Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Skvernelio dėmesiui – 5 Rusijos „barsuko doktrinos“ tikslai 

2018 sausio 3 d. 18:00
LŽ fotomontažas
LŽ fotomontažas

Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis pareiškė, kad 2018-ieji yra tinkami santykių su Rusija atgaivinimui, nes kitos ES šalys su ja palaiko glaudesnius ekonominius ryšius, o Lietuva laikosi per daug izoliacinės politikos. Tačiau prieš tai jam reiktų suprasti, kas yra Rusijos užsienio politika. O tai padės tarptautinio tyrimų instituto „Carnegie Moscow Center“ žurnalisto Michailo Korostikovo analizė:

Barsukas griežia dantimis ir drasko, gerokai peržengdamas savo galimybes. Jis negali nužudyti liūto ar aligatoriaus, bet ir nebėga nuo jų. Pasaulio politinėje arenoje būtent Rusija labiausiai primena šį žvėriuką.

Kritikai dažnai teigia, kad Rusijos užsienio politikai trūksta strateginio apskaičiavimo ar konkrečių planų kitam dešimtmečiui. Bet per pastaruosius trejus metus, Rusija išvystė visapusišką užsienio politikos strategiją – ji atrodo visai kitaip, negu kritikai yra linkę manyti.

Rusija tikslingai demonstruoja Vakarams, kad nepaisant jos ribotų galimybių, su ja nereikėtų juokauti.

Iš tiesų, ji primena vaizdo įrašą, kurį buvo galima stebėti interneto erdvėje nuo 2011 metų. Šiame video barsukui niekas nerūpėjo ir jis skynėsi kelią, nepaisydamas pasitaikančių kliūčių. Maskvos užsienio politika gali būti pavadinta „barsuko doktrina“.

Labai protingas ir nuožmus barsukas kaunasi prieš didesnės svorio kategorijos gyvūnus. Jis gali užpulti žvėris, kurie iš pirmo žvilgsnio jam gali kelti didžiulį pavojų – tai liūtai, tigrai ar net aligatoriai. Nors barsukas negali nužudyti šių gerokai didesnių plėšrūnų, dažniausiai jam pavyksta juos išvyti iš savo teritorijos. Barsukas taip pat turi nuostabią atmintį: jis prisimena tuos, kurie jį užpuolė ir mėgina atkeršyti.

Nesunku įžvelgti kaip Kremliaus užsienio politika atspindi šio gyvūno savybes. Rusijai negresia rimtesnis invazijos iš savo kaimynų pavojus. Bet Rusijos elitas bijo kitų spaudimo formų: ekonominės kontrolės ir marionetinės vyriausybės įvedimo. To pasekoje Rusija tikslingai demonstruoja Vakarams, kad nepaisant jos ribotų galimybių, su ja nereikėtų juokauti.

Kremlius siekia penkių tikslų. Pirmuoju siekiama parodyti, kad Rusija yra tarptautinė supergalybė, esanti toje pačioje lygoje kaip JAV ir Europos Sąjunga. Maskva gali formuoti savo prekybos bloką (Eurazijos sąjunga), pradėti konfliktą (su Ukraina), tapti pagrindiniu „žaidėju“ egzistuojančiame konflikte (su Sirija). Kaip ir barsukas, ji nebijo konfrontacijos su rimtais priešais.

Tačiau ši agresijos laikysena atskleidžia gerokai mažiau įspūdingą realybę. Rusijos valdžios biudžetas 2016 metais – 193,5 mlrd. eurų, buvo žymiai mažesnis nei JAV (2,7 trilijono eurų) ir Europos Sąjungos (6,4 trilijono eurų). Rusijos kariuomenės biudžetas taip pat ženkliai mažesnis – 2016 metais JAV skyrė 508 mlrd. eurų ginkluotosioms pajėgoms, skelbia Stokholmo tarptautinių taikos tyrimų institutas. Remiantis Europos gynybos agentūros duomenimis, 2015 metais Europos Sąjungos šalys kariuomenei skyrė 165 mrld. eurų. Palyginimui, Rusija išleido tik 57 mlrd. eurų. Tačiau Kremliui finansiniai rodikliai nieko nereiškia. Dėl pažengusios ginklų industrijos Rusijos politinės ir karinės galimybės yra žymiai aukščiau nei jos ekonominis potencialas.

Rusijos antrasis tikslas yra demonstruoti, jog ji pajėgi apsunkinti gyvenimą savo priešams. Kremlius sumenkino Vakarų planus pašalinti Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą iš valdžios, taip pat išspręsti Ukrainos konfliktą Kijevo naudai. Be to, finansavo kraštutines politines partijas Europoje. Tokio tipo partijos turi mažai galimybių ateiti į valdžią, tačiau bet kokia jų sėkmė kelia nerimą tradiciniams politikams. Kremliaus žinutė paprasta: jei jūs mums užkirsite kelią, ištiks pasekmės.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Trečiasis Maskvos tikslas – kurti Rusijos galybės mitą tarptautiniuose santykiuose. Po ilgo pasyvumo laikotarpio, Maskva perėjo į puolimą. Tikras ar įsivaizduojamas, Kremliaus kišimasis į daugybės šalių politinius procesus užvaldė žiniasklaidos antraštes Europoje ir Šiaurės Amerikoje? Praktiniai šio kišimosi rezultatai yra menki, tačiau isteriški Vakarų politikai gana dažnai Kremlių apibūdina kaip galybę.

Ketvirtas tikslas – Rusija siekia įrodyti savo pajėgumą informaciniame ir kibernetiniame kare. Palyginus su Vakarų televizijos kanalais, „Russia Today“ biudžetas yra juokingas: 268 mln. eurų prieš BBC 5,5 mlrd. eurų biudžetą 2015–2016 metais. Analitikai pabrėžia, kad „Russia Today“ geriausiu atveju pasiekia apgailėtinai menką auditorijos dalį Europos Sąjungos šalyse – vos 2 proc. Tačiau Vakarų valdžios organai ir tarptautinės organizacijos kuria nesibaigiančias komisijas kovai prieš dezinformaciją.

Kai kurių žmonių teigimu, Rusija kibernetinėje erdvėje paveikė JAV prezidento rinkimus, Vokietijos parlamento ir Danijos gynybos ministerijos veiklą. Jos „hakeriai“ galimai padėjo įvykti „Brexito“ kampanijai. „Hakerių“ grupės „Cozy Bear“ ir „Fancy Bear“, tariamai administruojamos Rusijos žvalgybos agentūrų, tapo plačiai atpažįstamomis tarptautinėje visuomenėje. Rusijos ribotos išlaidos šiuo atveju sukelia didžiulį efektą.

Galiausiai, Maskvos penktasis tikslas yra parodyti, kad ji yra visiškai atspari savo piliečių reakcijai. Kremlius parodė, kad Vakarų sankcijos neturės jokios įtakos jo veiksmams. Visi nuostoliai bus perduoti politiškai pasyviai populiacijai, o į „juoduosius sąrašus“ patekę valdžios pareigūnai ir toliau gyvens kaip Artimųjų rytų šeichai.

„Barsuko doktrina“ turi ir vidinių tikslų. Visų pirma, Maskva nori įtikinti konkurentus, kad bandydami pasipelnyti iš jos interesų pažeidimo, jie patirs dar daugiau žalos. Rusija niekada nepamiršta, neatleidžia ir yra pasiruošusi kontraatakuoti. Antra, Rusija nori pademonstruoti, kad išorinės pastangos daryti įtaką jos vidinei politikai (labiausiai remiami yra demokratizacijos procesai) yra visiškai bevaisės. Vienintelė išeitis yra derėtis su jos elitu, atpažinti Rusijos interesus ir nustatyti konstruktyvius tarpusavio santykius.

Kaip užsienio politikos forma, „barsuko doktrina“ yra visai efektyvi. Nors ji ir kukli pagal tarptautinius standartus, tačiau sudaro stiprų ir išliekantį efektą. Be to, Vakarų žiniasklaida paverčia smulkias istorijas (pvz. Rusijos „troliai“ prisipirko „Facebook“ reklamų, JAV politikai susitiko su Rusijos ambasadoriumi) į tikrus „Jameso Bondo“ trilerius, kurie galiausiai padeda Rusijai.

To pasekoje, Rusijos politinė klasė palaipsniui gauna tai, ko visada norėjo – į ją žvelgiama kaip į labai pavojingą oponentą. Labai lengva grasinti karu Saddamui Husseinui ar Muammarui Gaddafiui. Bet žymiai sudėtingiau yra tokio pobūdžio grasinimus skirti Rusijai – didžiulei ir kariškai pažengusiai valstybei, kurios lyderiai yra pasiruošę ginti nacionalinius interesus „iki paskutinio ruso“.

Tai nereiškia, kad „barsuko doktrina“ neturi trūkumų. Visgi, tai yra labiau išgyvenimo, o ne vystymosi strategija.

Tai nereiškia, kad „barsuko doktrina“ neturi trūkumų. Visgi, tai yra labiau išgyvenimo, o ne vystymosi strategija. Ji nedaro nieko, kad pritrauktų investuotojus, pagerintų verslo aplinką, sukurtų pozityvų šalies vaizdinį. Rusijai, norint modernizuotis, reikia ekonominio bendradarbiavimo su Vakarais. Bet tai reikštų visiškos autonomijos praradimą, kurį elitas suprastų kaip suverenitetą. Tai nepriimtina Rusijai.

Taip pat „barsuko doktrina“ negali gyvuoti amžius. Laikui bėgant, oponentai išmoks atpažinti ar net nuspėti Maskvos veiksmus. Vakarų žvalgybos agentūros vis lengviau atpažins „trolius“ ir „hakerius“. Politiniai aktoriai, įtariami ryšiais su Maskva, pasitrauks iš „scenos“.

Galiausiai, Vakarų institucinė atmintis dirba prieš Maskvą. Susidūrę su Rusijos „barsuko doktrina“, NATO generolai perstatys bunkerius, atgaivins Šaltojo karo žaidimo planus ir su palengvėjimu atsikvėps. Jų prioritetai pasikeis nuo kitų spaudžiančių nacionalinio saugumo problemų į „Russia Today“ neutralizavimą ir Lenkijos gynimą nuo Rusijos tankų.

Šiuo požiūriu „Barsuko doktrina“ pajėgi sukelti tarptautinės bendrijos tik tariamą pagarbą Rusijai. Bet tikrą gerovę valstybei ji atneš, jei bus vykdoma kaip dalis platesnės strategijos. Maskva dabar privalo transformuoti Vakaruose kilusią baimę į tikrą pagarbą, o ne aistrą paprasčiausiai izoliuoti Rusiją.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"