Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Edita Žiobienė: ar bausdami tėvus nenubaudžiame vaikų? 

2018 spalio 29 d. 09:50
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Žmonės protestuoja prieš vaiko teisių gynėjus, mėnesiui iš tėvų atėmusius vaikus, TV laidos graudina žiūrovus sekiodamos dvimetį sūnų mušusią, bet vis tiek neva nuskriaustą mamą. Tačiau beveik prieš porą metų tėvų užmušto Matuko tragedijos priblokšta Lietuva buvo sukilusi prieš vaiko teisių institucijų neveiklumą ir aplinkinių abejingumą.

Kodėl ir vėl (tik į kitą pusę) tinkamai nesuveikė vaiko teisių apsaugos sistema, „Lietuvos žinios“ klausia vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės.

Edita Žiobienė: „Vaikai grąžinti šeimai, nes gal institucijos įvertino, kad tėtis su jomis bendravo, ėjo į kursus. Tačiau gali būti ir kitas variantas – kad jos įvertino savo darbą.“

Lemia argumentai ir teisėjas

– Vaikus paima iš šeimos, paskui kilus viešam skandalui grąžina. Nelabai aišku: ar pagrįstai paėmė, ar pagrįstai grąžino. Kuri vaiko teisių apsaugos grandis čia buvo silpnoji?

– Tyrimą tik pradėjome, o išankstinio vertinimo negaliu pateikti.

– Vis dėlto kaip vertinate vaiko teisių apsaugos institucijų veiksmus šioje situacijoje?

– Įsigaliojus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, ši sistema nuo liepos 1 dienos persitvarkė, bet didžioji dalis darbuotojų – tie patys, kurie iki tol dirbo savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyriuose, taigi jie nėra neišmanantys šios srities naujokai. Pagal naują įstatymą už šias tarnybas atsakinga Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įvedė metodikas, pagal kurias galima įvertinti riziką vaikui.

Kai buvo svarstomos šio įstatymo pataisos, siekiau, kad atsirastų labai aiški nuostata: kai sprendžiamas vaiko paėmimas iš šeimos, tai turi būti ne vieno pareigūno sprendimas ar emocija, o situacija turi būti labai profesionaliai įvertinta ir teismo. Šiuo kauniečių šeimos atveju buvo gautas teismo leidimas paimti vaikus. Bet nežinau, kodėl neįsijungė kiti mechanizmai – kodėl šeima nesiskundė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Apie šią istoriją sužinojau tik iš žiniasklaidos.

Tačiau egzistuoja dar viena problema. Nors priimtas įstatymas dėl vaikų nemušimo, tačiau smurto šeimoje prieš suaugusiuosius atveju taikomas Apsaugos nuo smurto privačioje erdvėje įstatymas (ir pagal jį policija stengiasi kuo greičiau išnagrinėti tokias bylas), o vaikų atveju procesas ilgesnis. Ir šiuo atveju mėnesį trukusi byla galbūt atrodo nelabai užsitęsusi teisininkams, bet ne vaikui. Taip nubaudžiami vaikai, ypač jei informacija dėl smurto nepasitvirtina.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Situacija gali būti sudėtingesnė

– Ar teisinga, kad vaikus iš šeimos galima paimti tik gavus teismo leidimą, o grąžinti – be teismo?

– Įstatymų leidėjai nusprendė, kad vaikus paimti teismo reikia, o grąžinimo klausimą sprendžia institucijos, atsižvelgdamos į įvairias aplinkybes, pavyzdžiui, ar šeimoje įvyko pokyčių. Šiandieninėje situacijoje, kai kalba ne argumentai, o emocijos, kai sakoma, kad galbūt sprendimas priimtas paspaudus politikams, jau atrodo svarstytinas ir klausimas, ar teisėjo nuomonės nereikėtų klausti ir tėvams grąžinant vaikus. Beje, esu mačiusi keletą panašaus pobūdžio bylų kaip ši, bet kad būtų imamasi kardomosios priemonės – draudimo bendrauti su vaikais, reta.

– Norite pasakyti, kad tai gali būti ne toks paprastas atvejis, kaip atrodo jį stebint per televizorių?

– Tokiose bylose yra labai daug konfidencialių dalykų, bet akivaizdu, kad jei skirta tokia kardomoji priemonė, turėjo būti kai kas, ko mes nežinome, o pareigūnai neviešina. Tėvai nutarė kalbėti, pateikti savo versiją, bet tai dar ne viskas.

– Tačiau tikrai susidaro įspūdis, kad sprendimą grąžinti vaikus lėmė visuomenės ir politikų spaudimas.

– Įspūdis toks. Bet gal institucijos įvertino, kad tėtis su jomis bendravo, ėjo į kursus. Tačiau gali būti ir kitas variantas – kad institucijos įvertino savo darbą.

– Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba suklydo?

– Tokį klausimą pateikėme tiek vaiko teisių apsaugos, tiek teisėsaugos institucijoms, tiek Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.

– Regis, tai – istorijos atomazga: vaikai namie, visi džiūgauja. O kas toliau?

– Nemanau, kad tai visiška atomazga. Dabar institucijoms reikia susidėlioti taškus. Visuomenė irgi sudirginta, metamasi į kraštutinumus: pernai po tragedijos Kėdainiuose raginta griežtinti požiūrį, kaip tėvai elgiasi su vaikais, dabar girdime priešingus raginimus. Baisu, kai visuomenė situaciją vertina pagal tėvų veidus: ar tie žmonės padorūs, ar jie galėtų mušti savo vaikus. Labiau reikėtų kalbėti apie kitką – kaip auklėti vaikus, kaip suvaldyti savo emocijas. Žmonės labai įsiaudrino, piktinasi ir spėlioja: ar tikrai jei kas nors, eidamas pro šalį, interpretuos, kad jie su savo vaikais blogai elgiasi, valstybė juos atims. Reikia suprasti, kad valstybei to nereikia, bet visiems reikia mokytis gražiai elgtis su vaikais, pirmiausia pradedant nuo savų.

– Tačiau nuo liepos 1-osios įsigaliojus Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, iš 6 tūkst. pranešimų apie nederamą tėvų elgesį su vaikais 64 proc. atvejų grėsmės vaikui nenustatyta. Kaip tai vertinate?

– Vertinga, kad žmonės praneša apie, jų manymu, nederamą elgesį. Taip pat labai svarbu, kad tokių šeimų atstovai vaiko teisių institucijų darbuotojams sakytų tiesą, neneigtų problemų, o specialistai jiems patartų, kaip elgtis, esant reikalui pasiūlytų kursus ar psichologo pagalbą. Labai svarbu tėvams bendradarbiauti su vaiko teisių apsaugos specialistais, nes jų tikslas – ne atimti vaikus, o padėti tėvams suprasti savo klaidą, kaip ją ištaisyti ir ateityje išvengti.

– Pasigirdo nuomonių, kad mūsų vaiko teisių gynėjai tampa panašūs į norvegų „Barnevernet“ atstovus. Ar gaunate skundų dėl tokių atvejų? Ar šis yra vienkartinis, ar tai – nauja tendencija? Tiesa, kiti, ypač tėvų sužalotus vaikus gydantys medikai, priešingai, kritikuoja, kad mažyliai vėl grąžinami į tokias šeimas, kur toliau patiria smurtą.

– Nuo liepos 1-osios, kai įsigaliojo naujas įstatymas, tokio pobūdžio skundų yra minimaliai. Deja, tikrai vis dar nemažai atvejų, apie kuriuos kalba medikai, kai vaikai nuo tėvų rankos patiria baisių traumų.

Kas pasikeitė po Matuko tragedijos

– Vis dėlto ar nepavėluota jūsų, kaip vaiko teisių kontrolierės, reakcija? Kodėl tik skandalui pasiekus beveik atomazgą nutarėte aiškintis jo aplinkybes?

– Mes – tirianti institucija. Lietuvoje pusė milijono vaikų gyvena savo šeimose, o mes negalime pradėti tyrimo, jei nežinome apie pažeidimus. Į mus niekas nesikreipė, tėvų skundo negavome, todėl tyrimą pradėjome, kai pamatėme informaciją viešojoje erdvėje.

– Per kiek laiko baigsite tyrimą? Ką jo išvadomis galite pasiūlyti: bausti, patarti?

– Viskas reglamentuota įstatymu. Tyrimo terminas – iki trijų mėnesių, galime prašyti institucijų per 10 dienų pateikti atsakymą. Tikiuosi, tyrimą atliksime per du mėnesius, jo išvados bus rekomendacinio pobūdžio.

– Po Matuko tragedijos beveik prieš dvejus metus sukrėsta visuomenė ragino daryti viską, kad tai nepasikartotų. Buvo priimtas įstatymas, kuriuo uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus. Kaip įvertintumėte, kas labiausiai pasikeitė nuo to laiko?

– Visų pirma, visuomenė tapo truputėlį aktyvesnė pranešdama apie galimą netinkamą elgesį su vaikais. Apie tai pranešantys žmonės atlieka pilietinę pareigą.

– Įgyvendinant vadinamąją Matuko reformą vietoj savivaldybių vaiko teisių skyrių įsteigta 12 tarnybų, pavaldžių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Ar jos sukomplektuotos, ar netrūksta psichologų, kitų specialistų?

– Ministerija mums sako, kad tarnybos sukomplektuotos. Bet jos atlieka vienas funkcijas, o labai trūksta ir kitų – paslaugų šeimai, vaikui. Didžiuosiuose miestuose dar galima gauti psichologo pagalbą ar konsultacijas, o kitur jų ypač trūksta. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija finansuoja „Tėvų liniją“, bet to negana. Šeimos susiduria su įvairiomis situacijomis, pavyzdžiui, vaikas patyrė patyčias, o kitas yra užsispyręs. Tėvai norėtų pasikonsultuoti, tačiau neturi kur kreiptis. Šios paslaugos – savivaldybių funkcija, o jų labai trūksta.

– Ar tai viena pagrindinių skylių, kurias šioje srityje reikia užkamšyti?

– Skylių dar be galo daug. Gerai, kad būtų apsispręsta dėl psichologų privalomo buvimo baudžiamajame procese, kai tai susiję su vaikais, tačiau psichologinių ir psichiatrinių ekspertizių terminai labai ilgi, jas sudėtinga gauti. Trūksta kompleksinės pagalbos vaikams, turintiems elgesio sutrikimų. Yra daugybė kitų problemų. Kai svarstomas valstybės ir savivaldybių biudžetai, reikia spręsti šiuos klausimus.

– Vadinasi, valstybė dar nemyli ir negina savo vaikų, kaip turėtų?

– Manau, reikėtų mylėti ir ginti gerokai labiau, bet svarbiausia – darbais, o ne žodžiais. Šios srities mūsų įstatymai – vieni geriausių, bet jų įgyvendinimas, reali pagalba vaikui ir tėvams – dar problema.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"