Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Dr. Darius Rauba: „Anksčiau gydytojas buvo Dievas“ 

2018 rugsėjo 3 d. 17:27
pixabay.com nuotrauka

„Anksčiau tai, ką pasakė gydytojas, buvo šventa. O dabar pacientai gerokai reiklesni, prisiskaitę internete, patys diagnozavę ligą, ir tai „permušti“ yra ne taip lengva“, – sako VUL Santaros klinikų Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriaus vyresnysis ordinatorius, gydytojas otorinolaringologas dr. Darius Rauba (48 m.).

– Už spartų civilizacijos vystymąsi mokame ir sveikata. Kokias tendencijas pastebite gydydamas pacientus?

– Su maisto pramonės, mitybos įpročių pokyčiais aštrėjanti nutukimo problema atsiliepia tam, jog daugėja nuo knarkimo, miego apnėjos kenčiančių žmonių. Vis labiau suprantama, kad tai išties yra rimta liga, net socialinė problema, pavyzdžiui, rizika užmigti prie vairo. Daugėja pacientų su įvairiais lėtiniais sutrikimais – nosies polipoze, lėtiniu sinusitu. Tai iš dalies susiję su suintensyvėjusiomis odontologinėmis procedūromis – implantų sukimu, dantų šaknų gydymu, kaulų priauginimu.

Anksčiau vyresnio amžiaus žmonėms buvo dedamos plokštelės, dabar iškritus dantims po dvidešimties metų sugalvojama įsisukti implantą, o žandikaulis toje vietoje tiek laiko nedirbo, kaulas išplonėjo. Dėl to tenka pakelti sinuso gleivinę ir tai gali sukelti įvairių komplikacijų. Daugėja jaunų žmonių, kuriems dėl komplikacijų plombuojant dantų kanalus išsivysto sinusitas, kada be operacijos neišsiversi. Dėl aplinkos užterštumo, dažnesnių alergijų daugėja pacientų, ir jauno amžiaus, kurių nosys priaugusios polipų.

– Daug tenka stažuotis užsienyje. Ko mums trūksta – gal labiausiai technikos?

– Praktiškai viską turime, kas reikalinga. Taip, visada yra naujovių, tačiau jas galima būtų palyginti su šiek tiek modernesnio televizoriaus modeliu, kurio, tarkim, gal raiška geresnė, tačiau darbo kokybės tai iš esmės nepagerina. Geriau jau šiek tiek „vėluoti“, neiti koja kojon su Vakarų centrais, o įsigyti tik tai, kas pasiteisino. Blogiausia, kai prisiperkama technikos ir ji dūla kampe. Kai esi patyręs, jau žinai, kokių konkrečiai instrumentų tau reikia, ko trūksta. Jei esi įstaigos, kurioje dirbi, specialybės patriotas, nesitaškysi pinigais, nors jie ir ne tavo. Juk namuose nemėtai kartą panaudotų šaukštų pro langą.

– Savo ruožtu rajoninėse poliklinikose specialistai stokoja elementarių įrankių.

– Priešingai nei užsienyje, mūsų ambulatorinėje grandyje, ypač rajonuose, aparatūra ir supratimas dar ne visur yra paties aukščiausio lygio. Išoperuotas sudėtingas pacientas, paleistas iš ligoninės, nesulaukia tinkamos pagalbos. Otorinolaringologas ambulatorinėje grandyje gal turi tik paprastą reflektorių, kurį mes naudojome prieš dešimt penkiolika metų, dar kelis instrumentus ir negali net pašalinti pridžiūvusio sekreto ar atlikti kitų procedūrų. Todėl paprastai visas srautas tenka operavusiam chirurgui. Tad, būna, jau praėjus kuriam laikui atvyksta žmogus iš mažesnio miestelio ir prašosi apžiūrimas. Užsienyje taip lengvai neateisi pas gydytoją prie kabineto ir nepabelsi. O pas mus dar iš senesnių laikų likęs požiūris, tarsi po operacijos su gydytoju užsimezgė draugystė ir į jį gali kreiptis bet kada.

– Su šiuolaikiniais pacientais, pasikausčiusiais medicininėmis žiniomis interneto platybėse, „kovoti“ tenka?

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Anksčiau gydytojas buvo kaip Dievas, ką pasakė – šventa. O dabar pacientai gerokai reiklesni, prisiskaitę internete, patys diagnozavę ligą, ir tai „permušti“ yra ne taip lengva. Medicina – tai psichologija, bendravimo menas. Dirbdamas turi jaustis laimingas, jei per prievartą ką nors darysi, nesiseks. Tuomet bet kokia situacija taps konfliktu. Visko būna, bandant įrodyti savo tiesas ir „apsižodžiuojame“ su pacientais. Laimei, nė vieno skundo gyvenime dar nesu turėjęs.

– O kaip jums rezidentų skundai, jog jie yra tik pasiuntinukai?

– Dabar per kelis kursus rezidentų turime kokių penkiolika ir, natūralu, kad su vienais sutari geriau, su kitais – mažiau. Tačiau viskas priklauso nuo paties žmogus, jo intereso, noro išmokti. Rezidento neturi kaip vaiko už rankos visur vedžiotis, jis pats turi būti „prilipęs“ prie gydytojo. Kai matai, kad žmogus domisi, jį ir mokyti malonu, ir kontaktas užsimezga. Savo laikais prašydavome budinčio gydytojo, kad pasitaikius kokiam sunkiam atvejui paskambintų, atvažiuotume. Tu vyksti į stažuotes, leidi savo pinigus, o ateina žmonės, kurie nori viską iškart gauti. Tokiu atveju nori pagalbos ir iš jų – kad ir tą pačią ligos istoriją surašytų, padėtų surinkti paciento duomenis ar parašyti straipsnį. Juo labiau kad turi išmokti tai daryti. Kol žmogus jaunas, dar nesukūręs šeimos, tegu tik naudojasi proga mokytis, nes po to nebus kada.

– Jūsų rezidentūra buvo ne ką „saldesnė“ – vadovas į operacinę sakė įleisiąs tik parašius disertaciją...

– Docentas Romas Kašinskas buvo reiklus vadovas, sakė priimsiąs į rezidentūrą, jei tik imsiuos disertacijos. Bet tai tik padėjo tobulėti. Buvai priverstas per naktis sėdėti ir rašyti, bet pavyko vienam pirmųjų kurse apsiginti disertaciją. Tada gali ir karjeros laiptais greičiau lipti.

Galima sakyti, dar nuo vaikystės lydėję susitikimai su R.Kašinsku ir nulėmė pasirinkimą tapti gydytoju. Vaikystėje dažniau sirgau sinusitu, anginomis, slogomis, tad dažnai patekdavau pas šį specialistą, užsimezgė kontaktas, vėliau jis tapo klinikos vadovu. Kai dvyliktoje klasėje patekau į ligoninę, pasiteiravo, kaip mokslai, sakau, kad greičiausiai medalis laukia, pasiūlė stoti į mediciną. To postūmio užteko.

– Nesvarstėte, kad užsienyje būtumėte kur kas geriau save realizavęs?

– Taip, dirbant, pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose galėtum gauti penkiolika tūkstančių dolerių per mėnesį, būtum aprūpintas gyvenamąja vieta. Vis dėlto nesinorėtų tapti priklausomam nuo vietinių šeichų, kurie gali bet kada naktį paskambinti dėl kokios bėdos. Vargu ar toks darbas teiks malonumą. Lietuvoje irgi gali pakankamai uždirbti. Negaliu skųstis, kad blogai gyvenu, tik tam reikia daugiau dirbti (šypsosi).

Dosjė

1988 – 1994 m. – medicinos studijos VU Medicinos fakultete (gydomoji medicina).

1995–1998 m. – otorinolaringologijos rezidentūra Vilniaus Universitetinės Santariškių ligoninės Ausų, nosies, gerklės ligų klinikoje.

1995–2000 m. doktorantūra Vilniaus universitete, 2001m apginta mokslų daktaro disertacija.

Nuo 1998 m. – gydytojas otorinolaringologas VUL Santariškių klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų klinikoje. Nuo 2003 m. – ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus vedėjas. Nuo 2007 m. – skyriaus vyr. ordinatorius. Nuo 2001m. – lektoriaus pareigos VU.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"