Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ŠEIMA IR SVEIKATA

Dideli mažųjų „ožiukai“ 

2018 lapkričio 12 d. 12:44
Specialistų teigimu, vaikų savijauta didele dalimi priklauso nuo to, kaip jaučiasi jų tėvai."Studijos G foto" nuotrauka
Specialistų teigimu, vaikų savijauta didele dalimi priklauso nuo to, kaip jaučiasi jų tėvai."Studijos G foto" nuotrauka

Apie „ožiukus“, be abejo, žino visi tėvai, kuriems teko ar tenka auginti 1–4 metų vaikus. Kaip įveikti kaprizus ir pykčio protrūkius, pataria gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė.

Kaip išvengti pykčio protrūkių

Medicinoje sakoma, kad išvengti ligų visada lengviau ir pigiau nei jas gydyti jau susirgus. Galima sakyti, kad dėl pykčio protrūkių yra panašiai: nors tėvams gali pasirodyti nelengva laikytis reguliaraus dienos režimo, vengti pykčio protrūkius provokuojančių situacijų ar aplinkybių, tai vis dėlto lengviau nei bandyti išlaikyti ramybę pykčio protrūkio metu, ypač jei jis vyksta viešai. Taigi kaip galima pykčio protrūkių išvengti?

Nustatykite aiškią dienotvarkę. Kaip buvo minėta, pykčio protrūkiai dažnesni tada, kai vaikai jaučiasi pavargę, todėl svarbu, kad jie reguliariai ilsėtųsi (būtinas dienos ir nakties miegas ar bent jau ramybės laikas po pietų, kad vaikas galėtų pailsėti nuo įvairių dirgiklių, pabūti pritemdytoje tylioje aplinkoje), reguliariai valgytų visavertį maistą, atsigertų – tai yra nebūtų alkani, ištroškę ar išsekę fiziškai.

Planuokite iš anksto. Jeigu jums reikia nueiti į parduotuvę su vaiku – galbūt tai galima padaryti ryte, vaikui atsikėlus po nakties miego ir pavalgius, kai jis nepavargęs ir nealkanas. Natūralu, kad alkanas vaikas gali norėti bandelės ar ko kito, ko jūs visai nesate nusiteikę šiuo metu pirkti.

Venkite situacijų, kurios gali išprovokuoti pykčio protrūkius. Parduotuvė apskritai yra pasmerkta kelti didelę grėsmę pykčio protrūkiams atsirasti. Kodėl? Todėl, kad ten yra daug dirgiklių, kuriuos ir suaugusiajam nėra lengva ištverti, o ką jau kalbėti apie mažylius. Garsi muzika, šviesos, spalvos, mažų vaikų akių lygyje sudėlioti saldainiai ar žaisliukai, kuriuos tik ir norisi čiupti... Jei einate su mažais vaikais į parduotuvę – būkite nusiteikę, kad pasivaikščioti ir pailsėti ten gali nepavykti, nes nuolat teks budria akimi stebėti vaikus. Rizika pykčio protrūkiams atsirasti yra ir kitos triukšmingos, judrios, ryškia spalva akinančios vietos, todėl apmąstykite, kaip elgsitės, jei mažyliui kas nors nepatiks ar, priešingai, jis ko nors taip panorės, kad puls į ašaras ir ant žemės...

Vaikai dažnai pradeda netinkamai elgtis tada, kai už tinkamą elgesį nesusilaukia tėvų pagyrimo ar net dėmesio.

Parodykite vaikui kryptį. Dažnai vaikai parduotuvėse susidomi saldainiais ar kuo kitu, nes nežino, ką daryti, kol mama renkasi prekes. Galite vaiką įjungti į žaidimą, pavyzdžiui, padėti jums išrinkti gražiausius obuolius ar palaikyti maišelį. Jei einate į lauką – parodykite, kur planuojate nueiti, jei namie tvarkotės – leiskite kažką nunešti ar pavalyti. Liūdna, kai vaikas nuolat girdi tik „ne“, „to nedaryk“, „ten neik“... Tai labai apriboja vaiko pasaulį ir naujų dalykų mokymąsi. Be to, netinkamas elgesys dažnai atsiranda tada, kai vaikas neturi krypties, ko mama ar tėtis iš jo nori, ir tada imasi bet ko.

Išblaškykite ar nukreipkite dėmesį. Kuo vaikai mažesni, tuo lengviau jų dėmesį nukreipti kitur. Jeigu matote, kad vaikas labai susidomėjo tuo, ko jam negalima, pavyzdžiui, pasiėmė močiutės perlų karolius, kuriuos reikia kuo greičiau iš jo paimti, kad nesutraukytų, o ramiai to padaryti nepavyks – parodykite jam ką nors labai įdomaus. Gal už lango kieme kiūtina katinas arba gatve važiuoja troleibusas, gal jūs kartu galite pasiimti sagų ar karoliukų dėžutę ir suverti naujus karolius, su kuriais būtų galima žaisti... Dažnai mamos ir tėčiai šį metodą atranda intuityviai, bandydami iš vaiko atsiimti savo mobilųjį telefoną ar televizoriaus pultelį. Tiesą sakant, tikrai veiksmingas metodas, tik tenka būti labai išradingam. Vaikui augant, metodo veiksmingumas silpnėja, nes jie kur kas ilgiau prisimena, ką tokio darė prieš pasižiūrėdami į mamos rodomą katiną. Todėl jei matote, kad dar veikia – drąsiai naudokitės šiuo metodu!

Dalia Mickevičiūtė.Asmeninio albumo nuotrauka
Dalia Mickevičiūtė.Asmeninio albumo nuotrauka
GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Pasikalbėkite iš anksto. Kai vaikai jau didesni ir gali ilgiau prisiminti, kas su jais buvo kalbėta – galite aptarti numatomas situacijas iš anksto. Pavyzdžiui, prieš eidami į parduotuvę pasikalbėkite, kad parduotuvėje jums reikės nupirkti maisto, todėl žaisliukų nepirksite, bet galėsite prie kasos nupirkti vieną saldainį. Nereikėtų tikėtis, kad 1 ar 2 metų mažylis prisimins, ką sakėte, ir nauji matomi vaizdai bei garsai jam „nenumuš“ girdėtos informacijos, tačiau su 3–4 metų vaikais jau galima pradėti tartis.

Leiskite vaikui pasirinkti. Mažyliai labai savarankiški, todėl jie dažnai ir rengtis nori patys, ir drabužius bando rinktis patys. Deja, jei stalčiuje yra 10 porų pėdkelnių, jie greitai tarp jų pasiklysta ir galų gale nė vienos pasidaro netinkamos. Reikėtų leisti mažyliui pasirinkti, tokiu būdu leidžiant pasijusti „dideliam“ ir svarbiam, tačiau pasirinkimas turėtų būti iš dviejų ar trijų. Kuo pasirinkimas didesnis, tuo labiau išvargina net ir suaugusiuosius, ką jau kalbėti apie mažiukus. Normalu, kad kai ką nusprendžia tėvai, ir kuo vaikas mažesnis, tuo tėvai nusprendžia daugiau.

Mokykite vaiką kalbėti. Ne, ne kalbėti apskritai, o išmokti kalbėti apie tai, kaip jaučiasi ir ko nori: „aš pavargęs“, „noriu“, „daugiau“, „nenoriu“, „skauda“... Kai jis galės pasakyti, ir jūs suprasite – tai gali padėti išvengti pykčio protrūkių dėl nesusikalbėjimo. Gali būti naudinga mokytis ženklų kalbos, kai koks nors jūsų sutartas ir išmoktas ženklas reiškia, kad vaikas jau pavargo ir nori išeiti arba kad jam ką nors skauda: ženklų kalba padeda suprasti mažylį, net jei jis dar nemoka kalbėti. Vaikui augant, labai svarbu jį mokyti įvardyti savo jausmus ir kalbėti apie tai, kaip jaučiasi.

Pagirkite vaiką už gerą elgesį. Vaikai dažnai pradeda netinkamai elgtis tada, kai už tinkamą elgesį nesusilaukia tėvų pagyrimo ar net dėmesio. Jų galvelėse formuojasi mintis, kad geriau jau barimas, nei jokio dėmesio nebuvimas... Tad jei norite, kad netektų dažnai barti, stenkitės pastebėti, kai vaikas klusnus, laikosi jūsų nubrėžtų taisyklių, nori jums padėti. Galima ne tik tiesiogiai pagirti, bet ir tokiomis situacijomis skirti daugiau laiko, kartu pažaisti. Galima, pavyzdžiui, einant į parduotuvę susitarti, kad, jei vaikas ramiai elgsis jums renkantis prekes, jūs galėsite jam nupirkti norimą ledinuką ar kokį kitą skanėstą. Tokiu būdu perteikiame vaikui žinią, ko iš jo norime – dar labiau sustipriname veiksmų kryptį.

Pykčio priepuolis! Kaip elgtis?

Svarbiausia – ramybė. Jei jau jūsų vaikas pradėjo nesavu balsu rėkti, krito ant žemės ir ėmė spardytis, be abejo, jums kyla daug stiprių emocijų. Neretai tėvai patys pradeda rėkti ant vaiko, bara jį ar grasina, kad nubaus, tačiau dažniausiai tai neturi jokio reikšmingo poveikio. Natūralu, kad jūs pykstate, jaučiatės nepatogiai ir bejėgiškai, ypač jei aplinkui susibūrę žiūrovai aptarinėja jus ir jūsų elgesį. Būna, kad tėvai išgyvena tokį stiprų bejėgiškumą, lyg dvimetis – o tiksliau, jo pykčio protrūkis – visiškai valdytų ir kontroliuotų šeimą, suaugusius žmones. Tokie jausmai – visiškai normalu! Tačiau bėda, kad, jei juos išliesite taip pat nevaržomai, kaip ir jūsų mažylis, jūs jam nepadėsite. Prisiminkite, kad vaikai daugiau išmoksta kopijuodami suaugusiuosius ir kartodami jų elgesį, nei klausydami, kas jiems sakoma. Todėl pagrindinė jūsų taisyklė turėtų būti ramybė ir savikontrolė. Taip be žodžių jūs perteiksite savo vaikui, kaip derėtų elgtis ir ko iš jo norėtumėte. Jeigu reikia ir yra galimybių, nueikite į virtuvę atsigerti šalto vandens ar nusiprauskite šaltu vandeniu veidą, jei esate ne namuose – kelis kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite arba suskaičiuokite iki 10 (jei nepadės – dar iki 20). Kokių nors veiksmų imkitės tik tada, kai jausitės kiek aprimę, kad neapgalvotai ko nors nepasakytumėte ar nepadarytumėte.

Ignoruokite. Kai nėra žiūrovų – nebelieka ir prieš ką vaidinti. Dažnai pykčio protrūkiai sustiprėja, kai susirenka daug besidominčiųjų, o ypač – užjaučiančiųjų. Užtat kai nelieka nei vieno, kuris galėtų pagailėti ar duoti tai, ko norisi – vaidinimai dažnai nutrūksta. Jei yra galimybė – tiesiog pasitraukite nuo vaiko, pavyzdžiui, išeikite į kitą kambarį. Jums bus proga susitvardyti, o vaikas irgi šiek tiek aprims. Tiesa, taip nutinka ne visada, bet galite išbandyti.

Pasitraukite iš veiksmo vietos. Prisiminkite, kad, jei esate ne namuose, vaiką greičiausiai veikia daug dirgiklių ar bent jau šiuo metu jis yra šalia tų daiktų, kurie jį suerzino (saldainiai, neįveikiamas drabužis ir panašiai). Paimkite mažylį ir nusineškite kitur, į kokią nors ramią vietą, kur nebūtų besibūriuojančių žmonių, galbūt būtų gryno oro, arba eikite (važiuokite) namo. Kai pykčio protrūkis praeis, vaikui gali reikėti pabūti ramiai arba pamiegoti – pasirūpinkite tuo.

Pertraukėlė: kiek metų, tiek minučių

Vaikai gimsta daug ko nemokėdami, pavyzdžiui, vaikščioti, kalbėti, skaityti, rašyti – viso to išmoksta palaipsniui. Panašiai reikia išmokti ir valdyti savo emocijas. Naujagimis verkia, kai alkanas, jam nepatogu, yra pervargęs ir dar dėl begalės priežasčių, nes kitaip nemoka pranešti apie savo būseną. Augant palaipsniui išmokstame pakentėti, kai jaučiamės ne itin patogiai, ieškome, kaip galėtume šį nepatogumą pašalinti, taip pat išmokstame apie tai kalbėtis tinkamais žodžiais. Kaip padedame vaikams išmokti rašyti, taip reikia juos pamokyti tvarkytis su itin stipriomis emocijomis. Tam gali padėti būdas, vadinamas „Pertraukėle“.

„Pertraukėlės“ metu vaikui, patiriančiam labai stiprias emocijas (stipriai pykstančiam, todėl verkiančiam, galbūt nugriuvusiam ant žemės ir besispardančiam), suteikiama galimybė aprimti. Vaikas pasodinamas ant kėdutės (tinka laiptai, jei šeima gyvena nuosavame name), gali būti pastatytas į kampą (tai dažnai praktikuodavo mūsų tėvai ir seneliai) ar nuvestas į kitą kambarį. Reikėtų, kad aplinka būtų kaip galima ramesnė, turinti kuo mažiau dirgiklių, pavyzdžiui, žaislų. Vaikas šioje vietoje pabūna arba jam padedama pabūti (tai yra, jis laikomas ant rankų ar apkabinus) tiek minučių, kiek jam metų. „Pertraukėlės“ tikslas nėra vaiką nubausti už netinkamą elgesį, bet padėti jam nurimti. Galima vaikui paaiškinti, kad dabar reikės pasėdėti ar pastovėti (pagulėti atskiram kambary ant lovos) tol, kol aprims, o kai aprims – vėl galės eiti žaisti. Gali prireikti vaiką visą laiką laikyti apkabinus, tačiau net ir tokiu atveju „Pertraukėlė“ yra naudinga, nes nors šiek tiek padeda aprimti emocijoms.

Jeigu vaikas labai pyksta, jis gali visos „Pertraukėlės“ metu verkti ir šaukti, gali muštis – tokiu atveju ramiai kartu su juo pabūkite ir paaiškinkite, kad jam reikia nurimti. Kai jis nors kelioms sekundėms nutils, pagirkite, kad jam puikiai išeina būti ramesniam. Jei baigiasi „Pertraukėlei“ skirtas laikas, o vaikas vis tiek nenurimo, galima laiką pratęsti 1 minute, bet ne ilgiau. Po „Pertraukėlės“ nereikėtų daug kalbėti apie tai, ką vaikas netinkamo buvo padaręs – geriau pasiūlyti kokią nors veiklą ar eiti kartu pažaisti, apkabinti, priglausti, taip parodyti, kad jums patinka, kai vaikas yra aprimęs. „Pertraukėlė“ gali būti taikoma maždaug nuo 2 metų, mažesniems vaikams sunkiau suprasti, ko iš jų norima ir kiek laiko trunka tos 1 ar 2 minutės, todėl mažiukus geriau raminti apkabinus ir kurį laiką ramiai pasėdint.

Nuoseklumas

Nors ir minimas paskutinis, nuoseklumas vis dėlto yra pats svarbiausias patarimas tėvams, auginantiems mažus (ir ne tik mažus!) vaikus. Jei bent vieną kartą pasidavėte graudžioms mažylio akims ar įkyriam kaulijimui ką nors nupirkti – žinokite, dabar turėsite tą patį ištverti dar dešimt ar gal net keliasdešimt kartų. Vaikų atkaklumą galime prilyginti lošimams: lošėjas, žinodamas, kad gali išlošti vieną iš dešimties kartų, vis bando iš naujo, neskaičiuodamas praloštų pinigų. Vaikai – dar atkaklesni už pačius atkakliausius lošėjus. Juk jie nieko nepraranda, o žiūrėk, gal tėtis ar mama neištvers ir nupirks tai, ko taip norisi... Tad geriausia kartą apsisprendus savo sprendimų laikytis. Ir, jei nenorite padaryti meškos paslaugos savo sutuoktiniui ar kitiems artimiesiems – pasakykite, ką esate nusprendę, kad ir jie galėtų daryti tą patį.

Vaikams augant paprastai pykčio protrūkių retėja ir jie visai liaujasi. Nors juos patiriantiems tėvams šis laikotarpis atrodo tikrai sunkus, pykčio protrūkiai neturi ryškesnės įtakos vaikų psichikos ar fizinei sveikatai. Vis dėlto kai kuriems tėvams jie gali būti pernelyg didelis išbandymas, nes likti ramiam šalia stipriai pykstančio vaiko nėra paprasta. Nedvejokite ir kreipkitės pagalbos į psichologus ar psichoterapeutus, jei jaučiatės bejėgiški, pykčio protrūkių metu kyla noras duoti vaikui „beržinės košės“ ar tiesiog nežinote, ką daryti. Dar kartą prisiminkite: vaikų savijauta didele dalimi priklauso nuo to, kaip jaučiasi jų tėvai.

Parengta bendradarbiaujant su „Mamos žurnalu“ (www.mamoszurnalas.lt)

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"