Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Devynios ašaringos lietuvių dienos Etiopijoje: kaip jas vertinti? 

2018 rugsėjo 8 d. 10:30
pixabay.com nuotrauka

Rugpjūčio pradžioje vykusi UNICEF Lietuvos misija į Etiopiją sukėlė triukšmą spaudoje ir socialiniuose tinkluose. 

Aplipdyta tokiomis etiketėmis kaip „katastrofų turizmas“ ar „skurdo pornografija“, kelionė privertė suabejoti tiek prasmingu nevyriausybininkams aukojamų lėšų naudojimu, tiek pačia Afrikos gelbėjimo idėja, ypač kai ji sukasi apie šelpimą ir labdarą.

Reaguodama į „15min“ studijos žurnalistės pateiktus kritiškesnius žiūrovų komentarus, UNICEF Lietuvos vadovė Jovita Majauskaitė-Staniulėnė atkirto, kad organizacijos „Instagram“ paskyros sekėjų skaičius išaugo nuo kelių šimtų iki 16 tūkst. netrukus po to, kai į lėktuvą įlipusi viena misijos dalyvių, Karolina Meschino, „atliko tam tikrus veiksmus“ savo telefone.

Gyvenime Karolina užsiima daiktų reklamavimu socialiniuose tinkluose ir minėto pokalbio apie misiją metu nelabai turėjo ką prasmingo pridurti, nebent kelis kartus pritariamai palinksėti klausydama bendrakeleivių kunigo Ričardo Doveikos ir atlikėjos Justės Arlauskaitės-Jazzu įspūdžių („15min studijoje – UNICEF misijos Etiopijoje dalyviai: apie pasiektus tikslus ir pamokas“, 15min). Ši kelionė UNICEF žinomumą Lietuvoje tikrai padidino, bet kas iš to gero skurstančiai Etiopijos visuomenės daliai, nėra iki galo aišku.

Prieš kelerius metus vieno Londono universitetų skelbimų lentoje teko matyti plakatą tokia antrašte „Pamatyk pabėgėlių krizę iš arti! Organizuojamos išvykos į Libaną“.

Gilinantis į toliau plakate dėstomas išvykos detales apie tai, kokiose pabėgėlių stovyklose pasiturintys britai turės galimybę apsilankyti ir kokius turistinius objektus išvysti pakeliui, smegenys apsitraukia vis didesniu rūku. Nejaugi taip niekur ir nepajudėjome nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio su šlageriu „Do They Know It’s Christmas“, įtvirtinančiu baltojo gelbėtojo įvaizdį ir šiais laikais pripažintu itin politiškai nekorektišku?

Ar kartais globali vystomojo bendradarbiavimo strategija neturėjo pereiti nuo šelpimo ir labdaros prie pasvertų investicijų ir vietinių bendruomenių įgalinimo (empowerment)? Kai kurie reakcionieriai UNICEF Lietuvos misiją į Etiopiją palaikė dar vienu įrodymu, kad mūsų kraštas tebėra atsilikęs, tebesekantis atgyvenusiomis tendencijomis daugelyje sričių, tačiau etiškos „pagalbos“ mažiau išsivysčiusiems kraštams problema tebėra opi ir Vakarų valstybėse, iš kurių kiekvienais metais dešimtys tūkstančių jaunų savanorių keliauja į besivystančias Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos šalis (vadinamasis voluntourism), neturėdami jokios kvalifikacijos, tačiau vedami gerų norų ir dažniau, negu norėtųsi pripažinti, egzaltuotos meilės savo asmenybei, kurią būtina puoselėti ir paversti kuo įdomesne.

UNICEF Lietuvos misija apnuogina bent dvi dideles problemas, kylančias baltiems privilegijuotiems žmonėms išsiruošus „gelbėti“ Etiopijos ir kitų Afrikos valstybių. Pirmoji problema yra susijusi su įvaizdžiu – kokį naratyvą apie Afriką mezga misijos dalyvių rašyti dienoraščiai ir kokių pasekmių tai turi? Štai ištrauka iš J. Arlauskaitės-Jazzu dienoraščio: „Atvažiavom į ligoninę. Purvas, baisi smarvė, lakstančios karvės ir ožkos, vaikai išsipūtusiais pilvais ir besilupančia oda. Tiek verkiančių vaikų dar neteko girdėti – skausmo ir mirties dvelksmas šiurpina kūną ir sielą“ („Jazzu apie UNICEF misiją Etiopijoje: „Į Afriką važiuojame tam, kad atskleistume kraupią realybę“, 15min).

Pasirinkta tik viena iš daugelio – kraupios realybės – perspektyvų trumpojo laikotarpio tikslą pasiekė: eurai suaukoti, o tūkstančiai Karoliną Meschino socialiniuose tinkluose sekančių paauglių spustelėjo „Follow“ UNICEF Lietuvos „Instagram“ paskyroje, bet greičiausiai retas jų įvardytų konkrečių Etiopiją kamuojančių politinių ir ekonominių problemų priežastis.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Iš pirmosios, įvaizdžio, problemos išplaukia antroji, gerokai rimtesnė: Daiva Repečkaitė taikliai pažymi, jog šiuo atveju paramos davėjai „aktyviai platina stereotipą, kad Afrika yra vientisa skurdo, karo ir ligų košė, – o tai atgraso keliautojus ir investuotojus“ (D. Repečkaitė, „Kilnūs norai ir skurdo pornografija (I)“, Verslo pietūs). Išeina taip, kad trumpojo laikotarpio gerovė labai trukdo įvykdyti ilgalaikius tikslus kurti tvarią gerovę ir funkcionuojančią ekonomiką.

Misijos dalyvių į Lietuvą parvežta „kraupi realybė“ nutyli statistinę realybę: Pasaulio banko duomenimis, 1960–2008 m. vidutinė gyvenimo trukmė Užsachario Afrikoje pakilo nuo 40 iki 55 m., o kūdikių mirtingumas (skaičiuojamas tūkstančiui gimimų) per panašų laikotarpį sumažėjo nuo 160 iki 80. Be to, 2016 m. dvi penktosios regiono populiacijos naudojosi mobiliaisiais telefonais, Etiopijoje – 35 proc. gyventojų („In much of sub-Saharan Africa, mobile phones are more common than access to electricity“, The Economist).

Vis dėlto kai kurie UNICEF Lietuvos misiją aršiai kritikuojantys piliečiai rizikuoja pasirodyti nejautrūs. Ką, nematote, kad ir Lietuvoje problemų per akis? Problemų yra visur, bet kalbama apie prioritetus: parodykite nors vieną vietą Lietuvoje, kurioje iš bado ir elementarių sanitarinių sąlygų neužtikrinimo masiškai kiekvieną dieną mirtų vaikai. N

eaukokite Afrikai, geriau keliaukite ir investuokite – jei už jūsų kelis eurus tikrai bus nupirkta tos baltyminės riešutų pastos, padėsiančios išgyventi bado kamuojamam vaikui? Bėda ta, kad pagalbą teikiančios organizacijos, tarp jų ir UNICEF Lietuva, nepasistengė pateikti skaidrios lėšų panaudojimo strategijos.

Turbūt ne vienas prarastų tikėjimą aukojimu, sužinojęs, kad didžiąją suaukotų lėšų dalį praryja logistika, specialistų atlyginimai ar egzotiškos influenserių kelionės. Niekas neneigia, kad Afrikoje yra regionų, kuriems reikalinga labai skubi pagalba, bet prieš ją teikiant praverstų savęs paklausti: ar ad hoc aukos ir geri norai padės išspręsti įsišaknijusias, sistemines problemas, ar, atvirkščiai, kliudys tam?

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"