Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Mažas žingsnelis doktorantui ir milžiniškas šuolis humanitarikai 

2018 rugpjūčio 20 d. 13:50
Pixabay.com nuotrauka

Su humanitarinių mokslų daktare AISTE KUČINSKIENE, literatūros doktorantėmis NERINGA BUTNORIŪTE ir LINA BUIVIDAVIČIŪTE kalbasi Rokas Povilius

– Ar šiandien verta stoti į humanitarinių mokslų doktorantūrą? Kokia, jūsų nuomone, humanitarinių mokslų padėtis Lietuvoje?

Aistė Kučinskienė: Manau, tai labai individualu. Taip pat reikia klausti, ar vertę matuojame studijuojančio (egoistiškai), ar humanitarikos, o gal visuomenės (altruistiškai) mastu. Kartais gali būti, kad nelabai verta doktorantui (-ei) (daug metų ir jėgų paaukojama, kartais parašomi ir labai geri tekstai, o po to – prašom keisti profilį, niekas tavęs čia nelaukia), bet labai verta humanitarikai: gal jo ar jos disertacija svariai suproblemins kokį autorių, teoriją, epochą ir t. t. Antra vertus, tai priklauso ir nuo doktoranto (-ės) lūkesčių – norima tęsti mokslinę veiklą ar pomėgį, galiausiai gal stojama dėl laipsnio? Dabarties universitetas jau seniai ne elito, o masių (tą pabrėžia ir Umberto Eco vadovėlyje apie disertacijos rašymą), taigi čia susirenka skirtingų socialinių statusų, patirčių, aspiracijų doktorantai ir lengvai suniveliuoti (ne)vertės aspektu neįmanoma.

Visuomenės akimis, būti humanitaru – tai būti paribyje, vos ne kažkokiu parazitu; pragyvenimo požiūriu būti humanitaru – išties būti paribyje.

Humanitarinių mokslų padėtis Lietuvoje iš esmės prasta, bet gal ne tiek iš vidaus (t. y. esama gabių tyrėjų, parašančių, išverčiančių puikių veikalų), kiek iš išorės: visuomenės akimis, būti humanitaru – tai būti paribyje, vos ne kažkokiu parazitu; pragyvenimo požiūriu būti humanitaru – išties būti paribyje, parašius išsamų straipsnį gauti keliasdešimt eurų atlygį (arba pačiam susimokėti už jo publikaciją). Ypač šis humanitarikos drungnumas justi per menką humanitarų santykį su visuomene, uždarumą. Man rodos, kad jei visi tikslingai siektume dalyvauti visuomenės procesuose, išreikšti nuomonę (kuri kartais kaip oras būtina), šis įvaizdis (o gal ir pati padėtis?) galėtų kisti.

Neringa Butnoriūtė: Manau, kad verta, tik daugelis būsimų doktorantų stoja tiesiog per jauni. Pirmiausia siūlyčiau pamatyti pasaulį, mokytis kalbų, gyvenimiškai domėtis savo sritimi, o ne be atvangos būti kilnojamuoju studijų krepšeliu. Jei jau nusprendžiama stoti, tematiką reikėtų rinktis ne pagal vadovą ir jo įgeidžius, bet imtis to, kas žadintų asmeninį susidomėjimą ir atrodytų perspektyvu. Klausti, ar tikrai save matai kaip akademiką (vien norinčiam dėstyti doktorantūra nebūtina). Nebijoti, jei, prisistatęs humanitarinių mokslų doktorantu, sulauksi šios krypties prestižą įvertinančio komentaro: „O, aš irgi mėgstu lengvus pinigus.“

Padėtis, švelniai tariant, nepavydėtina. Sunku tikėtis, kad su neaiškia humanitarikos ateitimi susidūręs patyręs specialistas atsidavęs entuziastingai vien sieks stiprinti bendruomenę, rūpinsis mokslu, vertins disertacijas, o ne galvos apie galimybę ateinančiais mokslo metais apskritai dirbti. Šioje situacijoje man tai atrodo netgi nekeista ir jau nebepiktina – tiesiog kitaip seniai mačiau.

Lina Buividavičiūtė: Žinot, verta, neverta… Išorinės vertės čia susitinka su vidinėmis vertėmis. Dažnai tarp jų būna disonansas. Jei norisi tyrinėti, analizuoti, atskleisti, kurti, dalintis – būtent akademinėje srityje, būtent savo šalyje, – verta. Tai, kas mane žeidė studijuojant, – viešosios nuomonės dalis: „Ką veiki?“ – „Studijuoju doktorantūroje.“ – „A, o ką tu dirbi?“ – „Literatūros kritikė.“ – „O ką dirbi, be šių „pramoginių“ užsiėmimų?..“

– Kas jus motyvavo stoti į doktorantūrą? Ar kartotumėte?

L. B.: Motyvavo dėstytojų palaikymas, kvietimas. Tai, kad neblogai sekėsi bakalauro ir magistro studijose, patiko rašyti darbus, mokslinį straipsnį. Ar kartočiau – sąžiningai nežinau. Dabar abejoju, ar mano savastis yra „akademinė“. Susidūriau su gausybe vidinių demonų.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

N. B.: Tiesą sakant, niekad nesvajojau studijuoti doktorantūroje. Poreikis radosi praktiškai dirbant, o atsineštas socialinis kapitalas darė įtaką tam, kad būčiau doktorantė. Stojau suvokdama žinių ribotumą ir jausdama alkį, jau numačiusi savo domėjimosi sritį, norėdama toliau dirbti ir nepriklausomai. Disertacijos rašymą mačiau ir dabar matau kaip plačią kūrybinę veiklą, reikalaujančią daug įvairiausių gebėjimų ir galimybių įgyti kompetencijų.

Jei apie doktorantūrą mąstome kaip apie studijas – jos kardinaliai kitokios. Studijuojami kursai duoda mažai naudos, nes galimybės rinktis ribotos arba tenka įtikti vyresniųjų metodams, tirti nekryptingai ar visai kitomis temomis. Tačiau sudėtingesnė yra akistata su savimi ir mokymasis disciplinuoti darbą, adekvačiai įsivertinti (pripratėliams prie paskatinančių plekšnojimų ateina laikas subręsti). Taip pat glumina suvokimas, kad iš tiesų nesi nei darbuotojas, nei studentas (priklausomai nuo situacijos, gali šiek tek pabūti vienu arba kitu). Ketverius metus be stažo ir socialinių garantijų, šitaip besitobulindamas savaime ieškai motyvuojančių ramsčių – darbo vietos, bendruomenės, finansinio stabilumo ir pan. Kai vis dėlto tų ramsčių neatrandi, galvoji, kad nekartotum.

A. K.: Mane motyvavo daugiausia tai, kad labai mėgau mokytis literatūros istoriją ir teoriją, o doktorantūra – puiki proga tęsti studijas. Stodama nesvarsčiau apie altruistinę vertę, bet ją teko įsižodinti vėliau, kai rašydama disertaciją pajutau, kad literatūros tyrimai ne visuomet džiugina, kad tai alinantis darbas; tada prireikia (bent man prireikė) save motyvuoti kitomis kategorijomis: gal tai bus naudinga lietuvių literatūrologijai, literatūros istorijai, gal kažkam įdomu ir pan. Į klausimą, ar kartočiau, atsakyti negebėčiau: alternatyvioji istorija – kas būtų, jeigu būtų – įmani, visgi doktorantavimas turi ir pozityvių, ir negatyvių aspektų. Kurie nusvertų, jei stodama viską žinočiau, – nežinia. Dažnai žmones raginu stoti į doktorantūrą, vadinasi, matyt, ir pati kartočiau – juk tiems, kuriuos raginu, nelinkiu blogo.

– Kokią akistatą su biurokratija patyrėte kaip doktorantūros studentės?

A. K.: Didelių traumų nepatyriau, nors pats doktorantūros studijų mechanizmas tikrai labai formalizuotas, o vienas ryškiausių susidūrimų su biurokratija – ataskaitiniai posėdžiai (doktorantas ateina komisijai parodyti, kiek svarių daiktų pridirbęs per metus) dažniausiai būdavo kafkiški: niekam jie nepatinka (nei komitetui, nei doktorantams), daugeliui neatrodo naudingi, bet vis tiek vyksta, o vyksta neretai tik formaliai, popierių parodymo ir pasirašymo lygiu. Visgi suprantu, kad rėmai doktorantams yra reikalingi, nes jie yra finansuojami iš valstybės biudžeto, o tokiais būdais siekiama užkirsti piktnaudžiavimo tikimybę.

N. B.: Stodama į doktorantūrą su pareigomis, galimybėmis beveik nesi supažindinama. Pvz., tik ketvirtame kurse atsitiktinai (!) sužinojau, kad mano krepšelyje yra numatyta lėšų pirkti akademinę literatūrą, reikiamas priemones. Tos lėšos nesikaupia, lieka nepanaudotos. Žinoma, dėl to esu pati kalta, tačiau nėra kas paaiškintų, jei nepaklausi. Svarbi praktinė informacija sklinda gandais, per konkrečias kitų patirtis. Tokia padėtis nėra normali.

Susidūriau su atveju, kai ne vertintojas pasako, jog nežino jam negirdėto termino, bet kritikuoja jauną tyrėją, kad šis nežino, ką rašo.

Dėl biurokratijos negaliu savęs vadinti aktyvia akademinės bendruomenės dalimi. Susidūrus su ja norisi nei daugiau, nei mažiau atitikti bendruosius reikalavimus. Pvz., kreipiantis dėl paramos, stipendijos humanitarui sukurtos aplinkybės yra nepalankios. Pildant visoms sritims bendrą anketą tekdavo stabtelėti ties punktais „atliko savarankiškai“ (kitose srityse kolektyvinis darbas galbūt yra privalumas) ir pamatyti, kad tiek biologų, informatikų, tiek humanitarų paraiškos vertinamos kartu pagal vienodus kriterijus, o bendrame kontekste humanitarika apskritai nėra konkurencinga (tai akivaizdu pažiūrėjus, kiek procentų humanitarų laimi paramą, stipendiją). Dėl šios priežasties atsisakiau kreiptis į Lietuvos mokslo tarybą paramos, o sėkmingai kreipiausi į vidinius arba mainų fondus.

Be to, anoniminiai atsiliepimai rašomi ciniškai, neįsigilinus. Tarkime, susidūriau su atveju, kai ne vertintojas pasako, jog nežino jam negirdėto termino, bet kritikuoja jauną tyrėją, kad šis nežino, ką rašo. Tai vienas iš atvejų, atskleidžiančių nemieląjį akademinės atmosferos aspektą.

– Kokių galimybių turi doktorantai inicijuoti pokyčius akademinėje aplinkoje ir išlįsti iš „nuolankaus pameistrio“ vaidmens?

N. B.: Jūsų klausimas doktorantui savaime priskiria nuolankios aukos vaidmenį. Nors beveik visų studijų metu buvau jauniausia, su šia nuostata nesutinku. Su hierarchiniu požiūriu, nerašytomis nuolankumo taisyklėmis susidūriau nedaug, labiau ne savo institucijoje, bet už jos ribų.

A. K.: Manau, kad tokių galimybių yra. Aišku, pameistrystės modelis turbūt neišvengiamas, nes esi jaunesnis ar jaunesnė už daugelį akademinio lauko dalyvių amžiaus ir patirties atžvilgiu. Visgi aktyviai rašantys, mokslinėje veikloje dalyvaujantys doktorantai nėra (ar neturėtų būti) nepriimami į lauką. Mes sėkmingai ne vienus metus organizavome konferenciją „Doktorantų agora“, dalyvavome kitoje veikloje. Kai kuriose institucijose, skyriuose gal sunkiau pramušti ledą ir rasti sidabrą, bet kitur – paprasčiau.

L. B.: Žinot, o aš retai jausdavausi „nuolankia pameistre“. Mano fakultetas (Vilniaus universiteto Kauno fakultetas) man duodavo įdomių užduočių, laikė lygiaverte partnere ir – ne, neliepė plauti puodukų.

– Koks santykis su ilgamečiais dėstytojais / universiteto vadovais susiklosto pačiam palaipsniui artėjant prie dėstytojo / mokslininko pozicijos? Ar čia egzistuoja tam tikra „dedovščina“?

N. B.: Pasisakysiu iš kitos pusės. Labai glumina pačių doktorantų susireikšminimas, esą šis studijų etapas yra ne jų asmeninis reikalas, o viso pasaulio skausmas. Tipiniai doktorantai yra karingi ir nervingi, susitikę tikisi užuojautos, nejuokingai klausinėja, „ar tu jau imi akademines / meti“, lyg kitokia elgsena nebūtų laukiama, nes darbštesnis atvejis gilina jų skausmą. Suprantama, yra nepamatuotų vilčių, įsivaizdavimų apie prestižą, perspektyvas, o tai nieko bendro su oriu pragyvenimu neturi. Beje, ne tik doktorantams. Vadinamasis „pameistrio“ vaidmuo iš dalies yra „suskausmintas“, nes konferencijas bei renginius organizuoja, darbus recenzuoja, dėsto tiems patiems studentams, susiduria su bjauria biurokratija ir vyresnieji. Ne vienas gali pasigirti šį tą dėstantis, dirbantis institute / universitete, rašantis į spaudą ar pan., bet nedetalizuos, kas skatina būti visur, nors iš esmės jų „etatų“ apmokestinimas paskatina jaustis lyg dirbant abstrakčiame Niekur.

Lygiuodamasi į mąsliausius lauko dalyvius, esi pasmerkta jaustis nevisavertė, nesuprantanti, nežinanti, gilintis, gilintis, gilintis, net košmaruose girdėti tik: „Gerbiamoji, prašau dar kartą patikslinti...“

A. K.: Mane visada stebino (ir stebina) toji tarpinė doktoranto būklė: jau ne studentas, dar ne mokslininkas. Ir randasi įvairios šios tarpinės būklės variacijos: kai kurie doktorantai anksti priimami kaip jaunieji mokslininkai, kiti labiau laikomi studentais (kuriuos reikia pamokyti). Neadekvačių santykių, deja, pasitaiko. Turbūt būtina pabrėžti, kad mūsų laukas itin mažas, visi visus pažįsta, ir tokiu būdu klostosi palankios sąlygos nepagrįstam subjektyvumui, vertinimams ad hominem. Jų tikrai būna – man dėl to liūdna ir skaudu. Nors reikia pasakyti, kad esti ir puikių, pagarba bei minčių, patirčių kaita grįstų ryšių tarp vadovų ar kitų mokslininkų ir doktorantų.

– Koks krūvis tenka doktorantei? Kiek tai įmanoma derinti su darbu ar motinyste?

A. K.: Krūvis, būkime nuoširdūs, – didelis. Tiesa, šiek tiek priklauso nuo srities / temos, bet kapstytis teoriniuose ir empiriniuose duomenų srautuose, upėse ar vandenynuose kliūva kiekvienam. Čia kalbu ne tik apie straipsnių, disertacijos rašymą, dalyvavimą akademinėje ar mokslinėje veikloje, bet ir apie tą nepaliaujamo mokymosi būklę: daug perskaitytų veikalų niekur tiesiogiai nepanaudosi, bet laiko ir jėgų jie atima. Ergo, esti daug „į lenteles neapskaitomo“ krūvio. Doktorantavimą galima derinti su viskuo, bet tai – nuolatinė sąmonės būklė, bent jau mane vertusi be perstojo jaustis kažko nepadariusią. Derinau ir su motinyste, ir su darbu, kiekvieną laisvą akimirką (vakarai, savaitgaliai, vasara) tikėdamasi išnaudoti disertacijai; jei ne – kaltindavau save, kad tam nenaudoju. Tai gali vesti į įvairius psichikos sveikatos sutrikimus (ketveri ar daugiau metų nenutrūkstamos įtampos…), krizes. Svarstau, kad iš dalies tai sunkiai išvengiama ir dėl humanitarinių mokslų pobūdžio: lygiuodamasi į mąsliausius lauko dalyvius, esi pasmerkta jaustis nevisavertė, nesuprantanti, nežinanti, gilintis, gilintis, gilintis, net košmaruose girdėti tik: „Gerbiamoji, prašau dar kartą patikslinti, kuo Foucault diskurso samprata skiriasi nuo Barthes’o, ką apie tai sakė Greimas ir Ricoeuras.“ Atsakymas: „Apgailestauju, dar visko neperskaičiau, tik kelias knygas kiekvieno minimų autorių, prižadu kitam sykiui būti perskaičiusi visas.“

L. B.: Aš tapau mama tik apsigynusi bakalaurą, gyniausi jau „su pilvu“. Magistrantūroje studijavau iš karto – mane labai palaikė katedros vadovė ir dėstytojai. Skirdavo įdomias, tikrai ne palengvintas užduotis, darbų laukė laiku, bet porą kartų, kai sirgo sūnus, suprato, palaukė. Girdėjau gražių, motyvuojančių žodžių. Labai šilti magistrantūros prisiminimai. Dėl doktorantūros – visada atsižvelgdavo, kad turiu vaiką. Kvietė pavaduoti susirgusius profesorius – bet tik jei galiu, jei rasiu, kur palikti sūnų. Tai, ko nesuderinau, – mano pačios pervargimas, ilgas laikas derinant studijas su motinyste, ilgu žindymu, aktyvia vaiko priežiūra, kultūriniu gyvenimu… – aštuoneri metai (apskritai) nenutrūkstamų studijų.

N. B.: Krūvis yra nemažas: tarptautinių konferencijų, nacionalinių konkursų organizavimas, jei pasiseka – projektai, kaskart nauji kursai (mano atveju dėl įvairių priežasčių – ir vienkartiniai), darbų taisymas, priežiūra, rengimasis konferencijoms, stažuotėms, paskaitos ir doktorantų atsiskaitymai įvairiuose miestuose… Kiek žinau, dabar doktoranto veiklos samprata dar praplėsta – iki jaunesnių studentų kuratoriaus, komunikacijos vadybininko, atstovo spaudai ir pan. Šie įdirbiai turi nevienodą svorį, tačiau niekam nesvarbu, ar fiziškai valandą atsėdėjai vyresnio dėstytojo kolokviume, ar per penkias minutes parašei žinutę feisbukui, ar tris valandas galvojai, kaip sudizaininti nykų kvietimą studijuoti, ar tiesiog nieko neveikei.

Krūvis kinta, jį įmanoma suderinti, bet tai priklauso nuo asmeninių savybių ir trokštamų veiklų. Glumina, kad motinystė vis dar suprantama kaip lengvinanti sąlyga, o papildomas darbas piktina, nors, rodos, neseniai pakelta stipendija tuoj prilygs MMA ir ne kiekvienas ištikimas, stažo per tuos metus nepelnęs doktorantas liks universitete.

– Kaip vertinate tokias socialines iniciatyvas kaip „Aukštasis moxlas“? Ko reikia doktorantų sąlygoms pagerinti?

A. K.: Sąlygoms pagerinti būtent ir reikia adekvataus suvokimo, kokia tai veikla, kiek laiko ji reikalauja. Ir kad iš jos – be papildomų nuolatinių darbų dėl duonos kąsnio – būtų galima oriai išsilaikyti, atiduodant studijoms visas jėgas, t. y. laikyti doktorantūros studijas darbu visu etatu. Tad manau, kad finansinis adekvatumas, greta minėtų sveikų akademinių ryšių, visgi būtų esminė galimo gerėjimo priežastis. Nes išsimėtęs per keliolika veiklų, pakrikęs, galo su galu nesuduriantis doktorantas dažniausiai (visada?) negebės parašyti geriausių tekstų, prasidės „ai kaip nors“ ir pan. Tiesa, negaliu neminėti, kad jaunųjų mokslininkų padėtis dar labiau apgailėtina: apsigynęs disertaciją ir įsidarbinęs kokiame mokslo institute (kaip geriausias srities specialistas!) atlyginimą gausi mažesnį nei buvusi stipendija. Taigi sąlygas gerinti reikia visiems, pradedant, manau, nuo požiūrio kaitos, pripažinimo, kad stipri humanitarika yra pamatas stipriai visuomenei kurti.

Viltingasis – gabiam, adekvačiai mąstančiam, karjeros siekiančiam ir platesnius tyrinėjimų kelius įžvelgiančiam, keblumų kiekviename žingsnyje neieškančiam studentui gali atsiverti durys su užrašu „Tu gali pakeisti pasaulį“.

N. B.: Įstojusi į doktorantūrą pamačiau, kad vienas žmogus keičia sunkiai, o keli bent kuria iniciatyvas ir gauna atpildą – atsakymus, atgalinį ryšį. Skirtingi fakultetai susiduria su skirtingomis bėdomis, o visos sistemos grimasos išsigrynina išėjus iš savo kiauto.

– Kas doktoranto laukia po studijų?

A. K.: Jei atvirai – laukia nežinia, pasirinkimai, nereto – srities keitimas. O kai kurių – akademinis spindesys ir skurdas.

N. B.: Paplitę du būdai galvoti. Biurokratinis – doktorantūra yra trečioji studijų pakopa, kurią įveikęs mokaisi tyrinėjimo metodų, apsigini baigiamąjį darbą, išeini visas išsilavinęs į plačiąją Lietuvą ir padedi kitiems būti geresniais žmonėmis. Viltingasis – gabiam, adekvačiai mąstančiam, karjeros siekiančiam ir platesnius tyrinėjimų kelius įžvelgiančiam, keblumų kiekviename žingsnyje neieškančiam studentui gali atsiverti durys su užrašu „Tu gali pakeisti pasaulį“.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"