Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Ineta Stasiulytė: „Šeimos pradžių pradžia – vyras ir moteris“ 

2019 sausio 26 d. 21:54
Ineta Stasiulytė
Ineta Stasiulytė
lsveikata.lt nuotrauka

Aktorės Inetos Stasiulytės (38 m.) šeima tris mėnesius džiaugiasi mažąja Frėja. „Dabar kaip niekada man gera grįžti į namus. Nuo pat Frėjos gimimo spalį man prasidėjo Kalėdos. Ir tęsiasi iki šiol!“ – šmaikščiai pokalbį apie šeimą pradeda moteris.

– Net neleidžiate abejoti, kad atmosfera jūsų namuose – santykiai su vyru, su vyresnėle dukra – gimus mažylei pasikeitė tik į gera.

– Tai jau tikrai – viskas tik pagerėjo (juokiasi): tapo šilčiau, lengviau, paprasčiau. Neįtikėtina! Pasitvirtino taisyklė, kad kai moteris rami ir dažnai būna namuose, šeimos židinys liepsnoja. O iki dukrelės gimimo buvau reta viešnia namuose, mat esu darboholikė. Dirbdavau nuo ryto iki vakaro ir, jei tik turiu laisvą valandžiukę, būtinai sugalvoju papildomą veiklą (pavyzdžiui, kokį seminarą paklausyti). Dabar esu „visiškai mama“: esu namuose, tvarkausi, laukiu vyro su vakariene ir dėl to, tikiu, gera visai šeimai.

– Būti namuose, daug laiko skirti augančiai dukrai tapo svarbiau nei vaidinti, filmuotis, dalyvauti įvairiuose projektuose?

– Gimus Frėjai iš tiesų teko perdėlioti prioritetus. Vis dėlto esu iš tų, kurios galvoja, kad šeima ir karjera – suderinama. Laikausi taisyklės – atsisakau darbo pasiūlymų, kurie man kelia įtampą. Ir, atvirkščiai, mielai priimu pasiūlymus, po kurių, žinau, dar kelias dienas gyvensiu nuostabiais prisiminimais, emocijomis.

– Dažniausiai smagu iš šalies stebėti dukros ir tėčio ryšį. Kaip jūsų vyras Deividas elgiasi būdamas su mažąja?

– Jis pastebimai sušvelnėja, tampa toks, kokio nesu mačiusi jokiomis kitomis sąlygomis: balsas tampa švelnus, žvilgsnis „minkštas“, matau, kaip stengiasi neišgąsdinti staigiais judesiais, tonu. Jau dabar pastebiu, kad trijų mėnesių leliukas moka išsireikalauti iš tėčio būti paimta ant rankų taip, kaip nori ji. Jie tarsi mokosi vienas iš kito.

– Prabėgo nemažai metų nuo jūsų pirmagimės Upės kūdikystės, vaikystės. Ar prisimenate, kaip jautėtės augindama ją, ir kaip dabar – Frėją?

– Ir anksčiau, ir dabar vaiko atėjimas man vienareikšmiškai yra stebuklas. Prieš gerą dešimtmetį, kai gimė Upė, man išnyko visas aplinkinis pasaulis, atrodė, kad yra tik tas mažas kūdikėlis. Net kavos puodelio tuomet negalėjau sau leisti. Nieko nemačiau: nei vyro, nei savęs – tik vaikas, vaikas, vaikas... Kūdikis miega, atrodo, galėčiau sau leisti prigulti, bet ne – akys didelės ir budžiu šalia. Dabar, jeigu reikia rinktis, aš pirmiausia paduodu valgyti vyrui, o tik tada pamaitinu mažąją. Jau moku Frėjai pasakyti, kad, pavyzdžiui, ramiai pagulėtų, kol išgersiu arbatos, o tada skirsiu visą dėmesį jai.

Taip, kalbame apie gyvenimo smulkmenas, tačiau, manau, net ir jos tarsi karoliukai turi būti suverti į atitinkamą eilę. Laikausi nuomonės, kad gimus vaikui vyras neturėtų būti nustumtas į paskutinę vietą. Mokausi iš savo klaidų – antrąkart sulaukusi stebuklo nepamiršau ir savęs, ir vyro (nusijuokia).

– Ar turite mielų, jaukių ritualų, kurie atsirado gimus dukrai? Pavyzdžiui, būtinai jai padainuoti prieš miegą ar pabudusią pasitikti su šypsena.

– Net jeigu aš nepasitinku su šypsena, Frėja būtinai pabunda šypsodamasi. Šitas mažas kūdikėlis skleidžia didelę ramybę, jaukumą visuose namuose.

Mudvi su ja miegoti einame vėlai, kai jau visi miega, tada reikia tylos – su ja nebesikalbu. Mažoji dar bando mane kalbinti, žiūri į akis, mirksi, bet susikaupiu, nereaguoju, kad suprastų, jog pokalbiai baigti. Pamaitinu, panešioju ant rankų, palinguoju, kol užmiega. Ir nešiosiu, ir linguosiu – kol pakelsiu (juokiasi).

– Kaip pasikeitė jūsų mitybos įpročiai gimus dukrelei?

– Man turbūt pasisekė – mėgstu valgyti tai, kas yra sveika. Kartais juokauju, kad man skanu ligoninės maistas – košelės be druskos. Mitybos klausimais tariuosi su dietologe, o laikydamasi rekomendacijų jaučiuosi puikiai. Būsiu atvira – man gražu lieknas, sportiškas kūnas. Tokiame kūne netgi ir gyventi yra lengviau.

Viena, ko negaliu atsisakyti, – didžiulio kiekio saldumynų. Tačiau „susiėmiau“ ir nebededu į kavą, arbatą cukraus. O dėdavau po du šaukštelius. Žiūrėk, per dieną susidaro visas kalnas. Šiek tiek šokolado dabar galiu suvalgyti vietoj cukraus!

Pasiklausius mitybos seminarų tampa aišku, kaip reikėtų maitintis. Atsiranda sąmoningumas. Gali nesilaikyti siūlymų, nekeisti mitybos įpročių, bet įsidedi į burną netinkamą produktą ir jau žinai, kad darai nesąmonę.

– Mažylius auginančios mamos, dar turinčios ir karjeros užmojų, paprastai jaučia didelę laiko stoką. Tačiau sakome, kad svarbu pasirūpinti ir savimi. Ar išlaikėte bent kelis pomėgius, savęs palepinimo ritualus?

– Kai ryte Frėja dar kartą užsnūsta „ilgajam miegeliui“, puolu lepinti save: būtinai įsijungiu serialą (peržiūriu bent dvi serijas), išgeriu kavos, arbatos, sukremtu ką nors skanaus prie jų. Tas maisto sau pasiruošimo momentas moteriai labai svarbus. Savimi pasirūpinti būtina. Pieną kūdikis geria, pasiima iš jo tai, ko jam reikia, o kas pasirūpins mama?

Dušo procedūras taip pat stengiuosi atlikti ramiai, ilgiau pastovėti po bėgančia srove. O ir kada jei ne dabar – juk vaikelis auga, tuoj prasidės kitas – bėgiojimo iš paskos – etapas (juokiasi).

– Ko palinkėtumėte šeimoms, kuriose auga vienturtis paaugliukas, bet jos vis pasvajoja, kad būtų gerai motinystės ir tėvystės džiaugsmus patirti dar kartą?

– Ar vaikai atsiranda, ar kas nors kito džiugaus, o gal liūdno šeimoje atsitinka, nepamirškime, kad jos pradžių pradžia – du žmonės, vyras ir moteris. Jeigu bus geri vyro ir moters santykiai, ir vaikai jausis laimingi. Ir apskritai – tada vaikai ateis į šeimą, matys, kad tėvai laukia, pasiruošę.

Labiausiai palinkėčiau vyrui ir moteriai matyti vienam kitą. Jeigu dar tik galvojate apie vaikelį, planuojate jį kviestis į šeimą, nepamirškite galvoti vienas apie kitą. Pasitaiko, kad, pavyzdžiui, moteris dar tik planuodama vaikelį jau tampa „neištikima“ savo vyrui, nes visą dėmesį skiria mintims, kaip bus, kai susilauks mažylio. Labai gražiai apie tai dainuoja Linas Adomaitis: „Kartu mes – viskas, ir niekas – po vieną...“

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika