Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Kaip užbaigti namų darbų kovas su vaikais? 

2018 lapkričio 5 d. 23:57
pexels.com nuotrauka

Gali būti, kad atsisakydamas ruošti namų darbus vaikas bando „išpešti“ bent šiek tiek daugiau jūsų dėmesio – net neigiamas dėmesys yra geriau negu jokio, svetainėje psychologytoday.com rašo šeimos ir vaiko psichologė Meri Wallace. Anot jos, yra ir daugiau priežasčių, kodėl vaikai atsisako ruošti namų darbus, tad kartais svarbu rasti ne tik būdą susikalbėti su vaiku, bet ir priežastis, kodėl namuose kasdien vyksta namų darbų kovos. M. Wallace dalijasi patarimais padėsiančiais susitarti su vaiku ir jį suprasti.

Pasistenkite išlaikyti ramybę. Jei vaikas nenori sėstis prie namų darbų, o jūs jaučiate, kad artėja akimirka, kai neišlaikysite ir pratrūksite, kelis kartus giliai įkvėpkite, suskaičiuokite iki dešimt arba kelioms minutėms tiesiog išeikite iš kambario.

Jei susibarsite, ir jūsų, ir vaiko nuotaika bus sugadinta. Maža to, vaikas mažiau norės bendradarbiauti ir gal net jausis pernelyg sutrikęs, kad galėtų normaliai dirbti. Užuot kibus į atlapus, geriau vaikui ištiesti pagalbos ranką.

Kalbėkite, bet nekelkite balso. Ribas nustatinėkite būdami nusiteikę teigiamai. Galima paprasčiausiai parodyti pirštu į laikrodį ir tiesiai šviesiai pasakyti: „Jau penkiolika po aštuonių – laikas sėsti prie namų darbų“.

Vaikas jausis gerbiamas, todėl bus labiau pasirengęs bendradarbiauti. Vis dėlto visada turėkite galvoje tai, kad vaiko pasitikėjimas savimi ir jūsų tarpusavio santykiai – svarbiau už bet kokius namų darbus.

Susitarkite laikytis taisyklių. Verčiau gyventi pagal taisykles, pavyzdžiui, – „Namų darbai ruošiami iškart po pamokų“ arba „Jokių pokalbių telefonu, kol neparuošti namų darbai“, negu kasdien rietis dėl vieno ir to paties.

Galima padėti vaikams patiems susidaryti savaitės darbotvarkę, suprantama, nepamirštant skirti laiko ir laisvalaikiui – bendravimui su draugais ar žaidimams.

Paaiškinkite, kam reikalingi namų darbai. Leiskite vaikui suprasti, kad atlikti namų darbus reikalauja mokytojas, kad jie turi prasmę ir kad taip yra ugdoma kiekvieno moksleivio atsakomybė.

Dar galima pasakyti, kad namų darbų tikslas – pasikartoti per pamoką išmoktą medžiagą ir taip ją geriau įsiminti. Be to, namų darbai lavina vaikų organizacinius gebėjimus, moko planuoti laiką, gerina problemų sprendimo įgūdžius – vėliau viso to gyvenime tikrai prireiks.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Suvokdamas šiuos dalykus, vaikas jausis mažiau spaudžiamas ir mažiau norės priešintis. Jei dar būdami maži vaikai supras, kad namų darbai – labai svarbus jų darbo aspektas, tikėtina, kad įprotis juos ruošti taps įprasta jų kasdienės rutinos dalimi.

Pasistenkite suprasti, ką vaikas jaučia. Jei vaikas nenori ruošti namų darbų ir kartoja tokias frazes, kaip antai „Nekenčiu namų darbų“ arba „Nenoriu, neruošiu“, priimkite ir pasistenkite suprasti jo savijautą.

Galite atsakyti, pavyzdžiui: „Suprantu, kad nelengva sėsti prie darbo iškart po pamokų. Visą dieną sunkiai dirbai ir dabar mieliau pailsėtum“ (be abejo, vaikas nusipelno ir pailsėti). Jei stosite prieš vaiko jausmus, jį supykdysite ir nuteiksite priešiškai.

Jei vaikui užduotis atrodo per sunki, jis pradeda panikuoti, gal net apsiverkia, atjauskite jį – „Matau, kaip tau sunku“ – ir patikinkite, kad jis tikrai sugebės tą užduotį atlikti.

Jei tik įmanoma, nesistenkite kištis. Užuot patys puolę spręsti problemą, padėkite vaikui pačiam rasti sprendimą – drauge aptarkite galimus jo variantus. Jei būsite supratingas, vaikas greičiau nusiramins ir sės ruošti namų darbų. Jautrumas, lankstumas ir kompromisų ieškojimas – pačios veiksmingiausios priemonės.

Būkite atviri dialogui. Pasiteiraukite vaiko, kodėl jis vis dar nesėda prie namų darbų. Įdėmiai išklausykite, ką vaikas atsakys. Galbūt jis telefonu kalbėjosi su draugu, kuris paskambino norėdamas pasidalinti problema ir paprašyti palaikymo?

Patarkite vaikui, kaip tokiu atveju būtų galima pasielgti, pavyzdžiui, paaiškinkite, kad pokalbį galima atidėti vėlesniam laikui: „Dabar nelabai turiu laiko kalbėtis – susitvarkysiu su namų darbais ir tau atskambinsiu“.

Aiškinkitės kodėl kova dėl namų darbų vyksta kasdien. Išnagrinėkite visus įmanomus variantus. Gal užduotį atlikti trukdo kokios nors fizinės priežastys? Pavyzdžiui, gal vaikas neišsimiega? Gal jis pervargęs, nes lanko daugybę būrelių?

Išsiaiškinkite – galbūt vaikas vengia ruošti namų darbus, nes kažko nesupranta? Pasirūpinkite, kad jis suprastų viską, ko mokoma pamokose, ir padėkite jam. Jei patys padėti negalite, suraskite žmogų (tai galėtų būti kitas šeimos narys ar korepetitorius), kuris galėtų tai padaryti. Turėkite galvoje, kad trečio žmogaus įsikišimas, ko gero, padėtų išvengti kasdienių barnių dėl namų darbų.

Išsiaiškinkite, ar vaikas mokykloje nepatiria emocinių problemų. Gal jam nesiseka sutarti su mokytojais, o gal jis patiria patyčias? Paaiškėjus, kad yra būtent taip, kreipkitės pagalbos į mokyklos socialinį darbuotoją ar psichologą.

Įvertinkite ir tai, kas vyksta šeimoje. Gal vaikas jaučia, kad jo broliams ar seserims skiriama kur kas daugiau pozityvaus dėmesio, gal jie pastoviai giriami, o jis – ne, gal jis nesijaučia galįs su jais konkuruoti? Gal šeimoje atsirado naujagimis, ir vyresnėlis dėl to jaučiasi atstumtas? Gal jūs pradėjote daugiau dirbti ir todėl mažiau laiko skiriate šeimai?

Gali būti, kad atsisakydamas ruošti namų darbus vaikas mėgina iš jūsų „išpešti“ bent šiek tiek daugiau dėmesio sau. Net ir neigiamas dėmesys vaikui yra geriau negu jokio dėmesio.

Dar kartą įvertinkite savo vaidmenį. Kai kurie tėvai, nepaisant, kad jų ketinimai tik patys geriausi, į vaikų namų darbus įsijaučia pernelyg smarkiai – kartais net perima iš vaikų atsakomybę už jų namų darbus. Tokiu atveju vaikas ima galvoti, kad visą atsakomybę turi prisiimti tėvai, o tėvai, savo ruožtu, net netiki, kad vaikas pats pajėgus susitvarkyti su užduotimi.

Ilgai netruks, ir vaikas įpras galvoti, kad yra praktiškai bejėgis – ir, patikėkit, tai jus ves iš proto. Jam taps įprasta, kad kai ką nors reikia padaryti, pirmi iniciatyvą turi parodyti tėvai. Jei namų darbais pastoviai rūpinsitės jūs, vaikui bus sunku išsiugdyti įprotį namų darbus paruošti savarankiškai.

Taip pat nereikėtų vaikui diegti minties, kad viskas turi būti atlikta tik tobulai ir niekaip kitaip. Jei vaikas taip galvos, jis gali nedrįsti net bandyti.

Atpraskite sėdėti šalia arba stebėti vaiką, kai jis ruošia namų darbus. Nemažai nesutarimų tokiose situacijose kyla dėl visiškų niekų – „Kodėl tau ištisai nukrenta pieštukai?“, „Kaip tu čia sėdi – ne taip reikia sėdėti“. Atminkite – tai vaikas. Jam sunku ilgą laiką išsėdėti ramiai. Tai, kad jis muistosi ir sukinėjasi, yra normalu. Taip jis pašalina įtampą.

Tėvams derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad stebėdami, kaip vaikai ruošia namų darbus, jie veikiausiai nieko nelaukdami pradeda taisyti pastebėtas klaidas. Vaikai turi patys praeiti bandymų ir klaidų keliu – tik taip jie išmoks savarankiškai spręsti problemas ir ilgainiui gebės klaidas pastebėti ir išsitaisyti patys.

Jei per daug vaiką kritikuosite, jis nustos jaustis saugus. Be to, jam gali susidaryti įspūdis, kad jūs visus atsakymus žinote geriau negu jis, todėl verčiau pasitikėti ne savimi, o jumis. Taip pat nereikėtų vaikui diegti minties, kad viskas turi būti atlikta tik tobulai ir niekaip kitaip. Jei vaikas taip galvos, jis gali nedrįsti net bandyti.

Pasitelkite savianalizę. Tėvams patariama pasistengti prisiminti, kokia buvo jų pačių ankstyva patirtis, susijusi tiek su mokykla, tiek su namų darbais. Jei paaiškėtų, kad nerimą dėl vaiko namų darbų ir, atitinkamai, santykių su vaiku problemas iš dalies lemia tam tikri praeities įvykiai ar situacijos, reikėtų pamėginti į problemą pažvelgti kitaip. Pavyzdžiui, jei jūsų tėtis nuolat jus bardavo, prisiminkite, kaip blogai po to jausdavotės, ir pasistenkite panašiose situacijose reaguoti ramiau.

Padėkite vaikui stiprinti gebėjimus. Jei vaikui reikia paruošti sudėtingą, daug pastangų reikalaujantį projektą, ir jis dėl to nerimauja, padėkite jam susiorientuoti. Padėkite padalyti tą projektą į atskiras užduotis, pagal prioritetą susidėlioti būsimus žingsnius ir susidaryti veiksmų planą – tai padės užtikrinti, kad darbas nevyktų chaotiškai.

Patartina pamokyti vaiką ir atsipalaiduoti. Pasiūlykite jam pajutus įtampą kelis kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti arba išeiti trumpam pasivaikščioti.

Mūsų kaip tėvų pareiga – domėtis, kaip vaikui sekasi, laiku pasiūlyti pagalbą, padrąsinti ir padėti jam įgyti reikiamų įgūdžių. Juk visi trokštame, kad vaikai augtų pasitikintys savimi, būtų savarankiški ir gebėtų sėkmingai įveikti visus gyvenimo išbandymus.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"