Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Porto Santas: gamtos takais tarp uolų, driežų ir vynuogynų 

2018 spalio 4 d. 17:00
Porto Santo paplūdimys. / 
Porto Santo paplūdimys. / 
Kristinos Stalnionytės nuotraukos

Iki Europos – tūkstantis kilometrų, iki Afrikos – penki šimtai. Portugalijai priklausanti vulkaninė Porto Santo sala, kaip ir šalia jos esanti Madeira, kadaise išniro iš jūros dugno. Žemės jėga uolienų sluoksnius vienur pastatė statmenai, kitur iškėlė gulsčius, išpjovusi lyg torto gabalus.

Žemės plutos lūžiai atveria įvairaus amžiaus ir sudėties uolienų: čia jos baltos, čia geltonos, čia raudonos, matyti žalsvų, melsvų, auksinių lopinėlių. Ant akmenų želia pūkuoti lapai, skleidžiasi žiedai.

Kone visi salos gyventojai dar naudingiausiu sveikatai laiko bioaktyvų Porto Santo smėlį su mineralų priemaišomis.

Salelėje, kurią per porą valandų galima pereiti skersai, o per pusdienį – išilgai, gyvena 5 tūkst. žmonių. Kur pažvelgsi – beveik laukinė gamta, neskaitant viduryje pastatyto oro uosto ir pakrantėse rymančių kelių viešbučių. Porto Santo gyventojai sako, kad jų tėra du – „Vila Baleira“ ir „Pestana“, nes mažųjų neskaičiuoja. Nukakti iš viešbučių iki gamtos takų nereikia net automobilio – galima pėsčiomis išeiti ir pėsčiomis sugrįžti.

Tik vienas miestas

Užlipusi ant aukščiausio keteros danties, išbaidau būrį raudonkojų alectoris rufa kurapkų, kurių pilna visoje saloje. Nė neketinau čia atsidurti, bet kelionėse dažnai taip būna – išeini vienur, o atsirandi kitur. Nėra kur skubėti, tad sėdu ant akmens paspoksoti, kaip apačioje į uolų papėdę purslais dūžta bangos. Apžiūriu po kojomis želiančias samanas, raudonas galvas į saulę keliančias gėlytes.

Čia, šiaurinėje Porto Santo dalyje, pūpso keli nudūlėję ugnikalnių krateriai ir į Atlantą leidžiasi aukšti skardžiai. Kitur sala lygesnė, o rytiniu jos pakraščiu driekiasi 9 km ilgio lėkštas, smėlėtas paplūdimys. Saloje yra tik vienas miestas – Vila Baleira – ir keletas namų grupelių, turinčių savo pavadinimus.

Po pietų pajudu gamtos taku. Jūra dingsta iš akių, nes kelią pastoja akmeninė Rocha Quebrados kupra. Šią uolą kadaise suformavo į paviršių besiveržianti magma. Lėtai vėsdamas jos stulpas sutrūkinėjo ilgomis vertikaliomis juostomis ir dabar iš tolo primena vargonus. Saloje yra ir daugiau iš vėstančios magmos susiformavusių viršūnių – Anos Fereiros, Žulianos.

Baltoji viršūnė

Apsukusi akmeninius vargonus imu kilti į Baltąją viršūnę (Pico Branco), taip pramintą dėl šviesių akmenų ir ant jų augančių baltų roccella sp. kerpių. Iš šių kerpių salos gyventojai gamindavo baltus dažus ir eksportuodavo juos ne tik į Madeirą, bet ir į žemyninę Portugaliją. Nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki viršūnės – 3 km pirmyn ir tiek pat – atgal. Iš Vilos Baleiros – po dešimt.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Prie baltųjų akmenų įlendu į kiparisų miškelį ir pasineriu į gaivų debesėlį. Kas žingsnį sustoju, apsidairau. Dar keli padūsavimai, ir aš jau 450 metrų aukščio Baltojoje viršūnėje. Čia sutinku du žmones, besigėrinčius vaizdu. O jis atima žadą: žaliomis kiparisų garbanomis apsikarsčiusios juodos uolos smenga žemyn į purslais pasidabinusius mėlynus vandenis. Daugiau – tyla, vėjo švilpavimas šakose ir driežų šiurenimas tarp nukritusių spyglių.

Nejučia imu pavydėti saulės atokaitoje išsikėtojusiems krūmams ir tarp akmenų šmirinėjantiems driežams. Pastarųjų keliuose kvadratiniuose metruose daugiau nei gyventojų visoje saloje. Tyloje stebiu, kaip jie lenda į numestos kuprinės kišenėles, lipa ant batų, šaudo aukštyn žemyn mano kelnių klešnėmis. Įsidrąsina užsliuogti iki juosmens. Žiūri man į akis šelmišku žvilgsniu, tarsi kviesdami pažaisti. Nežymus krustelėjimas, ir driežų kaip nebūta. Minutėlę sustingstu, ir akiratyje vėl pasirodo kelios dešimtys.

Kerpių kyšulys

Iš Baltosios viršūnės kiparisų takas veda į Terra Cha kyšulį. Čia prieinu prie dar labiau apsamanojusių skardžių: nuo drėgmės apsunkusios kerpės barzdomis kabo ant medžių, akmenų ir tamsiai raudonų šlaitų. Vėsus debesėlis glaudžiasi prie kyšulio šono, skverbiasi į miško garbanas, apgaubia taką ir mane. Smulkūs lašeliai sudrėkina veidą, įkvepiu debesies į plaučius. Jei būčiau kerpė, aš irgi išsipūsčiau iš malonumo.

Miglos kamuoliui nuslinkus, nusprendžiu papietauti – gražesnės vietos tikrai nerasiu. Šiose vietose auga daugiausia endeminių augalų, skraido daug paukščių. Kyšulio gale rymo koplyčia, o šalia – namelis norintiems susipažinti su endeminiais augalais. Iš čia matyti Baltoji viršūnė ir Atlanto bangų plakama Simos sala. Akimis glostydama jūros mėlynę išsivynioju pusryčių sumuštinį. Buvo taip gražu, kad net valgyti pamiršau.

Mineralų prisotintas vanduo

Anksčiau Porto Santo gyventojai gėlo vandens semdavosi iš dviejų dešimčių nuo kalnų sruvenančių vandens gyslų. Jis sutekėdavo į rezervuarus, prie kurių buvo įrengti čiaupai. Mineralų gausų Porto Santo vandenį 1918 metais Rio de Žaneire vykusiame tarptautiniame vandens konkurse pasaulio gydytojai paskelbė geriausiu pasaulyje. Ne tik dėl tyrumo, skonio, bet ir dėl sudėties. Mat iškildama iš Atlanto žemė kartu iškėlė į paviršių unikalių uolienų, pro kurias prasisunkę požeminiai vandenys pasisotina chromo, stroncio, fosforo, sieros, jodo, magnio, kalcio. Skirtingose salos vietose skiriasi net gėlo vandens skonis – jis priklauso nuo žemėje tūnančių uolienų.

Įvedus vandentiekį, gyventojai vis rečiau sėmėsi kalnų vandens. Fontanėliai užsikimšo, rezervuarai nevalomi užsistovėjo ir buvo uždaryti. Nors prieinamų šaltinių liko tik keli, iš žemės besisunkiantis vanduo toks pat geras kaip anksčiau. Paragauti Porto Santo vandens iš fontanėlio vis dar galima nuošaliame Zimbralinjo paplūdimyje, pietinėje salos dalyje. Kai kurie Porto Santo žmonės šio vandens semiasi arbatai, naudoja jį maistui gaminti. Sako, tai jų sveikatos ir jėgų šaltinis.

Porto Santas: gamtos takais tarp uolų, driežų ir vynuogynų

Smėlio vonios

Kai kurie gydytojai ir kone visi salos gyventojai dar naudingesniu sveikatai laiko bioaktyvų Porto Santo smėlį su mineralų priemaišomis. Nenuostabu, kad ilgajame paplūdimyje giedrą dieną galima išvysti žmonių, iki galvos įsikasusių į smėlį. Saulės kaitinamas smėlis atpalaiduoja daug savo sudėtyje esančių mineralų, kurie žmogui prakaituojant pro atviras poras patenka į kūną. Viešbučiuose taikoma ir dirbtinė smėlio terapija. Naudingieji mineralai tie patys – chromas, stroncis, fosforas, siera, jodas, magnis, kalcis.

Kai keletą dienų patupėjęs karštame smėlyje portugalas Fernando Pinto Texeira išsigydė stuburo skausmus, netrukus jis nutarė įkurti saloje viešbutį-gydyklą. Taip 2000-aisiais buvo atidarytas „Vila Baleira SPA“, čia siūloma įvairių smėlio ir druskų terapijų – ne tik duobėse prie vandenyno, bet ir kapsulėse bei baseinuose. Taip pat galima išmėginti kitokių sveikatinimo procedūrų su jūros vandeniu.

Fatimos skanėstai

Leisdamasi nuo Baltosios viršūnės iš tolo išvystu prie kelio raudonuojantį senovinį kabrioletą. Tai mano gidė Margarida, nesulaukusi manęs viešbutyje, atvažiavo ieškoti. Jos automobilį saloje pažįsta visi – prasilenkdami sveikinasi, mojuoja, tapšnoja per kapotą. Jis čia vienintelis toks unikalus – kaip ir Margarida. Septintą dešimtį įpusėjusi smulkutė portugalė spaudžia pedalą, versdama savo žirgą riaumoti vietoje, kviesdama mane paskubėti.

Po akimirkos jau skriejame keliu per slėnį, o aidas, atsimušęs nuo kalvų, antru balsu pritaria mašinėlės burzgesiui. Pabaidytos raudonkojės kurapkos lekia tolyn į krūmus. Ten, kur jų daugiau, Margarida pristabdo automobilį, kad neišgąsdintų. Po kelių minučių mes jau Vila Baleiros senamiestyje siurbčiojame vynuogių sultis „3Vs“ bare. Ne kiekvienam šautų mintis pavadinti barą tokiu vardu, bet jo šeimininkei Fatimai šis pavadinimas neatrodo keistas. Portugališkai jis reiškia: „Vynas, Vynuogės, Sugrįžk“.

Fatima veda mus į baro prieblandą ir sodina prie vieno iš trijų staliukų. Tada atkemša butelį baltojo saldaus vyno ir prisėda pasišnekučiuoti. Prieš porą dešimtmečių likimas ją atbloškė į Porto Santą iš Angolos. Meilė. Nuo to laiko kartu su vyru Diogo saloje augina vynuoges. Iš jų pora ne tik spaudžia vyną, bet ir verda uogienes, džemus, maišo užtepėles, padažus, kepa duoną, bandeles ir sausainius. Visų šių gėrybių tuoj atsiduria ant stalo.

Neprapuola ir vynuogių kauliukai – išspaudusi sultis Fatima juos išdžiovina, sumala ir pardavinėja sveikuoliams, tokiems kaip Margarida. Pirkėjai jų beria į miltus kepdami duoną, bandeles ir pyragus, maišo su sultimis, jogurtu, pienu. Sumaltų vynuogių kauliukų patenka ir į Fatimos rankų darbo muilus, kūno šveitiklius bei kremus. Šios gėrybės nepigios, tačiau natūralios, papildytos eteriniais aliejais.

Diogo vynuogynas

Kol Fatima „3Vs“ bare svečiams pilsto vyną ir kloja į lėkštes vynuogių skanėstus, Diogo triūsia vynuogyne. Leidžiantis saulei randame jį su žirklėmis rankose tarp nuauksintų vynuogienojų. Kiekvienas augalas išsikerojęs kelių dešimčių kvadratinių metrų plote, šakos voliojasi ant žemės. Diogo rudenį nulenkia ištįsusias viršūnes, o pavasarį iš jų jau chaotiškai ir padrikai išauga nauji ūgliai. Toks tradicinis Porto Santo vynuogių auginimo būdas.

Salelėje, kurią per porą valandų galima pereiti skersai, o per pusdienį – išilgai, gyvena 5 tūkst. žmonių.

Nors vynuogės Porto Sante auginamos jau nuo XVI amžiaus, komercinė vynininkystė prasidėjo tik 1778 metais. O XX amžiuje salą išgarsino iš baltųjų vynuogių spaudžiamas saldus ir stiprus „Carasol“ vynas. Jis taip vadinamas todėl, kad 1930 metais šių vynuogių sodinukų iš Pietų Afrikos atgabeno portugalų emigrantas pravarde Sraigė (Caracol). Tikrasis jo vardas buvo Jose da Silva. Porto Santo simboliu tapusio „Carasol“ vyno galima paragauti jau liepos pabaigoje, o rugpjūčio mėnesį švenčiamas jauno vyno festivalis.

Plačiai išsikerojusių vynuogienojų Diogo vynuogyne tik keli. Kiti susodinti eilėmis, pririšti prie stulpelių, šakelės pritvirtintos prie ištiestų vielų. Jei visiems duotų tiek vietos, kiek savo mėgstamiausiems, nedaug vyno išeitų. Atėjus derliaus metui Diogo ir Fatima karpo vynuoges rankomis. Taip daro ir kiti salos vyndariai. Kiekvienas jų teturi po mažą žemės sklypelį, o sklypelyje – nediduką vyno rūsį.

Diogo prosenelis prieš šimtą metų turėjo keliskart daugiau žemės, bet laikui bėgant ją teko atiduoti. Kam? Už tvoros matyti oro uosto kilimo takas, juo ūždami kyla lėktuvai. Kai oro uosto nebuvo, vynuogynai šnarėjo nuo vieno salos krašto iki kito. Prosenelio taverna tuomet klegėjo paplūdimyje – kaip tik ten, kur dabar stovi paminklas atradėjams. Tai Diogo senelis Jose Gois Mendonca 1950 metais perkėlė barą į dabartinę vietą.

Paslaptingas kaip moteris

Nusileidus saulei sulendame į Diogo vyno rūsį. Akis apgaubia prietema, nuo sienų spingsi kelios lempos. Pasieniuose viena ant kitos sukrautos statinaitės. Diogo atkemša vynuogių lapais apvyniotą kaištį ir pasėmęs vyno ilgu siauru samteliu pila į taurę. „Spėk, kiek jam metų?“ – klausia, kai paragauju. Vynas saldus, medaus lašais nuvarva į skrandį.

Kol taurėje sukioju vyną, Fatima šypsosi – žino, kad jo amžiaus neatspėsiu. Žemė čia sausa, bet labai derlinga, dėl sudūlėjusiu kriauklelių, koralų ir fosilijų joje gausu kalcio. Neįprastas mineralų mišinys daro didelės įtakos Porto Santo vyno skoniui – jis sodrus, klampus, kartais – aštrus, o kartais – švelnus ir lengvas.

Dešimt! Vyno amžiaus neatspėju – pajauninu, kaip tikras vyras moterį. Vyndarys purto galvą ir liepia darsyk sriūbtelėti iš taurės. Dvidešimt! Diogo suploja rankomis. Už tai, kad tokia gudri, gaunu pasisemti antrą samtelį iš statinaitės. Kai išsirangome iš vyninės, lauke tamsu.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"