Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
RINKIMŲ MARATONAS

Ž. Mauricas: „Jiems tiesiog pavyko užšokti ant bangos“ 

2019 kovo 11 d. 12:06
Ž. Mauricas tikina, dabartiniams savivaldybių vadovams sėkmę rinkimuose lemia gerėjanti ekonominė situacija Lietuvoje ir pakankamai žemi gyventojų lūkesčiai.
Ž. Mauricas tikina, dabartiniams savivaldybių vadovams sėkmę rinkimuose lemia gerėjanti ekonominė situacija Lietuvoje ir pakankamai žemi gyventojų lūkesčiai.
BNS nuotrauka

Pasibaigus savivaldybių tarybų rinkimams jau pirmajame ture išrinkta 19 merų, kurių didelė dalis – ilgamečiai rajonų vadovai. Kovo 17-ąją likusios 41 savivaldybių dalyvaus atrajame tiesioginių merų rinkimų ture. Visi kandidatai giriasi miestų ir rajonų ekonominiais pasiekimais, žada pritraukti daugiau investicijų. Vyriausiasis „Luminor“ banko ekonomistas dr. Žygimantas Mauricas tikina, kad ši praeinanti kadencija savigyrai yra ypač palanki, bet tai anaip tol nerodo merų kompetencijos.

– Jūsų nuomone, ar savivaldybių rinkimų rezultatai atspindi Lietuvos ekonomikos tendencijas tam tikrose regionuose ar didžiuosiuose miestuose?

– Galimai atspindi. Kas galbūt šiek tiek nustebino, kad didžiuosiuose miestuose kaip Klaipėda ar Vilnius, praktiškai buvo vos ne „deja vu“ rinkimai, lyginant su tuo, kas buvo 2015 m. Tik dabartiniai miestų vadovai dar labiau padidino persvarą prieš savo konkurentus. Tai yra pasekmė gerėjančios ekonominės situacijos Lietuvoje ir pakankamai žemų gyventojų lūkesčių.

Aš manau, kad patys savivaldybės atstovai komunikuoja visiškai ne tuos dalykus, kuriuos turi komunikuoti. Piešia kažkokias labai tolimas vizijas arba giriasi tais dalykais, kurie nuo jų veiklos nepriklausė.

Iš esmės savivaldybių darbą vertinčiau prastai arba net labai prastai, bet šie išoriniai veiksniai pasitarnavo merams, valdžiai bendrąja prasme. Visgi situacija po ketverių metų gali pasikeisti. Nėra garantijos, kad ekonomika ir toliau taip puikiai vystysi. Be to, sakyčiau, bręsta, atsiranda šioks toks pačių rinkėjų suvokimas, bent didžiuosiuose miestuose, ką turi savivaldybės daryti: investuoti į aplinką, švietimo prieinamumą, žaliąsias erdves. Šiuos tikslus šią kadenciją nebūtinai lengva bus išpildyti, ypač jeigu ekonomika šiek tiek sušlubuos.

– Ar tai reiškia, kad dabartinė valdžia ne tik Vilniuje, bet ir kituose didžiuosiuose miestuose truputėlį piktnaudžiauja vardindami savo pasiekimus?

– Tai tik ledkalnio viršūnė. Aš manau, kad patys savivaldybės atstovai komunikuoja visiškai ne tuos dalykus, kuriuos turi komunikuoti. Piešia kažkokias labai tolimas vizijas arba giriasi tais dalykais, kurie nuo jų veiklos nepriklausė.

Pavyzdžiui, Kaune Visvaldas Matijošaitis ir visuomeninis komitetas „Vieningas Kaunas“ tokios sėkmės sulaukė ir todėl, kad šios savivaldybės ekonomika jau buvo pradėjusi kilti dar iki jiems ateinant. Jiems pavyko užšokti ant tos kilimo bangos. Tiesa, reikia pripažinti, kad per šią kadenciją Kauno valdžia daug investavo į miesto infrastruktūrą.

Vilniuje taip pat pokyčiai vyksta, tiesa, šiek tiek lėčiau. Pavyzdžiui, gana sparčiai buvo užbaigtas plaukimo baseinas. Iki tol buvo net juokinga, kad sostinėje nebuvo nė vieno olimpinius standartus atitinkančio plaukimo baseino. Aišku, nacionalinio stadiono vis dar neturime. Mokyklų stadionai yra visiškai apleisti. Pats dalyvauju privačioje iniciatyvoje ir matau, kad šioje srityje Vilniaus miesto savivaldybės indėlis yra labai mažas.

– Savivaldybių biudžeto didžiąją dalį sudaro valstybės asignavimai. Iš kokių šaltinių lėšų gali pritraukti pati savivaldybė?

– Iš nekilnojamojo turto mokesčio, nuomos, pardavimo iš įvairių įmokų, gali pritraukti Europos sąjungos lėšas. Bet nematau didelio suinteresuotumo. Tų šaltinių tikrai yra ir aišku, būtų džiugu, kad jų būtų vis daugiau naudojama, nes tai didintų vietos valdžios savarankiškumą ir tam tikrą ir konkurenciją.

– Kaune įkurta laisvoji ekonominė zona, kurioje investuotojams siūlomi žemės sklypai su parengta infrastruktūra nekilnojamojo turto vystymui, nuomojami sandėliavimo plotai, taikomos mokesčių lengvatos. Vilniuje panašios zonos nėra.

– Vilniui iš tiesų gali kilti ilgainiui tam tikrų iššūkių, konkuruojant su kitais miestais pramonės pritraukimo srityje tiek dėl laisvosios ekonominės zonos neturėjimo, tiek dėl paties miesto planavimo klaidų. Vilniuje beveik visa žemė yra privatizuota, netgi įskaitant ir rajoną. Ir ne tik kad nebėra vietos kažkokiems didesniems objektams, bet nebėra vietos ir viešajai infrastruktūrai viešai. Nebent savivaldybė išpirktų žemę iš privačių asmenų, kas yra labai brangu Vilniuje. Dėl visų šių veiksnių automatiškai konkurencinis pranašumas dingsta.

Vilnius turi labai gerą išplanavimą. Jis likęs nuo sovietmečio. Yra didelės gatvės: Narbuto, Savanorių prospektas, Geležinio vilko, Ukmergės gatvės. Tai – autostrados ir tokiame mieste transporto kamščių net negali būti. Tačiau jie yra dėl to, kad miesto planavimas absurdiškas.

Situacija Vilniuje dabar labai primena Bukareštą, Atėnus – abu baisūs miestai.

Pavyzdžiui, dabartinė Vilniaus miesto valdžia nusprendė Ukmergės plentą paversti, kaip aš vadinu, Gedimino prospektu. Akivaizdu, kad ten bus dar didesni transporto kamščiai ir tiems planuotojams reikėtų atkreipti dėmesį, kad šalia tokios gatvės yra gyvenamųjų namų. Nuo tokių gatvių gyvenamiesiems namams nuo triukšmo saugančius atitvarus stato. O mes tiesiame dviračių takus, įrengiame suoliukus. Kodėl tai daroma? Nes nėra žemės, kur būtų galima statyti naujus pastatus.

– Tačiau, kuomet miestui vadovavo Artūras Zuokas, buvo pritrauktas į Vilnių stambus investuotojas – „Ikea“, ir tam atsirado ir žemės, ir infrastruktūra sutvarkyta ir darbo vietos sukurtos, ir mokesčių daugiau surenkama. Tai tarsi rodytų, kad norint tos vietos galima surasti?

– „Ikea“ – geras pavyzdys. Ji pakankamai geroje vietoje ir miesto infrastruktūros negadina. Bet noriu pabrėžti, savivaldybės prioritetas neturi būti investicijų pritraukimas, nes tai pirmiausia yra privataus sektoriaus ir centrinės valdžios uždavinys. Yra už tai atsakingos įmonės, kaip „Investuok Lietuvoje“.

Savivalda turėtų rūpintis tų sąlygų sudarymu, miesto planavimu, kad pritrauktume tą investuotoją. Reikia ieškoti būdų, kaip pasiekti, kad neturėtume transporto kamščių, plėsti vaikų darželių, mokyklų skaičių, užtikrinti patogų susisiekimą mieste, gerinti viešojo transporto paslaugas, išlaikyti patrauklią prieinamo būsto pasiūlą, išspręsti automobilių parkavimo vietų trūkumą. Trumpai tariant – kelti bendrą gyvenimo lygį.

Tačiau gerovės kūrimas lieka antrame, trečiame plane arba visai tokiais dalykais nesirūpinama. Situacija Vilniuje dabar labai primena Bukareštą, Atėnus – abu baisūs miestai. Iš dalies ir Dublinas, kuris turėjo milžiniškus kamščius. Tai kainuoja didelius pinigus.

Atgaivino viltį, kad galima gyventi ir Akmenėje. Tai šiandien galima visus plakatus iš Kauno pervežti ten.

Kitas pavyzdys – Perkūnkiemis, kur daug investicijų pritraukė, daug pristatė namų, bet darželio ar mokyklos šalai nėra, vietų automobiliams nėra – nieko nėra. Naujų mokyklų mieste nėra, nes nėra, kur jas statyti. Dėl to ir toliau gyvensime brangiai, dusime kamščiuose ir nekokybiškai.

– Ar tai reiškia, kad naujų mokyklų ir darželių Vilniuje nebebus?

– Nebus.

– Tokiu atveju tiek R. Šimašius, tiek A. Zuokas, įtraukę šiuos pažadus į rinkimines programas, meluoja?

– Bus priestatai. Bus privačios mokyklos.

– Kalbant apie mažesnius Lietuvos rajonus, Akmenę tris kadencijas iš eilės valdo socialdemokratas Vitalijus Mitrofanovas ir jis šiuose rinkimuose vėl perrinktas meru pirmajame ture. Tai rodo gyventojų pasitikėjimą šiuo politiku ir jo gebėjimą kokybiškai valdyti miestą?

– Akmenė yra viena iš sėkmės istorijų. Matome tiek atėjusias investicijas, tiek ateinančias. Atgaivino viltį, kad galima gyventi ir Akmenėje. Tai šiandien galima visus plakatus iš Kauno pervežti ten.

Tai, kad meras perrenkamas ne vienai kadencijai nėra blogai. Demokratija nėra turėjimas koalicinės valdžios. Demokratija – tai yra galimybė pakeisti valdžią, jeigu ji labai nepatinka arba pradeda nepatikti. Kol yra laisvi rinkimai, negalima pykti dėl tokių dalykų.

Blogai, kad rinkimai į savivaldybes vyksta pavasarį. Jie turi būti rudenį, nes kai žiemą kelius išasfaltuoja, pavasarį jie – jau duobėti.

Kitų šalių patirtis, atlikti tyrimai rodo, kad kai sudaroma koalicinė valdžia, ji yra mažiau efektyvi, negu kad yra vienvaldė. Tariantis ilgėja procesai, kitą kartą apskritai jokie sprendimai nėra priimami. Labiau išsivysčiusioms demokratijoms, labiau išsivysčiusiems regionams koalicijos palaiko stabilumą, bet besivystantiems, ypatingai mūsų regionams, tai nėra geriausia valdžios forma, nesuteikia tokio proveržio. Aišku, po to kyla iššūkis, kaip palaikyti tą demokratiškumą, nes tas proveržis dažnai būna trumpalaikis, vėliau vistiek dažniausiai numigruoja į valdžios uzurpavimą ir šaknų įleidimą, konkurencijos nebuvimą, sudaro sąlygas atsirasti korupcijai. Korupcija ir konkurencijos nebuvimas tiek privačiam, tiek viešajam sektoriui duoda labai prastą rezultatą.

– Komentuodamas rinkimų rezultatus šiame rajone partijos lyderis Valdemaras Tomaševskis pabrėžė, kad jų partija yra skaidriausia, o Vilniaus apskritis yra beveik pusė Lietuvos ekonomikos, čia sukuriama beveik 42 proc. Lietuvos BVP. Vilniaus rajoną taip pat valdo ilgametė merė, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovė Marija Rekst, taip pat perrinkta dar vienai kadencijai. Galima teigti, kad tokie aukšti rajono ekonominiai rezultatai yra merės nuopelnas?

– Pats rajonas pagal ekonominius rodiklius iš tiesų yra vienas geriausiai atrodančių Lietuvoje, bet sakyčiau, kad pastaraisiais metais praranda savo pozicijas Kauno rajonui. Bet labai sunku vertinti, nes didesnė dalis Vilniaus rajono gyventojų dirba Vilniuje. Skeptiškai šiek tiek vertinu rajonus, kurie supa didžiuosius miestus. Labai sudėtinga vertinti jų tiesioginį indėlį. Galbūt to turimo potencialo Vilniaus rajonas galėtų daugiau išnaudoti. Vilnius turi daugiau iššūkių su miesto planavimu, su vietų trūkumu investicijoms. Šiuo atveju Vilniaus rajonas tokių iššūkių turi mažiau, todėl galėtų parodyti didesnį proveržį.

– Sprendžiant darbo jėgos trūkumo klausimą, gali savivaldybė savarankiškai ką nors nuveikti ar ne?

– Gali netiesiogiai. Visų pirma gerinant infrastruktūrą, gyvenimo kokybę sukuriamos didesnės galimybės prisivilioti imigrantus arba išvažiavusius lietuvius. Taip pat statybų leidimų išdavimas, didelė būsto pasiūlą, būsto įperkamumas. Vilnių šiuo atveju į reikėtų pagirti už tai,palaiko stabilų būsto kainų lygį, lanksčiai keičia žemės paskirtį pagal poreikius. Tiesa, pastatai išdygsta ne ten, kur turėtų.

– Kiek savivaldybių tarybų rezultatams turi įtakos seniūnijų ir bendruomenių vaidmuo?

– Gyventojų kontaktas su valdžia yra labai menkas. Todėl vis dar renkame į savivaldybes labiau tokius atpirkimo ožius, o ne savo atstovus. Arba žvaigždes – geras pavyzdys čia yra Viktoras Uspaskichas. Jis gana pasyvus buvo, su Vilniumi kaip ir nieko daug bendro neturėjo, nes jo tėvonija – Kėdainiai, bet tapo fenomenu, kai mero rinkimuose užėmė trečiąją vietą. Tai parodo lietuvių santykį su valdžia, su išrinktais tarybos nariais. Daugelis net nesusieja, kad politikai, kuriuos renka, kad gali atstovauti jų interesus.

Mums reikėtų didinti bendruomeniškumą. Bendruomenės turi vystytis, diskutuoti, išsipykti ir nuspręsti, ką jų rajone reikėtų daryti: ar nori parko, ar išasfaltuoti kelią, kas dažniausiai daroma. Tai, nukrypstant nuo temos, sakyčiau, blogai, kad rinkimai į savivaldybes vyksta pavasarį. Jie turi būti rudenį, nes kai žiemą kelius išasfaltuoja, pavasarį jie – jau duobėti.

O sąlygos kurtis bendrijoms Lietuvoje šiuo metu yra labai prastos. Norint vien sukurti bendriją, kad galėtum pakeisti namą administruojančią bendrovę, labai didelis uždavinys. Reikia sukviesti visus bendrijos gyventojus, turi būti kvorumas, turi už sprendimą nubalsuoti, reikia ir teisininkų ir taip toliau. Tai – sudėtingas procesas.

Seniūnijos taip pat nėra aktyvios. Bent man, pavyzdžiui, neteko savo seniūno sutikti. Ta sistema turėtų būti pakeista. Turėtų daugiau iniciatyvos ateiti iš pačių bendruomenių. Seniūnas turi būti renkamas kaip atstovas iš apačios. Tam yra galimybės, yra elektroninės sistemos, programėlės. Dabar žmonės ne tik kad seniūno nepažįsta, bet ir savo kaimynų. Tai padarę mes galėtume prisivyti Šveicariją per kokius dešimt metų, kas būtų milžiniškas šuolis.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika