Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Prie Ventos – Latvijos Kuržemėje 

2018 rugpjūčio 23 d. 18:00
Ties Kuldyga išplatėjusi Venta. Tokį saulėtekį užfiksavo latvių fotografas Sandris Kuzmiskis.
Ties Kuldyga išplatėjusi Venta. Tokį saulėtekį užfiksavo latvių fotografas Sandris Kuzmiskis.
Ventspilio turizmo centro nuotrauka

Anksti rytą išvykus iš Vilniaus net ir per vieną dieną galima spėti pamatyti tris įdomias Latvijos vietas – Riežupės smėlio urvus, viduramžiais dvelkiantį Kuldygos miestuką ir pasivaikščioti po Ventspilio uostą.

Galima sakyti, kad nuo Žemaitijos jau paskui Ventos upę keliavome iki vietos, kur ji įsilieja į Baltijos jūrą, ir jos garbei Ventspilis pastatytas. Bet į uostamiestį iškart nereikia skubėti, pakeliui verta stabtelėti Kuldygos rajone ir palandžioti po Riežupės smėlio urvus. Jie visai kitokie nei daug kur matyti savaime gamtoje susiformavę įvairiaspalviai stalaktitų ir stalagmitų urvai. Šie – rankų darbo, be to, stulbina steriliu baltumu.

Prosenelių palikimas

Riežupė – Ventos intakas. Netoli jo esantys smėlio urvai – privati nuosavybė. Nepriklausomybės pradžioje Inese Štofregena atgavo tėvų ir senelių žemę, kurioje trys kartos čia kasė baltą kaip cukrus smėlį ir vežė jį į Rygos priemiesčio stiklo fabriką. Per daugybę metų Inesos protėviai kibirais iš urvų iškasė apie 2 km ilgio labirintą, kai kur urvai nusileidžia į 10 m gylį.

I. Štofregena savo žemėje karjero neįrengė, urvų nesuardė, o sumaniai pasinaudojo šiais žmogaus rankų darbo labirintais – pavertė juos turistiniu objektu. Tiesa, aplankyti galima ne visus 2 km, o tik 460 metrų. Kitos labirinto atšakos per siauros, per žemos vaikščioti. Nors šiaip, gidės tikinimu, urvuose saugu, smėlis gana kietas, o viršuje skliautus saugo dolomitas.

Karštą vasaros dieną po žeme maloniai gaivino 8 laipsnių šiluma. Tokia ji laikosi visus metus, todėl čia puikiai žiemoja 8 rūšių šikšnosparniai. Tuo laikotarpiu turistai neįleidžiami. Kai tik šikšnosparniai nubunda ir išskrenda, turistinis sezonas vėl atidaromas.

Stebino nevystančios, į smėlį susmaigstytos gėlės. Tokioje temperatūroje jos išsilaiko keletą mėnesių. Daugiausia jų – 8 metrų gylyje, kur įsikūrusi meilės salė – jaunavedžių mėgstama vieta. Tikima, kad čia apsilankę jaunieji įgauna antgamtinių galių, kurios neapleidžia visą gyvenimą. Gidė sumaniai pina visokias legendas ir linksmina turistus, vesdama per meilės, tikėjimo ir vilties sales. Tik su ja ir galima patekti į urvus, pavieniai turistai neįleidžiami, o bilietas kainuoja 5 eurus.

Sustingęs laikas

Pasiekus Kuldygą čia norisi pasilikti ilgėliau, nes maždaug 12 tūkst. gyventojų turintis miestas unikalus – visose senamiesčio gatvėse paliktas akmeninis grindinys, langus plastikiniais galima keisti tik iš vidaus, o į gatvės pusę tebėra senieji mediniai. Tai tikras atradimas kino studijoms. Iš viso čia jau susukta apie 30 filmų. Užtenka sustabdyti eismą ir bet kurioje gatvėje galima pasijusti kaip XIV-XV amžiuje.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

X-XIII amžiuje čia stovėjusi kuršių pilis. Nukariavę kuršius Livonijos ordino riteriai 1244 metais pasistatė savo pilį. Nors miestelyje daug senovinių pastatų, nukariautojų pilies beveik nelikę nė žymės. Ją išardę gyventojai akmenis nešė parduoti. Sakoma, kad kiekviename miesto name yra bent vienas įmūrytas pilies akmuo. Kuldygos pilies vietoje dabar įkurtas skulptūrų parkas.

Pats Kuldygos pavadinimas išlikęs tik skandinavų kronikose (čia gyvenę kuršiai savo rašto neturėjo). Apie ją sakoma, kad tai buvęs didelis, 10 ha plotą užėmęs miestas, turėjęs turtingą pilį.

Prie Ventos - Latvijos Kuržemėje

Kad mieste tarsi sustingęs praėjęs laikas, byloja ne tik akmeninis grindinys, nekeisti seni namai, bet ir 1701 metais Švedijos karaliaus Karolio XII viename name palikta skrynia. Ji tebestovi iki šių dienų. Pasakojama, kad karalius su karališkos aprangos pilna skrynia keliavo į šiuos kraštus, norėdamas sumokėti atlyginimus savo kariams už metus tarnybos per 1700-aisiais prasidėjusį karą. Tuo metu švedai kovojo su rusais. Rusijos caras Petras I tuo metu buvo apsistojęs Rygoje, o švedų karalius Karolis XII stabtelėjo Kuldygoje. Tačiau 1701 metų sausį karalių čia ilgam sulaikė prasidėjusi pūga. Dešimt dienų jis negalėjo iškelti kojos iš miesto: visi keliai buvo užpustyti. Tad visą tą laiką buvo priverstas praleisti burmistro Stefenhageno name, jam dabar daugiau kaip 300 metų. Tebestovi iš išorės neremontuotas, tik viduje perplanuotas į keletą butų. Turistams gidai pasakoja, ką karalius veikė siaučiant pūgai ir kaip čia įmūryta jo skrynia. Pasirodo, laukdamas, kol pasibaigs pūga, karalius žaidė šachmatais. Pralošęs vietos jūreiviui padovanojo jam pilną skrynią karališkų drabužių. Deja, pagal to meto įstatymus paprasti žmonės neturėjo teisės dėvėti karališkos aprangos. Tada skrynią su apdarais perpirko burmistras ir po Europą važinėjo puikuodamasis išskirtiniais drabužiais. Skrynią burmistras įsakė pritvirtinti prie namo sienos, kad jos niekas neišsineštų. Taip ji čia stovi iki šių dienų. O šachmatų partiją laimėjęs jūreivis nusipirko laivą ir laimingai plaukiojo.

Latvijos Venecija

Kuldyga pelnytai vadinama Latvijos Venecija. Per miestelį tekanti Alekšupytė šakojasi įvairiomis atšakomis. Virš jų – net 14 tiltų ir tiltelių. Latviai apskaičiavo, kad jaunikiui, norinčiam per visus tiltus pernešti nuotaką, reikėtų visos valandos. Yra tokių siaurų vandens gatvelių, skiriančių namus nuo namų, kad, regis, atsidarę langus kaimynai vienas kitam gali ir samtį paskolinti. Vasarą latviai mėgsta palakstyti šiais kanalais. Organizuojamos linksmos ekstremalios varžybos, kas greičiau nubėgs šiomis šlapiomis gatvėmis ir pralįs po visais tilteliais. Aštuonis tiltus įveikia nesunkiai, tačiau po šešiais tenka šliaužti, nes jie labai žemi.

Daug kas stebisi, kodėl nedrėgsta namai, kurių pamatai – vandenyje. Pasirodo, to meto meistrai mokėjo statyti kvėpuojančius statinius. Jei tik kuriuos dabar paremontuoja, tie ir ima drėgti – patirtis prarasta. Be to, namai, kurių pamatus vėsina Alekšupytė, turi puikius rūsius. Jų labai reikėjo pirklių miestui (1368 metais Kuldyga tapo Hanzos lygos miestu). Pro miestą tekanti Venta čia gerokai išplatėjusi, gili, tad laivais nesunku susisiekti su Baltijos jūra.

Viduramžių Kuldyga – tikras atradimas kino studijoms. Iš viso čia jau susukta apie 30 filmų.

Krioklys rekordininkas

Kuldyga labiausiai klestėjo XVI-XVII amžiuje, kurį laiką ji buvo Kuršo hercogystės sostinė, Kuršo hercogo Jakobo Ketlerio (1641–1682) rezidencija. Mieste iki šiol stovi 1633 metais statytas vokiečių miestams būdingo fachverko stiliaus namas, kuriame buvo Jakobo dvaro vaistinė. Dabar tai seniausia Latvijoje išlikusi vaistinė.

Hercogo Jakobo paliepimu Venta ties Kuldyga buvo gilinama laivybai – paraku sprogdintas dolomitas upės dugne. Tačiau nuo šių sprogdinimų pradėjo skilinėti pilies sienos, todėl darbą teko nutraukti, o iš dolomito nuolaužų atsirado platus krioklys. Hercogas Jakobas įkūrė Kuršo hercogystės prekybos laivyną su pagrindiniais uostais Ventspilyje ir Liepojoje. XVII amžiuje hercogystė turėjo 79 prekybos ir 44 karo laivus. Hercogystė 1651 metais įsigijo pirmąją koloniją – Šv. Andriejaus salą Gambijoje (Vakarų Afrika), po metų – Tobago salą Karibų jūroje. Deja, švedai netrukus nukariavo Kuršą, sunaikino laivyną, o olandai perėmė kolonijas.

Nors kuldygiečiai žinojo, kad Ventos krioklys ties jų miestu yra labai platus, tačiau nepriklausomybės pradžioje užsimanė jį dar kartą pamatuoti. Spaudoje ir žinynuose buvo nurodoma, kad jo plotis 115 metrų. Pakviesti specialistai išmatavo ir paaiškėjo, kad plotis – 249 metrai, o pavasarį, kai upė patvinsta, siekia ir 270. Krioklys, kurį latviai vadina Ventas rumba, įrašytas į Guinnesso rekordų knygą: Europoje platesnio nėra.

Pasidarė smalsu, kodėl latviai krioklį vadina Ventas rumba, nors latviškai krioklys – ūdenskritums. Pasirodo, kriokliui nuo seno prigijo senas baltų žodis rumer, reiškiantis krintančio vandens triukšmą.

Krioklio aukštis keičiasi pagal vandens upėje gausą. Kai upė nusenka, vanduo krioklyje krinta iš 2,20 m aukščio, kai patvinsta, krioklio beveik nematyti. Nors vaikščioti virš krioklio esančiais akmenimis nerekomenduojama, nes ten, kur upė krinta, gylis siekia 5–8 metrus, yra duobių iki 12 metrų, tokių drąsuolių nuolat atsiranda.

Krioklys įspūdingas pasidaro pavasarį, kai iš jūros Venta aukštyn neršti plaukia lašišos. Krioklį jos būna priverstos peršokti. Balandžio pabaigoje, kai jau laukiama pasirodant „skraidančių“ žuvų, Kuldygoje rengiama šventė. Leidžiama jas gaudyti rankomis: kas pagaus, to ir bus. Pasakojama, kad kadaise mieste gyvenęs vienas hercogas išilgai krioklio išrikiuodavo 70 krepšių, juos per dieną tekdavo keisti tris kartus – tiek lašišų prišokinėdavo. Dabar ties kriokliu (50 m į viršų, 1 km žemyn) draudžiama žvejoti lašišas.

Netoli garsiojo krioklio matyti arkinis raudonų plytų tiltas, pastatytas 1873 metais Rusijos caro lėšomis. Pagal tuometinius eismo standartus ant tilto turėjo prasilenkti dvi priešpriešiais važiuojančios karietos. Tai antras pagal ilgumą (164 m) Europoje plytų tiltas. Panašus stovi Vokietijoje ant Mozelio upės, pastatytas senovės romėnų. Latviškas – tarsi vokiškojo kopija. Akmeninių tiltų Europoje pilna, o plytų – tik du. 2008 metais tiltas restauruotas, saugant šį istorinį statinį juo važiuoti leidžiama tik lengviesiems automobiliams.

Dvi arkos, sugriautos Pirmojo pasaulinio karo metais, atstatytos iš betono, tačiau nudažytos plytų piešinio imitacija ir atrodo, tarsi ištisai būtų iš plytų. Išliko dokumentai, liudijantys, kad vietos valstiečiams tilto statybai reikėjo atvežti po vežimą kiaušinių. Jais stiprino statybines medžiagas ir šis būdas pasitvirtino.

Ventspilis, investavęs į miesto infrastruktūrą, aplinkosaugą, meno akcijas, nusikratė naftininkų miesto reputacijos ir tapo moderniu kurortu.

Nafta ir mėlynoji vėliava

Nuo Kuldygos iki Ventspilio – 56 kilometrai. Uostamiestis gražus visais metų laikais, tačiau verta vykti pirmą rugpjūčio savaitgalį, kai vyksta miesto šventė ir daugybė renginių. Vienas įspūdingesnių – tarptautinis gėlių kilimų festivalis, nuo 2000 metų rengiamas uostamiesčio krantinėje palei išplatėjusią Ventą. Šiemet tarp maždaug 30 kilimų buvo ir Lietuvos bei Rusijos floristų sukurtų darbų.

Į jūrą įtekanti Venta buvo taip pagilinta, kad čia užsukti gali ir milžiniški kruiziniai laivai. Turistai Venta plaukioja apžvalginiu laiveliu „Hercog Jakobs“. Laivas pavadintas to paties hercogo, gilinusio upę ir ties Kuldyga, vardu.

Nors Ventspilyje įsikūrusios naftos perdirbimo įmonės, miestas puikiai pritaikytas ir poilsiui. Vietos įmonės, bendradarbiaudamos su Nyderlandų aplinkosaugos ekspertais, sutvarkė uostamiestį pagal visus aplinkosaugos reikalavimus. Ventspilis tapo populiariu, ekologijos požiūriu sąmoningu kurortu. Nuolat tiriama, ar naftos perdirbimo įmonės neteršia vandens. Ventos krantinėje, kuri skirta miesto šventėms ir pasivaikščioti, galima grožėtis kitame krante prisišvartavusiais krovininiais laivais. 44 tūkst. gyventojų turintis Ventspilis išsiskiria gausybe parkų, išpuoštų akmeninėmis bei gyvų gėlių skulptūromis. Savivaldybės ir stambiųjų miesto bendrovių lėšomis kurorte pastatyta daugybė laisvalaikio objektų, atrakcionų paplūdimyje, kuris pirmasis Latvijoje 1998 metais gavo mėlynąją vėliavą ir jos nepaleidžia iki šiol.

Karvių paradas

Ventspilis, investavęs į miesto infrastruktūrą, aplinkosaugą, meno akcijas, nusikratė naftininkų miesto reputacijos ir tapo moderniu kurortu. Tai vienur, tai kitur čia akį traukia spalvingos karvių skulptūros. „Karvių paradas“ – tarptautinė akcija, pirmąkart sumanyta Ciuriche. 1998 metais šio miesto valdžios žmonės laužė galvas, kaip pritraukti turistų. Ir kilo ši dabar per pasaulio miestus keliaujanti idėja: pagaminama įvairių karvių skulptūrų, tada kviečiami menininkai, kad jas nuspalvintų. „Karvių parado“ eksponatai pristatomi ir internete, jų gali nusipirkti kiti miestai, o gautos lėšos atitenka pasaulio labdaros organizacijoms. Kitados brangiausiai viena karvė už 148 tūkst. JAV dolerių buvo parduota Dubline. 2002 metais mintis surengti „Karvių paradą“ kilo ir Ventspiliui, akcijos rėmėja tapo turtingiausia miesto įmonė „Ventspils nafta“. Tada buvo sukurtos 26 karvės. (Vieną jų nutapė ir lietuviai menininkai Marius Jonutis bei Dainius Liškevičius.) Dabar Ventspilyje stovi septynios iš tų karvių.

Norintieji keliauti toliau, Ventspilyje gali sėsti į keltą ir plaukti į Estijos Saremą arba į Švedijos Gotlando salą.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"