Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Dzūkiški reikalai: kad net „vilkas užšiks nasrus“ 

2018 lapkričio 11 d. 14:33
Asta Leskauskaite./
Asta Leskauskaite./
Organizatorių nuotrauka

Ar žinojote, kad didžiulio išgąsčio akimirką, kai iš siaubo, rodos, net kvapą užgniaužia ir šnekėti sunku, galite pasiteisinti, jog „vilkas užšiko nasrus“? Tai – tik vienas iš daugybės spalvingų ir kalbą praturtinančių dzūkiškų frazeologizmų.

Pavyzdžiui, jeigu apima pyktis, galite sakyti, kad „širdzis užgruvo“, jeigu kas nors, paprastai tariant, durnas tapo, sakykite „palos užsisukė“, o „dancis skalauc“, nesunku atspėti, reiškia gerti ir girtauti, matyt, omenyje turima dzūkiška samanė, o galbūt ir laukinių obuoliukų alus, nes „iš daug ko dar macnesnio gėrimo ir viskų šaukė vienu vardu – alus“. Šie frazeologizmai puošia garsių Lietuvos dzūkų nuotraukomis išmargintą, dzūkiškų gėrimų receptais praturtintą sieninį „Dzūkų kalendorų“.

Anksčiau Ašašninkų gyventojus, kurie neištardavo žodžio „ešeriukas“ ir sakydavo „asarukas“, pašiepdami kaimynai net vadino asarukais.

Pranešime spaudai rašoma, jog išleistas ne tik sieninis, bet ir stalo kalendorius, kuriame gausu šmaikščių dzūkiškų patarlių. „Jeigu šaiminykė, sodzydama svogūnus, laidzia gazus per užpakalį – tai svogūnai bus labai kartūs“, – rašoma kalendoriuje, papuoštame retro fotografijomis, vaizduojančiomis įvairias Dzūkijos vietoves: Seinų kunigų seminariją, Kurnėnų mokyklą, Punios piliakalnį, Merkinės turgaus aikštę, Druskininkų pušynus, Kapčiamiestį, Lazdijus. Kalendorius skelbia ir tai, kad „visų dancys balci, bet nežinia, kas už dantų“, „ne tep ropė kepa, kap šikna nori“, „neparpūlʼk an pyrmo sniego, ba visų žiemų puolinėsi“.

Kalendorių išleidimo proga – trumpas interviu su šiam leidiniui dzūkiškus frazeologizmus atrinkusia kalbininke, dialektologe dr. Asta Leskauskaite.

– Gal galėtumėte papasakoti, kaip dzūkų tarmė atrodo kitų tarmių kontekste, kokios jos ypatybės?

– Lietuvoje yra dvi tarmės – žemaičių ir aukštaičių, kurios smulkiau skirstomos į patarmes, šnektas, pašnektes. Dzūkai, arba, kaip tarmėtyrininkai sako, pietų aukštaičiai, yra aukštaičių tarmės dalis. Aukštaičių tarmė pagal pasaulio šalis dalijama į tris patarmes – vakarų aukštaičius, rytų aukštaičius ir pietų aukštaičius.

Žinoma, tam tikros dzūkų tarmės ypatybės vienija juos su kitais aukštaičiais, bet esama ir tokių, kurias turi tik pietų aukštaičiai. Pietų aukštaičiai, kaip ir vakarų aukštaičiai, išlaiko dvigarsius an, am, en, em, bet nosinius balsius ą ir ę taria kaip rytų aukštaičiai – ų, į. Taigi pagal vieną minėtą tarminę ypatybę jie yra artimi vakarų, o pagal kitą – rytų aukštaičiams.

Esama ir tokių tarminių ypatybių, kurios pietų aukštaičių šnektose yra beveik ar visai išnykusios. Gražu, kad vis dar gyva kai kurių daiktavardžių dviskaita, pavyzdžiui, „matau du bernuku“, „an stalo padėjau du puodu“. Vis dėlto tokių formų tepasako vyriausioji karta. O juk seniau buvo vartojama ne tik vyriškosios, bet ir moteriškosios giminės daiktavardžių dviskaita („an kiemo matau dvi višti“).

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Kitas pavyzdys – pietinėje pietų aukštaičių dalyje užfiksuotas ir beveik išnykęs priebalsių s, z ir š, ž painiojimas. Anksčiau Ašašninkų gyventojus, kurie neištardavo žodžio „ešeriukas“ ir sakydavo „asarukas“, pašiepdami kaimynai net vadino asarukais.

– Ar tarmė vienoda visame Dzūkijos regione, ar skiriasi kiekvienoje vietovėje?

– Nėra tarmės ar patarmės, kuri būtų visiškai vienoda. Skirtumų atsiradimą natūraliai lėmė istorinės, ekonominės bei kitos sąlygos, bendruomenių uždarumas ir sėslumas, kitos priežastys. Juk kadaise, kai susisiekimas buvo menkas, žmonės ir keliavo mažiau nei dabar. Tų, kurie gyveno atskirti upės ar supami miško, kalba kito kur kas mažiau už įsikūrusiųjų judresnėse vietovėse, kurias įvairiais tikslais lankydavo gretimų kaimų ar tolimesnių miestelių gyventojai.

Štai Nemunas – didelė upė, kurią ne bet kas galėjo lengvai perplaukti. Lygindami rytinę ir vakarinę pietų aukštaičių ploto dalį, pastebėsime, kad šios upės vienoje ir kitoje pusėje gyvenantys dzūkai nevienodai taria, pavyzdžiui, balsį o.

– Kokia yra šių kalendorių kalba?

– Kalba, kuria parašyta didesnė dalis kalendorių tekstų, artimesnė vakarinės pietų aukštaičių dalies kalbai. Mes, tarmėtyrininkai, mokslo darbuose garsinei tarminių pasakojimų raiškai atspindėti vartojame specialius transkripcijos ženklus. Bendrinės kalbos rašyba negali tiksliai atspindėti visų tarminių fonetinių ypatybių, tad norėdami, kad žmonės lengvai perskaitytų ir suprastų kalendorių tekstus, pavartojome tik kelis papildomus ženklus.

Atrinkti pietų aukštaičiams būdingi žodžiai, frazeologizmai užrašyti iš įvairių Dzūkijos vietovių, taigi atspindi ne vien jos vakarinę ar pietinę dalį.

– Kiek kalendoriuose esama gyvų, o kiek – tik žodyninių žodžių?

– Asys (šiurkštusis asiūklis), bužys (vabalas), draugė (šeima, šeimyna), draskė (gervuogė) – šie žodžiai ir dabar gyvai vartojami pietų aukštaičių šnektose. O štai tokie žodžiai kaip avynas (avidė), amba (barimas) randami tik žodynuose.

Įvairiuose susitikimuose, kuriuose kalbamasi apie lietuvių kalbos tarmes, įdomu klausytis klausytojų reakcijos. Kartais žmonės sako tam tikrų dzūkiškų žodžių nesą niekada girdėję arba vartojantys juos visai kitomis reikšmėmis. Kodėl taip nutinka? Galbūt žmogus yra kilęs iš tokios vietovės, kur tas ar kitas žodis ir nebuvo vartojamas, gal jį žinojo jo seneliai ir tėvai, bet dabar jau primirštas. Tai natūralu, juk tarmė, kaip ir žmogus, gyvena savo nuostabų gyvenimą ir laikui tekant keičiasi. Ypač aiškiai tai visi pastebime šiandien.

Pavyzdžiui, bobingė, reiškianti juodojo serbento uogą, iki šiol yra gyvas žodis Varėnos rajone, tačiau lazdijiškiai jo nežino. Gražių retų ar užmirštų žodžių yra tikrai nemažai. Tą patį galima pasakyti ir apie kai kuriuos frazeologizmus.

– Kaip vyko patarlių ir frazeologizmų atrinkimo procesas?

– Frazeologizmų paprastai klausdamas lengvai neprisirinksi, nes reikia atidžiai klausytis daug pašnekovų pasakojimų ir juos išsirankioti. Rengiant kalendorių remtasi akademiniu „Lietuvių kalbos žodynu“, „Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynu“, išleistais tarminiais tekstais ir garso įrašais.

Atrinkti įdomesni frazeologizmai iš pietų aukštaičių ploto, o ne plačiai vartojami visoje Lietuvoje. Darbas buvo netrumpas, bet labai įdomus – ieškai, skaitai, vertini ir nusprendi, kuriuos iš rastųjų pateikti skaitytojui.

***

Su dr. A. Leskauskaite pasimatyti galėsite jau lapkričio 18-ąją Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurioje 14 val. įvyks didysis „Dzūkų kalendoraus“ pristatymas.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"