Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Jordan Peterson. Lyties skandalas Skandinavijoje ir Kanadoje 

2019 sausio 1 d. 06:00
Džordanas B. Petersonas yra psichologijos profesorius Toronto Universitete, taip pat klinikinis psichologas ir multimilijoninio bestselerio „12 gyvenimo taisyklių: priešnuodis chaosui“ autorius.
Džordanas B. Petersonas yra psichologijos profesorius Toronto Universitete, taip pat klinikinis psichologas ir multimilijoninio bestselerio „12 gyvenimo taisyklių: priešnuodis chaosui“ autorius.
Scanpix nuotrauka

Vyrai ir moterys yra panašūs, tačiau reikšmingai skirtingi – nesvarbu, ką sako Švedijos feministė užsienio reikalų ministrė.

Pirma dalis. Skandinavija

Pastarosiomis savaitėmis dukart lankiausi Osle, dukart Helsinkyje, dukart Stokholme ir kartą Kopenhagoje. Viena iš kelionių į Stokholmą apsiribojo interviu davimu žiniasklaidai ir pasirodymu televizijoje. Kitos šešios kelionės buvo skirtos pristatyti mano knygą „12 taisyklių gyvenimui“, su kuria jau aplankiau 100 miestų. Kokia buvo pakartotinių vizitų priežastis? Knygos pristatymus minėtuose Skandinavijos miestuose suplanavome ganėtinai mažose renginių vietose, ir bilietai į šias paskaitas buvo kaipmat išpirkti. Skandinavai, panašu, yra labai susidomėję tuo, ką sakau. Jie sudaro didelę dalį mano YouTube platformoje publikuojamų paskaitų auditorijos.

Paskutinė mano paskaita, vykusi Helsinkyje, sutapo su Suomijoje švenčiama Tėvo diena, todėl kalbėjau apie vyrišką dorybę. Stokholme daugiau dėmesio skyriau tam, kas jau senokai yra vadinama „lyties paradoksu“. Paradokso esmė, kalbant paprastai, yra tokia: visuomenėms užtikrinant vis didesnę lyčių lygybę savo socialinėje ir politinėje praktikoje, vyrai ir moterys kai kuriais aspektais tampa daug labiau skirtingi, nei panašūs.

Pavyzdžiui, žmonės, save apibūdinantys kaip „malonius“, įprastai nelaiko savęs „konkurencingais“, tačiau yra linkę save įvardinti kaip „rūpestingus“ ir „linkusius į bendradarbiavimą“.

Jei prieš 30 metų būtumėte pasiteiravę grupės sociologų – kairiųjų, centristų, taip pat konservatyvių (jei tik tokių būtumėte radę),– ar egalitarinė socialinė politika pasiturinčiose šalyse sukurs tarpusavyje panašesnius vyrus ir moteris, ar labiau skirtingus, daugelis jų būtų patvirtinę, jog panašesnius. Ir tai, iki tam tikro laipsnio, tikrai įvyko. Moterys masiškai įsitraukė į darbo rinką, ir lygia (ar net didesne) proporcija dalyvauja srityse, kuriose iki 1960-ųjų dominavo vyrų dauguma. Ir vis dėlto...

Ir vis dėlto, mes pasiekėme mąžtančios grąžos tašką, o gal net peržengėme jį. Per pastaruosius penkerius dešimtmečius psichologai sukaupė didžiulį kiekį asmeninių savybių apibrėžimų, jiems pasitelkdami įvairius būdvardžius, frazes ir sakinius, į bendrą katilą supildami praktiškai kiekvieną žmonių kalboje egzistuojantį deskriptorių, ir visa tai atliko su stebėtinai ateoriška maniera. Jų metodas? Aprašyti žmones visais įsivaizduojamais būdais, ir tuomet naudoti didžiules imtis bei galingas statistikas, kad sutvarkyti šį susidariusį jovalą.

To rezultatas? Kažkas, kas vis labiau primena konsensusą tarp psichinio matavimo ekspertų, vadinamų psichometrikais (arba, kasdieniškiau, asmenybės psichologais). Tai, lyg tyčia, yra ir mano profesinės veiklos sritis, greta klinikinės psichologijos. Kai tūkstančio žmonių paklausiate šimto klausimų (ar paprašote jų įvertinti save naudojant aprašomuosius būdvardžius, tokius kaip „malonus“, „konkurencingas“, „laimingas“, „nerimastingas“, „kūrybingas“, „darbštus“ ir t. t.), galingos statistikos gali atpažinti dėsningumus. Pavyzdžiui, žmonės, save apibūdinantys kaip „malonius“, įprastai nelaiko savęs „konkurencingais“, tačiau yra linkę save įvardinti kaip „rūpestingus“ ir „linkusius į bendradarbiavimą“. Atitinkamai, kūrybingos asmenybės gali save laikyti „smalsiomis“ ir „išradingomis“, o darbštūs žmonės taip pat yra „pareigingi“ ir „drausmingi“.

Kai buvo susitarta dėl santykinai standartinio modelio, ir nuspręsta, kad jis yra veiksmingas ir patikimas, buvo galima pradėti tyrinėti skirtumus, tokius kaip skirtumai tarp lyčių. Kas paaiškėjo? Pirmiausia, vyrai ir moterys yra labiau panašūs, nei skirtingi. Net kai vertiname didžiausius vyrų ir moterų skirtumus – kultūrose, kur jie yra ryškiausi, ir tomis savybių dimensijomis, kur jos skiriasi labiausiai,– galima daryti tą pačią išvadą. Vis dėlto, egzistuojantys skirtumai yra pakankamai dideli, kad vaidintų reikšmingą rolę nulemiant ar bent jau paveikiant svarbias gyvenimo pasekmes, tokias kaip profesijos pasirinkimas.

Kur glūdi didžiausi skirtumai? Vyrai yra mažiau linkę į kompromisą (jie konkurencingesni, šiurkštesni, labiau praktiški, skeptiški, stokojantys simpatijos, mąstantys kritiškiau, nepriklausomi, užsispyrę). Visa tai lydi jų polinkis į smurtą, asocialų ir nusikalstamą elgesį, pastebimas įvairiose kultūrose, ir gerai iliustruojamas faktu, jog laisvės atėmimu kalėjimo įstaigose vyrų yra nubausta dešimtkart daugiau nei moterų. Moterys pasižymi didesniu polinkiu į negatyvų emocionalumą, arba neurotizmą. Jos patiria daugiau nerimo, emocinio skausmo, frustracijos, sielvarto, nepasitikėjimo ir nusivylimo savimi. Panašu, kad tai ima reikštis brandos metu.

Vyrai yra mažiau linkę į kompromisą (jie konkurencingesni, šiurkštesni, labiau praktiški, skeptiški, stokojantys simpatijos, mąstantys kritiškiau, nepriklausomi, užsispyrę). / BNS nuotrauka
Vyrai yra mažiau linkę į kompromisą (jie konkurencingesni, šiurkštesni, labiau praktiški, skeptiški, stokojantys simpatijos, mąstantys kritiškiau, nepriklausomi, užsispyrę). / BNS nuotrauka

Yra ir kitų skirtumų tarp lyčių, tačiau jie nėra tokia dideli, išskyrus skirtumus dėmesingume: vyrai yra santykinai labiau suinteresuoti daiktais, tuo tarpu moterys daugiau dėmesio skiria žmonėms. Tai yra didžiausias iki šiol nustatytas psichologinis skirtumas tarp vyrų ir moterų. Šie skirtumai nulemia profesijos pasirinkimą, ypač kraštutiniais atvejais. Pavyzdžiui, inžinieriais įprastai tampa tie, kuriuos daiktai ne tik domina, bet domina labiau nei daugelis žmonių, nepriklausomai nuo to, ar tai vyrai ar moterys.

Yra labai svarbu atsiminti, kad daugelis sprendimų yra priimami kraštutiniais atvejais, ne vidutiniais – kalėjime, vis dėlto, sėdi ne vidutinis agresyvus/nekompromisis vyras. Tiesą sakant, jei atsitiktinai iš visos populiacijos paimsite vyrą ir moterį, ir spėsite, jog moteris yra agresyvesne ar mažiau linkusi į kompromisą, būsite teisūs apytiksliai du kartus iš penkių. Tačiau jei įžengsite į žmonių pilną kambarį, kuriame kiekvienas buvo išrinkta kaip agresyviausias iš šimto žmonių imties, beveik kiekvienas iš jų bus vyras.

Taigi, nors vyrai yra moterys yra labiau panašūs, nei skirtingi, egzistuojantys skirtumai gali būti reikšmingi.

Skandinavija ir Nyderlandai, bene labiausiai egalitarinės visuomenės pasaulyje, tebėra stipriai patriarchališkos; tačiau tai nepaaiškina, kodėl šioms kultūroms tampant vis lygesnėmis dėka jų socialinės politikos, lyčių skirtumai pastebimai išaugo, o ne sumažėjo.

Kokius lyčių skirtumus pastebime lygindami jų asmenybes ir interesus įvairiose šalyse? Ar skirtumai yra didesni vienose šalyse, ir mažesni kitose? Ar skirtumai tarp vyrų ir moterų yra didesni ar mažesni ekonomiškai klestinčiose šalyse? Atsakymas yra toks: kuo egalitariškesnė ir labiau pasiturinti yra šalis, tuo didesni temperamento ir interesų skirtumai pastebimi tarp joje gyvenančių vyrų ir moterų. Ir šis santykis nėra menkas. Naujausias šia tema atliktas tyrimas, publikuotas žurnale „Science“ ir atliktas tyrėjų grupės Berklyje (kuris tikrai negarsėja konservatyvumu ar patriarchijos propagavimu), atskleidė ryšį tarp sudėtinio turto/egalitarizmo mato ir lyčių skirtumų, kuris buvo gerokai stipresnis nei pateikiamas 99% publikuotų sociologinių tyrimų. Tai nėra mažos apimties tyrimai – juose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, ir daugelis skirtingų mokslininkų grupių pasiekė tas pačias išvadas, kurias publikavo geros reputacijos leidiniuose.

Turint galvoje, kad temperamento ir interesų skirtumai padeda nuspręsti profesijos pasirinkimą, o skirtumai profesijos pasirinkime nulemia tokius dalykus kaip pajamos, rodo, kad politinės doktrinos, skatinančios galimybių lygybę, taip pat kuria rezultato nelygybę.

Tai rimta problema, ypač jei tokios egalitarinės politikos tikslas yra minimizuoti skirtumus tarp vyrų ir moterų. Tiesą sakant, ši problema yra pražūtinga tam tikroms politinės pažiūroms. Faktus galima neigti, tačiau tik kartu su jais išmetant ir visą sociologijos mokslą bei nemažą dalį sukauptų biologijos mokslo žinių. Tai tiesiog nėra racionalus minėtos problemos sprendimas.

Geriausias kol kas pateiktas šio didėjančių skirtumų fakto paaiškinimas nurodo dvi skirtumų tarp vyrų ir moterų priežastis: biologiją ir kultūrą. Minimizuojant kultūrinius skirtumus (ką daro ir egalitarinė socialinė politika), sukuriamos sąlygos pilnai atsiskleisti biologiniams skirtumams. Esu susipažinęs su ne vienu sociologų pateiktu kultūriniu šio fenomeno paaiškinimu, tačiau negirdėjau dar nė vienos bent kiek mane įtikinusios hipotezės; jos suformuluoti nepavyko ir man pačiam.

Taip pat yra žmonių, kurie tvirtina, jog mes tiesiog dar nepakankamai toli pažengėme egalitarinės politikos taikyme – esą, net Skandinavija ir Nyderlandai, bene labiausiai egalitarinės visuomenės pasaulyje, tebėra stipriai patriarchališkos; tačiau tai nepaaiškina, kodėl šioms kultūroms tampant vis lygesnėmis dėka jų socialinės politikos, lyčių skirtumai pastebimai išaugo, o ne sumažėjo.

Mes neišvengiamai matysime daugiau vyrų nusikaltėlių, daugiau vyrų inžinierių, ir daugiau moterų su diagnozuota depresija ar neuroze, kaip ir daugiau moterų, dirbančių medicinos seselėmis. Šiuos skirtumus visuomet lydės ir ekonominių rezultatų nelygybė.

Atstovaujantieji šį požiūrį, nepaisant akivaizdaus loginio jo neįmanomumo, tvirtina, kad privalome padvigubinti savo pastangas socializuojant mažus berniukus ir mergaites identiška maniera – paversti visus žaislus lyčiai neutraliais, kvestionuoti net pačią lyties tapatybės idėją – ir tiki, kad toks manevravimas galiausiai prives mus prie idealios utopijos, kurioje kiekviena profesija ir kiekvienas jų valdantysis sluoksnis bus lygiai padalintas tarp vyrų ir moterų. Kodėl turėtume imtis tokio didelio masto eksperimentų, orientuotų į vaikų socializacijos transformavimą, kai neturime nė žalio supratimo apie tikėtinas to pasekmes? Kodėl turėtume dėtis žiną, kaip tarp jaunų vaikų panaikinti lytinę tapatybę? Galiausiai, kodėl tiksliai turėtume problema laikyti tai, kad vyrai ir moterys, tapę laisvi priimti sprendimus egalitarinėmis sąlygomis, renkasi skirtingai?

Tai yra skandinaviškasis galvosūkis, reikšmingai veikiantis visą Vakarų pasaulį (o jau visai greit paveiksiantį ir visą likusį). Politika, maksimizuojanti galimybių lygybę, verčia rezultato lygybę neįmanomu siekiu. Vis radikaliau ir garsiau politiškai korektiškų jėgų primetama doktrina, jog lyčių skirtumai yra viso labo konstruojami socialiai, yra klaidinga. Suprantate? Klaidinga.

Nieko keista, jog kai atvežiau šią žinią į Švediją, šalies užsienio reikalų ministrė (priklausanti vienintelei feministine pasiskelbusiai vyriausybei pasaulyje) viešai pasiūlė man grįžti atgal po akmeniu, iš po kurio išlindau; nestebina ir tai, kad viena svarbiausių Švedijos politikių televizijos laidoje pareiškė, jog nenori, kad jos dukra būtų auginama tapti tuo, kuo nori būti pati. Tačiau faktai lieka faktais, ir joks kiekis kairuoliško neomarksizmu grįsto postmodernaus svaičiojimo apie socialinį mokslą kaip patriarchalinį konstruktą neprivers išnykti šios nepatogios tiesos: vyrai ir moterys yra panašūs, tačiau reikšmingai skirtingi.

Mes neišvengiamai matysime daugiau vyrų nusikaltėlių, daugiau vyrų inžinierių, ir daugiau moterų su diagnozuota depresija ar neuroze./ BNS nuotrauka
Mes neišvengiamai matysime daugiau vyrų nusikaltėlių, daugiau vyrų inžinierių, ir daugiau moterų su diagnozuota depresija ar neuroze./ BNS nuotrauka

Skirtumai yra svarbūs, ypač kraštutiniais atvejais, labiausiai profesinio pasirinkimo bei jį lydinčių sprendimų atžvilgiu. Mes neišvengiamai matysime daugiau vyrų nusikaltėlių, daugiau vyrų inžinierių, ir daugiau moterų su diagnozuota depresija ar neuroze, kaip ir daugiau moterų, dirbančių medicinos seselėmis. Šiuos skirtumus visuomet lydės ir ekonominių rezultatų nelygybė.

Žaidimas baigtas, utopistai.

Štai kodėl informacija, kuria pasidalinau savo vizito Skandinavijoje metu, sukėlė skandalą, kurio atgarsiai tebeaidi dar ir šiandien.

Antra dalis. Kanada

Visi gerai pamename, kad mūsų dabartinis ministras pirmininkas, gerbiamasis Džastinas Trudo , vos pradėjęs formuoti savo vyriausybę nusprendė, jog pusę jo kabineto sudarys moterys. Jo argumentas buvo paprastas: „Dabar 2015-ieji!“ Tuo metu niekas dėl to jam neprieštaravo, neabejotinai dėka jo berniukiško žavesio ir modernios laikysenos. Tačiau šis sprendimas buvo nedovanotina klaida, ir štai keletas priežasčių, kodėl:

• Darbas federalinėje vyriausybėje yra svarbus, reikalingas ir sunkus.

• Norint deramai priimti svarbius, sudėtingus sprendimus, būtina kompetencija.

• Tarp lyties ir kompetencijos nėra jokio ryšio. Vyrai ir moterys yra iš esmės lygūs savo intelektu, ir menkai kuo skiriasi savo pareigingumo jausmu (kuris yra antras geriausias sėkmę prognozuojantis veiksnys po intelekto). Taigi, rinkimasis pagal kompetenciją optimaliu atveju turėtų neatsižvelgti į lytį, jei kompetenciją tikrai laikome svarbiausiu tinkamumo kriterijumi.

• Tikimybė atpažinti kompetentingą asmenį auga didėjant esamų kandidatų skaičiui.

• Tik 26% išrinktų Trudo vyriausybės parlamentarų buvo moterys.

• 50% savo kabineto išsirinkdamas iš 26% esamų kandidatų, ministras pirmininkas Trudo apleido atsakomybę savo vyriausybės pareigūnus rinktis pagal kompetenciją (tai galėjo būti atliekama aklu kandidatų reziumė reitingavimu, atsižvelgiant į jų išsilavinimą ir pasiekimus), ir savo kabinetą sudaryti iš labiausiai kvalifikuotų asmenų.

Turint galvoje, kad tik 26% visų išrinktų parlamentarų buvo moterys, pusės kabineto išrinkimas iš jų tarpo reiškia statistinę garantiją, jog pasirinkti kabineto nariai nebuvo kompetentingiausi iš esamų kandidatų.

Galima pastebėti, kad toks sprendimas yra ypatingai stulbinantis, žinant jo šaltinį. Tarkime, kad egzistuoja patriarchija (pats taip nemanau), o kartu su ja egzistuoja ir nepelnytas privilegijuotumas. Tarkime ir tai, kad didelę dalį šių privilegijų savo rankose yra sutelkę baltaodžiai vyrai (to taip pat nemanau), kaip įsitikinę savo teisumu aršiai tvirtina tapatybių politikos žaidėjai, tarp jų ir mūsų ministras pirmininkas.

Nebūtų kvaila atkreipti dėmesio į tai, jog absoliučiai geriausiu tokio privilegijuotumo pavyzdžiu galima laikyti patį ministrą pirmininką Trudo – vyrą, kuris išdrįso siekti aukščiausio valstybės posto šalyje, nepaisydamas visiško kvalifikacijos nebuvimo (išskyrus gerą išvaizdą, charizmą, ir tam tikrą gebėjimą deramai elgtis viešumoje), tik todėl, kad jo tėvas Pjeras pavertė Trudo pavardę nepelnyto savo vaikų statuso šaltiniu?

Nebūtų kvaila atkreipti dėmesio ir į tai, kad moterys, kurios priėmė šias nesąžiningai joms skirtas pozicijas su pastebimu išankstiniu nusiteikimu ir diskriminatyvia maniera, tarytum atsiimdamos tai, kas joms jau seniai priklausė, nepaisant menkos statistinės tikimybės, jog jų kvalifikacija buvo pakankama šioms vietoms užimti, ir taip pačios išdavė visus savo šalies vyrus ir moteris, sąžiningai siekiančius įvertinimo ir pripažinimo. Visa tai vardan to, kad būtų atlyginta kažkokia hipotetinė nuoskauda, sukelta patriarchalinės tironijos, ir išgyventa miglotai apibrėžtos praeities moterijos, ir tikrai ne jų pačių.

Pasibaisėtina. Visa tai. Tiesiog pasibaisėtina.

Džordanas B. Petersonas yra psichologijos profesorius Toronto Universitete, taip pat klinikinis psichologas ir multimilijoninio bestselerio „12 gyvenimo taisyklių: priešnuodis chaosui“ autorius.

versta iš nationalpost.com

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaPrivatumo politika
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"