Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Kai ruošti pamokas – kančia 

2018 spalio 2 d. 17:40
Geri pažymiai iš dangaus nenukrinta... /
Geri pažymiai iš dangaus nenukrinta... /
Asmeninio albumo nuotrauka

Ar pastebėjote, kad dažniausiai su savo mokiniu sūnumi ar dukra pykstatės dėl vieno dalyko – pamokų ruošos? Skaitykite psichologės Rasos Pietarienės patarimus.

Gabi, bet pritingi

Aštuntokė Agnė atsisakytų susikeisti vietomis su visos šeimos numylėtiniu dvimečiu broliu dėl vienos priežasties: nebenorėtų vėl iš naujo pradėti lankyti mokyklą. Ji sako: „Džiaugiuosi, kad jau atvargau aštuonerius metus“. Tiek Agnė, tiek daugelis kitų vaikų su dideliu jauduliu ir noru sutiko patį pirmąjį rugsėjį mokykloje. Tai buvo tas metas, kuomet mokytoja ir tėvai atlaidžiai žiūrėjo į nesėkmes, padėdavo ruošti pamokas. Vėliau mokykla vaiko akimis tapo rutina, tėvai – smulkmeniškai vertinantys parneštus pažymius, o mokytojai – tik reikalaujantys ir baudžiantys.

Nevisavertiškumo jausmas, kuris kyla mokykloje, kompensuojamas gatvės draugų būryje, kur vertinama drąsa ir draugiškumas.

Agnė nėra labai kruopšti mokinė, mokykla ją traukia kaip bendravimo vieta. Ji turi vieną labai mėgstamą geografijos mokytoją, kuris taip moka pateikti savo dėstomą dalyką, kad pamoka tampa įdomių istorijų apie geografiją pasakojimu. Apie Agnę galima būtų pasakyti: „gabi, bet pritingi“. Jos tėvai nerimauja, jog mergaitė savo gabumus švaisto vėjais.

Ar tokioje situacijoje padėtų repetitorius ar kita pagalba iš šalies? Ne taip labai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tokiems vaikams kaip Agnė labiau padėtų reiklūs mokytojai bei tėvų pakankami paskatinimas ir kontrolė, nes Agnei dar teks suprasti, kad geri pažymiai, kaip ir mobilieji telefonai bei kitos gėrybės nenukrinta iš dangaus, o yra įgyjami tik gerai padirbėjus.

Nori, bet nepajėgia

Galbūt apie mokyklą ir mokymąsi panašiai atsilieptų ir Vilius. Tačiau jo istorija, susijusi su mokymusi, yra kitokia. Viliaus gimimas buvo apsunkintas gimdymo traumos: tad berniukas pradėjo vėliau vaikščioti ir kalbėti.

Vėliau darželyje jo vystymasis išsilygino ir tapo panašus į kitų vaikų, tačiau išmokti eilėraščius ar kruopščiai padaryti darbelius Viliui buvo nelengva. Pradėjęs lankyti pirmą klasę, Vilius lėčiau atlikdavo lietuvių kalbos užduotis, sunkiau sukaupdavo dėmesį, berniukas buvo judrus ir labai mėgo fizinio lavinimo pamokas. Viliaus pirmoji mokytoja supratingai žiūrėjo į vaiko gebėjimą mokytis ir patarė tėvams daugiau padėti sūnui ruošiant pamokas, o ir pati skyrė daugiau dėmesio ir priežiūros Viliaus atliekamam darbui.

Didesni sunkumai prasidėjo penktoje klasėje, kai mokyti pradėjo daugiau mokytojų, ir kiekvieno jų reikalavimai bei bendravimo būdas su mokiniais buvo skirtingi. Viliui tai buvo sunkus metas, jis sutriko, pradėjo prasčiau mokytis, vengti pamokų ruošimo. Tėvai manė, kad jų sūnus tingi, ir dar daugiau pradėjo reikalauti. Šioje situacijoje labai padėtų pagalba iš šalies: t .y. pirmas žingsnis – reikia įvertinti, ką Vilius sugeba ir ko nelabai (tai daro psichologinės-pedagoginės tarnybos), kitas žingsnis – sunkesnius dalykus suprasti ir išmokti jam gali padėti tėvai, repetitorius arba, jei to reikia, palengvinta mokymosi programa. Žinoma, kad pagalba turi būti išmoninga (o tai reikalauja suaugusiųjų kantrybės) ir neužgauti Viliaus savigarbos. Kiek daug vaikų pasirenka nieko neveikimą ir gyvenimą gatvėse dėl tokios priežasties, kaip nesugebėjimas įveikti mokymosi reikalavimų ir nepakankamas suaugusiųjų dėmesys šiam nesugebėjimui.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Nevisavertiškumo jausmas, kuris kyla mokykloje, nesąmoningai kompensuojamas gatvės draugų būryje, kur nereikia rodyti įgytų žinių iš matematikos, fizikos ir kt. dalykų ir vertinama drąsa, draugiškumas.

Psichologė Rasa Pietarienė.Asmeninio albumo nuotrauka
Psichologė Rasa Pietarienė.Asmeninio albumo nuotrauka

Jei vaikas pakeitė mokyklą

Jovita pradėjo prasčiau mokytis pakeitusi mokyklą. Ji sunkiai adaptavosi naujame kolektyve, tad prarado norą eiti į mokyklą. Ji vis dažniau ėmė sirgti peršalimo ligomis ir džiaugėsi, jog tuomet gali gulėti lovoje ir žiūrėti televizorių. Tėvai tikėjosi, kad dukra pati susitvarkys su šia situacija, nes šeima buvo persikėlusi į kitą miestą, ir prisitaikyti prie naujos vietos teko visai šeimai – tėvams irgi. Jie grįždavo iš darbo pavargę, ir pokalbiai su vaikais apie jų sėkmes bei nesėkmes būdavo nustumiami į geresnius laikus. Mama nežinojo, kad Jovitos ligos slepia tam tikrus sunkumus dukters gyvenime.

Kas gali labiausiai padėti šioje situacijoje? Pirmiausia – tai žmonės, esantys greta mergaitės. Tokiu žmogumi gali būti ir įžvalgus mokytojas, kuris mato, kad mergaitė nejaukiai jaučiasi tarp kitų vaikų klasėje, arba šeimos gydytojas, kuris supras, kad dažna ligų priežastis gali būti emocinė, arba pati mama, po kurio laiko pamačiusi, kaip keičiasi dukters elgesys, ir ji tampa vis labiau uždaresnė. Pamatę problemą, suaugusieji gali patys padėti vaikui arba ieškoti pagalbos toliau. Jovitai padėtų klasės auklėtoja įtraukdama mergaitę į klasės renginio organizavimą, pokalbis su psichologu arba bendraamžių bendravimo grupė, kur Jovita išmoktų naujų bendravimo būdų ir įgytų daugiau pasitikėjimo savimi. Visi minėti būdai skirti vaiko pasitikėjimui savo jėgomis skatinti.

Nuo pirmos iki dvyliktos klasės

Istorijų apie mokymosi sunkumus yra daug, ir kiekviena jų turi savo priežastis. Kaip ir pagalbos formų yra daug ir nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems vaikams. Mokyklos lankymo pradžia (pirmoji klasė) ir pabaiga (dvyliktoji klasė) turi daug panašumų, kai vaikai turi didelį norą mokytis, o tėvai ir mokytojai turi didelį norą padėti jiems išmokti ir pasiekti kuo geresnių rezultatų. Tuomet ir šeima, ir mokykla apjungia savo jėgas, ir vaikas iš to bendradarbiavimo gauna palankų kelią, kuriuo keliauja į tolesnį gyvenimą. Norėtųsi, kad tokio bendradarbiavimo būtų daugiau ir visose tarpinėse klasėse tarp pirmos ir dvyliktos.

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“ (www.mamoszurnalas.lt)

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"