Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
POPIEŽIAUS VIZITAS

Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių mozaika 1918–1940 m. (II dalis) 

Prezidento Smetonos bei naujojo popiežiaus Pijaus XII strategijos 1939–1940 m. prasidėjusio karo atžvilgiu buvo panašios: abu konfrontuojančias puses kvietė kompromisui. /
Prezidento Smetonos bei naujojo popiežiaus Pijaus XII strategijos 1939–1940 m. prasidėjusio karo atžvilgiu buvo panašios: abu konfrontuojančias puses kvietė kompromisui. /
Wikipedia.org nuotrauka

Konkordato sudarymas 1927 m. rudenį išsprendė daug aktualių problemų ir sukūrė nemažų politinių, netgi, geopolitinių iliuzijų. Pirmiausia aiškiai buvo apibrėžta katalikų bažnyčios vieta Lietuvos Respublikoje, reglamentuotos jos jurisdikcijos ribos. Kitaip tariant, sustyguoti bažnyčios ir valstybės juridiniai santykiai: teisės ir pareigos. 

Pirmąją dalį skaitykite čia

IV. Lietuva ir Vatikanas XX a. Europos didžiosios politikos scenoje

Valstybė įsipareigojo juridiškai sąveikauti su Šventuoju Sostu ir savo galiomis tam tikrais atvejais užtikrinti tam tikrų bažnyčios jai deleguotų funkcijų atlikimą, o bažnyčia – tikinčiųjų akyse puoselėti Lietuvos Respublikos ir jos prezidento autoritetą. Pagaliau konkordatas ne tik juridiškai sutvarkė, įformino bažnytinę organizaciją Lietuvoje, bet ir formalizavo katalikų, katalikiškų organizacijų teises. Pavyzdžiui, išplėtė ir pagerino katechizacijos galimybes, nuo tam tikrų prievolių valstybei (tarnybos kariuomenėje) atleido kunigus ir vienuolius, fiksavo dvasiškijos finansinį išlaikymą.

Taigi tapti ne tik Vatikano-Maskvos dialogo tarpininku, bet ir bendrai Rytų-Vakarų civilizacijų Europoje moderatoriumi.

Be to, konkordatą su Vatikanu suderėjęs ir pasirašęs premjeras prof. Voldemaras buvo ne tik poliglotas, bet ir puikus strategas geopolitikas. Po Vytauto Didžiojo, turbūt, tik antras toks per visą tūkstantmetę Lietuvos istoriją. Jau 1927–1928 m. pokalbiuose su Vatikano diplomatais Lietuvą jis pradėjo vaizduoti kaip ryčiausią, ir dėl to Vatikanui itin svarbią katalikybės tvirtovę ir vakarietiškos kultūros bastioną Europoje. Tvirtovę, kuri Centrinę ir Vakarų Europą ne tik gina nuo „bolševizmo bacilos“, bet ir gali suvaidinti reikšmingą, jeigu ne lemiamą tarpininko vaidmenį Vatikano santykiuose su bolševikine Rusija: jos valdžia, bolševikų terorizuojama stačiatikų bažnyčia ir visuomene.

Esmė ta, kad po bolševikų perversmo Vatikanas Rusijoje (SSRS) turėjo keletą rimtų interesų: rūpinosi katalikiškų vyskupijų ir parapijų išlikimu bei bendrai katalikų padėties palengvinimu; į valdžios nagus patekusių kunigų ir vyskupų išlaisvinimu; stebėjo stačiatikių bažnyčios Rusijoje situaciją; atsargiai tyrė galimybę bolševikų nualintą stačiatikių bažnyčią priartinti prie Romos popiežiaus ar netgi vėl įlieti į jo jurisdikciją.

A. Voldemaras Vatikano interesų mazge įžvelgė galimybių pasireikšti ir Lietuvai. Tarptautinėje arenoje įgyti naujų vaidmenų, didesnį geopolitinį svorį, perspektyvoje sustiprėti ir tapti integralia Vakarų civilizacijos dalimi. Vatikano diplomatus įtikino, kad dėl savo geopolitinės padėties, mišrios civilizacinės prigimties, istorinio bendrumo su Rusija bei tuomet gerų Kauno-Maskvos santykių, Lietuva Vatikanui čia gali daug padėti. Žymiai daugiau, nei kaimyninė Lenkija, kurios baiminasi stačiatikių bažnyčia ir nekenčia bolševikai. Taigi tapti ne tik Vatikano-Maskvos dialogo tarpininku, bet ir bendrai Rytų-Vakarų civilizacijų Europoje moderatoriumi.

Vatikaną projekcijos sudomino. Pradėta galvoti apie dvasininkų ir misionierių bolševikų teriojamai Rusijai rengimą Kaune, specialaus dvasininkų Instituto laikinojoje sostinėje įkūrimą. Prie darbo pritrauktas vyskupas Pranciškus Bučys. Iš biudžeto tiems reikalams numatyti netgi pinigai. Taigi XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje išties būta projekcijų Vatikaną padaryti integralia Lietuvos užsienio politikos dalimi, o Lietuvą – Vakarų civilizacinio pasaulio bastionu. Kaip į tai reagavo Šventasis Sostas parodo faktas, kad 1928 m. rudenį Vatikanas savo diplomatinį atstovavimą Kaune nuo internuncijaus paaukštino iki nuncijaus, t.y. iki pakėlė iki aukščiausio diplomatinio rango. Reiškia, kalbėta ir galvota pakankamai rimtai.

Juolab, kad tais metais buvo veikiama ne tik globaliai, bet ir lokaliai. Voldemaro Vyriausybė Kaune skyrė sklypą Vatikano naujos nunciatūros statybai. Duotas nurodymas pradėti ruošti pastato projektą. 1928 m. vasarą į Kauną atvykęs naujasis Vatikano pasiuntinys arkivyskupas Ricardo Bartoloni premjero buvo apipiltas malonėmis: brangiomis dovanomis ir dėmesiu: brangakmeniais inkrustuotu auksiniu laikrodžiu, auksu išpuoštu vyskupo kryžiumi, iškilmingais sutikimais ir priėmimais. Premjeras pats rūpinosi, kad bent vienas Lietuvos vyskupas būtų paaukštintas iki kardinolo, kad Lietuva, kaip ir visi kiti seni krikščioniški kraštai, taip pat „turėtų savo kardinolą“.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Kita vertus, simptomiška, kad būtent šiuo laikotarpiu galutinai buvo likviduota Vatikano nesutarimų su Italija byla ir išspręstas Vatikano tarptautinio suvereniteto klausimas. Nuo Italijos suvienijimo XIX a. viduryje Vatikano santykiai su Italijos vyriausybe buvo painūs ir komplikuoti. Šventasis Sostas nepripažino savo valdytų žemių aneksijos legitimumo, o Italija savo ruožtu Vatikano valstybės de jure. Protestuodami prieš Šventojo Sosto žemių aneksiją Romos popiežiai ilgus dešimtmečius save traktavo esant „italų nelaisvėje“ ir iš Vatikano rūmų išvykti demonstratyviai vengė. Vaizdžiai tariant, gyveno lyg ir namų arešto sąlygomis. Tai atsiliepė ir Vatikano bei Italijos tarptautiniams santykiams su trečiosiomis šalimis.

Pavyzdžiui, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, kol Italija dar veikė kaip Centro valstybių (Vokietijos Austro-Vengrijos, Italijos, Osmanų imperijos, Bulgarijos) sąjungininkė prieš Antantę (Britaniją, Prancūziją, Rusiją), popiežiui buvo pavykę sudaryti slaptą sutartį su britų imperijos vyriausybe nukreiptą prieš Italijos teritorinį vientisumą. Sutarties esmė tokia: po to, kai Antantė karą prieš Centro valstybes laimės ir bus sprendžiamas jų likimas, britai parems Šventojo Sosto politines pretenzijas prieš Italiją. Tačiau, kaip žinia, Didžiojo karo (1914–1918 m.) eigoje italai sąjungininkus pakeitė – perbėgo į Antantės pusę, todėl karo pabaigoje šis slaptas susitarimas reikšmės neteko ir Šventasis Sostas naudos iš jo neišpešė.

Pasibaigus karui buvo dar keletas nesėkmingų Vatikano ir Kvirinalo (Italijos) bandymų derybomis spręsti tarpusavio santykių problemą. Tačiau laukiamų rezultatų jie nedavė. Kol galų gale, Vatikano valstybės sekretoriaus, kardinolo P. Gasparri pastangomis bei diplomatinio talento dėka, po visiškai slaptų derybų, radus abiem pusėm priimtiną kompromisą, kelis dešimtmečius trukusį konfliktą pasisekė likviduoti 1929 m. vasario 11 d. pasirašius Laterano sutartį. Tai buvo nemažas diplomatinis siurprizas visai Europai ir pasauliui. Po Laterano sutarties Lietuva sveikino abi šalis.

Kauno diplomatijai užsitęsusi Vatikano su Italija susitaikymo byla tarnavo kaip savotiškas šalių nacionalinių interesų ilgalaikio gynimo pavyzdys.

Lietuvos vyriausybė visus šiuos metus, visais jai prieinamais diplomatiniais kanalais, Italijos-Vatikano bylos eigą sekė ir iš jos mokėsi. Tuo metu Romoje – prie Kvirinalo ir prie Vatikano – rezidavę lietuvių pasiuntiniai Petras Klimas, Voldemaras Čarneckis, J. Macevičius ir J. Šaulys ta tema į Kauną pasiuntė ne vieną solidų diplomatinį pranešimą. Galima sakyti, kad šio konflikto atžvilgiu Lietuvos Vyriausybės reakcija buvo nuosaiki. Iš esmės stengtasi tik įsigilinti į šalių pozicijas, perprasti diplomatinį ir politinį veikimą. Žinia, tais momentais, kai pačios Lietuvos santykiai su Vatikanu buvo pašliję, Kaunas netroško, kad staiga išsispręstų Vatikano konfliktas su Italija ir jo tarptautinės pozicijos sustiprėtų. Tačiau tai greičiau buvo reta išimtis, nei taisyklė.

Kita vertus, Kauno diplomatijai užsitęsusi Vatikano su Italija susitaikymo byla tarnavo kaip savotiškas šalių nacionalinių interesų ilgalaikio gynimo pavyzdys. Pavyzdys, kaip fiziškai miniatiūrinė, bet dvasiškai nepalaužiama valstybė oriai ir principingai gina savo interesus prieš šimtus kartų didesnį oponentą. Lietuvai tai buvo itin aktualu modeliuojant Vilniaus susigrąžinimo bylą ir projektuojant politiką Lenkijos atžvilgiu.

Tačiau staiga išaugęs bendradarbiavimas, staiga ir užgeso. Jau 1929 m. vasarą ėmė aiškėti, kad premjero pozicijos vidaus politikos fronte braška: opozicija iš kairės ir dešinės auga, įtaka prezidentui silpsta. Be kita ko, čia svariai prisidėjo ir sovietinė diplomatija Kaune, kuri A. Voldemarą, dėl jo provakarietiškos, provokiškos orientacijos traktavo kaip didžiausią savo priešą Lietuvoje. 1929 m. rugsėjį prof. A. Voldemaro kabinetas griuvo. O su juo iš esmės ir didžioji dalis Lietuvos užsienio politikos projekcijų. Šią ribą santykinai galima laikyti ir Lietuvos-Vatikano „medaus mėnesio“ pabaiga tarpukaryje.

Nuo 1929 m. rudens situacija tolygiai tik prastėjo iki naujos krizės protrūkio 1931 m. pavasarį-vasarą. Vėlesniais metais kažkiek stabilizavosi, bet į normalias vėžes nebegrįžo iki pat 1940 m. balandžio. Visus šiuos ilgus metus (1931 m. birželis – 1940 m. kovas) Kaune jau neberezidavo nei nuncijai nei internuncijai, o tik dažnai besikeičiantys Vatikano reikalų patikėtiniai ar net laikinieji reikalų patikėtiniai.

A. Voldemaras Vatikano interesų mazge įžvelgė galimybių pasireikšti ir Lietuvai.
A. Voldemaras Vatikano interesų mazge įžvelgė galimybių pasireikšti ir Lietuvai.

V. Tautininkų valdžios santykiai su Vatikanu ir nuncijaus Bartaloni „istorija“ Kaune

Pirmosios Respublikos metais tautininkų santykiai su Šventuoju Sostu ir Lietuvos katalikų bažnyčia buvo permainingi. Pats Antanas Smetona ir jo vadovaujami tautininkai artimesnius santykius su Šventuoju Sostu užmezgė dar Pirmojo pasaulinio karo metais, kada Lietuva tik siekė nepriklausomybės, o Šventojo Tėvo politinė parama buvo neįkainojamai svarbi siekiant į Vilniaus vyskupo sostą, pirmąkart per kelių šimtmečių lietuviškos krikščionybės istoriją, pasodinti lietuviškai kalbantį kunigą lietuvį.

Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkui A. Smetonai ir Tarybai, kurios trečdalį sudarė tautininkai, užmojis pavyko. Pavyko todėl, kad sugebėta užmegzti tamprų, patikimą kontaktą su Vatikano nuncijumi Bavarijoje (Miuchene) Eugenio Pacelli (būsimuoju Pijumi XII), kurio dispozicijon vokiečių okupacijos metais 1915–1918 m. įėjo ir Lietuva. Rezultatas šio bendradarbiavimo buvo puikus: 1918 m. spalio 23 d. Benediktas XV J. Matulaitį-Matulevičių paskyrė Vilniaus vyskupu. Lietuvio vyskupo ingresas į Katedrą, kuriame be kitų dalyvavo ir pats Tarybos pirmininkas Smetona ir premjeras-užsienio reikalų ministras prof. Voldemaras, įvyko gruodžio 8 d.

Kaip jau minėta, iškart po perversmo būta daug pozityvo, idėjų ir vilčių. Tačiau vėlesniais metais, ypač 1930–1939 m. netrūko ir įvairių įtampų.

Tokia buvo pradžia. Vėliau, 1919–1920 m. prezidentas Smetona ir ministras Voldemaras rūpinosi, kad Vatikanas Lietuvą pripažintų de jure. 1919 m. vasarą prie Šventojo Sosto įsteigta pirma Lietuvos diplomatinė atstovybė vadovaujama kunigo dr. Jurgio Narjausko. Po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo, kurį Vatikanas priėmė neutraliai, tautininkų valdžios santykiai su Šventuoju Sostu bangavo ir kai kada panašėjo į „amerikietiškus kalnelius“. Kaip jau minėta, iškart po perversmo būta daug pozityvo, idėjų ir vilčių. Tačiau vėlesniais metais, ypač 1930–1939 m. netrūko ir įvairių įtampų, nesusipratimų ir susipriešinimo.

Situaciją ne visuomet gelbėjo ir jau sudarytas konkordatas, kuris iš esmės buvo tik juridinis instrumentas, o kaip juo bus pasinaudota priklausė nuo konkrečių žmonių ir aplinkybių. Tiesą sakant, dalis Lietuvos katalikų hierarchų, kunigų, o ypač už jų stovinti gausi ir įtakinga krikdemų partija, konkordato sudarymu labai neapsidžiaugė. Būta net bandymų blokuoti premjero vizitą Vatikane – popiežiui įskundžiant, kad premjeras Voldemaras su žmona prancūze Matilda gyvena be bažnytinių sakramentų, t.y. tik „susidėjęs“. Kad lietuvių katalikiškos visuomenės akyse tautininkų vyriausybės autoritetas pernelyg neišaugtų, aukštoji dvasiškija netgi neparėmė A. Voldemaro iniciatyvos iš Vatikano Lietuvai „parvežti kardinolą“ Priežastis paprasta, konkordato pasirašymas buvo skaudus akibrokštas krikdemiškajai stovyklai. Jį pasirašė ne tie, kurie turėjo tai padaryti. Pasirašė ne „dori katalikai“ krikščionys demokratai, bet „masonas Voldemaras“ ir „bedieviai“ tautininkai, kurie be to dar krikščionis demokratus tik ką buvo iškraustę iš valdžios.

Ir išties, situacija buvo gana pikantiška: LKDP, kuri valdžios vadžias savo rankose laikė net šešis metus liko su nosimi, o diplomatinius santykius su Vatikanu atkūrė ir konkordatą sudarė veikėjai vos per pusmetį įsitvirtinę valdžioje. Tai buvo proveržis. Bet tik ne krikdemų naudai. 1927 m. gale Voldemarui grįžus iš Romos politinis barometras Kaune tiek įkaito, kad krikdemų lyderis L.Bistras baimindamasis keršto už intrigas prieš premjero politiką turėjo netgi sprukti iš Lietuvos į užsienį. Suprantama, visa tai negalėjo neatsiliepti Lietuvos santykiams su Vatikanu.

Tampriai su krikdemų partija susiję bažnyčios hierarchai Vatikanui pradėjo reguliariai skųstis, kad vyriausybė nevykdo konkordato nuostatų.

Juolab, kad gana greit kilo nesutarimų dėl konkordato turinio, kurį abi pusės interpretavo savitai. Čia vėl įsikišo vidaus partinė politika. Tampriai su krikdemų partija susiję bažnyčios hierarchai Vatikanui pradėjo reguliariai skųstis, kad vyriausybė nevykdo konkordato nuostatų: riboja katalikiškų organizacijų, pirmiausia Katalikų Veikimo Centro veiklą; nepaiso Kanonų teisės; neskiria iš biudžeto pakankamai pinigų kunigų seminarijų išlaikymui ar naujų statybai; kišasi į vyskupų piniginius reikalus su kunigais ir t.t. Vyriausybė savo ruožtu nuodėmes neigė ir kaltino vyskupus bei kunigus politikavimu, parama krikdemams. Nesileidžiant į smulkmenas galima konstatuoti, kad politines nuodėmes iš tiesų darė abi pusės.

Nemažai aistrų kėlė įtakingas ir platus Katalikų Akcijos veikimas Lietuvoje, kuriame dalyvavo daug kunigų ir politikų, o rėmė vyskupai. Valdžia judėjimą stengėsi įsprausti griežtai į religinę erdvę, o jo vadovai – išvesti jį į platesnius pilietinius ir politinius vandenis. Tai kūrė įtampas tarp Katalikų Akcijos ir valdžios. Valdžia taip pat konfliktavo ir su kitomis katalikiškomis organizacijomis. Ypač jaunimo: „Ateitininkais“ ir „Pavasarininkais“. 1930 m. rugpjūtį švietimo ministro Konstantino Šakenio paviešintis aplinkraštis visas jaunimo organizacijos, išskyrus skautus, stūmė iš valstybinių švietimo įstaigų į grynai privačią erdvę. Praktiškai į politinį užribį. Be to, tautininkų valdžios metais katalikų bažnyčios įtaka buvo mažinama ne tik mokyklose, bet ir universitete atitinkamai reformuojant Teologijos-filosofijos fakulteto struktūrą.

Vyskupams ir kunigams skundžiantis, Vatikanas tokia tautininkų politika nebuvo patenkintas. Kaltino tautininkų vyriausybes konkordato nesilaikymu. Diplomatinės derybos dėl konkordato kai kurių nuostatų patikslinimo, paragrafų sustygavimo bei terminų išaiškinimo tarp Lietuvos valdžios ir Šventojo Sosto praktiškai vyko per visą tarpukarį. Tiesa, be jokių didesnių rezultatų. Todėl Vatikano diplomatija ne be pagrindo įtarinėjo, kad tautininkų vyriausybės tokia taktika siekia ne realaus sutarimo, o tik migdo katalikiškos visuomenės budrumą ir kuria savo gerų norų regimybę.

Kita vertus, savo ruožtu turėjo pretenzijų Vatikano politikai ir tautininkų vyriausybės. Pirmiausia dėl to, kad jis visą tarpukarį siekė savo rankose išlaikyti gimimų, santuokų ir mirčių registraciją bei blokavo civilinės metrikacijos įstatymo Lietuvoje priėmimą. Dėl to Lietuva tarpukario metais praktiškai liko bene vienintelė visoje Europoje be tokio pilietinio įstatymo. Piliečiai nenorėję tuoktis bažnyčioje arba siekę antros santuokos buvo priversti tuos dalykus forminti ne Lietuvoje, bet užsienyje. Dažniausiai kaimyninėse Latvijoje ar Vokietijoje. Nesutarimų būta ir dėl Lietuvos sostinės bei pietryčių Lietuvos. Tautininkų valdžia ne kartą priekaištavo Vatikanui dėl tariamų ar realių nuolaidžiavimų Lenkijai, kai ši Vilnijoje riboja lietuvių katalikų teises.

Tačiau didžioji problema buvo ta, jog vidaus partinė kova dėl valdžios greitai užkrėtė Lietuvos diplomatinius santykius su Vatikanu. Šventasis Sostas negalėjo nuolat ignoruoti Lietuvos vyskupų skundų prieš valdžią. Juolab, kad dalis jų buvo pagrįsti, o lietuvių aukštoji dvasiškija veikė išradingai. Jau 1928 m. vasarą iš Lietuvos buvo atšauktas gana liberaliai mąstęs ir neblogus santykius su vyriausybe palaikęs internuncijus L.Schioppa ir jo vieton atsiųstas konservatyvesnis, šaltesnis, sunkiau kontaktus mezgantis arkivyskupas Ricardo Bartoloni. Iš pradžių tai galėjo atrodyti ir kaip aiškus laimėjimas, nes atsiųsdamas į Lietuvą R. Bartoloni Pijus XI paaukštino savo atstovavimą Lietuvoje iki nuncijaus. Taip Lietuva savo reikšmingumu buvo tarsi sulyginta su didžiosiomis valstybėmis. Tačiau labai greit, ypač po Voldemaro kabineto griūties, paaiškėjo, kad R. Bartoloni vadovaujama nunciatūra Kaune tautininkų valdžiai tampa tikra rakštimi.

Didžioji problema buvo ta, jog vidaus partinė kova dėl valdžios greitai užkrėtė Lietuvos diplomatinius santykius su Vatikanu.

Nuncijus R. Bartoloni Kaune dirbo tris metus. Daugiau nei pusę to laiko jo santykiai su Lietuvos Vyriausybe buvo įempti. Nuncijus Lietuvoje buvo labai aktyvus. Jo veikla siekė gerokai toliau už nunciatūros sienų. Jis daug važinėjo po Lietuvą, „garbės svečio“ teisėmis dalyvavo kunigų suvažiavimuose, įvairiuose Katalikų Veikimo Akcijos, „Ateitininkų“, „Pavasarininkų“ ar kitų katalikiškų organizacijų renginiuose. Įvairiomis progomis sakė viešas kalbas ir pamokslus. Kvietėsi kunigus pas save, juos vaišino, diskutavo įvairiomis temomis.

Tokią nuncijaus veiklą Vyriausybė traktavo kaip peržengiančią diplomatinių pareigų ribas. Nuncijus kaltintas politikavimu; dalyvavimu netgi renginiuose, kurie vyksta be vyriausybės leidimo ir pažeidžiant veikiančius įstatymus; prieš vyriausybę nukreiptomis „agresingomis“, visuomenę kurstančiomis kalbomis. Taigi, nesilaikantis nei Konkordato nuostatų nei diplomatinės veiklos normų. Tokia situacija lėmė, kad jau 1930 m. antroje pusėje Kaune keliskart svarstytas klausimas dėl nuncijaus pakeitimo. Iš pradžių šį reikalą bandyta tvarkyti tyliai, diplomatinėmis priemonėmis: pokalbiais ir notomis. Nesėkmingai. Tuomet imtasi spaudimo taktikos: kad Vatikanas jį atšauktų arba nuncijus pats susiprastų išvykti. Tačiau ir vėl be rezultatų.

Negana to, ir taip įtemptoje situacijoje, nuncijus sugalvojo pereiti į kontrpuolimą. Viešai ėmė kalbėti, kad dėl Zauniaus „netinkamos santuokos“ su Lietuvos užsienio reikalų ministru palaikys tik minimalius tarnybinius ryšius, bet nevyks į jo namuose rengiamus priėmimus ir nedalyvaus renginiuose, į kuriuos ministras atvyks su „neteisėta žmona“. Turint galvoje, kad pagal tuomet veikusį diplomatinį protokolą, nuncijus Kaune buvo ne eilinis diplomatas, o viso diplomatinio korpuso dekanas, tokia R. Bartoloni pozicija įgijo demaršo pobūdį ir prieš ministrą, o per jį ir prieš Lietuvos Respubliką. Formali priežastis, gana gyvenimiška. Tuo metu mažlietuvis, protestantas D. Zaunius jau buvo spėjęs palaidoti pirmąją žmoną katalikę Mariją Jasinskaitę, išsiskirti su antrąja – anglikone teatro artiste Dorota Rosalynna Law ir be bažnyčios palaiminimo, tik civiline santuoka Rygoje susituokti su trečiaja – bene garsiausia tarpukario Kauno operos soliste – katalike, gražuole Vince Jonuškaite.

Daugiausia premjero iniciatyva jau 1931 m. balandžio 16 d. nuncijus ir paskelbtas persona non grata Lietuvoje.

Iš tiesų nuncijų pykdė, ne tiek ministro privatus gyvenimas, kiek tautininkų vyriausybės vykdoma politika. O užsienio reikalų ministro „nesutvarkytas“ privatus gyvenimas šiuo atveju tapo tik puikiu ir lengviausiai pasiekiamu pretekstu. Taip galvoti leidžia faktas, kad panašių gyvenimiškų situacijų kitose Europos sostinėse buvo ne mažiau, tačiau nuncijai ar internuncijai dėl to viešų demaršų nedarė. Nuncijaus ir ministro susidūrimas Kaune 1930 m. rudenį – 1931m. pavasarį baigėsi skaudžiu pirmojo pralaimėjimu. Itin kietą poziciją čia pademonstravo prezidento svainis, premjeras Juozas Tūbelis, vyriausybės posėdyje pareiškęs, kad netoleruos nuncijaus kišimosi nei į valstybės vidaus reikalus, nei į ministrų privatų gyvenimą. Daugiausia premjero iniciatyva jau 1931 m. balandžio 16 d. nuncijus ir paskelbtas persona non grata Lietuvoje.

Iš pradžių apie tai pranešta tik privačiai Vatikanui, bet ne spaudai. Tikintis, kad Pijus XI nuncijų atšauks tyliai ir taikiai. Tačiau susitarti šalims nepavyko. Nuncijui iš Lietuvos vis neišvykstant, gegužės pabaigoje vyriausybė per spaudą paviešino R. Bartoloni paskelbimo persona non grata faktą. Europoje kilo dar vienas diplomatinis skandalas. Plačiai jį aprašė italų, vokiečių, šveicarų, prancūzų, britų, švedų, latvių bulvarinė spauda. Tų pačių metų birželio pirmomis dienomis nuncijus R. Bartoloni Lietuvą paliko. 1931 birželio 5 d. katalikiška visuomenė su nuncijumi atsisveikino itin šiltai: išvykstančiojo automobilis buvo išpuoštas ąžuolo vainikais ir gėlėmis. Atsisveikinti su juo atėjo minia katalikiško jaunimo, daug kunigų ir beveik visi vyskupai. Specialiai suburta dvasininkų delegacija nuncijų lydėjo praktiškai ligi pat sienos su Vokietija.

Tiesa, Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas į demonstratyvaus atsisveikinimo ceremoniją su valdžios persona non grata paskelbtu nuncijumu neatėjo, nes pragmatiškai buvo spėjęs tai padaryti dar išvakarėse. Gestas neliko nepastebėtas. Prezidentas A. Smetona aukštai vertino arkivyskupą. Juo pasitikėjo, neretai tardavosi. Toks prezidento dėmesys arkivyskupui turėjo savo kainą: visuomenė, ypač kairioji jos dalis, tyliau ar garsiau murmėjo, kad arkivyskupas yra tapęs autoritarinio režimo ramsčiu. Nors retrospektyviai žiūrint, sunkoka būtų su tuo sutikti. Kitas dalykas, kaip arkivyskupą traktavo pats Vatikanas. Kiek leidžia spręsti išlikę šaltiniai, didesnių priekaištų arkivyskupui nebūta, nes į pirmą vietą popiežiai statė universalius bažnyčios ir tinkinčiųjų bendruomenės reikalus, o ne atskirų dvasiškių asmeninius interesus ar grupinius poreikius.

Žinia, taip pakrypus reikalams Kaune, su postu labai greit teko atsisveikinti ir Lietuvos pasiuntiniui prie Šventojo Sosto dr. Šauliui. Jis irgi tapo nebepageidaujamas Vatikane, grįžo į Kauną ir tų pačių metų gale išvyko Lietuvai atstovauti į Berlyną. Konfliktą daugmaž pavyko užglaistyti tik po gero pusmečio, kada Vatikanas į Lietuvą atsiuntė šaltakraujišką savo reikalų laikinąjį patikėtinį prelatą Antonio Aratą. O Lietuva reikalus tvarkyti prie Vatikano patikėjo Pasiuntinybės sekretoriui Stasiui Lozoraičiui, kurį netrukus pakeitė reikalų patikėtinis dr. Kazimieras Graužinis.

Kuo asmenybės didesnės, tuo tie santykiai turiningesni, šviežesni, įdomesni, su daugiau spalvų, atspalvių ir perspektyvų.

Pijaus XI pasirinkimas būtent prelatą A. Aratą pasiųsti į Kauną buvo geras sprendimas. 1931 m. gruodį į Kauną atvykęs prelatas buvo puikiai išsilavinęs, gerų manierų, gabus, taikus ir švelnus diplomatas. Lengvai mezgė pažintis. Nevengė privačių pasisėdėjimų ir atvirų pokalbių. Nesikišo į politiką. Be to, jis turėjo dar du svarbius privalumus: buvo asmeniškai pažįstamas su ministru Zauniumi ir keletą metų dirbęs Prahoje. Tai yra jau turintis panašių diplomatinių-politinių konfliktų sprendimo patirtį. Prelato A. Aratos subtili diplomatija Kaune konfliktą gerokai ištirpdė ir vėlesniais metais jis iš esmės jau tik pasyviai plūduriavo tarsi koks ledo luitas vandenyne klimato atšilimo zonoje. Nuolat tirpstantis ir mažėjantis.

Konkrečių asmenybių dydis visuomet svarbus šalių politiniams, diplomatiniams santykiams. Kuo asmenybės didesnės, tuo tie santykiai turiningesni, šviežesni, įdomesni, su daugiau spalvų, atspalvių ir perspektyvų. Na, o jei asmenybių nėra, jei postus užima tik tarnautojai, valdininkai, vykdytojai ir pėstininkai, tai tuomet ir šalių santykiai tik testimonium paupertatis. Tokia gyvenimo logika.

Kalbant apie tarpukario Lietuvos diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu reikia pabrėžti, kad juos daugiausia kūrė didelės asmenybės: išsilavinusios, su turtingu pasaulėvaizdžiu, rafinuota filosofija, kartais ambicingos, kartais subtilios. Visada gerbiančios tradicijas, bet nebijančios ir laiko padiktuotų iššūkių. Taip iš esmės būtų galima charakterizuoti praktiškai visus lietuvių ir Vatikano diplomatus tarpukario metais stačiusius dvasinius ir politinius tiltus tarp Romos ir Lietuvos. Neužmirštant, kad toną ir pagreitį tiems santykiams dažniausiai duodavo ne patys diplomatai, bet valstybių interesai, jų elitai ar vadovai. Tarpukario Lietuvai diplomatiniai santykiai su Šventuoju Sostu buvo daug kuo reikšmingi ir prasmingi. Jie nacionalinį valstybingumą atkuriančią valstybę mokė politinės išminties ir kantrybės, aukštosios diplomatijos paslapčių, slaptosios – vingių, etikos ir estetikos.

Situacija tarp šalių kažkiek pradėjo gerėti tik XX a. ketvirto dešimtmečio viduryje, kada Europoje jau pasimatė globalios politinės katastrofos ženklai. Kada į valdžią Vokietijoje atėjo naciai, kada iš Europos politinio žemėlapio 1938 pavasarį išnyko Austrija, rudenį – buvo padalinta, o po pusmečio ir visai sunaikinta Čekoslovakija. Kai sustiprėjo politinis teroras Sovietų Sąjungoje ir pagaliau kilo Antrasis pasaulinis karas.

Apibendrintai galima tarti, jog Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvos ir Vatikano požiūriai į politinę krizę Europoje, jos priežastis daug kur buvo artimi ar netgi sutapo. Lietuva ir Vatikanas panašiai reagavo į Austrijos anšliusą ir Čekoslovakijos sunaikinimą. Pijaus XI ir A. Smetonos požiūriai į Hitlerį, nacizmą bei bolševizmą buvo gana artimi. Prezidento Smetonos bei naujojo popiežiaus Pijaus XII (Eugenio Pacelli) strategijos 1939–1940 m. prasidėjusio karo atžvilgiu taip pat buvo panašios: abu konfrontuojančias puses kvietė kompromisui, siekė visomis įmanomomis priemonėmis užkirsti karui kelią ir išsaugoti taiką. Todėl nenuostabu, jog pačiose Lietuvos okupacijos išvakarėse, po beveik dešimtmečio pertraukos, Šventasis Sostas 1940 m. balandį į Kauną pagaliau vėl atsiuntė savo nuncijų. Šį kartą arkivyskupą Luigi Centosa. Tiesa, neilgam. Nes vos prasidėjus Lietuvos sovietinei okupacijai, jau 1940 m. birželį bolševikinė valdžia konkordatą nutraukė, o liepą išprašė iš Lietuvos ir nuncijų.

Šventasis Sostas per visą sovietmetį liko ištikimas tarptautinei teisei. Todėl Lietuvos okupacijos bei aneksijos legitimumo niekada nepripažino.

Nežiūrint tarpukario metais buvusių nesklandumų, Šventasis Sostas per visą sovietmetį liko ištikimas tarptautinei teisei. Todėl Lietuvos okupacijos bei aneksijos legitimumo niekada nepripažino. Nepasidavė jis ir SSRS milžiniškam politiniam spaudimui uždaryti Lietuvos pasiuntinybę prie Vatikano. Tuo metu, kada Vokietija, Švedija, Italija, Didžioji Britanija bei eilė kitų „didžiųjų“ valstybių neatlaikė Kremliaus spaudimo – uždarė Lietuvos pasiuntinybes ir nukabino lietuviškas trispalves savo sostinėse – Vatikanas to nepadarė. Valstybė, kuri neturėjo nei savo armijos nei tankų, pusšimtį metų atsilaikė prieš totalitarinę sistemą, kuri disponavo keliais milijonais karių ir beveik pusmilijoniu tankų. Lietuvos pasiuntinybės prie Vatikano uždarymo klausimą Michailas Gorbačiovas paskutinį kartą, regis, kėlė jau 1988-aisiais, metais, kai Lietuva jau gyveno su Sąjūdžiu.

Tokia situacija lėmė, kad 1990–1991 m. Lietuvai nereikėjo atkurti savo pasiuntinybės prie Vatikano. Be rimtesnių sutrikimų ji veikė visą sovietmetį. 1940–1970 m. jai vadovavo pasiuntinys Stasys Girdvainis, vėliau – reikalų patikėtinis Stasys Lozoraitis jaunesnysis. Nežiūrint Maskvos rūstybės, pasiuntinybei buvo sudarytos sąlygos diplomatinius kontaktus palaikyti praktiškai su visomis pasaulio valstybėmis, kurios tokių santykių nebijojo. Todėl 1940–1990 m. tremtyje veikusios Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto diplomatinių ryšių geografija buvo labai plati ir iškalbinga: Italija, Ispanija, Portugalija, Prancūzija, JAV, Austrija, Belgija, Liuksemburgas, Vokietija, Didžioji Britanija, Argentina, Brazilija, Venesuela, Korėja, Kinija, Indija, Egiptas, Iranas, Irakas, Gvatemala, Nigerija, Tunisas, Kenija ir dar apie porą dešimčių kitų pasaulio valstybių.

Pirmąją dalį skaitykite čia

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"