Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Ukraina – tarp nuovargio ir vilties 

2018 spalio 30 d. 08:30
Alinos Ožič nuotrauka

2035–2040 metais Ukraina galėtų tapti visateise Europos Sąjungos (ES) nare. Taip mano konservatorius Andrius Kubilius. Nors jis džiaugiasi savo ir Angelos Merkel idėjų sutapimu, ekspertai abejoja didžiųjų ES valstybių parama ambicingai politikai Ukrainoje.

Apie „Maršalo plano Ukrainai“ sėkmes ir nesėkmes, Lietuvos galimybes išlikti ES Rytų politikos lydere ir galimus šios politikos ateities scenarijus „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos vienu lyderių Andriumi Kubiliumi.

Andrius Kubilius: „Lietuvos uždavinys – ne tik tiesiogiai padėti Ukrainai, bet ir siekti, kad Vakarai turėtų savo strategiją regione.“

Vakarų strategija

– Kuo Ukraina svarbi Vakarams?

– Ukrainos integracija į Vakarus reikalinga dėl dviejų priežasčių. Pirma, taip Ukraina taptų saugia erdve. Antra, Ukrainos sėkmė integruojantis į Vakarus gali labai pozityviai paveikti būsimas transformacijas Rusijoje. Tai vienintelis Vakarų instrumentas siekiant permainų Rusijoje po Vladimiro Putino. Tai ilgalaikis iššūkis. Bet jei dabar neinvestuosime savo pastangų, tai galime apskritai prarasti galimybę kaip nors paveikti procesus. V. Putinas suinteresuotas sutrukdyti Ukrainos sėkmei ir to siekia bei sieks visomis priemonėmis. Todėl Lietuvos uždavinys – ne tik tiesiogiai padėti Ukrainai, bet ir siekti, kad Vakarai turėtų savo strategiją regione.

– Kaip įsivaizduojate tokią strategiją?

– Jau praėjusiais metais inicijavome planą, kurį pavadinau „Maršalo planu Ukrainai“. Tai pagalbos instrumentas tam laikotarpiui, kol ES nėra pribrendusi suteikti Ukrainai narystės perspektyvos. Gaila, bet realybė tokia: šiandien apie narystės perspektyvą kalbėti dar negalime. Mūsų „Maršalo planas Ukrainai“ – tai metinis investicinis 5 mlrd. eurų vertės paketas, kurio svarbiausia sąlyga – reformų Ukrainoje tąsa.

Ar veikia „Maršalo planas Ukrainai“?

– Ar praėjus pirmiesiems metams galite pasakyti, kad „Maršalo planas Ukrainai“ veikia?

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

– Matome neblogą pažangą. Per tuos metus paaiškėjo keletas dalykų. Visų pirma pradiniam etapui net nereikia naujų pinigų, nes tie penki milijardai, liaudiškai sakant, guli nepanaudoti.

– O jie iš tikrųjų kažkur guli? Ar jie guli tik popieriuje?

– Seife neguli. (Juokiasi.) Šia prasme guli popieriuje.

– Bet tai konkretūs finansiniai įsipareigojimai?

– Tai tarptautinių bankų pažadai – ketinimai skirti tam tikrus finansinius resursus, kurie galėtų būti investuojami į realią ekonomiką: kelius, uostus, kitus projektus. Tačiau Ukrainos valdžia nesugeba tinkamai sutvarkyti projektų parengimo procesų, kai kuriose srityse jai apskritai trūksta aiškaus strateginio matymo. Todėl pinigai ir guli nepanaudojami.

– Kodėl tuomet kalbate apie pažangą?

– Didelis pasiekimas yra jau tai, kad mums pavyko parodyti ir Ukrainai, ir Vakarams: pinigų yra, tik juos reikia efektyviau panaudoti. Kartu mes dalijamės „know-how“. Patys ukrainiečiai pripažįsta, kad keletas ES projektų valdymo seminarų, kuriuos surengėme Vilniuje ir Kijeve, dalyvaujant Finansų ministerijos ir Centrinės projektų valdymo agentūros atstovams, buvo labai naudingi. Dabar kaip tik jaučiame Kijeve pagyvėjimą. Stambieji finansuotojai – Europos investicijų bankas, Pasaulio bankas ir kiti, remiami kai kurių didžiųjų valstybių vyriausybių, inicijuoja specialaus padalinio Ukrainos vyriausybėje kūrimą, kad „Maršalo planas Ukrainai“ būtų išjudintas. Būtų pradedama nuo „senų“ pinigų, bet paskui atsivertų galimybės ir naujam finansavimui.

– Jūsų klausant susidaro įspūdis, kad didžiausias praėjusių metų pasiekimas – seminarai. Ukrainos valdžia savo įsipareigojimų dalies nepajėgia įvykdyti ir neaišku, ar ateityje pajėgs. Teisingai suprantu?

– Mes pradėjome visiškai naują Ukrainos vystymosi etapą. Ne viskas vyksta sklandžiai, bet judėjimas yra. Jau galime kalbėti ir apie „naujus“ pinigus. Europos Komisija paskelbė naują programą „Reformų kontraktas vardan investicijų“ („Reform Contract for Investment“), kurios vertė šiems metams – 500 mln. eurų. Tai jau „nauji“ pinigai. Be to, kaip jau minėjau, „seni“ pinigai niekur nedingo. Sutvarkius projektų valdymą jie atsivertų ir kartu atvertų dar daugiau naujų galimybių. Palyginti su padėtimi prieš pusantrų metų, kai pradėjome, dabar matau didelę mąstymo pažangą ir Ukrainos valdžioje, ir tarptautinėse finansų institucijose. Tai didelis žingsnis į priekį.

– Ar tai nėra didžiausias skirtumas nuo tikrojo Marshallo plano (Europos ekonomikai atkurti po Antrojo pasaulinio karo skirtos JAV investicijų programos) – kad paramos gavėjas šiuo atveju neatrodo labai suinteresuotas?

– Be abejo, čia tik pavadinimas panašus. Galbūt simbolinė ar psichologinė vertė panaši. Abiem atvejais Vakarų investicijos į realią ekonomiką gali laimėti žmonių širdis ir protus. Panašumas tuo ir baigiasi. Vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo teisinės valstybės viršenybė, rinkos ekonomika, demokratija buvo savaime suprantamas dalykas. Reikėjo tik pinigų. Ukrainoje kur kas sudėtingiau: nėra nei demokratijos, nei teisinės valstybės, nei normalios rinkos ekonomikos patirties. Tokiu atveju pinigų panaudojimas tampa daug sudėtingesnis. Bet negali nieko nedaryti, nors ukrainiečiai ir nevisiškai pasirengę. Priešingai: jei Ukraina būtų stipri ir pasirengusi, gal jai nereikėtų ir „Maršalo plano Ukrainai“. Iš anksto žinojome, kad čia nebus lengvų pergalių. Kol kas matome pažangą ir savo nuostatų nekeičiame. Vystome naujas iniciatyvas.

„Ukraina 2027“ – geopolitinis šansas?

– Kokias iniciatyvas?

– Ukrainos laukia sudėtingi metai – rinkimų metai. Negalime tikėtis labai didelių žingsnių, turime būti realistai. Tačiau turime išlaikyti Ukrainos motyvaciją reformoms, Vakarų dėmesį ir net Lietuvos dėmesį. Todėl siūlome kitam dešimtmečiui formuluoti ne tik ekonominius, bet ir geopolitinius tikslus. „Maršalo planas Ukrainai“ šių tikslų siekė netiesiogiai, o dabar keliame tiesioginę politinę iniciatyvą – „Ukraina 2027“. Susiklosto palankios geopolitinės aplinkybės tam, kad Lietuvai antrą kartą pirmininkaujant ES Tarybai galėtų būti priimtas sprendimas dėl Ukrainos (kartu galbūt ir Gruzijos bei Moldovos) narystės ES perspektyvos.

– Kokias konkrečiai palankias aplinkybes turite galvoje?

– Visų pirma, 2025 metais į ES turėtų būti priimti Vakarų Balkanai. Paprastai, kai ES priima sprendimą dėl naujų šalių priėmimo, kartu formuluojama ir tolesnė perspektyva. Pavyzdžiui, 2003 metais Atėnuose pasirašius dokumentus dėl dešimties naujų narių (įskaitant Lietuvą) priėmimo, kartu buvo paskelbta ir Salonikų deklaracija dėl Vakarų Balkanų.

– Juk tai nėra griežta taisyklė, kad po vienos plėtros bangos kyla kita?

– Bet Europa mėgsta savo tradicijas, galime į tai apeliuoti. 2025 metais priėmus Balkanus turime galimybę deklaruoti, kad kitas etapas – Ukraina, Gruzija ir Moldova. Kitas dalykas – 2024 metais paaiškės tolesnis Rusijos likimas: išlieka V. Putinas ar prasideda pokyčiai. Bet kuriuo atveju bus palanki aplinka iškelti Ukrainos problemą Rusijos perspektyvų fone. Trečia, visai neseniai Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad Ukraina ir Gruzija turi didžiausią narystės ES perspektyvą, bet reikia dar dešimtmečio tam pasirengti. Trumpai tariant, matau tam tikrą scenarijų: Lietuva ES Tarybai pirmininkaus 2027-aisiais, prieš tai 2025 metais pirmininkaus Lenkija, o po mūsų pirmininkaus Latvija. Tai jau galimybė, bet reikia dirbti – ir Ukrainoje, ir Vakaruose.

– Ką atsakytumėte tiems, kurie mano, kad Lietuvai nenaudinga Ukrainos narystė ES?

– Tai labai klaidingas požiūris. Pats didžiausias mūsų interesas – turėti saugią kaimynystę su Rusija. Klausimas – kaip padėti Rusijai transformuotis? Sėkminga Ukraina būtų svarbus pavyzdys paprastiems rusams – jie matytų, ką praranda. Be to, Ukrainos sėkmės pavyzdys gali padaryti didelę įtaką ir Baltarusijai. Tai visos mūsų geopolitinės strategijos realizavimas. Nežinau, kodėl Ukrainos narystė ES mums būtų nenaudinga. Tik reikia tam rengtis, kad po gero dešimtmečio neprarastume to partnerystės įdirbio, kurį turime dabar.

– Kada tikėtumėtės pamatyti Ukrainą ES?

– Ambicingiausiais vertinimais tai galėtų įvykti 2035–2040 metais. Darbotvarkė ilga, gali atrodyti nelabai reali. Bet jei Lietuva nepradės dirbti, tai viskas bus palikta savieigai, ir iniciatyvą perims V. Putinas.

Ekspertas: planas geras, bet kelias duobėtas

Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos vadovo Simo Čelutkos teigimu, Ukrainos narystės perspektyva yra labai sunkiai pasiekiamas tikslas. „Svarstymai apie narystę ES turi būti grindžiami ir blaiviu realybės pojūčiu. Akivaizdu, kad nei Briuselis, nei Berlynas, nei Paryžius kol kas nėra rimtai pasiryžę svarstyti Ukrainos priėmimo į ES. Ką jau kalbėti apie Romą ar Budapeštą“, – tvirtino ekspertas.

S. Čelutka pabrėžė, kad šią diskusiją ypač apsunkina Vakaruose jaučiamas „Ukrainos nuovargis“. „Vakarai tikisi daugiau apčiuopiamų rezultatų reformų ir antikorupcijos srityje, tačiau senoji nomenklatūra ir oligarchai aktyviai priešinasi valstybės valdymo modelio kaitai, kurią inicijuoja ir skatina pilietinė visuomenė“, – sakė jis.

Eksperto teigimu, artimiausiu metu Europoje gali keistis nuotaikos, todėl esą sunku prognozuoti įvykius dešimčiai metų. „Radikalų stiprėjimas daugelyje ES šalių nežada nieko gera, nes ilgainiui Europoje gali tik stiprėti prokremliškos ir atitinkamai antiukrainietiškos nuotaikos. Taip pat neaišku, kaip atrodys numatytasis Balkanų šalių priėmimo 2025 metais procesas – jei šio regiono šalims seksis prasčiau, nei tikimasi, Ukrainos narystės perspektyvos natūraliai nusikels dar toliau į ateitį“, – dėstė S. Čelutka.

Tačiau jis sutiko, kad iš principo Ukrainos narystės ES perspektyva yra esminis regiono politikos klausimas. „Ukraina turėtų turėti konkrečią ES narystės perspektyvą, nes tai yra „šviesa tunelio gale“, to nusipelno karo sąlygomis gyvenantys ir sunkiai besiverčiantys Ukrainos piliečiai. Nelabai sąžininga ukrainiečius raginti atsilaikyti prieš Rusijos agresiją ir reformuotis dėl reformavimosi, jei šių procesų nevainikuoja „pagrindinis prizas“, – svarstė S. Čelutka.

Jis taip pat gyrė „Maršalo planą Ukrainai“, vadindamas šią iniciatyvą prasminga. „Tai svarbus naujas impulsas Ukrainos europeizacijos trajektorijai“, – sakė ekspertas.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"