Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Gyvenimas iki sūnaus cukrinio diabeto diagnozės ir po jos 

2018 gruodžio 19 d. 12:39
„Mykolui buvo aštuoneri. Iš pradžių su vyru nesupratom, kas su juo darosi. Maniau, kad gal aš – psichiškai nesveika? Kaltinau save viskuo. Maniau, gal sūnus susirgo todėl, kad ir aš turiu skydliaukės problemų“, – atviravo Lina Gorbačiovienė apie sūnų užklupusį diabetą.
„Mykolui buvo aštuoneri. Iš pradžių su vyru nesupratom, kas su juo darosi. Maniau, kad gal aš – psichiškai nesveika? Kaltinau save viskuo. Maniau, gal sūnus susirgo todėl, kad ir aš turiu skydliaukės problemų“, – atviravo Lina Gorbačiovienė apie sūnų užklupusį diabetą.
lsveikata.lt

Kokius universitetus tenka „išeiti“ vaikų, o ypač paauglių, sergančių cukriniu diabetu, tėvams? Pasibaigus Linos ir Rosvaldo Gorbačiovų šeimoje gedėjimo periodui ir praėjus jau trejiems metams po sūnui Mykolui (11 m.) nustatyto cukrinio diabeto, su „Lietuvos sveikata“ sutiko pasikalbėti L.Gorbačiovienė.

„Mykolui buvo aštuoneri. Iš pradžių su vyru nesupratom, kas su juo darosi. Maniau, kad gal aš – psichiškai nesveika? Kaltinau save viskuo. Maniau, gal sūnus susirgo todėl, kad ir aš turiu skydliaukės problemų“, – atviravo Lina Gorbačiovienė apie sūnų užklupusį diabetą.

– Kaip prasidėjo sūnaus liga ir kokiomis aplinkybėmis supratote, kad kažkas negerai?

– Iš pradžių į tai, kad sūnus kelis kartus pasiskundė, kaip išvykoje su klase vos neapsišlapino, nekreipėme dėmesio. Manėme, kad gal jis per daug vandens buvo išgėręs ir tai – tik nekalti vaikiški skundai. Bet po kurio laiko Mykolas ženkliai sulyso, paakiai patamsėjo.

O tą lemtingą vasarą, kai jau liga smogė iš visų jėgų, atostogavome Nidoje. Norėjome poilsiauti aktyviai, važinėtis dviračiais, bet Mykolas nuolatos skundėsi, kad neturi jėgų, vis prašydavosi kartu su manimi pagulėti. Po kelių dienų sūnus taip išseko, kad nebe atostogos buvo galvoje ir su Rosvaldu nusprendėme kuo skubiau grįžti į Vilnių.

Į polikliniką Mykolą jau teko nešti ant rankų, nes jis neturėjo jėgų paeiti. Atlikę kraujo tyrimus, medikai mums pranešė, kad ne tik smarkiai pakilęs cukraus kiekis kraujyje, bet ir visas organizmas jau – apnuodytas.

Kai pradėjau gydytojų klausinėti, gal dar galima bus visus tuos grėsmingus simptomus įveikti, neišgirdau nieko paguodžiančio – lėtinė liga visam gyvenimui ir net, jei būtumėm atlikę tyrimus prieš kelis mėnesius, diagnozę būtumėm išgirdę tokią pačią.

– Ir prasidėjo sūnaus gydymas?

– Iš poliklinikos atsidūrėme Santaros klinikų Vaikų ligoninės Reanimacijos skyriuje. Čia mane ištiko baisus šokas, nes teko pačiai studijuoti, kaip skaičiuoti maisto, o ypač – angliavandenių kalorijas ir kaip apskaičiuoti būtino suleisti insulino kiekį.

Iš pradžių, apimta streso, nieko nesupratau. Varčiau kalnus brošiūrų bei knygų ir verkiau.

Iš pradžių, apimta streso, nieko nesupratau. Varčiau kalnus brošiūrų bei knygų ir verkiau.

Žinojome, kad vyro kolegė žurnalistė Edita Mildažytė irgi kovoja su sūnaus cukriniu diabetu, todėl nusprendėme su ja pasitarti. Ji mus nuramino ir parekomendavo kreiptis į Kauno klinikų endokrinologus, kurie turi didelės patirties, gydydami vaikus.

– O kaip Mykolas su savo liga adaptavosi mokykloje?

– Visas šias pamokas ir išgyvenimus teko ir man, ir vyrui su sūnumi pakelti kartu. Man dienų dienom galva buvo perpildyta nerimo – kaip Mykolas mokykloje pasitikrins cukraus kiekį kraujyje, kaip susileis vaistus, ar sugebės viską atlikti laiku? Juk, ligai prasidėjus, jis buvo tik antrokas.

O ligos rutina prasidėdavo nuo pat ryto. Atsikėlus iš karto reikia tikrintis kraują. Ir tada – klausimas: „Mykolai, ką valgysi“?

Jei prieš valgį susileidus tam tikrą insulino dozę, sūnus staiga pasakydavo, kad to ar ano nevalgys, tuomet reikėdavo staigiai sugalvot, ką greitai jam paduot, nes juk insulinas jau suleistas ir jau pradeda veikti.

Mums pasisekė, kad pradinių klasių mokytoja buvo supratinga ir vaikai beveik nepastebėjo Mykolo negalavimų.

Bet, žinoma, sūnui nelengva būdavo mokykloje pačiam susiskaičiuoti insulino kiekį ir susileisti į pilvo paodį. Tai reikėdavo daryti ne vieną kartą, o, jeigu nepalaukdavo tiek, kiek reikia ir pradėdavo valgyti anksčiau, cukraus kiekis kraujyje imdavo šokinėti aukštyn-žemyn.

Mums pasisekė, kad pradinių klasių mokytoja buvo supratinga ir vaikai beveik nepastebėjo Mykolo negalavimų.

Paprastai gydytojai po cukrinio diabeto diagnozės rekomenduoja metus švirkštais leistis insuliną. Mes iškentėme pusmetį ir pradėjome galvoti apie pompą.

Ją įsigijus, situacija palengvėjo. Tik Mykolui nepatinka leistis insuliną į pilvą. Jam patogiau susileisti į ranką.

– Sveikam vaikui sunku laikytis režimo, o sergančiams jis dar svarbesnis. Tenka sūnų kontroliuoti?

– Jau pastebim, kad Mykolas išgyvena ankstyvąją paauglystę – prieš viską protestuoja, jaučiasi nuskriaustas, kažko netekęs. Todėl cukraus kiekio mokykloje nesimatuoja, nieko nedaro, net kai jis labai aukštas.

Ir maldaujam jo taip nedaryti, ir kovojam, bet jis nenusileidžia. Nenori prisiminti, kad serga, nenori galvoti, kaip elgtis. Yra buvę netgi taip, kad tiesiog nusiplėšė sensorių ir nubėgo į kiemą žaisti su vaikais.

– Bet, nepaisant ligos, berniukas žaidžia futbolą, lanko muzikos mokyklą.

– Futbolas – jo aistra. Džiaugiamės, kad jis lanko treniruotes, kad jam sekasi. Iš tikrųjų, sergant cukriniu diabetu, fizinis aktyvus – būtinas, nes sportuojant stiprinamos kraujagyslės, net cukraus kiekis šiek ties krenta.

– Ar psichologų pagalbos dar neprireikė?

– Taip, ši liga turi įtakos ir elgesiui. Jau pastebim, kad sūnus manipuliuoja situacijomis, savo savijauta, nes žino, kad mes jo pagailėsim, nusileisim net tais, atvejais, kai paprastai nenusileidžiam.

Nežinau, ar teisingai mąstau, tačiau kol kas nesinori Mykolo vesti pas psichologus, kad nebūtų užfiksuota, jog jis jau turi kokių nors problemų.

Mes su Rosvaldu lankėme specialias psichologijos pamokas tėvams. Jų metu buvome mokomi, kaip nusiraminti, nestresuoti ir be reikalo nejaudinti sūnaus.

– Kaip psichologai pataria elgtis, kalbant su vaikais apie juos ištikusią ligą: pasakoti apie viską atvirai ar geriau kai ką nutylėti?

– Jokiu būdu nereikėtų vaikų gąsdinti. Ir net nepatartina drausti valgyti saldumynus, tik būtina drausminti, kad jais nebūtų piktnaudžiaujama bet kada, bet kokiais kiekiais.

Cukrinis diabetas nėra ta liga, kuria susirgus, apskritai negalima vartoti cukraus. Ši liga reikalauja paisyti sveikos mitybos principų. O juk vartoti dideliais kiekiais cukrų ir sveikam žmogui – nepatartina.

Kartais stebiuosi, kaip tėvai vaikams į išvykas ne kokį sumuštinį įdeda, o – maišus bulvių traškučių ar „guminukų“ saldainių.

Kai dėl panašių vaizdų imu Mykolą protinti, aiškindama, kad maitintis reikėtų sveikai, šis neretai primena, kad ir tėtis kavinėje užsisako alaus, kodėl jam negalima „Coca-colos“?

Nieko nepadarysi – maištauja, bando paneigti savo ligą, kaltina mus su vyru. Dažniausiai bandau nukreipti ugnį į save, tikėdamasi, kad sūnus augdamas įgaus išminties ir nustos dėl ligos ieškoti kaltų.

Gydytojai mus nuolatos ramina, kad, sergant cukriniu diabetu, naivu tikėtis, kada nors pasiekti, kad liga visiškai atsitrauks ir cukraus kiekis sūnaus kraujyje bus, kaip sveiko žmogaus.

Stengiamės su ta mintimis susigyventi, bet ne visada pavyksta. Nebent pasaulyje kada nors atsiras kokių stebuklingų vaistų...

Komentaras

Mykolo Gorbačiovo gydytoja, Kauno klinikų Vaikų endokrinologijos klinikos endokrinologė dr. Edita Jašinskienė:

– Tokio amžiaus berniukams kaip Mykolas, žinoma, yra kur kas svarbesnių dalykų gyvenime nei liga. Kitaip tariant, visa kita, o tik po to – liga. Tačiau ir tokiame amžiuje vaikai jau gali prisiimti tam tikrą atsakomybę. Jie jau turėtų gebėti suprasti, už ką atsakingi patys, o už ką – tėvai. Tėvams rekomenduojame su vaikais vakarais aptarti, kaip praėjo diena: gal kažkas pavyko, gal kažkas – ne, ar pavyko laiku susileisti insuliną, ar pasitikrino cukraus kiekį prieš treniruotę. Kiekviena diena – ir vaikams, ir tėvams – kaip pamoka, nes iš tokių mažų dalykų ir susideda šios ligos kontrolė.

Tėvams kartais norisi, kad vaikai greičiau suvoktų, kaip derėtų elgtis ir kaip save kontroliuoti, bet juk suprantama – jiems labiau rūpi draugai, aplinka.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika