tobulėjimo ieškančių mokytojų bei mokyklų vadovų iš visos Lietuvos. Forume patirtimi dalijosi Singapūro, Danijos, Suomijos, Belgijos, Olandijos, Lietuvos ir tarptautinių organizacijų ekspertai.

Kintantis mokytojo vaidmuo

Manto Bartaševičiaus nuotr.
Manto Bartaševičiaus nuotr.

Mūsų senelių laikais dažnai mokytojai buvo labiausiai išsilavinę savo apylinkių gyventojai. Drauge su kunigais ir daktarais jie sulaukdavo ypatingos pagarbos, nes „išeiti į mokslu“ kainuodavo itin brangiai. Be to išsimokslinę žmonės galėjo patarti, padėti spręsti kasdienes problemas, todėl buvo itin gerbiami, į jų nuomonę buvo įsiklausoma besąlygiškai. „Šiandien aukštasis mokslas yra kur kas lengviau pasiekiamas. Žinios ir išsilavinimas vertinami ne kaip prabanga, o kaip duotybė. Visuomenės išsilavinimo lygis prilygsta mokytojų įgyjamam išsilavinimui. Kai kuriai atvejais ir lenkia. Besąlygiško pasitikėjimo mokytojais nebėra,“ – renginyje dėstė Claus Hjortdal Danijos mokyklų vadovų asociacijos pirmininkas.

Manto Bartaševičiaus nuotr.
Manto Bartaševičiaus nuotr.

C. Hjortdal antrino ir Europos Komisaro T. Navracsics kabineto narys Rodrigo Ballester. Jo teigimu, visos Europos Sąjungos šalys susiduria su analogiškomis problemomis. Visuomenė vis rečiau priskiria mokytojus prie prestižinių specialybių, nes mokytojų sprendimai ir žinios yra vis labiau kvestionuojami. „Tačiau visuomenė be mokytojų ateities neturi. Todėl bendromis jėgomis turime ieškoti, naujų tvirtų vaidmenų mokytojui šiandieninėje švietimo sistemoje,“ – teigė Europos Komisijos atstovas. Jis pasakojo, jog Europos Komisija kas antrus metus rengia platų diskusijų forumą, kur aptarti galimus sprendimus švietimo problemoms visoje Europoje susirenka platus ratas tarptautinių ekspertų, o taip pat visų Europos Sąjungos valstybių švietimų ministrai. Ateinantį rudenį vyksiančiame forume esminėmis temomis taps mokytojo profesijos prestižas ir pagarba šiai profesijai.

Prof. Rimantas Želvys, Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto Švietimo politikos centro vadovas, teigė, kad praėjo tie laikai, kuomet mokytojas turėjo žinių monopolį. „Žinių šaltiniai išsiplėtė. Mokytojas nebėra vienintelis žinių šaltinis. Tad ir mokytojo vaidmuo turi transformuotis iš žinių šaltinio į pagalbininką. Mokytojas turi padėti mokiniui išmokti atsijoti pelus nuo grūdų begalinėje informacijos gausoje, su kuria šiandien kiekvienas susiduriame,“ – sakė prof. R. Želvys.

Prestižo ingredientai

Į renginį atvykusių mokytojų organizatoriai pasiteiravo, iš ko, jų nuomone, susideda mokytojo profesijos prestižas. Atsakymų buvo įvairių. Dažnai minėtos mokytojo savivertė, moderni darbo aplinka, inovacijos, veikos laisvė, atsakomybė. Tačiau dažniausiai apklausti mokytojai kartojo, jog mokytojo specialybės prestižui svarbiausi šie ingredientai: nuolatinis tobulėjimas, pagarba ir orus atlygis už darbą.

Manto Bartaševičiaus nuotr.
Manto Bartaševičiaus nuotr.

Tuo tarpu diskusijos apie mokytojo specialybės prestižą dalyviai sutarė, kad yra keletas esminių elementų, kurie turėtų prisidėti prie mokytojo specialybės prestižo formavimo. Pirmiausia, tai – autonomija, kuomet mokytojas yra laisvas rinktis savo veiklos modelį ir principus, o visuomenė turėtų tais sprendimais tikėti ir pasitikėti. Danijos mokyklų vadovų asociacijos pirmininkas C. Hjortdal sakė: „Mokytojai savo darbe turi turėti autonomiją, tiek asmeninę, tiek profesinę. Jie turi jausti visuomenės ir politikų palaikymą, nes mokytojai žino, ką daro. Nesistenkime per ne lyg griežtai reguliuoti, palikime mokytojams laisvės“.

Taip pat svarbus dėmuo – kokybė. Paprastai visuomenėje gerbiami ir pripažįstami tie specialistai, kurie atlieka kokybišką darbą. Čia turi būti dedamas didžiulis akcentas, tiek mokytojų ugdyme, tiek nuolatiniame kvalifikacijos kėlime bei modernių metodų, inovacijų pritaikyme švietimo procese.

Ypatingai didelė reikšmė formuojant mokytojo specialybės prestižą tenka išsilavinimui. Tiek Danijoje, tiek Suomijoje, t. y. valstybėse, kurių švietimo sistemos pasauliniu mastu vertinamo itin gerai, norint tapti mokytoju reikalingas magistro laipsnis. Maža to, Suomijoje mokytojai laiko kvalifikacinį egzaminą, kurį išlaiko ir mokytojais tampa vos dešimtadalis pretendentų. Tad galima teigti, jog mokytojais tampa geriausi savo srities specialistai. „Visuomenė vertina profesijas pagal išsilavinimą. Daug kur pasaulyje reikalaujama magistro laipsnio, norint tapti mokytoju. Pas mus užtenka ir 3 metų profesinio bakalauro. Kad jaunas žmogus taptų mediku reikia bent 6 studijų metų. Kyla pagrįstas klausimas, kodėl pažinti vaiko kūną reikia bent šešerių metų, o kad pažintume vaiko sielą užtenka trijų?“ – diskusijos dalyvių klausė prof. R. Želvys.

Manto Bartaševičiaus nuotr.
Manto Bartaševičiaus nuotr.

Dar vienas svarbus elementas, prisidedantis prie mokytojo prestižo – atlygis už darbą. Mokytojams mokamas atlyginimas yra valstybės įrankis, kuriuo ji visuomenei pademonstruoja, kiek ši specialybė yra svarbi valstybės raidai. Diskusijos dalyviai sutarė, kad tai vienas iš lengviausiai pasiekiamų būdų parodyti, jog švietimas yra prioritetas. „Šiandieniniame diskurse apie mokytojo profesiją ir kasdienėje mokyklos aplinkoje apstu prieštaravimų: dažnai išsakomi labai aukšti lūkesčiai mokytojams, iš jų tikimasi, kad jie pakeis pasaulį, sukurs naują visuomenę, įkvėps mokymuisi kiekvieną vaiką. Iš kitos pusės – šiandien mokytojams užtenka kolegijos lygio išsilavinimo arba vienerių metų profesinių studijų, jų atlyginimai dažnai žemesni už atlyginimus tų, kurių atsakomybės yra nepalyginamai mažesnės,“ – teigė dr. Eglė Pranckūnienė, iniciatyvos „Renkuosi mokyti“ iniciatorė.

Apibendrinant diskusiją prof. Lilija Duoblienė, VU Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslo instituto Ugdymo teorijos ir kultūros katedros vadovė, teigė, jog mokytojo profesijos prestižo klausimas šiandien yra sudėtingesnis, nei kada nors buvo galima įsivaizduoti. „Viena vertus, jau yra subrendę visuomenės lūkesčiai šios profesijos prestižą pakelti į aukštesnį lygį, investuoti į šią profesiją, suteikti mokytojams daugiau galių ir tai lengvina situaciją. Kita vertus, visuomenė labai reikli ir pati greitai kintanti, todėl būtinybė sukurti tokį mokytojo portretą ir užtikrinti tokio mokytojo rengimą, kuris atitiktų dabarties visuomenės lūkesčius, t.y. nuolat pasipildantį mokytojo kompetencijų sąrašą, reikalauja pirmiausiai ypatingos švietimo specialistų vaizduotės, naujų scenarijų ir tik tuomet svarstymų, kaip juos paversti realybe. Nemanau, kad vien tik praktiniai mokytojų problemų sprendimai iš esmės pakeis mokytojų prestižo situaciją“, – apibendrino prof. L. Duoblienė.

Sutarta, jog mokytojo specialybės prestižo neįmano sukurti per dieną. Tai yra ilgas, pasitikėjimu ir sąmoningomis pastangomis grįstas procesas. Diskusijos dalyviai išreiškė viltį, kad tokios iniciatyvos, kaip Lietuvos mokytojų forumas, programa :Renkuosi mokyti“, visuomeninis projektas „Idėja Lietuvai“, kuris taip pat pabrėžia mokytojo specialybės svarbą, ir kiti, kaip tik ir taps šio ilgo, bet nepaprastai reikalingo proceso dalimi.

Lietuvos Mokytojų Forumas – tai iniciatyva, įkvėpta kasmetinio didžiausio modernių technologijų ir verslumo renginio Baltijos šalyse #SWITCH!, į Lietuvą atvežančio pažangias idėjas ir skaitmenines technologijas bei iniciatyvą „Idėja Lietuvai“, kurios metu idėja „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.“ buvo išrinkta tarp trijų svarbiausių. Forumą iniciavo ELP grupės EP narys Antanas Guoga.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika