Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ĮDOMYBĖS

Amžinoji Roma: kelios dienos be vandens 

2018 birželio 14 d. 17:00
Pramogos prie Šventojo Angelo pilies.
Pramogos prie Šventojo Angelo pilies.
Gintarės Čiuladaitės nuotrauka

Jau tapo įprasta, kad mūsų keliones lydi gamtos „kataklizmai“. Pernai prieš išskrendant į Atėnus uostamiesčio krantus ir paplūdimius užliejo naftovežio avarijoje išpiltas kuras. Į Romą skridome pavasarį, kai dėl netikėtų šalčių vandentiekio vamzdžiuose vanduo sustingo į ledą. Mūsų sutikti airių turistai juokavo: „Praneškite, kur keliausite kitąsyk, ir mes tą šalį pasistengsime aplenkti.“

Penkių dienų kelionės į Romą tema pasirinkome Ridley Scotto filmą „Gladiatorius“. Lėktuve pažiūrėjome ilgesnę šios juostos versiją (director‘s cut). Įsigijome „turisto“ marškinėlius su Senovės Romos kario atvaizdu, senovinių monetų. Suplanavome apsilankymą Koliziejaus požemiuose, kur buvo laikomi liūtai, nematydami saulės spindulio dirbo vergai ir nenuspėjamoms kovoms ruošėsi to meto žvaigždės – gladiatoriai.

„Visą žiemą būdavo medžiojami ir į Romą gabenami gyvūnai. Jų viešas nugalabijimas imperijos sostinėje bylojo apie dar vieną užkariautojo pergalę.“

Raktų ryšulys

Mes, ekskursijos grupė, iškart supratome, kad nuobodu nebus. Jos vadovė – painiai angliškus žodžius tarianti italė – išsitraukė raktų ryšulį, atrakino vartus į seniausio pasaulio amfiteatro požemius ir pasiūlė užeiti.

Anuomet, skirtingai nei dabar, bilietai į Koliziejų buvo dalijami nemokamai. „Tai – dalis imperatoriaus propagandinio plano, – pasakojo turo gidė. – Visą žiemą būdavo medžiojami ir į Romą gabenami gyvūnai. Jų viešas nugalabijimas imperijos sostinėje bylojo apie dar vieną galingo užkariautojo pergalę.“

Gladiatorių kovos čia vykdavo vasarą. Susirinkę sostinės gyventojai pirmąją dienos pusę stebėdavo gyvūnų kovas. Dėl pramogos šie buvo mokomi triukų, buvo atkartojamos medžioklės scenos. Zebrai ar stručiai traukė kovos vežimus.

Popiet žiūrovai laukė kulminacijos – gladiatorių. Šie buvo ir vergai, ir laisvieji žmonės – savanoriai, svajoję apie šlovę ir amžiną garbę. Gladiatoriai mokėsi ir treniravosi mokyklose, įkurtose šalia Koliziejaus. Jų pamatų likučius galima apžvelgti iš antro aukšto.

Bado žaidynės

Į Koliziejų gladiatoriai ateidavo požeminiu koridoriumi. Po žeme kirtę amfiteatrą, pro didžiuosius vartus žengdavo į sceną. Imperatorius stebėti kovų įsitaisydavo centre.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

O kovos buvo žiaurios ir nenuspėjamos. Pastato architektai, apie kuriuos tikslių žinių neišliko, po grindimis suprojektavo dvi dešimtis mažų kambarių narvų. Juose laikyti „mažieji“ plėšrūnai: tigrai, liūtai, gepardai, panteros, jaguarai, krokodilai, vilkai ir lokiai. Sumanius paleisti gyvūnus, trylika vergų, naudodamiesi liftų sistema, iškeldavo juos į aikštę. Alkani, akinami ryškios saulės tigrai ir liūtai puldavo į ataką.

Didieji gyvūnai, tokie kaip drambliai ir žirafos, žengdavo pro rytinius Koliziejaus vartus. Afrikoje ir Azijoje gyvūnai buvo taip dažnai medžiojami, kad kai kurios rūšys ėmė nykti.

Koliziejaus grindys – medinės ir nubertos smėliu – sugerdavo čia pralietą kraują. Dauguma vergų visą gyvenimą išdirbdavo tūnodami požemių tamsoje ir nematydami dienos šviesos.

Amžinoji Roma: kelios dienos be vandens

Žymiausias senovės stadionas suprojektuotas su kanalizacija rūsyje ir pavėsį metančiomis burėmis viršutiniame aukšte. Architektūros ir technikos stebuklas išliko iki mūsų laikų ir kiek pasidavė tik žemės drebėjimui 477 metais, kuris truko ištisas 40 dienų.

Romos nepastatė per dieną

Romoje lankiausi ir anksčiau, tačiau tada, turbūt dėl patirties stokos, man neįsiminė šio miesto mastas. Dabar, kai pabuvau dar poroje Europos didmiesčių ir miestelių, ėmiau stebėtis itališkų aikščių didumu, gatvių platumu, meno kūrinių viešosiose erdvėse grakštumu ir meistryste.

„Paklausti, ką norės dėti ant picos, anglai atsakė: „Viską“. Kalbusis mūsų mokytojas liko be žado.“

Dauguma pastatų iki šiol naudojami pagal paskirtį, apie kurią liudija užrašai ir bareljefai ant fasadų. Namo gyventojai informuoja, kada pastatas iškilo ir kokia seniausia interjero detalė. Apsigyvenome XVI amžiaus name su vidiniu kiemu ir marmuro laiptais. Toks pastato amžius ypač stebina amerikiečius. Posakis „Roma nepasistatė per dieną“ Italijoje įgyja gilesnę prasmę.

Viena, kas pasikeitė, tai aikštės. Prisimenu, kad anksčiau jos buvo atviresnės. Aikštės suprojektuotos viena už kitą didesnės, matyt, čia galima įžvelgti politinių motyvų. Pavyzdžiui, Tautos aikštė (Piazza del Popolo) – užvis puošniausia. Visgi dabar viešąsias erdves apjuosė metaliniai aptvarai. Įėjimus stebi ir prižiūri nuolat patruliuojantys policijos pareigūnai, karabinieriai ir ginkluoti kariškiai vienu metu.

Pasikeitusi ir Šv. Petro aikštė. Iš Romos į Vatikaną veda ilga Susitaikymo gatvė (Via della Conciliazione). Jos pabaigoje atsiduri priešais Šv. Petro baziliką. Vatikano miesto-valstybės sieną anksčiau žymėjo tik grindinio juosta. Dabar – ir vartai, pastatyti saugumo sumetimais, liudijantys apie nesaugų mūsų gyvenamą laikotarpį.

Nepaiso maisto madų

Ką veikti mieste, kurio turistinius objektus kartą jau apėjai su enciklopedija? Minėti airiai nuėjo pasižiūrėti operos. Solistai turistams rengia specialią programą, kurios metu sudainuoja kelias skirtingų operų ištraukas per vieną vakarą. O mes susitikome kulinarijos mokykloje, įkurtoje XVII amžiaus pastate prie Navonos aikštės.

Pamokas pradėjome nuo taurės prosecco. Ir vėliau šefas ragino degustuoti itališkus vynus. Maistui ir gėrimams Italijoje skiriama daug dėmesio. Virtuvės šefas Maxas nusivylė sužinojęs, kad Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje parduodami (jis atrodė pasibaisėjęs) „Barilla“ firmos makaronai. Atsiduso ir iš spintelės ėmė traukti įvairių rūšių miltų kolekciją. „Ar yra žmonių, netoleruojančių glitimo?“ – pasiteiravo. Ir subarė: „Nesąmonė. Tai – tik mada.“

Mados praeis, o tradiciniai receptai liks. Todėl picos tešlą gaminome iš glitimo (miltų) ir mielių. Geriausia ją kildinti 48 valandas, bet galima ir parą. „Nedaug restoranų Romoje tešlą kildina 24–48 valandas, – vėl linguodamas galva kalbėjo Maxas. – Kaip atskirti? Į „greitą“ tešlą dedama atitinkamai daugiau mielių. Suvalgę tokio maisto pajusite sunkumą ir troškulį.“

Lietuviško būdo italai

Pasigaminti itališkus ledus (gelato) pasirodė paprasčiau, nei manėme, – tereikėjo plaktuvo. Atskyrėme ir išplakėme keturis kiaušinių trynius, kiekvienam įdėjome po šaukštelį cukraus. Paskui suplakėme puslitrį grietinėlės. Viską atsargiai sumaišėme. Dalimis paskaninome kakava, vanilės ekstraktu ir pistacijų pasta.

Italas rekomendavo ant picos dėti tris ingredientus ir ne daugiau. Paklausti, ką norės dėti ant picos, anglai atsakė: „Viską.“ Kalbusis mūsų mokytojas liko be žado. Tiesa, tie patys anglai, klausiami, iš kokios šalies atvyko, sakė: „Iš Londono.“ Staiga mes, stovintys vienoje seniausių pasaulio sostinių virš istorinės aikštės, pasijutome bemaž nereikšmingi.

Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES), bet ši žinia, regis, dar nepasiekė kitų ES valstybių. „Kokia kalba kalbate? – mūsų klausinėjo šefas. – O kokia jūsų valiuta? Euras? Euras pražudė šią šalį.“

Italai – tikri pesimistai, kai vandentiekio vamzdžiuose vanduo užšąla kelioms dienoms. Arba kai lyja. Tądien būna ne mažiau surūgę nei mes didžiąją metų dalį. Vieną dieną, kai lijo, parduotuvių darbuotojai ilgesingai žvelgė pro langą – į Trevi fontaną kapsėjo turistų metamos monetos bei nedideli lietaus lašai – ir dūsavo.

Dėl siaučiančių stichijų vėluojančiame viešajame transporte keleiviai grūdosi ir burbėjo. Paprašyti pažymėti vienkartinį bilietėlį, tingiai murmėjo: „Niekas šiandien jūsų netikrins. Juk lyja.“ Visą popietę italai aptarinėjo nekantriai laukiamą būsimą atšilimą.

Ta šventa ekologija

Romoje ypač rūpinamasi ekologija. Instruktažą išklausėme vos atvykę į nuomojamą būstą. Kiekvienos pakuotės etiketėje nurodyta, kokia jos dalis yra popierinė, kas tinkama išmesti į buitinėms atliekoms skirtus konteinerius, net ir plastikas skirstomas į atskiras rūšis.

„Parduotuvių darbuotojai ilgesingai žvelgė pro langą – į Trevi fontaną kapsėjo turistų metamos monetos bei nedideli lietaus lašai – ir dūsavo.“

Buvome įspėti nesukčiauti, nes namo kiemas, kuriame stovi rūšiavimo konteineriai, stebimas vaizdo kameromis. Kas nerūšiuoja (ar tai daro netinkamai), gauna baudą. O ją išrašyti teisėtam savininkui nesunku – tereikia atsukti ir patikrinti vaizdo įrašą. Kad bauda nemaža, galėjome numanyti pagal tai, kaip akylai šiukšles prižiūrėjo namo sargė. Ji patikrino visus mūsų „padovanotus“ maišus.

O sėsti prie mažesnių transporto priemonių vairo italus skatina ir didelis miesto gyventojų skaičius (2,8 mln.). Ypač populiarūs dviejų vietų „Smart“ automobiliukai. Labai norint į standartinę parkingo vietą galima sutalpinti ir tris.

Bandyta pažaboti, tačiau nesėkmingai, taksi vairuotojus. Jie įpareigoti keleivius iki oro uosto nuvežti už ne didesnį nei nustatytą mokestį. Dažnai šio įsakymo, juodu ant balto užrašyto ant kiekvieno taksi automobilio durų, vairuotojai nepaiso. Sugalvoję nebūtą priežastį kainą pakelia dvigubai. Tačiau ne mažiau įspūdinga ir kelionė autobusu, kurio vairuotojas kelyje jaučiasi lyg to mažo ir manevringo „Smarto“ sėdynėje.

Vietoj dovanos

Paskutinę mūsų viešnagės dieną Italijoje vyko rinkimai. Kitą rytą per patį piką lėtai slinkome į oro uostą. Autobuso vairuotojas nesivaržė paskubėti – nusuko į siaurą gatvelę ir praleido keletą maršruto stotelių. Tuo metu radijo laidos vedėjai vieną po kito kalbino pašnekovus ir bandė suprasti: kodėl rinkėjai nubalsavo už tokią valdžią?

Galiausiai vanduo atsirado. Mūsų name, kaip paaiškėjo, vamzdžiai nė nebuvo užšalę. Lauke, visai šalia, dirbo darbininkai, kurie užsuko vandentiekį, o paskui pamiršo vėl atsukti.

Grįžę į namus gavome elektroninį laišką iš kulinarijos mokyklos – išmėgintus receptus. Neslėpsiu – negaminome nė karto. Ir lauktuvių, be kavos ir sausainių, neatsivežėme. Bet liko įspūdžiai. Išvykoje paminėjome gimtadienį, kuris buvo vienas įsimintiniausių.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"