Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Gero švietimo ministro receptas 

2018 gruodžio 10 d. 08:00
Mailis Reps./Estijos švietimo ir mokslo ministerijos nuotrauka
Mailis Reps./Estijos švietimo ir mokslo ministerijos nuotrauka

Premjerui ieškant pamainos neramumų švietimo bendruomenėje sukėlusiai švietimo ir mokslo ministrei, „Lietuvos žinios“ domėjosi, kokie asmenys kitas valstybes nuvedė į švietimo aukštumas. Atsakymas vienareikšmis – tai padarė ministrai politikai.

Estijos šuolis iš Europos švietimo vidutiniokės į lyderes prilygsta beveik stebuklui. Šios šalies penkiolikmečiai – geriausi Europoje pagal gebėjimus gamtos mokslų srityje, antri pagal matematinį raštingumą, treti pagal skaitymo gebėjimus. Tokių rezultatų, atspindėtų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tarptautiniame PISA tyrime, galime tik pavydėti, nes tarp europiečių esame įstrigę maždaug 25-oje pozicijoje. Ir ne tik pavydėti, bet ir iš jų mokytis. Pavyzdžiui, pradedant nuo to, kam Estija ar kitos šalys švietimo pirmūnės patiki strateguoti šią jautrią, o pastaruoju metu ir prioritetine laikomą sritį.

Trečiąkart Estijos švietimo ir mokslo ministrės pareigas einanti Mailis Reps į darbą atvyksta su dukrele Charlotte.

Trečiąkart poste

Estijos švietimo ir mokslo ministrė Mailis Reps 2016 metų lapkritį į šią upę įbrido trečią kartą. Tuomet jai buvo 42-eji, o pirmąsyk Švietimo ir mokslo ministerijos vairas jai, vos 27-erių, buvo patikėtas 2002-aisiais. Ministrė sulaukdavo kritikos dėl jauno amžiaus ir patirties stokos, o ir kalnų per metus ir tris mėnesius poste nespėjo nuversti. Vis dėlto už atkaklią kovą dėl didesnio švietimo finansavimo Estijos švietimo forumo ji buvo išrinkta Metų švietimo draugu.

2005 metais M. Reps grįžo į postą, bet vėl neilgam – dvejiems metams. Tąsyk ji ėmėsi naujos bendrosios programos rengimo, profesinio rengimo pertvarkos, estų kalbos mokymo stiprinimo rusakalbių mokyklose. Ministrė inicijavo nemokamus pietus moksleiviams. Buvo patvirtintas naujas mokytojo profesijos standartas. Po devynerių metų pertraukos – trečias dublis ministrės kėdėje.

M. Reps pagal išsilavinimą – teisininkė ir viešųjų ryšių specialistė, bet Estijoje parenkant ministrus atitinkamas diplomas nėra svarbiausias kriterijus. Net vyriausybės tinklalapyje pristatant ministrus pradedama nuo to, kuriai partijai jis priklauso. Paskui nurodoma jo politinė ir kita karjera, išsilavinimas. Ir nebūtinai jo baigtų studijų kryptis sutampa su patikėtos ministerijos kuruojama sritimi, nes daugelis ministro postą gauna dėl ilgametės politinės karjeros.

M. Reps pirmąkart ministre tapo tais pačiais metais, kai pirmąkart buvo išrinkta į Tartu miesto tarybą, paskui ji buvo išrinkta ir į Talino vietos valdžią. 28-erių ji tapo parlamento nare, jame dabar – jau ketvirtą kadenciją. M. Reps Estijai atstovavo ir Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje.

Ji – ilgametė Centro partijos vicepirmininkė, 2016-aisiais net buvo šios partijos kandidatė į Estijos prezidentus.

Žinoma, į tokį atsakingą postą estai neskiria menko išsilavinimo žmonių: M. Reps baigusi socialinius mokslus – Mičigano (JAV) Kalamazu koledže, gavo tris cum laude universitetų diplomus: teisės bakalauro – Talino „Nord“, teisės magistro – Budapešto Vidurio Europos, viešųjų ryšių magistro – Mastrichto (Nyderlandai). Dabar ji – Upsalos (Suomija) universiteto Europos teisės akademijos doktorantė. M. Reps pati yra dėsčiusi Europos ir tarptautinę teisę Rygos aukštojoje teisės mokykloje.

Beje, dar vienas Lietuvos politikai visai nebūdingas M. Reps biografijos faktas: būdama ministre ji pernai gegužę pagimdė dukrelę Charlotte, šeštą vaiką santuokoje su latviu teisininku. Su kūdikiu ant rankų ji yra atėjusi į vyriausybės pasitarimą.

Buvo įvairių sričių ministrais

Estijos švietimą strategavo ir ekonomistai, ir teisininkai, ir fizikai, ir finansininkai. Buvo ir mokytojų. Tonis Lukas karjerą pradėjo nuo mokytojo darbo, bet ir jis į ministrus atėjo jau turėdamas politinės karjeros patirties – buvo ir vietos valdžios, ir parlamento narys, Tartu meras.

Dabartinė ministrė M. Reps – vienintelė į švietimo ir mokslo ministro postą grįžusi trečiąkart, o po dukart šias pareigas ėjo du asmenys. Apskritai stabilumu šis postas nepasižymėjo, bet tai dažniausiai lėmė politinės perturbacijos vyriausybėse. Bet, kaip ir daugelyje vakarietiškos demokratijos šalių, Estijos ministrai skirtingose savo partijų sudarytose vyriausybėse vadovavo labai įvairių sričių ministerijoms.

Nepriklausomybės pradžioje estai turėjo du nepartinius švietimo ministrus – ekonomistą Reiną Loiką ir poetą, dramaturgą Eeriką Rummo. Paskui visi buvo politinių vyriausybių nariai ir vadovavo toms ministerijoms, į kurias juos deleguodavo jų partija. Pavyzdžiui, Jaakas Aaviksoo, pagal išsilavinimą fizikas, padirbėjęs švietimo ministru tapo Tartu universiteto rektoriumi, paskui grįžo į politiką ir buvo gynybos, o vėliau – vėl švietimo ir mokslo ministru. Jevgenijus Ossinovskis prieš tapdamas švietimo ir mokslo ministru vadovavo Sveikatos apsaugos ministerijai. Ekonomistas, parlamentaras Jurgenas Ligis yra išbandęs ir užsienio, ir finansų, ir gynybos ministro kėdes. Maris Lauri, iki partinės karjeros buvusi „Swedvank“ ir Estijos banko vyriausiąja ekonomiste, vadovavo ir Finansų ministerijai.

Toks – politinis – ministrų skyrimo modelis galioja ir kitose valstybėse. Pavyzdžiui, ilgai Europos švietimo lydere buvusi Suomija, nors naujausiame PISA tyrime kiek nusileido Estijai, vis dar yra pirma pagal vaikų skaitymo gebėjimus, antra pagal gamtamokslinį raštingumą, tačiau prarado lyderystę matematikos srityje. Čia ministrai taip pat skiriami partiniu principu.

Nuo 2015-ųjų Suomijos švietimo ministrė – 35-erių Sanni Grahn Laasonen, iki šio paskyrimo ji vadovavo Aplinkos ministerijai. Nuo 2011 metų ji – parlamentarė, taip pat ilgametė Forsos miesto tarybos narė. Iki tapdama ministre ji dirbo užsienio reikalų ministro atstove spaudai, žurnaliste, taip pat buvo įvairių socialinės ir sveikatos apsaugos srities organizacijų vadovaujamų institucijų narė. S. G. Laasonen – Nacionalinės koalicijos partijos vicepirmininkė. Ji yra socialinių mokslų magistrė.

Daug Suomijos švietimo ministrų yra vadovavę ir kitų sričių ministerijoms: Krista Katrina Kiuru – Būsto ir ryšių, Tuula Haatainen – Socialinės apsaugos ir sveikatos, Olli-Pekka Heinonen – Transporto ir komunikacijų, Henna Maria Virkkunen – Valstybės valdymo ir savivaldybių, Transporto.

Neoficialių šaltinių duomenimis, Remigijui Motuzui dabar siūloma grįžti į švietimo ir mokslo ministro postą. / Alinos Ožič nuotrauka
Neoficialių šaltinių duomenimis, Remigijui Motuzui dabar siūloma grįžti į švietimo ir mokslo ministro postą. / Alinos Ožič nuotrauka

Panašios ir kitų švietimo srityje lyderiaujančių europiečių ministrų biografijos. Pavyzdžiui, Airijos, pagal vaikų skaitymo gebėjimus nusileidžiančius tik suomiams, švietimo ministru ką tik tapęs Josephas McHughas vadovauja jau ketvirtai ministerijai, o jo pirmtakas Richardas Martinas Brutonas dabar – aplinkos ministras, anksčiau dar vadovavo Darbo ir inovacijų, Energetikos ministerijoms.

Turinčių politinės patirties – mažuma

Skirtingai nei pažangiausio švietimo šalyse, Lietuvoje šios srities ministrų ieškota tarp poetų ar pianistų (tiesa, iš pradžių ministerija kuravo ne tik švietimą, bet ir kultūrą), tik vienas iš švietimo ministrų buvo vadovavęs kitai ministerijai.

Pirmuoju nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministru tapo kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys. Paskui – pianistas ir pedagogas Dainius Trinkūnas. 1994 metais švietimą ir mokslą atskyrus nuo kultūros, ministru parinktas radijo inžinierius, buvęs Kauno technologijos universiteto rektorius, 1985–1990 metais – LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas Vladislavas Domarkas.

Po jo ministravo kalbininkas, baltistas, dialektologas, akademikas Zigmas Zinkevičius. Baigęs karjerą ministerijoje jis trumpai buvo Krikščionių demokratų partijos pirmininku, vienu iš Krikščioniškosios demokratijos partijos steigėjų, bet bent kiek ryškesnio vaidmens politikoje neįgijo.

Kitas ministras Kornelijus Platelis – poetas, eseistas, vertėjas. Nors jau buvo dirbęs švietimo ir mokslo viceministru bei Druskininkų vicemeru, ir jis politikoje bent kiek gilesnės vagos nepaliko.

2000-aisiais ministru tapo ką tik į Seimą išrinktas Algirdas Monkevičius – pagal išsilavinimą pedagogas, Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas. Seime jis dirbo dvi kadencijas, buvo trijų vyriausybių ministras.

Dar vienas ministras – Remigijus Motuzas – taip pat buvęs pedagogas, jau buvo dirbęs prezidento Algirdo Brazausko referentu švietimo ir mokslo klausimais, Švietimo ir mokslo ministerijos sekretoriumi. Vėliau jis pasuko į diplomatinę tarnybą. Neoficialių šaltinių duomenimis, R. Motuzui dabar siūloma grįžti į švietimo ir mokslo ministro postą.

Teisininkė, profsąjungų veikėja Roma Dovydėnienė-Žakaitienė – pirma, atėjusi į švietimo ir mokslo ministrus turėdama rimtą politinės patirties bagažą: ji jau buvo dirbusi Šiaulių miesto taryboje, trečią kadenciją buvo Seimo narė, viena iš socialdemokratų lyderių. Ji – vienintelė, kuri iki Švietimo ir mokslo ministerijos vadovavo kitai – Kultūros. Tiesa, švietimo ir mokslo ministro poste ji dirbo kiek mažiau nei dvejus metus: 2008 metais iš jo pasitraukė po mokytojų streikų.

Dar vienas patyręs politikas švietimo ir mokslo ministro poste – vienas tuomečių liberalų lyderių Gintaras Steponavičius. Jis jau turėjo darbo Užsienio reikalų ministerijoje patirties, sistemą pažino iš vidaus, nes dėstė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. G. Steponavičius buvo dirbęs Vilniaus miesto taryboje, trečią kadenciją buvo renkamas į Seimą, buvo jo pirmininko pavaduotojas.

Po dviejų politikų į ministeriją grįžo politikos pradinukas – gydytojas chirurgas, biomedicinos mokslų daktaras Dainius Pavalkis. Jį atstatydinus šį postą užėmė Audronė Pitrėnienė, buvusi mokytoja, mokyklos direktorė, pirmą, bet, tikėtina, ir paskutinę kadenciją buvusi Seimo nare.

Į valdžią atėję „valstiečiai“ pasišovė burti „profesionalų“ Vyriausybę, o į švietimo ir mokslo ministrus pasikvietė Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro vadovę Jurgitą Petrauskienę.

„Teorija, brolau, – sausa šaka...“, – įspėjo dar Johannas Wolfgangas von Goethe „Fauste“, bet premjeras Saulius Skvernelis ir kito ministro žada ieškoti ne tarp politikų, o tarp „profesionalų“. Vertėtų pasimokyti, jei ne iš J. W. Goethe, tai bent iš geriausio švietimo valstybių patirties.

Šiais partijų krizės laikais ministrui gal ir neprivalu būti partijos nariu, tačiau būtina suvokti, kad sutikdamas kuriai nors jų atstovauti negali nepaisyti jos programos, ir nieko nenuveiksi, jei neturėsi jos paramos.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"