Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠVIETIMAS

Be lyderio ir pinigų nebus reformos 

2019 sausio 30 d. 13:00
storyblocks.com nuotr.

Lietuvai, pradėjusiai pedagogų rengimo pertvarką, verta įsiklausyti į tokias reformas jau įgyvendinusių šalių patarimus tartis su mokytojais ir ekspertais, nedaryti pokyčių skubotai, skirti jiems deramą finansavimą.

Kaip parengti gerą XXI amžiaus mokytoją – vienas svarbiausių klausimų pažangių valstybių darbotvarkėje. Mums derėtų pasimokyti ne tik iš švietimo lyderių sėkmių, bet ir klaidų. Būtent apie jas kalbėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) iniciatyva į Vilnių suvažiavę ekspertai iš Suomijos, Škotijos, Airijos bei Nyderlandų. Konferencija apie mokytojų rengimo patirtį – Europos Komisijos Techninės pagalbos ir informacijos mainų programos projekto dalis.

Tiesa, tos klaidos padarytos jau prieš kurį laiką, nes pažangaus švietimo šalys mokytojų rengimo perorientavimo pagal šiuolaikinius reikalavimus būtinybę suvokė kur kas anksčiau, nei tam ryžomės mes. Lietuva pernai sutarė steigti tris nacionalinius pedagogų rengimo centrus. Iki reformos mokytojus rengė 15 aukštųjų mokyklų – 8 universitetai ir 7 kolegijos. Šiais mokslo metais studijų programas būsimiems pedagogams pasiūlė 11 aukštųjų mokyklų.

Visuomenė nerimauja ir dėl mokytojų darbo kokybės, ir dėl to, kad nebus kam mokyti vaikų, nes per 72 proc. pedagogų yra vyresni kaip 45 metų.

Visuomenė nerimauja ir dėl mokytojų darbo kokybės, ir dėl to, kad nebus kam mokyti vaikų, nes per 72 proc. pedagogų yra vyresni kaip 45 metų. Akivaizdu, jog reikia ne tik spręsti kartų pasikeitimo problemą, bet ir pertvarkyti pedagogų ugdymą taip, kad edukologijos studentams būtų ugdoma XXI amžiaus mokytojui reikalinga kompetencija, kurią jie galėtų perduoti mokiniams. Tačiau sėkmės savaime nepavyks pasiekti vien sujungus institucijas – svarbu, ar tie pedagogų rengimo centrai varžysis tarpusavyje, ar bendradarbiaus, kokias programas pasiūlys. Studijų krepšelių skirstymo laikas artėja, tad tai – labai svarbus klausimas.

Airiai vienoms jungtuvėms skyrė per 23 mln. eurų

Airijoje mokytojų rengimo reforma konsoliduojant švietimo įstaigas jau eina į pabaigą. Apie tai pasakojo Dublino miesto universiteto Edukologijos instituto dekanė Anne Looney ir Nacionalinio Airijos universiteto Korko universitetinio koledžo profesorė emeritė Aine Hyland.

Airijoje pripažįstama mokytojo profesijos svarba, konkursai į edukologijos studijas – vieni didžiausių ir pritraukia geriausiai besimokančius jaunuolius. Dėl krizės pedagogų atlyginimai šiek tiek sumažėjo. Tai padarė tam tikrą įtaką profesijos populiarumui, bet į vieną studijų vietą vis dar konkuruoja keturi-šeši pretendentai. Šioje šalyje galima keliais būdais įgyti mokytojo profesiją: pradėti edukologijos studijas baigus mokyklą, studijuoti pedagogikos magistro programą gavus bakalauro diplomą, persikvalifikuoti turi galimybę ir jau patyrę kitų sričių specialistai.

Mokytojų rengimo reformos poreikį išryškino tarptautinis moksleivių gebėjimų tyrimas PISA, atliekamas 2009 metais. Per jį Airija parodė ne itin gerus rezultatus. „Tai sukrėtė visuomenę ir Švietimo ministeriją. Nutarta imtis pedagogų rengimo pertvarkos, suteikti didesnę svarbą skaitmeninio raštingumo ugdymui. Suformuota strategija 20 metų į priekį. Vyriausybės keičiasi, bet visos ją remia. Dabar pagal PISA rezultatus esame antri Europoje“, – džiaugėsi A. Hyland. 20 mokytojų rengimo institucijų, veikusių 2012 metais, numatyta sujungti į šešias: trys jungimaisi baigti, du tebevyksta, o vienu atveju švietimo institutas pasinaudojo autonomiškumo teise ir nesiėmė reformos.

Kaip pasakoja Jaris Lavonenas, Suomijoje į pedagogus rengiančius universitetus – vieni didžiausių konkursų, nors mokytojų atlyginimas vidutinis. Norima tapti mokytojais, nes tai gerbiama profesija. / Alinos Ožič nuotrauka
Kaip pasakoja Jaris Lavonenas, Suomijoje į pedagogus rengiančius universitetus – vieni didžiausių konkursų, nors mokytojų atlyginimas vidutinis. Norima tapti mokytojais, nes tai gerbiama profesija. / Alinos Ožič nuotrauka

Vienas sėkmingiausių – trijų koledžų ir Dublino miesto universiteto integracijos projektas. Šio universiteto Švietimo instituto dekanė A. Looney pasakojo, kad reforma buvo būtina, nes norint sukurti kokybišką, moksliniais tyrimais grįstą, tarptautišką pedagogikos mokymą reikia konsoliduoti žmogiškuosius ir finansinius išteklius. Ji teigė dažnai sulaukianti klausimo, ko reikia, kad reforma pasisektų. „Svarbiausia – lyderystė. Pats universiteto vadovas turėjo tapti proceso vedliu“, – pabrėžė A. Looney.

Buvo manančiųjų, kad reforma truko per ilgai, tačiau vien pertvarkai parengti reikėjo ketverių metų, iš jų dvejus baigiamuosius valdydami pokyčius visu etatu dirbo 20 žmonių.

Buvo manančiųjų, kad reforma truko per ilgai, tačiau vien pertvarkai parengti reikėjo ketverių metų, iš jų dvejus baigiamuosius valdydami pokyčius visu etatu dirbo 20 žmonių. Reforma turi būti „padengta“ deramu finansavimu. Kad keturios institucijos imtų dirbti kartu, valstybė skyrė 11,25 mln. eurų, neskaičiuojant išlaidų pastatams, o universitetas – 12,1 mln. eurų.

Pagaliau 2016-aisiais Dublino miesto universiteto Edukologijos institute pradėjo mokytis nauja 475 būsimų pedagogų laida. A. Looney neslėpė: pradžia buvo nelengva. Net sujungus institucijas pirmą pusmetį niekas nenorėjo racionaliai diskutuoti apie studijų turinį, nes visi siekė apsaugoti savo programas. Bet nusistačius tikslą buvo einama jo link. Dabar mokymas yra grindžiamas moksliniais tyrimais, universitetas plečia savo tarptautiškumą, siekia pritraukti pasaulinio masto dėstytojų, teorinį mokymą sieja su praktika.

Škotai siūlo mokytis iš jų klaidų

Škotijos Glazgo universiteto profesorė Louise Hayward atskleidė, kad jos šalyje aukštųjų edukologijos mokyklų konsolidacija pradėta prieš 20 metų. Susiliejimas truko daugiau kaip dešimtmetį. Profesinis pedagogų mokymasis čia vyksta nuo tada, kai žmogus nutaria mokytis pedagogikos, iki jo išėjimo į pensiją. Norintieji mokytojauti turi išlaikyti mokytojo licencijos egzaminą, paskui gali dirbti visiškai autonomiškai. Pasak profesorės, esminis sėkmingų pertvarkų Škotijoje principas yra tai, kad pasitikima bendru susitarimu, o reglamentavimas įvedamas tik tada, kai jis neišvengiamai būtinas.

L. Hayward kalbėjo ne tik apie sėkmę, bet ir apie klaidas. Škotijoje buvo daug inovacijų, bet jos nelėmė pokyčių klasėje. „Kaip kyla audra vandenyne: didžiulės bangos susidaro paviršiuje, tačiau prie dugno yra nejaučiamos. Norint pokyčių reikia, kad keistųsi visas kontekstas – ir vaikai, ir mokytojai, ir jų dėstytojai, ir tyrėjai, ir politikai, ir visa visuomenė“, – neabejojo L. Hayward.

Louise Hayward: „Tvarūs yra tokie pokyčiai, kurie daromi įtraukiant mokytojus kaip partnerius. Visa Škotijos švietimo sistema remiasi susitarimu, reformos priimamos per dialogą.“ / Alinos Ožič nuotrauka
Louise Hayward: „Tvarūs yra tokie pokyčiai, kurie daromi įtraukiant mokytojus kaip partnerius. Visa Škotijos švietimo sistema remiasi susitarimu, reformos priimamos per dialogą.“ / Alinos Ožič nuotrauka

Bet jei permainų siekiama klaidingai, anot profesorės iš Škotijos, tai tampa Sizifo darbu. Ji ironizavo, kad mėgstamiausias pertvarkų modelis – „užtvindykime pedagogus dokumentais“: į mokyklas siunčiama daugybė direktyvų ir nurodymų, tačiau prieš priimant juos nenorima išgirsti mokytojų balso, o priėmus nepadedama pokyčių įgyvendinti. „Buvome pasiekę reformų dugną, kai pradiniai lūkesčiai skyrėsi nuo realybės. Nematėme bendro vaizdo, mąstėme apie atskirus projektus, visi buvome susitelkę į nurodymų vykdymą, o ne į viziją“, – L. Hayward aiškino, kodėl Škotijoje įgyvendinant mokytojų rengimo pertvarką iš esmės buvo keičiamas požiūris: užuot sakius „uždrausti“, „privalu daryti“, imta kalbėti ateities kalba – „įtraukti“, „reflektuoti“, „savireflektuoti“. Bet kokias permainas nutarta pradėti nuo mokytojų, švietimo įstaigų vadovų, vietos valdžios, profsąjungų nuomonių apklausos. Taip rastas konsensusas, kurias sritis būtina keisti, kurioms pirmiausia reikia inovacijų. Rengiant reformą kartu dirbo politikai, švietimo strategai, ekspertai ir mokytojai praktikai. O kai į tokius procesus įsitraukiama asmeniškai, tada prisiimama ir asmeninė atsakomybė.

Visos inovacijos turėjo būti paremtos moksliniais tyrimais, duomenimis, rodančiais, kuo jos prisidės prie geresnio vaikų mokymosi. Reikėjo, kad pedagogai suvoktų, kodėl naujovės jiems svarbios. Akcentuotas sisteminis nedalomumas: skirtingos politikos kryptys papildė viena kitą, o ne prieštaravo.

„Tvarūs tokie pokyčiai, kurie daromi įtraukiant mokytojus kaip partnerius, kuriuose yra sisteminis integralumas. Jei pedagogai netiki reforma, jie pokyčių neskatins, priešingai, tik trukdys. Škotijos švietimo sistema remiasi susitarimu, pokyčiai priimami per dialogą“, – pažymėjo L. Hayward.

Suomijoje mokytojo profesija – viena gerbiamiausių.

Suomijoje visi mokytojai turi magistro laipsnį

Suomijoje mokytojo profesija – viena gerbiamiausių. Štai Londono pedagogus rengiančiuose universitetuose, kaip pasakojo Jaris Lavonenas ir Arto Kallioniemis iš Helsinkio universiteto, jau ima stigti studentų, o Suomijoje į šias studijas – vieni didžiausių konkursų. Be kita ko, veržiamasi ne dėl būsimos algos – mokytojų atlyginimas čia vidutinis. Norima tapti mokytojais, nes tai gerbiama profesija, o darbas labai autonomiškas: privalai remtis bendrąja valstybės švietimo vizija, tačiau turi galimybę pasirinkti mokymo metodus ir formas. Nėra ir kokios nors nacionalinės pedagogų vertinimo sistemos. Be to, gauni nuolatinę darbo vietą – įmonė gali bankrutuoti, o mokymo įstaigos visada veikia.

storyblocks.com nuotr.
storyblocks.com nuotr.

Suomijoje įvairaus tipo mokyklų mokytojai (taip pat pradinių mokyklų) privalo turėti universitetinį magistro, įskaitant pedagogines studijas, diplomą (bakalauro studijos trunka trejus, magistro – dvejus metus). Dabar diskutuojama, ar darželių auklėtojoms užtenka bakalauro diplomo. Suomijoje dirba dviejų tipų mokytojai – pradinukų ir atskirų dalykų, bet gali būti ir „kombinuoto“ išsilavinimo – tiek pradinio, tiek vieno ar kelių dalykų. Pedagogai dalykininkai paprastai moko dviejų dalykų, pavyzdžiui, matematikos ir fizikos. Anksčiau mokykla buvo labai aiškiai suskirstyta į pradinę ir vidurinę, šiandien jos apjungtos, vaikas gali lankyti tą pačią mokymo įstaigą nuo pirmos iki devintos klasės. Suomijoje veikia tik dvi privačios mokyklos, visos kitos – valstybinės.

Šioje šalyje nėra bendros mokytojų rengimo programos visiems universitetams. Kiekvienas jų turi autonomiją, tad reformavo savo programas akcentuodami skirtingus dalykus, bet, žinoma, laikydamiesi įstatymų ir suformuluotų švietimo uždavinių.

Ruošiantis mokytojų reformai, pradėtai 2015 metais, į diskusijas buvo įtraukta visa bendruomenė, išskirta vizija, trys tikslai ir šeši darbai.

Ruošiantis mokytojų reformai, pradėtai 2015 metais, į diskusijas buvo įtraukta visa bendruomenė, išskirta vizija, trys tikslai ir šeši darbai. Rengiant pertvarką išgryninti pagrindiniai XXI amžiaus švietimo iššūkiai. Akivaizdu, kad mokytoją reikia mokyti naujų įgūdžių: kaip dirbti su vaikais skaitmenizacijos eroje, kaip mokyti generuoti idėjas, bendradarbiauti, būti kūrybiškiems, kaip juos geriau įtraukti į ugdymo procesą. Galų gale ir patiems pedagogams besikeičiančioje šiandienos aplinkoje būtina išmokti nuolat keistis. Reforma įgyvendinama remiantis tokia strategija: gerai apgalvoti, siekti konsensuso, įtraukti visas suinteresuotas šalis, bendradarbiauti su profesinėmis sąjungomis, užtikrinti išteklius – biudžete tam skirta nemažai lėšų. Neužtenka suformuluoti strategijos, reikia išbandyti modelį praktikoje, tinkamai jam pasirengti.

O Janas van Tartwijkas iš Nyderlandų Utrechto universiteto išskyrė olandų prioritetą keičiant mokytojų rengimą – į pedagogines studijas tiesiogiai įtrauktas praktinis darbas mokyklose. Tai tampa visaverte studijų dalimi, nes rengiant pedagogus labai svarbu, kaip pritaikyti žinias realioje situacijoje.

Kodėl nesame tarp geriausiųjų

Ne vienas ekspertas iš geriausio švietimo šalių paminėjo jų sistemų panašumus su mūsiške. Tad kodėl taip skiriasi moksleivių pasiekimų rezultatai? Ar mūsų mokytojai prastesni? Kodėl reformos Lietuvoje vis stringa dar nė neprasidėjusios?

Atsakymus į šiuos klausimus buvo galima išgirsti ekspertų pranešimuose. Štai valstybėse, kuriose mokytojo profesija gerbiama ir šis darbas adekvačiai mokamas, ją renkasi gabiausi jaunuoliai. Kol Lietuvoje pirminis būsimų mokytojų laiptelis žemokas, sunku tikėtis stebuklo ir baigus universitetą. Kitose šalyse tarptautinių moksleivių vertinimų, tokių kaip PISA, rodikliai tampa visos visuomenės diskusijų objektu ir pertvarkos katalizatoriumi. Mūsų rezultatai PISA tyrime nedžiugina, tačiau, užuot ieškoję to priežasčių, svarstome, kad galbūt bloga tyrimo metodologija ar dar kas nors.

Jei imamės reformos, užmirštame paklausti, ką apie ją galvoja tie, kurie turės įgyvendinti pokyčius, todėl pasipriešinimas užprogramuotas iš anksto. Skubotai griebiamės vykdyti pertvarkas, nes juk „ateis kita kadencija“ ir strategijas pakeis naujos. Reformų norime, tačiau tam neskiriame pakankamai pinigų. O greitai, gerai ir pigiai, kaip žinoma, nebūna.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika