Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Rytų ir Vidurio Europa labiau už migrantus bijo išnykti 

2018 liepos 17 d. 13:53
Reuters/Scanpix nuotrauka

Politikos filosofas, knygos „Po Europos“ autorius Ivanas Krastevas lankydamasis Vilniuje sakė, kad Rytų ir Vakarų Europa į kylančią krizę Senajame žemyne žiūri visiškai kitaip. Daugybę dalykų, pasak filosofo, mes suprantame skirtingai, todėl ir reakcijos į vykstančius politinius ir socialinius procesus – skirtingos.  Mokslininkas ir Liberalių Strategijų centro Sofijoje pirmininkas, įsitikinęs, kad Rytų ir Centrinės Europos gyventojai labiau už imigrantus bijo emigrantų, tautos bijo išnykti, todėl neracionaliai reaguoja į tokius, regis, amžinus procesus, kaip žmonių judėjimas. 

„Daugeliui žmonių, ypatingai Vakarų Europoje, Europos Sąjunga buvo savaime suprantamas reiškinys, bet reikia pagalvoti ir apie tai, kad jei europinė integracija buvo sėkmė, tai ją gali ištikti ir nesėkmė“, – Atviros Lietuvos Fondo organizuotoje diskusijoje Vilniuje sakė politikos filosofas I. Krastevas. Anot jo, svarstant apie krizę Europoje būtina suprasti, kad Vakarų ir Rytų bei Vidurio Europa į krizę žiūri visiškai kitaip ir iš skirtingų prieigos taškų.

Kalbėdami apie Europą turėtume suprasti, kad dvi Europos nėra naujas reiškinys. Dar prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui buvo dvi Europos – homogeniška vakaruose ir multikultūrinė rytuose.

„Visi rytų europiečiai – nepaisant jų politinių pažiūrų – buvo sovietinės sistemos griuvimo liudininkais. Ir mes žinome, kaip greitai tam tikri dalykai gali sugriūti“, – sakė filosofas.

1980-ųjų viduryje komunizmas, tarkime Bulgarijoje, buvo itin stiprus, viskas buvo taip aišku ir nuspėjama, kad žmonės ne tik žinojo, kas bus ryt, bet ir tai, ką jie veiks, kai išeis į pensiją. Ir tada per kelias savaites viskas pasikeitė – viena sistema žlugo ir ėmė kurtis kita, pakito ne tik politinė sistema, bet ir psichologinis žmonių būvis.

„Dar vienas argumentas, kalbant apie krizę ES yra tai, kad Vakarų ir Rytų Europa krizę išties suvokia skirtingai. Ne kartą buvo užduotas klausimas, kas vyksta Rytų Europoje? Iš ten emigruoja žmonės, bet toje Europos dalyje visiškai nėra pabėgėlių. Aš manau, Rytų Europos problema nėra imigracija, didesnė problema – emigracija. Per paskutiniuosius 20 metų Rytų Europoje vyko ir tebevyksta depopuliacija. Tarkime Bulgarija nuo 1989 metų prarado 21 proc. savo gyventojų. Per ateinančius 25 metus, jei spėjimai bus teisingai, Bulgarija neteks dar 25 proc. gyventojų. Emigracija aktyvavo tam tikrą demografinį ir politinį momentą, kai jauni žmonės išvyko, o seni – liko šalyje ir ėmė bijoti, kad po 100 tautos tiesiog neliks. Tai – metafizinė baimė ir negalima jos paneigti ekonominiais argumentais. Mes visi žinome, kad kalbant ekonominiais argumentais – emigracija ir imigracija yra geras reiškinys, bet turime suvokti ir kitus, ne tokius akivaizdžius ir logiškus argumentus“, – apie Rytų ir Vidurio Europos baimes kalbėjo mokslininkas.

Anot jo, sienų atidarymas buvo geriausias ir blogiausias dalykas, kuris nutiko Rytų Europai. „Net dabar, jei paklaustumėte žmonių, kas geriausio nutiko po 1990 metų, jie atsakytų – sienų atvėrimas. Visgi, klausimas, kodėl Lenkija ar Vengrija pasuko radikalesniu politiniu keliu – išlieka. Tai – ne ekonominės paskatos, nes Lenkijos ekonomika visą laiką kilo, nelygybė mažėjo. Taigi, teoriškai neturėjo nutikti to, kas nutiko“, – sakė filosofas. Jis prisiminė ir istoriją, kuri, pasak I. Krastevo, paaiškina daugelį dabarties dalykų, reakcijų.

Ivanas Krastevas/Wikimedia.org nuotrauka
Ivanas Krastevas/Wikimedia.org nuotrauka

„Kalbėdami apie Europą turėtume suprasti, kad dvi Europos nėra naujas reiškinys. Dar prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui buvo dvi Europos – homogeniška vakaruose ir multikultūrinė rytuose. 1938 metais Lenkijoje apie 66 proc. gyventojų sudarė lenkai, likę buvo žydai, ukrainiečiai, baltarusiai ar vokiečiai. Dabar 97 proc. Lenkijoje gyvenančių žmonių yra lenkai, taip yra visose Centrinės ir Rytų Europos valstybėse. Mes nenusprendėme, kad taip bus, etninis valymas buvo įvykdytas pašalinių jėgų. Visgi šiandien mes vėl gyvename dviejose Europose, kurių viena – etniškai homogeniška ir tai – Rytų Europa, o kita kasdien tampa vis labiau multikultūrine – ir tai – Vakarų Europa“, – savo įžvalgomis dalijosi I. Krastevas.

Kaip pavyzdį jis pateikė kaimynines Austrijos ir Vengrijos valstybes. Tik 4 proc. vengrų nėra gimę Vengrijoje, o štai Austrijoje 16 proc. austrų nėra ten gimę. Pusės Vienos universiteto studentų gimtoji kalba nėra vokiečių. „Kodėl aš tai sakau? Nes noriu paaiškinti nacionalizmą, kuris šiuo metu klesti Centrinėje ir Rytų Europoje. Nacionalizmas kyla ne iš noro pasistatyti sienas ir neįsileisti imigrantų, o greičiau, kad sienos apsaugotų žmones nuo išvažiavimo. Vengrija per paskutiniuosius 8 metus prarado daugiau žmonių nei po 1956 metų revoliucijos“, – Rytų ir Vidurio Europos gyventojų nuotaikas aiškino politikos filosofas.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Anot I.Krastevo dabar emigracija yra visai kas kita, nei buvo anksčiau. Anuomet emigracija buvo bilietas į vieną pusę, dabar tai tiesiog žmonių judėjimas pirmyn ir atgal. Visgi stebint, kaip nyksta Centrinė ir Rytų Europa galima pamatyti tris dalykus. Pirma, jei gyveni aplinkoje, kurioje daug žmonių emigravę, imi jaustis nepilnavertis. Tai, kad visi tavo draugai išvažiuoja tavo pasilikimą daro problematišku.

Dar vienas dalykas, kuris, pasak politikos filosofo, yra svarbus – vyriausybių atsakas į migraciją. Daugelis valdžios atstovų Rytų ir Centrinėje Europoje suprato, kad jei žmonės nesutinka su jų vykdoma politika jie renkasi išvykimą. Taigi, baimė būti neišrinktiems išnyksta, nes emigrantai rinkimuose balsuoja retai. Tai ypatingai svarbu Centrinėje ir Rytų Europoje, kur jauni žmonės politiniame gyvenime vaidina menką vaidmenį, o emigravę visiškai išnyksta iš politinio žemėlapio.

Dar prieš 10 metų, jei kalbėjai užsienio kalba šansai būti išrinktam į Bulgarijos parlamentą gerokai padidėdavo, dabar yra priešingai. Viskas labai paprasta, rinkėjai mano, kad jei nemoki kalbos, liksi gimtinėje.

Dar vienas svarbus dalykas – mintis, kad vieną dieną mes, kaip visuomenė galime išnykti. Žinome, kaip miršta civilizacijos ir tai žadina mūsų vaizduotę, todėl nykstančios, emigruojančios visuomenės mus baugina, o atvažiuojantys imigrantai – neramina.

„Reikia pripažinti, kad visuomenės keičiasi, tam įtakos turi ir aukštasis išsilavinimas, universitetai. Ir ateina tam tikras momentas, kai dalis visuomenės sako – sustokite, mes taip daugiau nebegalime, mes prarandame savo identitetą ir savastį. Būtent čia sau vietą randa populistai. Žmonės nori savo vaikus leisti į geriausius universitetus, bet nenori, kad juos valdytų tie, kurie tuos universitetus baigė. Šiuolaikiniai populistai kyla prieš tuos, kurie nori valdyti pasiremdami tiesomis, kurių išmoko universitetuose. Biurokratiniam, universitetus baigusiam elitui visuomenė yra kaip mokykla, kurioje mes laikome egzaminus – vieniem jie sekasi geriau, o kitiems – blogiau. Tie, kuriems sekasi blogiau neturėtų skųstis. Bet čia įsiterpia populistai ir sako, ne, viskas yra kitaip – mes turėtume vieni kitiems padėti. Dar vienas dalykas, kuris supriešina intelektualius elito atstovus su populistais ir dalimi visuomenės – mobilumas. Intelektualai gana mobilūs, jie gali dirbti daugelyje pasaulio šalių, todėl krizės jiems nėra baisios, bet daugelis žmonių neturi „atsarginio išėjimo“ galimybės. Dar prieš dešimt metų, jei kalbėjai užsienio kalba šansai būti išrinktam į Bulgarijos parlamentą gerokai padidėdavo, dabar yra priešingai – tie, kurie nekalba jokia, išskyrus gimtąją kalba, turi daugiau galimybių tapti parlamentarais. Viskas labai paprasta, rinkėjai mano, kad jei nemoki kalbos, liksi gimtinėje“, – pasakojo politikos filosofas iš Bulgarijos.

Anot jo, kalbėdami apie krizę ES turėtume pakalbėti ir apie pasitikėjimo demokratiškai išrinktu elitu krizę, nes tai nėra tik Europos problema. Paskutiniuosius trisdešimt metų konfliktai kyla ne tarp valstybių, bet valstybių viduje. Pilietiniai karai yra tai, kas nulemia valstybių ateitį ir dabartį. O konspiracijos teorijos yra galingas ginklas.

„Tarkime, stipriausias indikatorius kas balsuos už PiS (Teisės ir Teisingumo partija) Lenkijoje buvo ne išsilavinimas ar pajamų dydis, bet tai, kaip žmogus vertina Smolensko nelaimę. Ar jis tiki, kad Lenkijos prezidentas žuvo per nelaimingą atsitikimą ar tiki, kad tai buvo suplanuotas aktas. Konspiracijų teorijų esmė – arba tiki tuo, kas yra sakoma arba ne. Ir nėra jokio būdo tai pakeisti, nes kritiką tokie žmonės priima tik „iš vidaus“, bet šiuo atveju niekas iš vidaus kritikuoti negali, nes tą akimirką, kai nustoji tikėti konspiracijos teorija pasidarai pašalinis“, – sakė I. Krastevas. Anot jo, sąmokslo teorijos neretai žengia greta populizmo ir sudaro vieną darnią politinę realybę vienoje ar kitoje valstybėje.

Pasipriešinimas atvykėliams – didžiulis, nes jie reiškia pokyčius, o kaip išsireiškė viena sena bulgarė: „Aš noriu mirti pasaulyje, kurį pažįstu

„Kalbėdami apie populizmą mes kalbame apie reiškinį, kurį matome itin aptakiai, galvojame, kad tai vienalytis reiškinys, bet taip nėra. Klausimai apie populizmą gali būti globalūs, bet atsakymai – ne. Tarkime Lenkijos valdančiųjų negalima sulyginti su Donaldu Trumpu, bet visi jie yra populistai. Norėdami suprasti populizmą pirmiausia turime suvokti, kas jį stumia vienoje ar kitoje visuomenėje, koks yra populizmo variklis“, – aiškino mokslininkas. Jis įsitikinęs, kad bendrų šaknų ir priežasčių populizmui nėra, bet tam tikros temos yra jam imlesnės, paskutiniu metu itin mėgstama populistų tema yra migracija.

„Migracijos banga, kuri užgriuvo Europą 2015 metais, nėra tokia įspūdinga, kokią ją mėginama pavaizduoti. Turkijoje ar Libane yra daugiau pabėgėlių nei jų pasiekė Europą. Taigi, mes kalbame ne apie skaičius, bet apie kitus dalykus. Jei žmonės nutaria migruoti, ypač jei tai žmonės iš labai neturtingų valstybių, jie renkasi vietas, kuriose yra diaspora. Važiuoja ten, kur galės lengviau pritapti ir rasti darbą. Migraciją taip pat skatina klimatas ir kultūra. Žmonės nori gyventi ten, kur yra geras oras, gal todėl bulgarai gausiai migruoja į Ispaniją, nors tai nėra savaime suprantama migracijos kryptis. Žmonės taip pat nori gyventi ten, kur yra daug žmonių, vyksta gyvenimas. Todėl norint, kad vyktų sklandi ar bent jau sklandesnė integracija jokiu būdų negalima migrantų, pabėgėlių nustumti į atokius miestus ir miestelius. Buvo vienas toks atvejis, kurį prisiminus mane apima liūdesys. Vieną sirų šeimą su keturiais vaikais nusiuntė į mažą Bulgarijos kaimą, protestuoti prieš jų atvykimą susirinko visa kaimo bendruomenė. Paradoksalu tai, kad tame kaime jau daugybę metų nebuvo gimęs nė vienas vaikas, kaimas pamažu nyksta. Visgi pasipriešinimas atvykėliams – didžiulis, nes jie reiškia pokyčius, o kaip išsireiškė viena sena bulgarė: „Aš noriu mirti pasaulyje, kurį pažįstu“, – svarstė filosofas.

Žmonės, kurie kažko bijo (pabėgėlių) taip nekalba. Aš girdžiu susirūpinimą, bet tai ne baimė, nes tie, kurie bijo – kalba atsargiai, o mes kalbame tikrai ne taip.

Rytų ir Vidurio Europos gyventojams, svarbiau nei kiti dalykai, pasak politikos filosofo, yra atvykėlių kultūra, tradicijos, bendra patirtis. Tarkime Lenkija yra itin nusistačiusi prieš pabėgėlius ir imigrantus, bet Lenkijoje gyvena ir dirba apie 1 mln. ukrainiečių ir lenkams tai netrukdo.

„Ko aš nesuprantu tai priešiškumo imigrantams ar pabėgėliams. Aš suprantu, kai Vengrijos vyriausybė sako, kad šalis nepajėgi priimti 100 tūkst. pabėgėlių, bet aš nesuprantu, kodėl tai reikia sakyti priešiškai arba bauginti žmones, norinčius padėti. Taip pat svarbi geografija, tarkime Bulgarijos vyriausybė niekada nekalbėjo taip atšiauriai, kaip vengrai. Ne todėl, kad bulgarai labiau džiūgautų, o todėl, kad šalyje gyvena turkų mažuma ir požiūris į kitataučius jau yra kitoks. Todėl, kai klausau Rytų europiečių diskusijų apie pabėgėlius aš negirdžiu jų baimės, žmonės, kurie kažko bijo (pabėgėlių) taip nekalba. Aš girdžiu susirūpinimą, bet tai ne baimė, nes tie, kurie bijo – kalba atsargiai, o mes kalbame tikrai ne taip“.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"