Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Žydrasis krantas – ne tik vasaros atostogoms 

2018 lapkričio 29 d. 17:00
Vilfranšo uostas nuo Mont Boron kalno./
Vilfranšo uostas nuo Mont Boron kalno./
Akvilės Ben Haim nuotrauka

Prancūzijos pietuose išsidriekęs Žydrasis Krantas – vienas populiariausių ir prabangiausių Europos poilsio vietų. Žavūs pajūrio miestukai, maudynės Viduržemio jūroje, pasaulyje pripažinta prancūziška virtuvė bei vynas kasmet į Prancūzijos Rivjerą sutraukia milijonus turistų iš viso pasaulio: poilsis čia daugeliui atrodo kaip tobulų atostogų etalonas.

Žydrasis Krantas kaip atostogų vieta išpopuliarėjo XIX amžiuje, kai iki Nicos buvo nutiestas geležinkelis, Pietų Prancūziją sujungęs su daugeliu Europos miestų. Anais laikais čia daugiausia atostogavo Senojo žemyno aristokratai, bohemos ir karališkųjų šeimų atstovai. Pati Anglijos karalienė Viktorija Prancūzijos Rivjeroje buvo dažna viešnia.

Tiesa, daugiausia poilsiautojų atvykdavo žiemą – juos čia viliojo švelnesnis nei žemyninėje Europoje Viduržemio jūros klimatas. Tik po Pirmojo pasaulinio karo Žydrasis Krantas tapo vasaros atostogų kryptimi. Prie to daugiausia prisidėjo amerikiečių turistai ir prancūzų mados ikona Coco Chanel, kuri 1923 metų vasarą per kruizą po Viduržemio jūrą gerokai paskrudo saulėje ir bronzinį įdegį pavertė madingu.

Šiandien Prancūzijos Rivjerą yra pamėgę tiek viso pasaulio turtuoliai, tiek Holivudo žvaigždės, tiek ir paprasti mirtingieji. Nors kai kur apgyvendinimo ar restoranų kainos šokiruoja, Žydrajame Krante galima rasti ir įkandamų pramogų, o jūra ir saulė juk irgi nieko nekainuoja.

Tiesioginiai skrydžiai – ir iš Vilniaus

Didžiausias Žydrojo Kranto miestas – 350 tūkst. gyventojų turinti Nica. Būtent čia pirmiausia atvyksta dauguma turistų, mat Nicoje įsikūręs tarptautinis oro uostas, o tiesioginiai skrydžiai jungia su daugeliu Europos ir pasaulio miestų.

Iš Vilniaus į Nicą prieš kelerius metus tiesioginius skrydžius pradėjo vykdyti „WizzAir“ bendrovė, tačiau neseniai paaiškėjo, kad žiemos sezonu jų atsisakyta. Norintiems vykti tiesiogiai teks palaukti pavasario arba skristi per kitus Europos miestus – Frankfurtą ar Rygą.

Nica yra lengviausiai pasiekiamas kurortas, tačiau Žydrasis Krantas yra nusėtas dar kelių dešimčių didesnių ir mažesnių miestelių. Kur apsistoti – didelio skirtumo nėra, mat visame regione veikia puikiai sutvarkytas viešojo transporto tinklas. Vienkartinis autobuso bilietas tarp miestų kainuoja vos 1,5 euro – už tokią sumą pasieksite ir žymiuosius Kanus, Antibus, Monaką, ir mažesnius pajūrio miestelius. Ilgesniems maršrutams galima rinktis traukinius arba nuomotis automobilį.

Itališka dvasia ir kareiviai

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Prancūzijos Rivjera sužavi iš pirmo žvilgsnio. Dar leidžiantis Nicos oro uoste galima stebėti žydras Viduržemio jūros bangas ir paplūdimį nusėjusius spalvotus skėčius. Kilimo takai sukonstruoti tiesiai ant vandens – kalnuotoje vietovėje rasti vietą didelio oro uosto statybai nebuvo paprasta.

Nuo oro uosto apie 7 km įsikūrusi Nica nėra visai tipinis Prancūzijos miestas. Čia labai jaučiama itališka įtaka – Nica daugelį metų priklausė Savojos grafystei, kuri vėliau tapo Italijos dalimi. Kaimynę šalį primena tiek architektūra, tiek daugybė itališkų restoranų ir picerijų, tiek ir nuolat aplinkui čiauškantys italų turistai. Net ir žymusis Italijos suvienytojas Giuseppe Garibaldi yra gimęs būtent Nicoje – paminklas stovi jo vardu pavadintoje miesto centro aikštėje.

Nors Nicoje apgyvendinimo ar restoranų kainos šokiruoja, Žydrajame Krante galima rasti ir įkandamų pramogų, o jūra juk nieko nekainuoja.

Siauros Nicos senamiesčio gatvelės, lauko kavinukės, gelsvi ir rausvi senamiesčio namai ir žalsvos langinės atrodo tarsi iš atviruko. Todėl pirmą kartą išvydus automatais ginkluotus kareivius, vaikštinėjančius tarp atsipalaidavusių turistų ir taip lyg trikdančius kurorto idilę, pasirodė keista. Kaip žinome, prieš keletą metų Nicoje buvo įvykdytas teroro išpuolis – dabar saugumas sustiprintas ne tik čia, bet ir visoje Prancūzijoje. Vis dėlto, be tų patruliuojančių kareivių, daugiau neįprastų dalykų neteko pamatyti.

Nuo Pilies kalno

Pažintį su Nica geriausia pradėti užlipus į Pilies kalną – iš čia puikiai atsiveria visas miestas. Vienoje pusėje – rusvi senamiesčio stogai ir Viduržemio jūros pakrante nutiesta Anglų promenada, kitoje – Nicos uostas. Tiesa, pačios pilies ant Pilies kalno jau senokai nėra: karinė tvirtovė šioje vietoje stovėjo XI-XVIII amžiuje.

Šiandien Pilies kalnas yra mėgstama miestiečių ir turistų vieta: viršuje žaliuojančiame parke įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, vieni sportuoja, užsiima joga, o kiti tiesiog grožisi Nicos panorama. Kalno papėdėje – man didelį įspūdį palikusios senovinės Nicos kapinės. Įkurtos XVIII amžiuje, jos saugo apie 3 tūkst. iškiliausių Nicos žmonių palaikus, o kapus puošia įspūdingi antkapiai.

Žydrasis krantas – ne tik vasaros atostogoms

Nusileidus nuo kalno – labirintą primenantis Nicos senamiestis. Siauras gatveles ir tarp jų įsispraudusias aikštes geriausia tyrinėti pėstute. Vienas žymiausių objektų čia – barokinė Nicos katedra, statyta XVII amžiuje. Gyvenimas vyksta aplink Cours Saleya aikštę: dienomis čia šurmuliuoja turgus, o vakarais veikia daugybė barų ir restoranų. Maisto kainos Nicoje didokos, tačiau jūrų gėrybės kainuoja visai padoriai. Štai didelis puodas midijų su keptomis bulvytėmis atsiėjo 16 eurų – porcijos tikrai pakako dviem žmonėms.

Veiklos apstu ištisus metus

Dauguma turistų į Nicą atvyksta mėgautis ne tik senamiesčiu, bet ir pačia pakrante bei šiltomis Viduržemio jūros bangomis. Nicos paplūdimys akmenuotas, todėl norintiems čia leisti laiką geriausia nuomotis gultus arba atsinešti specialų kilimėlį. Šiltuoju metų laiku miesto paplūdimiai yra kiek perpildyti – ramybės verta paieškoti atokiau nuo centro.

Vasarą Žydrajame Krante kepina 30 laipsnių karštis, tad daugelis poilsiautojų laiką leidžia prie jūros. Tačiau Nica išsiskiria tuo, kad veiklos čia galima rasti ištisus metus – penktas pagal dydį Prancūzijos miestas didžiuojasi turtingu kultūriniu gyvenimu. Nicoje nuolat vyksta įvairūs koncertai, festivaliai, o vasario mėnesį lankytojus traukia spalvingas karnavalas.

Dėmesio verti ir miesto muziejai. Juos aplankyti galima įsigijus 24 val. arba savaitę galiojančius lankytojo bilietus, atitinkamai kainuojančius 10 arba 20 eurų. XX amžiuje Nicą buvo pamėgę Prancūzijos ir visos Europos menininkai. Čia gyveno ir kūrė vienas žymiausių Prancūzijos dailininkų Henri Matisse'as – jo vardo muziejus įsikūręs šalia Cimiez vienuolyno.

Žavusis Vilfranšas

Susipažinus su Nica, verta patyrinėti ir kitus Prancūzijos Rivjeros miestelius. Maždaug už 5 kilometrų į rytus – autentiškas ir žavus Vilfranšas (Villefranche-sur-Mer), nuo seno buvęs svarbus Viduržemio jūros uostas. Jį pasiekti iš Nicos galima miesto autobusu, bet pasirinkus eiti pėstute, pakeliui dar verta pakilti į kelių šimtų metrų aukščio Mont Boron kalną.

Spygliuočiais ir laukiniais alyvmedžiais apaugęs kalnas suteikia dar vieną puikią progą pažvelgti į Žydrąjį Krantą iš viršaus. Vienoje pusėje matyti Nicos panorama, o leidžiantis į kitą pusę galima stebėti atsiveriantį Vilfranšo uostą ir senamiestį. Visas žygis trunka apie dvi valandas, tačiau mėgstantiems vaikščioti tikrai yra lengvai įveikiamas.

Vilfranšo senamiestis išsidėstęs nuokalnėje. Laipiojant stačiais senamiesčio laiptukais galima aplankyti keletą barokinių bažnyčių, užsukti į parduotuvėles ir prisėsti lauko kavinėse. Bene įdomiausias objektas senamiestyje – Rue Obscure (Tamsioji gatvė). Paslaptinga, dengta gatvė XIII amžiuje nutiesta dėl karinių tikslų, vėliau naudota kaip vyno rūsys, o šiandien – tiesiog atgaiva ir įdomus atradimas spalvingame senamiestyje.

Miestelio pakrantėje stūkso XVI amžiuje statyta citadelė, dabar čia yra miesto rotušė ir muziejus. Paėjus palei citadelės sieną nutiestu keliuku galima pasiekti senąjį miesto uostą, statytą dar XVII amžiuje. Vilfranšo uostas – vienas giliausių visame Viduržemio jūros regione, tad čia užsuka ir didžiuliai kruiziniai laivai.

Romantiška panorama traukė menininkus

Kiek toliau nuo pajūrio, apie 20 km nuo Nicos, įsikūręs Saint Paul de Vence – nedidelis viduramžių miestelis, lengvai pasiekiamas autobusu. Ši vietovė, labiausiai garsėjanti modernaus ir šiuolaikinio meno muziejais bei galerijomis, ir seniau buvo mėgstama menininkų susibūrimo vieta.

Viduramžių sienomis apjuostas miestelis stūkso ant nedidelės kalvos – nuo čia atsiveria nuostabūs aplinkinių kalnų ir žaliuojančių vynuogynų vaizdai. Galbūt romantiška panorama į Saint Paul de Vance ir traukdavo įkvėpimo ieškančius dailininkus bei rašytojus. Miestelyje ypač garsus 1920 metais atidarytas ir iki šiol veikiantis viešbutis „La Colombe d‘Or“ – jame dažnai apsistodavo Henri Matisse'as, Pablo Picasso, Jeanas-Paulis Sartre'as ir kitos garsenybės.

Žiemos sezonu tiesioginių skrydžių iš Vilniaus atsisakyta, tad reikėtų palaukti pavasario arba skristi per Frankfurtą ar Rygą.

Miestelio senose kapinėse – kaip ir Nicoje – čia galima rasti meno paminklus primenančių antkapių. Vienas žymiausių čia palaidotų žmonių – kelis dešimtmečius Saint Paul de Vence gyvenęs dailininkas Marcas Chagallas.

Kanai – prabangus kurortas

Daugiau nei 70 tūkst. gyventojų turintys Kanai labiausiai garsėja kiekvieną gegužę čia vykstančiu ir pasaulines žvaigždes sutraukiančiu kino festivaliu ir jį primenančia žymių aktorių bei režisierių rankų atspaudų šlovės alėja.

Kanai yra ir vienas prašmatniausių Žydrojo Kranto kurortų. Čia mėgsta atostogauti ne tik Holivudo žvaigždės, bet ir viso pasaulio turtuoliai: apžiūrinėti gatvėje sustatytus prabangius Saudo Arabijos princų automobilius yra net tam tikra turistinė pramoga.

Skirtingai nei Nicoje, Kanuose paplūdimys yra smėlėtas, tad laiką leisti čia maloniau, tačiau ir žmonių netrūksta. Ramesniam poilsiui puikiai tinka netoli Kanų krantų plūduriuojančios salelės – Šv. Honorato arba Šv. Margaritos.

Išgarsino žmogus geležine kauke

Atplaukus į Šv. Margaritos salą pirmiausia pasitinka nedidelė prieplauka, keletas vasarnamių ir pušų bei eukaliptų giraitės, sukuriančios labai malonų pavėsį pasivaikščioti. Vis dėlto žymiausias salos objektas – XVII amžiuje statytas fortas, kuriame keletą šimtmečių veikė kalėjimas.

Šį kalėjimą labiausiai išgarsino paslaptingas kalinys, kurio veidą, sakoma, dengė geležinė kaukė. Viena legendų pasakoja, kad žmogus geležine kauke buvo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV brolis, kurį čia uždarė būsimasis karalius nenorėdamas konkuruoti dėl sosto. Iš tiesų kalinio tapatybė niekada nebuvo atskleista, tačiau davė peno rašytojų ir filmų kūrėjų fantazijai.

Forte galima apžiūrėti ne tik kelis šimtus metų veikusio kalėjimo patalpas, bet ir jūrų muziejų, pamatyti įvairiausių iš sudužusių laivų ištrauktų lobių. Forto teritorijoje taip pat stovi koplytėlė ir labai vaizdingi senoviniai kariuomenės barakai – šiandien čia įvairioms reikmėms nuomojami kambariai.

Šv. Margaritos saloje galima rasti ir keletą nedidelių ir beveik privačių paplūdimių, kur verta pailsėti. Tik svarbu nepavėluoti į paskutinį keltą, plaukiantį atgal į Kanus – kitaip ir liksite nakvoti pušų bei eukaliptų giraitėje.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"