Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Liubliana – žalioji Slovėnijos sostinė 

2018 rugpjūčio 16 d. 12:00
Mėsininkų tiltas – populiari spynelių kabinimo vieta. / 
Mėsininkų tiltas – populiari spynelių kabinimo vieta. / 
Akvilės Ben Haim nuotraukos

Slovėnija yra viena mažiausių Europos valstybių. Nors vos 2 mln. slovėnų gyvena maždaug tris kartus už Lietuvą mažesnėje teritorijoje, Slovėnijos tikrai nepavadinsi Europos užkampiu. Tai moderni ir šiuolaikiška šalis, be kita ko, galinti pasigirti puikiai sutvarkytais istoriniais miestais bei atviruko vertais gamtos vaizdais.

Tarp Alpių kalnų ir Adrijos jūros įsispraudusi mažytė Slovėnija nuo seno buvo įvairių kultūrų susikirtimo taškas. Patys būdami pietų slavų tauta, slovėnai perėmė daug architektūrinių, kulinarinių tradicijų iš savo kaimynų italų, austrų ir vengrų. Štai šalies sostinė Liubliana yra puikus barokinės italų ir austriškos secesinės architektūros pavyzdys. Slovėnijos virtuvėje galima rasti ir vengriško guliašo, ir itališkos minestronės, ir austriškų kepinių.

Geriausi orai Slovėniją lanko nuo birželio iki rugsėjo, tad šiuo požiūriu slovėniška vasara pasirodė gana panaši į lietuvišką.

Ilgą laiką Slovėnija buvo Jugoslavijos dalis ir tik 1991 metais išsikovojo nepriklausomybę. Tiesa, slovėnams neteko patirti tokių karo žiaurumų kaip Bosnijoje ir Hercegovinoje ar kitose buvusios Jugoslavijos valstybėse. Slovėnijos karas dėl nepriklausomybės truko vos 10 dienų.

Dar būdama Jugoslavijos sudėtyje, Slovėnija buvo vienas labiausiai išsivysčiusių regionų. Šiandien daugeliui Rytų Europos šalių ji irgi pristatoma kaip puikus ūkiškumo, modernumo pavyzdys. Drauge su Lietuva įstojusi į Europos Sąjungą, Slovėnija 2007 metais įsivedė eurą ir buvo pirmoji tai padariusi iš naujųjų narių.

Tiesioginių skrydžių nėra

Slovėnijos sostinę Liublianą ir Vilnių skiria 1,5 tūkst. kilometrų. Tokį atstumą daugelis tautiečių įveikia automobiliais, dažniausiai keliaudami ir po kitas Balkanų regiono šalis. Iš Lietuvos skristi į Slovėniją yra gana brangu. Tiesioginių skrydžių nėra, tad persėsti reikėtų kuriame nors Europos miestų.

Kadangi keliavome po Europą, mes į Liublianą atvažiavome autobusu iš Bratislavos, o dar vėliau taip pat autobusu iš Liublianos vykome į Zagrebą. Viešojo transporto tinklas gana patogiai jungia Slovėnijos sostinę su kitais Europos miestais, tad turintys daugiau laiko gali rinktis ir tokį keliavimo būdą. Pačioje Slovėnijoje patogu keliauti tiek viešuoju transportu, tiek automobiliu. Kadangi šalis kompaktiška, iš Liublianos bet kurią Slovėnijos vietą galima pasiekti per keletą valandų.

Geriausi orai Slovėniją lanko nuo birželio iki rugsėjo, tačiau net tuomet galima sulaukti lietaus. Liubliana apskritai yra viena lietingiausių Europos sostinių, – per savo trumpą viešnagę tuo įsitikinome ne kartą. Birželio pabaigoje dienos buvo gana karštos, tačiau trumpų audrų su griaustiniais ir lietaus taip pat pasitaikė. Šiuo požiūriu slovėniška vasara pasirodė gana panaši į lietuvišką.

Dviračiais arba pėsčiomis

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Kaip ir priklauso tokiai mažai valstybei, Slovėnijos sostinė Liubliana taip pat nėra didelė. Joje – tik 280 tūkst. gyventojų, tad miestas pagal dydį panašus į mūsiškį Kauną. Vis dėlto Liubliana jau spėjo atkreipti Europos ir pasaulio dėmesį, kai 2016 metais buvo išrinkta Europos žaliąja sostine.

Dar maždaug prieš dešimtmetį Liublianos istoriniame centre buvo uždraustas motorinis transportas. Tai padaryta ne šiaip sau – Liubliana yra vienas žaliausių ir švariausių Europos miestų, kur ekologija skatinama ne vien tuščiais šūkiais, bet ir realiais darbais. Šiandien dauguma gyventojų ir miesto svečių barokinį Liublianos senamiestį tyrinėja dviračiais arba pėsčiomis.

Vaikštinėjant Liublianos gatvėmis akis vis užkliūva už didžiulių požeminių atliekų rūšiavimo konteinerių. Iš karto pagalvojome, kiek daug vietos šie konteineriai užima. Koks kitas taip ekologija nesirūpinantis miestas toje vietoje galbūt įrengtų automobilių stovėjimo aikšteles. Liublianoje taip pat visur galima rasti geriamojo vandens čiaupų. Prie jų esantys užrašai skatina nemokamai pildytis vandens gertuves, o ne kaskart pirkti plastikinius buteliukus.

Be to, kad sėkmingai įgyvendina įvairias ekologines inicityvas, Liubliana yra žalias miestas tikrąja to žodžio prasme. Čia pilna žaliųjų zonų ir parkų, iš jų didžiausias – Tivoli parkas – užima net 5 kv. km teritoriją ir yra pačiame miesto centre.

Septyniolika senamiesčio tiltų

Liublianos senamiestis yra nedidelis, bet be galo žavus. Pagrindinė senamiesčio dalis išsidėsčiusi Liublianicos upės vingyje. Jos viduryje – ant kalno stovinti, viduramžius menanti Liublianos pilis, kurią galima matyti iš beveik visų senamiesčio vietų. Liubliana ypač garsėja savo tiltais, net septyniolika jų jungia senamiestį su naujesniais miesto rajonais. Vienas populiariausių – 1901 metais statytas Drakonų tiltas. Jį puošia keturi drakonai – šis mitinis gyvūnas yra Liublianos simbolis, kurį galima rasti ir miesto herbe.

Senamiesčio širdyje stūkso žymusis Trigubas tiltas, pavaizduotas daugelyje Liublianos atvirukų. Iš tiesų tai vienas šalia kito pastatyti trys tiltai. Vidurinis yra seniausias ir nuo 1842 metų naudotas transportui. Vėliau abipus jo pastatyti du pėsčiųjų tiltai (dabar visi tik pėsčiųjų). Trigubas tiltas jungia senamiestį su viena pagrindinių miesto aikščių, kur visada aktyvus gyvenimas. Prešereno aikštė pavadinta XIX amžiaus poeto France Prešereno garbei, jo kūrinys „Zdravljica“ („Tostas“) tapo Slovėnijos himnu.

Kitas garsus lankomas objektas senamiestyje yra Liublianos katedra. Iš išorės ji neatrodo labai ypatinga, tačiau vidus yra puoštas įspūdingomis XVIII amžiaus įvairių Italijos menininkų tapytomis barokinėmis freskomis. Taip pat gana įdomios pasirodė katedros durys, vienos naudojamos kaip įėjimas, kitos – kaip išėjimas. Durys yra bronzinės ir vaizduoja kirkščionybės istoriją Slovėnijoje – jos buvo sukurtos specialiai popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui 1996 metais.

Kainos gana įvairios

Nežinau, kaip kitais metų laikais, bet vasarą Liublianos senamiestis pasirodė labai gyvas ir pilnas žmonių. Netoli Drakonų tilto šurmuliavo atviras centrinis turgus, jame galima įsigyti šviežių uogų, vaisių ir daržovių, žuvų ir įvairių tradicinių dirbinių.

Turistų nusėstos atrodė ir palei Liublianicos upę įsikūrusios kavinės. Tiesa, pavartę keletą meniu nusprendėme, kad pavalgyti galime ir ne pačioje senamiesčio širdyje. Šiaip slovėniškos kainos daug kur priminė lietuviškas, o įvairios turistų pramogos, lankomos vietos bei apgyvendinimas pasirodė brangoki.

Štai vasaros metu už pigiausią dvivietį kambarį Liublianoje teks mokėti mažiausiai 40–50 eurų. Maisto kainų galima rasti labai įvairių, kaip ir skirtingo maisto restoranų. Mums ypač patiko tradiciniai slovėniški burekai – tai tokie sluoksniuotos tešlos kepiniai, gaminami su mėsos, sūrio arba špinatų įdaru. Vienas didelis burekas atsieina 2 eurus ir kartu su kava yra populiarus pusryčių pasirinkimas.

Liubliana

Dienos kelionė į Bledą

Po kelių Liublianoje praleistų dienų nusprendėme pasidairyti toliau nuo miesto. Čia nebuvome labai išradingi: kaip ir dauguma turistų, pasirinkome išvyką prie Bledo ežero, vieną žinomiausių vietų Slovėnijoje. Nuo Liublianos apie 50 km nutolęs Bledas yra lengvai pasiekiamas viešuoju transportu. Autobusai į jį iš centrinės miesto stoties kursuoja maždaug kas valandą.

Bledas yra miestukas, vasarą virstantis populiariu kurortu. Jį labiausiai garsina ledyninės kilmės ežeras, kurio viduryje – mažytė sala ir joje stovinti bažnyčia. Įdomu, kad ši sala yra ir vienintelė natūraliai susidariusi sala visoje Slovėnijoje.

Pirmą kartą išvystas Bledo ežeras iš tiesų padaro įspūdį. Smaragdinis vanduo, aplinkui stūksantys miškingi Julijos Alpių kalnai bei ant vandens tarsi plūduriuojanti gotikinė Dievo Motinos bažnytėlė sukuria atviruko vertą vaizdą. Jį dar papildo šiaurinėje ežero pusėje ant kalno stovinti viduramžiška Bledo pilis.

Gondolomis ežero salos link

Ežeras nėra didelis – apeiti jį trunka apie dvi valandas. Be grožėjimosi vaizdais, veiklos čia nedaug. Galima užlipti į Bledo pilį, nuplaukti iki ežero salos, o jeigu oras geras – pasimaudyti viename iš įrengtų paplūdimių.

Maždaug prieš dešimtmetį Liublianos istoriniame centre uždraustas motorinis transportas – dabar Liubliana yra vienas žaliausių ir švariausių Europos miestų.

Ežero salą galima pasiekti keliais būdais – valtimis, irklentėmis ar net plaukiant patiems. Vis dėlto dauguma turistų renkasi tradicines pletna valtis, dar vadinamas gondolomis, kurios būdingos tik Bledo ežerui. Medinės valtys plokščiu dugnu yra plukdomos specialia technologija, kai irkluotojas stovi valties priekyje ir irkluoja ją dviem irklais.

Gondola gali sutilpti apie 20 žmonių, bet dažniausiai irkluotojai nori surinkti bent 6–10, kad apsimokėtų plaukti. Mums irgi tenka šiek tiek palaukti, tačiau netrukus susirenka grupelė, ir lėtai pajudame salos link. Kaina žmogui už šį malonumą yra 14 eurų.

Pakeliui irkluotojas laužyta anglų kalba dar šiek tiek papasakoja ežero istorijos. Pasirodo, kad Blede nuo seno mėgo poilsiauti visokie įžymūs istoriniai veikėjai, įskaitant ir Jugoslavijos prezidentą Josipą Broz Tito, kurio buvusi vila šiandien yra paversta prašmatniu viešbučiu.

Varpų skambėjimas Blede

Vis dėlto įdomiausios istorijos susijusios su pačia ežero sala, kurią labai pamėgę įsimylėjėliai. Viena legendų pasakoja, kad Bledo pilyje kadaise gyveno jauna našlė. Moteris taip liūdėjo po vyro mirties, kad nusprendė surinkti visą turimą auksą ir jo garbei išlieti varpą, kuris galėtų skambėti ežero saloje stovinčioje koplyčioje.

Gabenamas į salą varpas nuskendo, o dar labiau susisielojusi našlė išdalijo savo turtą, paliko Bledą ir išvyko į Romą, ten likusį gyvenimą nugyveno kaip vienuolė. Po jos mirties istoriją išgirdęs popiežius našlės garbei įsakė pagaminti naują varpą, nugabeno jį į Bledo bažnyčią ir paskleidė gandą, kad kiekvienam, kuris paskambins šį varpą tris kartus ir tikės Dievą, išsipildys noras.

Atrodo, kad legenda veikia, nes vaikštant aplink ežerą varpo skambėjimą galima girdėti nuolat. Tiesa, norint juo paskambinti reikia sumokėti 6 eurus ir užlipti į bažnyčios varpinę. Legendomis apipintą ežero salą taip pat labai pamėgusios įsimylėjėlių poros, daugelis nori ir susituokti salos bažnyčioje. Laikydamasis tradicijų, jaunikis savo nuotaką turėtų užnešti iki bažnyčios kylančiais 99 laipteliais.

Gatvės menas Liublianoje

Prisisotinę romantikos grįžome į Liublianą, ten taip pat aplankėme netoli stoties esantį Metelkovos kvartalą. Septyni didžiuliai pastatai čia išpuošti grafičiais ir įvairiomis meno instaliacijomis. Kitados šioje vietoje buvo Austrijos-Vengrijos imperijos, o dar vėliau – Jugoslavijos kariuomenės barakai. 1993 metais apleistus pastatus užėmė įvairaus plauko menininkai, pankai ir kitų visuomenės grupių atstovai. Paskelbę Metelkovą autonomine zona, jie įkūrė čia alternatyvaus meno centrą.

Su Kopenhagos Kristianijos laisvuoju miestu dažnai lyginama Metelkova yra iš tiesų įdomus reginys. Čia galima pasižvalgyti po keistai atrodančius pastatus, apsilankyti parodose, įvairiuose renginiuose ir koncertuose. Metelkovoje veikia ir viena įdomiausių apgyvendimo įstaigų mieste: keliautojams siūloma apsistoti buvusio kalėjimo patalpose.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"