Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Stambulas: malda prie Azijos vartų 

2018 lapkričio 22 d. 17:20
Paskui šeimininką. /
Paskui šeimininką. /
Mindaugo Kluso (LŽ) nuotrauka

Bizantionas. Augusta Antonina. Naujoji Roma. Konstantinopolis. Asitanė. Stambulas... Su moterimis ir vyrais, „bayais“ ir „bayanomis“, stoviu prie šviesoforo Atatiurko bulvare. Ir tai, kas iki šiol buvo abstrakcija – Vakarų ir Rytų sankryža – pamažu įsikūnija, smelkia kiaurai, svaigina.

Kaip iš to chaoso priešais akis ir už jų – tavo galvoje – reikės ištraukti siužetą, liniją, suteikti miestui pasakojimą? Kiekvienas akimirksnis čia – įspūdis, kiekvienas žodis – paslaptis, kiekvienas žingsnis – neišdildomas prisiminimas.

Tau buvo padovanota kelionė per kultūros centrus, garsiausių virtuvės meistrų restoranus, turgavietes, gatves. Per erdvę ir laiką. Ir visai nesvarbu, kad kelionės sumanytojo pavadinimas truputį dvelkia instituciniu nuoboduliu – Europos Sąjungos (ES) delegacija Turkijoje. Žurnalistų grupei iš dešimties Europos šalių Turkijoje praleistos dienos tapo pasivaikščiojimu virš kasdienybės.

Su Stambulu turėjau nesuvestų sąskaitų. Po kelionės 2012 metais, kai apsukome visą vakarinę Anatoliją, kelionės įspūdžiai taip ir liko neužrašyti. O jų būta tiek ir tokių, kad grįžę namo ir pirmą naktį išbudinti kaimynų muzikos su žmona prisipažinome ką tik abu sapnavę azaną – salatą – muedziną. Tokie dalykai turi būti užrašyti. Likti skolingu šaliai, kuri tave taip apdalijo – nevalia.

Sapnai – rimtas reikalas

Viešbutis „Marmara Pera“, Tepebašo rajonas, Bejohlu. Gaunu prirūkytą kambarį 15 aukšte. Vaizdas pro langą įspūdingas, tačiau mažesnės vertės – matyti ne istorinis pusiasalis, o neistorinis suplotų stogų knibždėlynas. Lyg suragėjęs kiautas, dengiantis visus žemės paviršiaus nelygumus. Vaizdu nesiskundžiu – iš toli galiu stebėti artėjančias orų permainas.

„Pera“ graikiškai reiškia „kitas“. Osmanų laikais taip vadintas rajonas į šiaurę nuo Aukso Rago įlankos. Didžiausią jo gyventojų dalį tada ir sudarė graikai. Dabar tai – Bejohlu.

Kaimynystėje, paaiškėjo, stovi „Pera Palace“ viešbutis. 1985 metais jame Josifas Brodskis paskutinę viešnagės naktį susapnavo katę, užspeistą trijų žiurkių. Tokį siužetą, tvirtino, sunešė dulkino, sudėvėto Stambulo įspūdžiai. Gerai įsivaizduoju, ką poetas matė, tačiau dabar miestas gerokai kitoks.

O nesveikai lakios vaizduotės rašytoja Agatha Christie tame pačiame „Pera Palace“ sukurpė bene garsiausią savo romaną dar garsesnei ekranizacijai „Žmogžudystė Rytų eksprese“.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Sapnai, vizijos, kaip minėjau, turi būti užrašomi. Bent jau šiuose plotuose jie – rimtas reikalas. IV amžiuje Romos imperijos valdovas Konstantinas naktį danguje prieš mūšį išvydo kryžių. „Su šiuo nugalėsi“, – jam buvo paaiškinta ir netrukus imperatorius Bizantiono vietoje įkūrė imperijos sostinę, Naująją Romą. Pradėjo Bizantiją.

Stambulas: malda prie Azijos vartų

Ejupas. Padirbėti keltuvu

Prieš kelionę skaitinėdamas Orhano Pamuko eseistinį romaną „Stambulas“ užsimaniau jo pabaigą susieti su savo kelione. Knygos herojus paskutiniuose skyriuose garlaiviu plaukia į Ejupo rajoną pietiniame Aukso Rago įlankos krante.

Per kelionę 2012-aisiais ši Stambulo dalis liko visai neįžengta. Tad šįkart ėmiausi korekcijų. Deja, sekmadienį garlaiviai neplaukė. Restorano „Mavi Melek“ barmenas pasiūlė važiuoti autobusu, tuo pačiu pažadėjęs vieną gražiausių miesto panoramų.

Nemelavo, kraštovaizdis atsivėrė kaip reikiant. Kartu sužinojau atsidūręs vienoje švenčiausių musulmoniškojo pasaulio vietų. Mat čia buvo palaidotas pranašo Mahometo bendražygis Ayoubas al-Ansaris, kritęs per Konstantinopolio apgultį prieš trylika amžių. Greta jo kapo iškilo mečetė. Krito ir ji, po kurio laiko buvo pastatyta nauja, dabartinė.

Tai populiari pasivaikščiojimų vieta. Joje laiko pareiga apsilankyti berniukai prieš apipjaustymo ceremoniją. Jaučiausi išaugęs jų amžių, kad užsiimčiau panašiais niekais. Todėl visą dėmesį skyriau tikro „grieko“ vertai Ejupo įžymybei – prancūzų rašytojo Pierre‘o Loti vardu pavadintam poilsio parkui ir lyno keltuvui.

Planavau juo pakilti į kalną. Tačiau Rytuose savo tikslo niekada nepasieksi iškart. Būtinai teks nuklysti, gaišti. Taip atsitiko ir šįsyk. Gerokai paprakaitavęs keltuvą radau. Tiesa, – kalno viršuje, ne apačioje. Kitaip tariant, keltuvo darbą atlikau pats. Ir nemokamai.

Antrą kartą Aziją aplankiau metro tuneliu, iškastu po Bosforu: naujoji linija yra 13,6 km ilgio, po jūra traukinys įveikia 1,4 kilometro.

Aklųjų žemėje

Nesilankiusieji Stambule per visas tas nuolat kartojamas tiesas gali susidaryti klaidingą nuomonę, esą Bosforo sąsiauris dalija miestą į vakarinę, europietiškąją, ir rytinę, azijietiškąją, dalį. Ne visai taip.

Jei atskaitos tašku pasirinksime Galatos tiltą, iš esmės Stambulas yra išsidėstęs trijuose krantuose. Dėl rytinio viskas aišku, o štai vakaruose miestą pusiau dalija Aukso Rago įlanka. Viename jos krante driekiasi Bejohlu rajonas, o pietiniame yra vadinamasis istorinis pusiasalis su Topkapi rūmais, Sofijos soboru, Mėlynąja mečete, Konstantino kolona, hipodromu, Kapaličaršo turgumi ir t.t., ir t.t. Faticho rajone visą šį turtą užveržia milžiniška gynybinė siena.

Miestą VII amžiuje pr. Kr. istoriniame pusiasalyje įkūrė beveik mitinis valdovas Bizas iš Megaros, kur prie Atėnų. Pavadino jį Bizantionu. Turėdamas tam tikrų sumetimų, laikraščiai nerašė – kokių, bet spėju – dėl sapno, jis nukako pas Delfų orakulą. Tas paaiškino, kad Bizui lemta įkurti miestą „priešais aklųjų žemę“.

Tais laikais didesnių gyvenviečių būta tik azijinėje dabartinio Stambulo pusėje: Chrisopolis, Chalkedonas (dabar – Iskiudaras ir Kadikėjus). Bizas su palyda išsilaipino priešingame krante, pusiasalyje. Jame tada spietėsi trakų žvejų kaimeliai. Išsilaipino ir iškart įvertino pasakišką kraštovaizdžio gražumą. Nusistebėjo tada Bizas, kodėl anksčiau žmonės į jį neatkreipė dėmesio. Ko gero, buvo akli...

Soboras dieviškajai išminčiai

Į autobusą susodinti žurnalistai iš dešimties Europos šalių siauromis Emineniu gatvelėmis artėjo prie Sofijos soboro. Eismo sangrūdose ir posūkiuose autobusas strigo, stabčiojo. Pamenu kolegos iš Slovakijos žodžius: „O jie dar norėjo čia rengti olimpines žaidynes...“

Sekant Pirmosios Romos pavyzdžiu naujoji Konstantino sostinė buvo statoma ant septynių kalvų. Jų viršūnes žymėjo religiniai pastatai. Į pirmąją ryčiausią pusiasalio kalvą užsikabarojo sultonų dvaras Seralis (Topkapi), Sofijos soboras ir Mėlynoji mečetė (Sultanahmet Camii).

Medinė „Hagia Sophia“ (Šventoji išmintis) Konstantino nurodymu buvo pastatyta 325 metais pagoniškos šventyklos vietoje. Jos kupolas – 32 m skersmens – ilgus amžius buvo neprilygstamas architektūros ir inžinerijos šedevras.

Galima tik spėlioti, kokį įspūdį pastatas darė iš Bizantijos paribio atklydusiam (gal teisingiau sakyti – pakviestam) žmogeliui: matai, vis dėlto jis egzistuoja, tas rojus žemėje... Dabartinė katedra su užlipdytomis langų nišomis ir XVIII amžiuje atidengtais mozaikų veidais yra išlikusi iš VI šimtmečio, iš imperatoriaus Justiniano I laikų.

1453-iaisiais, kai sultonas Mehmedas II užėmė Bizantijos sostinę, Sofijos soboras buvo paverstas mečete su minaretais. Tada erdvėje pakibo ir tie paslaptingieji sietynai. Turkijos Respublikos laikais, 1935-aisiais, čia buvo atidarytas muziejus.

Iškilios durys, pro kurias žengė imperatoriai, masyvus kupolas, mistinė prieblanda krintančių serafimų sparnais iškart apgaubia lankytoją. Krikščioniškų ir musulmoniškų simbolių hierarchija griežta: viskas savo vietose, pasukta į tą pusę, kur reikia.

Azijos dvasia nepaisydama, kad XXI amžius, – plūstelėjo į mane iš Rytų. Amžiną tau ateitį, Stambule.

Pažiba katytė Gli

Mus pasitiko pati soboro šeimininkė – juočkė katytė Gli, pasak ekskursijos vadovės Nihanos Vural, tikra įstaigos pažiba. Tik atsigręži, o ji jau kitame glėbyje, murkia. Matyt, graikiškai.

Prieš kildami į „moterų dalį“ stabtelime prie norus pildančios kolonos. Reikia ko nors užsimanyti, įkišti nykštį į ertmę ir pirštais apsukti visą ratą. Pavyko? Lauk, išsipildys, ko geidi!

Pasak Nihanos, Sofijos soboro interjerai gerai atskleidžia mozaikos meno pažangą. Aiškiausio turinio paveikslas mus palydi vestibiulyje, prie išėjimo: Marija su kūdikiu ir Konstantinas su Justinianu. Vienas globėjams dovanoja miestą tvirtovę, o kitas – Sofijos soboro modelį. Mozaika buvo sukomponuota X amžiuje, regis, atsidėkojant už rusų išvarymą iš Konstantinopolio.

Anapus sienos – Mergelės Marijos kultas

Suprantama, Sofijos soboras yra „popsas“, bene labiausiai lankomas Turkijos turizmo objektas. Tačiau pamatyti verta, bent jau kaip vieną atokesnių krikščioniškojo tikėjimo apraiškų (istorinės geografijos požiūriu).

Mūsų gidė pasiūlė užsukti į kur kas mažesnę ir mažiau lankomą graikų ortodoksų Šv. Išganytojo bažnyčią. Valdant osmanams ji, akivaizdus reikalas, virto mečete (Kariye Camii), o nuo 1948 metų veikia kaip muziejus.

Bažnyčia yra Choroje, istoriniame miesto rajone (dabar – Fatichas). „Chora“ graikiškai reiškia „anapus“, „už“. Bizantijos laikais vietovė buvo už senosios miesto sienos, iš čia ir kilo pavadinimas.

Bažnyčia garsi XIV amžiaus marmuro skulptūromis, mozaikomis, freskomis. Ir gana neįprastu dėmesiu Mergelės Marijos kultui. Skliautuose vaizduojamas jos gimimas, pirmieji žingsniai, gyvenimo scenos, tėvų ir kunigų palaiminimai. Viena mozaika atskleidžia dailidės Juozapo nuostabą: grįžęs po šešių mėnesių kontrakto jis mato Nekaltąją Mergelę nėščią.

Verta po rajoną pasivaikščioti. Aplink gausu tų spalvingųjų Stambulo medinukų. Tik kad mūsų tvarkaraštis labai glaustas – tuoj visus sodina į visiškai baltą namuką ant ratų ir veža tolyn.

Marmaray, marmaray į Aziją

Ko leistis į azijinę Stambulo pusę? Ogi siaurose Kadikėjaus gatvelėse bruzdančio turgaus, puikių restoranų ir lokantų, įvairiausio plauko parduotuvėlių. Kartelį kitą Azijos akimi žvilgtelėti į „Avrupą“. Arba tiesiog plaukti, kad plauktum. Mėgautis kas dešimt minučių kintančiomis Bosforo spalvomis. Ir oru.

Keleivinis miesto laivynas per kelerius metus gerokai atsinaujino. Modernūs keltai, regis, pagaminti iš plastiko, Bosforo vandenis skrodžia greitai, nenuobodžiai, be garo ir beveik be garso. Gidė N. Vural pasakojo, kad konservatyvesni Stambulo gyventojai tokias laivų parko permainas sutiko nepalankiai, burbėdami. Jiems atrodo, kad senas dūmijantis laivas yra neatsiejama miesto tapatybės dalis ir amputuoti jos nevalia.

Antrą kartą Aziją aplankiau metro tuneliu, iškastu po Bosforu. Naujoji linija yra 13,6 km ilgio. Po jūra traukinys įveikia 1,4 kilometro. Glumino gylis, į kurį eskalatoriai tave nuleidžia „Marmaray“ stotyje.

Išlipau Iskiudaro rajone. Pakrantėje atsidūriau tiesiai priešais Dolmabachče rūmus, aišku, tik kitoje Bosforo pusėje. Visa graži po kojomis driekėsi promenada. Ko gero, čia pirmą (paskutinį) kartą Stambule pamačiau dviratininką.

Žingsniuojant į pietus akyse tuoj ėmė didėti Mergelės bokštas, jau prieš kelis tūkstančius metų įbridęs į Bosforą už kelių šimtų grybšnių nuo kranto. Bokšto legenda gerokai didesnė už jį patį. Bet man įdomiausia, kad iš čia į vakarinį krantą permesta grandine anksčiau stabdydavo laivus – rinkliavai.

Ketvirtadienio vakaras

Lyg užkritusios sutemos būtų negana, vakarinį Stambulo dangų užkloja azanas. Šįkart muedzinas šaukia nepaprastai ilgai ir ilgesingai. Stoviu prie šviesoforo Atatiurko bulvare. Automobilių gaudesys, tramvajų skimbčiojimas, svilinamų kaštonų smarvė. Minia laukia žalio signalo. Telkiasi, didėja, stumia į gatvę.

Pėsčiųjų salelėje trūksta vietos antrai kojai. Kur metro stotis, kur „Aksaray“, kad nusigaučiau į oro uostą? Vienas mosteli – ten, mėgina sakyti kažką prancūziškai. Kitas rodo į priešingą pusę. O azanas nesiliauja, lyg sunkus kamuolys rieda per tūkstančius praeivių galvų. Balsas pjauna erdvę, tolumoje atsimuša į mečečių minaretus, miesto kalvas, įlankos šlaitus ir grįžta atgalios – nusilpęs, pasikeitęs. Beprotybė, Konstantinai, tavo beprotybė...

Ir tą akimirką perskrodžia jausmas, kad tikrai stoviu prie Azijos vartų. Jos dvasia nepaisydama, kad XXI amžius, kad automobiliai, tramvajai, modernūs namai, – plūstelėjo į mane iš Rytų. Amžiną tau ateitį, Stambule.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"