Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Kitoks žvilgsnis į naujos kartos mokytoją 

2018 gruodžio 12 d. 15:03
Organizatorių nuotrauka

Ne vieną dešimtmetį kalbama apie tai, koks mokytojas turėtų dirbti mokymo įstaigoje. 2004 metais pradėta kalbėti apie šiuolaikinį šios srities atstovą.

„Po dešimties metų klausime to paties klausimo, koks bus šiuolaikinis mokytojas?“, – parodoje „Mokykla 2018“ vykusioje diskusijoje „Naujos kartos mokytojas. Koks jis?“ teigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerė prof. Vilija Salienė. Pasak profesorės, „šiuolaikinis mokytojas – toks, kuris visada mokosi, nebijo ir nori tobulėti – tai geras pedagogas. Negerų mokytojų man neteko pažinti. Visi mokytojai tiki tuo, ką daro ir siekia, jog moksleiviai ne tik gerai jaustųsi būdami mokykloje, bet ir išaugtų laimingais žmonėmis, kurie nesiliautų mokytis“, – teigė prof. Vilija Salienė.

Dėl to, kad mokytojas pirmiausia turi būti laisvas žmogus, turintis stiprų vertybinį pamatą ir stuburą, VDU Švietimo akademijos kanclerei pritarė ir diskusijos moderatorė, Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovė Vilma Leonavičienė. „Jei mes galvotume apie patį mokytoją – jo vertybės niekados nekito. Pamatinis dalykas išliko: mokytojas turi būti visapusiškai išsilavinęs, kultūringas, sąžiningas, geras, doras. Tokie dalykai nekinta“, – teigė Vilma Leonavičienė.

Daugiau nei trejus metus lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Greta Botyriūtė džiaugėsi savo sėkmingu profesiniu pasirinkimu. Pedagogė prisiminė, jog ją, atėjusią dirbti į mokyklą, vedė didelis noras tobulėti, mokytis, siekti profesinių pergalių. Dabar ji Vilniaus lietuvių namuose dirbanti su kitakalbiais vaikais. Greta džiaugiasi gera mokyklos atmosfera, savo geranoriškais kolegomis. „Iki šiol degu noru mokytis, tobulėti, dalyvauju įvairiuose seminaruose, iš kurių smagu grįžti į klasę ir pasidalyti gauta informacija su moksleiviais. Manau, kad tas eksperimentavimas – nemažas atradimo ir mokymosi džiaugsmas tiek man, tiek ir moksleiviams“, – pasakojo Greta Botyriūtė.

Save praktike laikanti lietuvių kalbos mokytoja pamokų metu dažnai pasitelkia išmaniųjų technologijų. Pastarosios mokiniams padeda labiau įsigilinti į mokymosi procesą.

„Aš naudoju daug mobiliųjų telefono programėlių, kurios moksleiviams yra labai patrauklios. Išmaniosios technologijos padeda įsiminti žodžius mokiniams, reflektuoti pamokos temą. Pavyzdžiui, programėlė minčių žemėlapių kūrimui – viena efektyviausių mokymosi veiklų, kurią galima naudoti skaitymo ir rašymo gebėjimų lavinimui, idėjų kūrimui, istorijų siužetų kūrimui. Dažniausiai savo mokinių klausiu, ar patiko tokia pamoka, kurioje naudojome išmaniąsias programėles? Kas labiausiai sudomino? Dažniausiai iš mokinių išgirstu tik teigiamą grįžtamąjį ryšį“, – teigė lietuvių kalbos mokytoja Greta Botyriūtė.

Savo kolegėms pritarė VDU Švietimo akademijos edukologė prof. Daiva Jakovonytė-Staškuvienė. Jos teigimu, svarbiausias naujos kartos mokytojo uždavinys – nuolatinis mąstymas, kas vyksta, kodėl vyksta, ką galime padaryti su tuo turiniu, kurį įgyvendiname pamokų metu. Profesorė pabrėžė, jog mokytojas turi pažinti kiekvieną savo mokinį. „Tai nėra lengvas uždavinys, nes dažniausiai klasėse mokosi daugiau nei dvidešimt mokinių. Tad mokomojo dalyko turinys turi būti įdomus, įtraukiantis, aktualizuojantis, sužadinantis norą mokytis. Dažniausiai pats moksleivis tampa ugdymo kūrėju, vertintoju, tam tikru atradėju, savo žinojimo konstruotoju“, – sako prof. Daiva Jakovonytė– Staškuvienė.

Kiek reikia laiko norint tapti pedagogu?

Pasak istorijos pedagogo, dėstytojo dr. Mindaugo Nefo, rengiant mokytojus padaryta esminė klaida – mokytojas buvo paleistas savieigai, tapo pamirštu robotu ir tik po dvidešimties metų jį Lietuvos valdžia ir visuomenė prisiminė. M. Nefas pabrėžė, jog švietimo sistemą reikia sutvarkyti taip, kad joje mokytojo figūra taptų svarbia. Diskusijos metu istorijos mokytojas bandė provokuoti susirinkusius kolegas ir paprašė pakelti rankas tuos, kurių pirmoji pravesta pamoka buvo pati geriausia. Nepakilo nė viena ranka. Taip istorikas ryžosi eksperimentuoti po to, kai neseniai radijo laidos metu išgirdo vienos mokytojos pasisakymą, jog gerą pedagogą galima parengti per vieną mėnesį. „Deja, per tiek mažai laiko mokytojo parengti negalima. Visų pirma, žmogui reikia nemažai laiko studijuoti, mokytis, įgyti platų didaktinį pasirengimą, patirties vesti pamokas.“, – teigė Mindaugas Nefas.

Požiūris į mokytojo darbą

Lietuvos biologijos mokytojų asociacijos pirmininkas Simas Ignatavičius mokykloje dirba penktus metus. Jis visada dirbo mokyklose, kurios pačios atsirenka gabiausius mokinius. Tad jo darbas esą šiek tiek skiriasi nuo kolegų. „Tie vaikai yra be galo gabūs, kiekvieną dieną aš turiu būti labai gerai pasiruošęs pamokoms“, – teigė Vilniaus licėjaus biologijos mokytojas Simas Ignatavičius.

Mokytojas pabrėžė, jog šiuolaikinis mokytojas nėra informacijos skleidėjas – jis mediatorius, padėjėjas, koučeris. Anot Simo, keičiasi paties mokytojo atsakomybė. „Šiuolaikinis pedagogas yra laisvas pasirinkti, atsirinkti metodikas. Tačiau laisvė reikalauja daugiau atsakomybės. Iš informacinio srauto mokytojas turi atsakingai atsirinkti, ką kalbėti, kaip mokyti, kaip aktualizuoti įdomią medžiagą“, – teigė Simas Ignatavičius.

Savo kolegai Simui nepritarė kita diskusijos dalyvė – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos Neformaliojo švietimo skyriaus vedėja, istorijos mokytoja Sandra Gaučiūtė. „Moksleiviai gali viską rasti internete, tačiau mokytojas ras svarbesnės, įdomesnės, turinčios didesnę išliekamąją vertę informacijos“, – teigė istorijos pedagogė. Sandra ne kartą sulaukė skepsio iš aplinkinių, kodėl perspektyvi, veikli mergina dirba mokykloje. „Pirmaisiais darbo metais mokykloje mokiniai paklausė: „Na va, kitais metais, mokytoja, baigsite magistrantūrą, gal normalų darbą susirasite?“ Tad jau pripratau prie šio klausimo“, – sako Sandra Gaučiūtė.

Ketvirtus metus mokykloje dirbanti Sandra prisiminė savo profesinį kelią. Tik baigusi bakalauro studijas, ji pradėjo dirbti mokykloje kuratore. Vėliau tapo istorijos mokytoja, pradėjo vadovauti Žygeivių būreliui, Mokinių tarybai. Šiuo metu Sandra užima Neformaliojo švietimo skyriaus vedėjo poziciją, dirba su nacionalinio ir tarptautinio lygio projektais. Ji pabrėžia, jog universalumas, norėjimas kiekvienais metais būti kitokia, išeiti iš komforto zonos – tai varikliukas, kuris motyvuoja dirbtišvietimo įstaigoje. „Mokytojas turi būti kitoks kiekvienais mokslo metais. Mokytojas turi suprasti: jei nesikeis, mokiniai greitai į jį pradės žiūrėti vangiai“, – tikino Sandra Gaučiūtė.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"