Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Mokymas, mokytojai ir reformų rezultatai 

2018 rugsėjo 19 d. 13:12
Pixabay.com nuotrauka

Pastarojo meto publikacijos švietimo klausimais tikrai vertos dėmesio, bet yra ir neminimų dalykų mokyklose, kurie liūdina vyesniosios kartos pedagogus ir mokslininkus.

Lietuvoje nusistovėjo stabilių nuomonių ir pageidavimų skelbimo praktika arba pareiškimai „štampais ir užkalbėjimais“, ir tuo tarytum išreiškiami aukščiausi siekiai ir perspektyvos. Ne taip seniai buvo kritikuojami egzaminai nepasakius, kokie tie egzaminai yra ir ką ir kodėl reikėtų keisti.

Kūrybingumo nemokoma pasisodinus į suolą; mat, mokymas šiuo atveju beveik neįmanomas.

Pavyzdžiui: „Mokykla yra ne tam, kad moksleiviai pasirengtų egzaminui, kad mokėtų iškalti informaciją, – mokykla turi parengti gyvenimui, išmokyti kritiškai mąstyti, kompleksiškai spręsti problemas, būti kūrybingiems, mokėti dirbti komandoje. Kad to mokytume, turime skirti tai ugdančias užduotis ir gebėti jas vertinti‘, pabrėžia (švietimo ir mokslo ministrės patarėjas) Arminas Varanauskas. (Aušra Lėka. Egzaminai liks be karūnos // Lietuvos žinios, Nr.31, 2018–02–14, p.5)“

Vienpusiški pasisakymai sukuria problemas. Mokykloje turi būti ir mokymas pateikiant informaciją, ir egzaminai. Tai, kas čia pasakyta, kartojama jau ne pirmi metai ir ne kartą pakartota net šiemet. Šios mintys – tai greičiau vaizduotės sukurtos vizijos, kurias „tikrovė negali prisivyti“ (Gracianas), nes jos niekad nebuvo išanalizuotos specialistų, o vietinių universitetų profesorių niekas nesiklauso, greičiau pareiškia norą „“pasikviesti specialistų iš užsienio“.

Dalykų žinios yra konkrečios, ir iš dalykinių žinių mokiniai yra ir turi būti egzaminuojami. Bazinės žinios turi būti įsimenamos ir išsaugomos atmintyje. Tai pasiekiama mokantis ir patikrinama egzaminais. Antraip, kaip mokiniai plėstų tas žinias, kai baigs mokyklą ir „kompleksiškai spręs problemas“?

Kūrybingumo siekis. Netiesa sakyti, „kad to išmokytume, turime skirti tai ugdančias užduotis ir gebėti jas vertinti“, nes ne viskas užduotimis išmokoma ir, žinoma, ne parengimas gyvenimui, kūrybingumas ir net ne darbas komandoje. Antra vertus, mokyti pagal užduotis yra pedagogikos norma sena kaip pasaulis. Kūrybingumo mokymas – tai tribūnas turinčių entuziastų kūryba. Kūrybingumą galima paskatinti labai disciplinuotomis užduotimis iš konkrečių dalykų, kurios reikalauja sprendimo išeinančio už vadovėlio ribų, kai vadovėlio medžiaga gerai išmokta. Garsios parfumerijos firmos prie Paryžiaus atstovas prieš keletą metų kalbėdamas apie parfumerių rengimą pasakė: „Mes žinome, kaip ištreniruoti nosį, bet supratimo neturime, kaip ugdyti kūrybingumą“, o ta firma turi milijonines pajamas. Kūrybingumo nemokoma pasisodinus į suolą; mat, mokymas šiuo atveju beveik neįmanomas.

Vertinimas. Kitas klausimas sulaukęs kritikos – vertinimas. Mokėjimas vertinti yra aukščiausias humanitarinio išsilavinimo gebėjimas. Šio sugebėjimo, kaip ir sugebėjimo atrinkti, poreikis yra siekis net JAV aukštajame moksle, sako tyrinėtojas Thomas Langtry (2016). Taigi nedera kelti klausimo dėl mokytojų sugebėjimo vertinti, kai kalbama apie mokyklos siekius. Mokytojai yra daugiau ar mažiau patyrę savo srities profesionalai. Mokytojai yra ir jie turės vertinti, ir galima susitarti dėl vertinimo kriterijų. „Kompleksiškai sprendžiant (švietimo) problemas“ reikia neužmiršti, kad mokymasis yra procesas, kuriame „žinios ir įgūdžiai įgyjami iš patirties, studijų arba per mokymą“, o išmokti reiškia „įgyti žinias ir įgūdžius įsimenant gavus informaciją arba stebint“, teigia trumpasis Oksfordo žodynas. Keistai atrodo pasisakantieji kas netingi ir studentai, kurie mano, kad mokytis – tai atsipalaidavus leisti laiką mokykloje laikas nuo laiko pasidarant vadovėlio kserokopiją.

Informacija ir žinios mokykloje. Iš mokyklų ir reklamos įtakoje rašančių mokytojų yra pasklidusi nuomonė, kad mokyklos uždavinys dabar nėra tekti informaciją: „informacija ir taip lengvai pasiekiama“, o „mokykla turi mokyti kritinio mąstymo ir parengti gyvenimui“. (Tiesą sakant, „parengti gyvenimui“– tuščia frazė, kuri poetiškai apibendrina švietimo anstatą.) Tuo pat metu aukštųjų mokyklų katedros įpareigojamos rengti studentus rinkos poreikiams, t.y. net humanitarinio profilio programas, kuriose bent pusė turinio būdavo skiriama kalbos kultūrai, grožinės literatūros analizei ir vertinimui bei stiliui, užpildyti praktinio pobūdžio kursais apie techninį ir mašininį vertimą, redagavimą, korespondencijos rašymą ir administravimą, finansų ir vadybos kalbą, komunikaciją, socializacijos kompetencijas ir kitus dar siauresnius dalykus. Taigi, ar ne aukštojoje mokykloje reikėtų pasakyti, kad „informacija laisvai pasiekiama“ ir platų universitetinį išsilavinimą klasikiniame universitete gavęs studentas per metus ar daugiau pats galėtų susikurti rinkos reikalaujamus įgūdžius ir sėkmingai darbuotis? Dabar ne laiku, atsisakius atsakomybės atrinkti medžiagas, pažeidžiamas bendrasis išsilavinimas, paskui dar labiau netinkamai siaurinamas universitetinis išsilavinimas ir laukiama jaunuolių, kurie būtų „parengti gyvenimui, išmokyti kritiškai mąstyti ir kompleksiškai spręsti problemas“. „Parengti gyvenimui ir kompeksiškai spręsti problemas“ – tik žodinė abiturientų išleistuvių puošmena, kuri nieko nereiškia. Išsilavinimo platumas, gilumas ir praktiškumas randasi iš tvirto bendrojo išsilavinimo ir plataus aukštojo išsilavinimo. Kodėl švietimo reforma ir pareiškimai spaudoje bei praktikos nuolat riboja mokyklų ir jų įvairių pakopų žinių gelmę ir atsakomybę?

Gi į klausimą dėl informacijos prieinamumo ir mokyklos šiuolaikiškumo neteikiant informacijos atsakė anglų pedagogė Lucy Crehan interview „Lietuvos žinioms“ (Nr.235, 2017–12–06, p.3): mokykloje reikalingos ir žinios, ir kritinis mąstymas, nes vienas be kito negalimas. Mokymas mokyklose – organizuotas dinaminis procesis ribotais laiko periodais, kurių metu teikiama informacija, ji išmokstama, analizuojama, taikoma ir tikrinama, kaip pateikta informacija įsisavinta ir transformuojama. Be informacijos mokykla be pamato, nes viskas, ko bebūtų mokoma, turi būti paremta žiniomis, tame tarpe ir kritinis mąstymas. O, pagal Betrand Russell‘o filosofiją, žinios turi būti paremtos tiesa, kitaip tariant, mokslo pagrįsta ir patikrinta informacija. Štai dar kartą susiduriame su poreikiu tikrinti ir atrinkti medžiagas.

Mokiniai yra skirtingi – visada buvo ir bus prastesnių ir dar geresnių. Todėl ir vertinimo sistema nesusideda iš vieno balo.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Žinių kontrolė. Mokykla negali apsieiti be žinių tikrinimo per egzaminus ir kontrolinius darbus, dabar vadinamus testais, kitaip nebus aišku, ko ir kaip mokiniai išmoko, kad toliau tobulintų savo žinias pagal programą. Jokio neteisingumo čia nėra. Mokinys arba studentas, kuris išklausęs kursą mokėsi, gavo programą ir egzaminų klausimus, eidamas laikyti egzaminio mokosi kritinio mąstymo. Mokiniai, kurie pasiremdami programa gali atsakyti į bet kurį klausimą 80 proc., yra labai geri mokiniai. Mokiniai yra skirtingi – visada buvo ir bus prastesnių ir dar geresnių. Todėl ir vertinimo sistema nesusideda iš vieno balo.

Medžiagos atranka ir pamatų stabilumas. Pirmas ir didžiausias paklydimas reformose kilo iš to, kad labai išsivysčius mokslams ir informacijai gausėjant sprogimu atrankos atsakomybė ir vertinimas buvo pakeisti siekiais be pamato: kritinio mąstymo be informacijos, „įgūdžių ir gebėjimų formavimo idėjos“ be mokymosi. Kitaip tariant, pašalinus pamatą kalbama apie tikslus, neanalizuojant procesų. Kitame kontekste, kalbėdamas apie politinius procesus ir priklausomybes Europoje, dabartinis Parncūzijos amabasadorius Lietuvoje davė neįkainojamą patarimą: „Siūlome neanalizuoti kertinį pamatą, ant kurio viskas laikosi, o orientuotis į lygmenis, kuriuos nulemia ambicijos“ (Aidanas Praleika. „Europa, kurioje visi norėtume gyventi“ – „Lietuvos žinios“, Nr.25, 2018–02–06, p.6). Tai yra, kritikuoti ir reformuoti tai, ko negaila prarasti, kas kinta savaime. Šis patarimas labai tinka Lietuvos mokyklai. Yra dalykų pamatai, pedagogikos principai ir metodikos, kurios dabar atpalaiduotos nuo griežtų rėmų ir pakeistos mokymo pobūdžiais. Buvo ir aukštųjų mokyklų dėstymo tradicijos ir metodikos, kurios dabar yra tapę paskutiniu naujovių žodžiu. Tenka mokytis iš naujo vietoje to, kad buvo galima tęsti žinomas tradicijas ir dar tapti jų įkvėpėjais pasaulyje.

Charakterių skirtumas – kurianti įvairovė. Reikėtų prisiminti mokytoją. Pastaruoju metu net Prezidentė pritarė šūkiui sukurti mokytojo profesijos prestižą, nors prestižą kitam „sukurti“,vargu, ar neįmanoma. Beveik tuo pačiu metu buvo išsakytas keleto mokyklų vadovų apgailestavimas, kad mokytojas dabar „įbaugintas“ ir negali būti pilnaverčiu auklėtoju. Tai didelės tiesos. Kol mokytojai bijos pateikti apibendrinimus ar pastabas su savo emociniais akcentais, kol mokytojai negalės klaidos pavadinti klaida arba jos pažymėti raudonu pieštuku, tol mokykloje nebus disciplinuojančios atmosferos asmenybei tarpti ir pažangos. Jaunas žmogus turi mokėti nustebti ir iš nuostabos kai ką emociškai pasisavinti. Jis daug gali išmokti nuolat dėmesingai stebėdamas mokytoją. Mokinys kaip asmenybė formuojasi ne tik mokydamasis, bet ir girdėdamas mokytojo balsą ir intonacijas, matydamas jo judesius ir mimiką ir daug ką suprasdamas iš detalių. Skirtingi mokytojų charakteriai daro skirtingą įspūdį mokiniams, – tai formuojanti įvairovė, ir nieko blogo, jei vienas mokytojas rūstokas ir ironiškas, kitas – ramus, besišypsantis ir išsiblaškęs, dar kitas – pasitempęs, disciplinuotas ir nenuolaidus. Patyrę mokytojai dažniausiai griežtesni, bet geranoriai besistengiantiems studentams ir nenuolaidūs tinginiams bei apgavikams. Kur čia būtų neteisybė? Pokario metų kartai žinoma, kad nė vienas mokytojas niekada be reikalo nenubaudė sąžiningo studento. Net silpnesniems sąžiningiems studentams mokytojai visada buvo atlaidūs. Gi nuo sąjūdžio laikų buvo net veiklų, kurių įtakoje buvo pašalintas vienas ar kitas mokytojas, nes vieno bijojo, kitas politiškai nepriimtinas, ir taip žuvo tikrai gerų pedagogų. Yra tekę girdėti aktyvaus kritiko žodį apie 1988 metus Vilniaus universitete: „Tegul studentai mitinguoja. Kas pašalins S., jeigu ne studentai?“ Nuo tada ir atsirado neprofesionali kritika asmenims, nežiūrint jų profesinio pasirengimo.

Mokytojas turi būti laisvas mokykloje, o mokykloje turi būti taisyklės, ir šitai turėjo būti pasakyta turbūt pirmiausia.

Kraštutinumai ir mokyklų nuostatos. Dalykų žinovai visada buvo pasišventę mokytojai arba dalyko „fanatikai“, kaip išsireiškė vienas VU Prorektorius. Dabar net jauni studentai įvertina mokytojus, atsidavusius savo profesijai ir perspėja dėl reikalo būti pasiruošus susidūrimams su korupcija mokykloje – „mokytojų papirkinėjimu“, ypač dėl tėvų, pageidaujančių išimtinių lengvatų savo vaikams („Lietuvos žinios, Nr.168, 2018–09–01, p.3). Mokytoją žaloja masiniai reikalavimai įsiteikti privilegijuotiems mokiniams ir nemažiau kenkia biurokratiniai bei administraciniai apribojimai. Sakoma, kad mokykla yra tokia, kokie joje mokytojai. Neteko girdėti apie pasižymėjusią mokyklą, kurioje mokytojai suvaržyti pretenzingų tėvų ir biurokratinių taisyklių. Atkreipkite dėmesį, kad pirmieji pasaulio universitetai, tokie kaip Oksfordo, Harvardo, Princetono ir kiti, nedalyvauja reformų akcijose. Tuose Universitetuose yra tvirtos programos ir nusistovėję disciplinos bei akademinio gyvenimo principai, ir studentai į juos įstoja tam, kad mokytųsi paklusdami visoms taisyklėms. Todėl šių Universitetų absolventai – pirmųjų gretų mokslininkai ir vadovai.

Mokytojo laisvė ir asmenybė. Mokytojas turi būti laisvas mokykloje, o mokykloje turi būti taisyklės, ir šitai turėjo būti pasakyta turbūt pirmiausia. Dabar su mokytoju atsitiko panašiai kaip su informacija. Jeigu koks nors girtuoklis nemoduliuotu balsu reiškia reikalavimus žmonai ir vaikui, vadinasi ir mokytojui reikia nustatyti taisykles saugotis balso pakilimo, momentinio nekantrumo ar griežtumo įstatymo raidės, lygių teisių ir demokratijos vardan. „Daugiau autonomijos ir pasitikėjimo mokytojui“, „Lietuvos žiniose“ (Nr.86, 2018–05–05, p.3) rekomendavo anglų švietimo ekspertė Coleen Jackson. Šia tema pasisakyta ir internete.

Žmogus, kuriame telpa asmens, žinių ir intelekto įvairovė, yra asmenybė. Kaip galima formuoti asmenybę, mokytojo galvai ir burnai uždėję filtrą? Išsilavinimas žmogui be kita ko suteikia savikontrolę. Žmogus, kuris yra jautrus kito jausmams ir taip modifikuoja savo elgesį, yra aukščiausios klasės žmogus. Išsilavinimas tokį žmogų ir turi sukurti, ir mokytojais dera pasitikėti. Toks ir buvo mano vieno amžinatilsio dėstytojo atsakymas į klausimą, kaip jis, būdamas katedros vedėjas, įpareigodavo savo darbuotojus: „Pasitiki“. Dera prisiminti savų dėstytojų praktikas ir patirtį, grąžinti pamatus į vietą, o tada beliks susitarti dėl programų ir klausytis intelektualių, emociškai turtingų, drąsių ir paveikių mokytojų. Ir mokytis, neužmirštant bendrauti asmeninių ir socialinių įvykių progomis.

Uždavinys iš kultūros kontekstų. Prieš keletą metų aš parašiau užsakytą straipsnį apie džentelmeną. Užsakovas atsisakė jį spausdinti, nes jam reikėjo „probleminio straipsnio“. Po kiek laiko vėl pasiūliau tą straipsnį „Kultūros barams“. Redaktorė moteris pasakė: „Ką jūs čia rašote apie puikius svetimus. Geriau pasakykite, ką daryti, kad mūsų vyrai tokie būtų.“ Tai girdėjęs kilmingas žmogus nusišysojo. Straipsnio vėl nespausdino. Iš tikrųjų, kultūringo ir disciplinuoto žmogaus išauklėjimas – dalis švietimo ir išsilavinimo rezultato. Ar kas nors pagalvojo, koks indėlis reikalingas, kad toks žmogus susiformuotų? Tikrai ne ribojimai mokytojams ir profesoriams ir ne grubus spaudimas jiems iš visuomenės pusės.

Marija Liudvika Drazdauskienė – Lietuvos kalbininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"