Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Lietuvos mokyklos pakliuvusios į nepasitikėjimo gniaužtus 

2018 liepos 19 d. 10:00
hlc.org.uk nuotrauka

Švietimo sistema, kurioje veši nepasitikėjimas, neleidžia išsiskleisti turimam potencialui. Taip mano švietimo ekspertė dr. Eglė Pranckūnienė. Jos žodžius patvirtina tarptautinio moksleivių tyrimo PISA duomenų analizė: toje visuomenėje, kurioje yra daugiau pasitikėjimo, geresni ir mokinių rezultatai, didesnė pažanga.

Dr. Eglė Pranckūnienė beveik dešimt metų vadovauja Mokyklų tobulinimo centrui. Šiemet Vytauto Didžiojo universitete apgynė daktaro disertaciją tema „Pasitikėjimo lūžiai mokytojų ir mokyklų vadovų profesiname gyvenime“.

Švietimas įsivaizduojamas kaip gamykla, kur galima viską standartizuoti, įsprausti į tam tikrus labai siaurai suprantamus procesus.

Drastiškos reformos, pasitikėjimo krizės

– Į švietimo problemas pažvelgėte per pasitikėjimo prizmę. Kas lėmė tokį pasirinkimą? – „Lietuvos žinios“ teiravosi dr. Eglės Pranckūnienės.

– Švietimo srityje dirbu daug metų, stebiu vykstančius pokyčius, ir nuolat kildavo klausimas: tiek daug gerų idėjų, kaitos sparta didžiulė, bet ne viskas ateina į praktiką. Kita vertus, švietimo praktikai labai skausmingai išgyvena kai kuriuos pokyčius. 2014 metais buvau pakviesta dalyvauti tarptautiniame pasitikėjimo tyrime, kartu su prof. Jonu Ruškumi turėjome parengti straipsnį apie Lietuvos atvejį studijai „Trust and Verify: The Real Keys to School Improvement „ (Pasitikėti ir tikrinti: tikrasis raktas į mokyklos tobulinimą). Ją sudarė tyrimo iniciatorius kanadietis edukologas dr. Deanas Finkas. Tada ir atsivėrė akys, kokia svarbi pasitikėjimo problematika. Kiek iš švietimo politikos sklinda pasitikėjimo švietimo praktikais, kaip šie pasitiki švietimo politika, kiek apskritai yra pasitikėjimo mokyklose tarp vadovų ir mokytojų, tarp pačių mokytojų. Šia tema domisi daugybė pasaulio tyrėjų. Lietuvoje ji dar buvo netyrinėta.

– Įdomus būtų tarptautinis kontekstas. Kaip Lietuva atrodė tarp kitų tyrimo dalyvių?

– Mūsų šalis buvo vienintelė iš Rytų Europos. Tyrime taip pat dalyvavo Jungtinė Karalystė, JAV, Australija, Švedija, Suomija, Kanada. Palyginti su Vakarų šalimis, mes išgyvenome nepaprastai sparčią švietimo srities kaitą. Daugelyje senųjų demokratijų švietimo reformos nebuvo tokios drastiškos, radikalios, viskas vyko kur kas lėčiau. Lietuvoje virsmas atkūrus nepriklausomybę iš esmės pakeitė žmonių gyvenimą, kito vertybės, vyko radikali švietimo kaita. Mūsų švietimo reformatoriai norėjo desovietizuoti mokyklą, ištrinti viską, kas buvo sovietinėje mokykloje, ir pradėti nuo nulio.

Kitas dalykas, reformos visada turi ideologinį atspalvį. Būtent neoliberalioji ideologija, kuri reiškiasi ir Lietuvoje, atneša daugiau nepasitikėjimo praktikais. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje buvo aiškus svyravimas nuo liberalaus požiūrio prie neoliberaliųjų reformų, kurios skatina didžiulę konkurenciją, marketizavimą. Į švietimą žvelgiama kaip į paslaugą, siūloma daugybė įvairių atskaitomybės mechanizmų. Tada įvyksta pasitikėjimo krizė.

Lietuvoje taip pat darėme daug tokių dalykų, bet ne visai suvokėme jų neoliberalųjį pamatą. Buvo įvesti brandos egzaminai, sukurti įvairūs mokyklų vertinimo instrumentai, rodantys didėjančią švietimo atskaitomybę. Laikėme juos pažangiais įrankiais, padėsiančiais mūsų mokykloms tobulėti. Nesupratome, kad jie kartu atneša labai standartizuotą požiūrį į švietimą ir sukelia konfliktą. Nors teigiama, kad praktikai turi dirbti kūrybiškai, originaliai, jie privalo paruošti mokinius egzaminams, kurie yra labai standartizuoti. Dabar iš laiko perspektyvos matome tas neoliberaliosios ideologijos pasekmes, supriešinusias švietimo bendruomenę ir švietimo politikos formuotojus bei paskleidusias nemažai nepasitikėjimo.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Dr. D. Finkas, analizuodamas tarptautinio moksleivių tyrimo PISA duomenis, pabrėžė, kad toje visuomenėje, kurioje yra daugiau pasitikėjimo, geresni ir mokinių rezultatai. Pavyzdžiui, Suomijoje, Kanadoje. Šios hipotezės neatitiko tik Švedija. Jos visuomenėje daug pasitikėjimo, bet mokinių rezultatai suprastėjo, nes buvo įgyvendintos sparčios švietimo reformos siekiant standartizuoti visą sistemą įdiegiant į praktiką labai daug kontrolės mechanizmų.

Tendencijos ganėtinai panašios visose šalyse. Visur einama didesnės atskaitomybės ir kontrolės keliu. Tai sukelia didelius konfliktus tarp švietimo praktikos ir švietimo politikos, ir dažnai geros idėjos nebūna įgyvendinamos.

Kaip atrasti pusiausvyrą

– Kokius išskyrėte pasitikėjimo lūžius, patirtus Lietuvos mokytojų ir mokyklų vadovų?

– Didžiausias lūžis – pati švietimo reformos pradžia Atgimimo laikotarpiu. Pirmuosius penkerius metus švietimo praktikai jautėsi labai laisvai – kaip kūrėjai, švietimo politikos sąjungininkai. Jų ir politikos formuotojų lūkesčiai sutapo.

Tas laikotarpis labai panašus į šeštąjį – septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Vakarų šalyse, kai švietimo sistema dar nebuvo standartizuota, praktikams suteikta daug laisvės ir viskas buvo grindžiama jų kūrybiškumu. Tarkime, Anglijoje net nebuvo valstybės patvirtintų bendrųjų programų. Mokytojai sprendė, kokį turinį pasirinkti. Tuo metu buvo daug inovacijų. Tačiau silpnoji to laikotarpio ypatybė – milžiniški skirtumai. Novatoriai, entuziastai iš tikrųjų naudojosi turima laisve, ir tai buvo į gerą mokiniams. Bet lygiai taip pat tie, kurie nepritarė reformų idėjoms ar apskritai nebuvo tokie inovatyvūs, galėjo dirbti atsainiai.

hlc.org.uk nuotrauka
hlc.org.uk nuotrauka

Vakarų šalyse dėl to ir pradėta stiprinti atskaitomybę. Tačiau klausimas, kaip neperspausti, atrasti pusiausvyrą. Tam tikra atskaitomybė turi būti. Švietimas – valstybės reguliuojama sritis. Valstybė turi matyti, kas ir kaip vyksta. Tačiau kai pusiausvyra nukrypsta kontrolės arba biurokratizavimo link, mokytojai jaučiasi įsprausti į tam tikrus rėmus, negali realizuoti savo idėjų, dirbti kūrybiškai.

– Profesinį modelį nusveria gamybinis?

– Manyčiau, kad Lietuvoje krypstame gamybinio modelio link. Neoliberaliąja ideologija grindžiamas gamybinis modelis į švietimą žiūri ekonomistiniu žvilgsniu. Švietimas įsivaizduojamas kaip gamykla, kur galima viską standartizuoti, įsprausti į tam tikrus labai siaurai suprantamus procesus. Švietimo praktikai – tiesiog standartinių procedūrų vykdytojai.

Visai kita profesinio modelio samprata: labiausiai reikia pasitikėti pačiais praktikais. Į švietimą negalima žvelgti kaip į gamybą, jis negali būti standartizuotas. Kiekvienas procesas yra unikalus, priklauso nuo žmonių, mokyklos situacijos. Mokytojai ir mokyklų vadovai turi būti aukšto lygio profesionalai, tada jie priima geriausius sprendimus savo mokyklai, bendruomenei.

Geriausias profesinio modelio pavyzdys būtų Suomijos švietimo sistema. Ten labai pasitikima mokytojais. Net mokyklų vadovai neina stebėti pamokų, nebent yra kokia nors problema. Lygiai taip pat savivaldybių darbuotojai nesikiša į mokyklų vadovų darbą. Jie supranta, kad turi sudaryti kuo geriausias sąlygas mokyklų vadovams ir mokytojams dirbti. O ne kontroliuoti, primesti darbų. Mokytojo profesija turi aukštą statusą. Į mokytojų rengimo programas sunku įstoti. Vos ne po dešimt žmonių pretenduoja į vieną vietą.

Pradėję švietimo sistemą biurokratizuoti, pasukome tokiu keliu, kai bandome viską standartizuoti. Labai daug reikšmės teikiama egzaminams. Dabar didelę įtaką daro ir standartizuoti testai. Mokytojai taip ir galvoja, kad turi rengti vaikus testams, o ne ugdyti, ko iš tikrųjų jiems reikia. Mūsų mokyklų priežiūros sistemos irgi stengiasi žvelgti standartizuotu žvilgsniu.

Kita vertus, mūsų mokytojai turi gana daug laisvės. Gal mažiau – mokyklų vadovai, apkrauti visokiais administraciniais darbais. Gali būti, kad mūsų švietimo sistema ne tiek standartizuota, kiek biurokratizuota. Kokių nors ataskaitų rengimas tampa svarbesnis už ugdymo kūrybą.

Kaip per tyrimą sakė istorijos mokytoja Audronė (tyrimo dalyvių konfidencialumas išsaugotas) apie pedagogų atestaciją, neužtenka gerai dirbti, reikia rinkti įrodymus apie savo darbą. Mokyklos vadovė Rita taip pat kalbėjo, kad dėl gausybės ataskaitų nebeaišku, ar dirbama dėl jų, ar dėl vaikų.

Švietimo ekspertė dr. Eglė Pranckūnienė tyrinėjo, kaip pasitikėjimas reiškiasi per mokytojų ir mokyklų vadovų profesinį gyvenimą.Asmeninio archyvo nuotrauka
Švietimo ekspertė dr. Eglė Pranckūnienė tyrinėjo, kaip pasitikėjimas reiškiasi per mokytojų ir mokyklų vadovų profesinį gyvenimą.Asmeninio archyvo nuotrauka

Įsiklausant į praktikus

– Tyrimui pasirinkote gyvenimo istorijų metodą. Ką atskleidė išgirstos žmonių profesinės biografijos?

– Tyrinėjau, kaip pasitikėjimas reiškiasi per mokytojų ir mokyklų vadovų profesinį gyvenimą bei įvairius pokyčius, kuriuos jie išgyveno.

Rinkausi tokius žmones, kurie švietimo srityje dirba ne mažiau kaip 20 metų. Visas tas mūsų valstybės laikas, kūrybinis procesas, kuriame gyvename, nepaprastai įdomus. Ir mokytojų, mokyklų vadovų gyvenimas labai turiningas, kupinas įvairių įvykių.

Pavyzdžiui, vyko mokyklų reorganizacija. Galima matyti vien statistiką, suskaičiuoti, kiek buvo ir liko mokyklų. Tačiau kiekvienos mokyklos uždarymas palietė daugelio žmonių gyvenimą. Daug švietimo politikos procesų paveikė švietimo praktikų gyvenimą. Štai viena mokytoja pasakojo, kad tikėjo brandos egzaminais: nauja idėja suteiks daugiau teisingumo, egzaminų užduotys kūrybiškos, sistema keis ir patį ugdymą. Todėl labai skausmingai išgyveno, kai sistemos raida sustojo ir egzaminai pradėjo viskam diktuoti. Ji norėtų dirbti kitaip, kitų dalykų vaikus mokyti, bet sistema verčia būtent taip.

Manau, kad tie dalykai svarbūs, ir švietimo politikai turėtų labiau įsiklausyti. Švietimo praktikai nėra tik statistiniai vienetai, jie yra gyvi žmonės. Matau didžiulį mūsų švietimo praktikų, mokytojų, mokyklų vadovų, potencialą. Per tuos metus žmonės turėjo tiek galimybių mokytis, pamatė pasaulio, įgijo patirties, bet dažnai tai nėra vertinama. Matomas tik labai apibendrintas statistinis švietimo paveikslas, kuris neatskleidžia tikrosios situacijos, nes gerieji pavyzdžiai lieka užslėpti. Kiekviena mokykla yra unikali. Atidžiau pažvelgę matome, kokios yra problemos, ir jas reikia spręsti. Turime padėti tiems, kuriems nesiseka. O kur viskas gerai – paskatinti, padrąsinti žmones ir leisti jiems dirbti kūrybiškai.

Mokytojai ir mokyklų vadovai turi būti aukšto lygio profesionalai, tada jie priima geriausius sprendimus savo mokyklai.

Tokiais standartizuotais sprendimais, pavyzdžiui, mokyklų vadovų kadencijos įvedimu, norima turbūt gero, kad vadovų korpusas keistųsi, atsirastų naujų žmonių. Tačiau neįvertinama situacija, kad šiuo metu vadovų darbas yra nepatrauklus. Mažai norinčiųjų dalyvauti konkursuose. Gali nutikti taip, kad liksime be mokyklų vadovų. O patyrę vadovai tai vertina kaip didžiulį nepasitikėjimą jais, nes tarsi pasakoma, kad jų patirtis nebereikalinga. Nors galbūt reikėtų susitelkti ten, kur vadovai tikrai blogai dirba.

– Ir švietimo reformos, atrodo, niekada Lietuvoje nesibaigs.

– Kaita visada bus ir ji yra reikalinga, bet turėtų būti nuosekli, pagrįsta analize. Jei kaita pernelyg sparti, sprendimai priimami nepamatuoti ir tiesiog brukami, praktikai tai priima kaip nepasitikėjimo jais ženklą. Tarkime, etatinis mokytojų apmokėjimas. Gera idėja, ne pirmą kartą bandoma ją įgyvendinti. Bet kai taip forsuojama nesuteikiant laiko viską išsiaiškinti, susitarti, žmonės ją atmeta. Juo labiau kad dabar švietimo reformos labai politizuotos. Ateina politinė jėga ir imasi pokyčių, nors tai, ką nori pakeisti, nėra susiję su realiu poreikiu. Turėtų būti pasiekti tam tikri susitarimai.

Pavyzdžiui, Suomijoje labai jauti, kad visi – ar kalbinsi mokytoją, mokinį, tėvelį, universiteto tyrėją ar politikos formuotoją – kalba ta pačia kalba. Dabar keičiamos mokyklų programos. Bet jie nesako, kad naujos programos pradės galioti nuo tada ir tada. Sako, kad šis dešimtmetis skirtas programoms keisti. Jie supranta: jei nori giluminių pokyčių, negalima šiandien dirbti taip, o rytoj – kitaip. Taip nebūna. Reikia laiko. Ir yra bendras visų susitarimas eiti tuo keliu.

Lietuvoje trūksta tokio nuoseklumo, ilgalaikiškumo. Yra mokyklų, kur tikrai reikia skubėti spręsti problemas. Tačiau sisteminiai sprendimai turėtų būti priimami neskubotai. Išgydyti lokalius skaudulius ir nuosekliai eiti kaitos keliu, manyčiau, toks būtų tinkamesnis būdas reformoms įgyvendinti.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"