Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Rusų mafijos ekspertas apie Kremliaus strategiją ir Baltijos šalių vaidmenį joje 

2019 sausio 23 d. 13:58
Scena iš Davido Cronenbergo filmo „Rytietiški pažadai“.

„Rusija, ar bent Putino Rusija, susitaikė su tuo, kad Vakaruose draugų nesusiras, ir nutarė, kad jei jai lemta būti blogiete, ji taps pačia didžiausia blogiete aplink. Rusija naudojasi šia baime“, – interviu LŽ pasakojo Markas Galeotti, Prahos tarptautinių santykių instituto vyr. specialistas, laikomas vienu svarbiausių Rusijos saugumo ir organizuoto nusikalstamumo ekspertų. Jis šią savaitę Kauno Vytauto Didžiojo universitete pasakojo apie Rusijos mafijos ryšius su dabartinio prezidento administracija, o vėliau davė interviu LŽ. 

Praėjusiais metais pristatęs knygą „The Vory: Russia's Super Mafia“ („Vory: Rusijos supermafija“), Markas Galeotti LŽ papasakojo apie organizuoto nusikalstamumo ryšių su Kremliumi susiklostymą, kokį vaidmenį kriminalinio pogrindžio atstovai vaidina hibridiniame kare bei ko iš Rusijos greitu metu galima tikėtis Baltijos šalims.

– Savo naujausioje knygoje analizuojate Rusijos organizuotą nusikalstamumą, kaip jis radosi bei kaip jis veikia. Nusikalstamos struktūros Rusijoje klostėsi jau sovietmečiu. Kaip pasikeitė mafijos ir valstybės santykiai po Sovietų Sąjungos žlugimo ir kaip jie vystėsi nuo tada iki šių dienų?

Kad ir dabartinis Krymo premjeras, Sergejus Aksionovas – pasak patikimų Ukrainos policijos ataskaitų praėjusio amžiaus pabaigoje jis buvo gangsteris, pogrindyje naudojęs „kličką“, slapyvardį Goblinas.

– Na, manau, neturėtume pervertinti Kremliaus ir mafijos ryšių iki Sovietų Sąjungos žlugimo. Galime matyti tam tikrus laikotarpius, kai valstybė aiškiai naudojosi gangsteriais – ar tai būtų lagerių kontrolė, ar juodosios rinkos. Bet iš tiesų besiformuojančius stiprius ryšius galime matyti tik žlugus Sovietų Sąjungai. Ypač paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai buvo pertvarkoma visa Rusijos prigimtis, buvo perbraižomos jos politika, ekonomika, visuomenė ir niekas nežinojo, kur link einama. Naująją Rusiją formavo tie, kurie turėjo galią – ar tai būtų pinigai, ar smurtas, ar dar kas nors. Gangsteriai papuolė tarp grupių, turėjusių galimybę dalyvauti toje naujos šalies pertvarkoje.

Manau, kad 1990-aisiais riba tarp politikos, verslo ir nusikaltimų pasaulio buvo labai miglota, kartais net neįžvelgiama. Nuo to laiko ribos iš tikrųjų darėsi ryškesnės. Ir dabar yra oligarchai, yra korumpuoti pareigūnai, yra mafijos bosai – visi jie priklauso skirtingoms kategorijoms. Tačiau galima pastebėti, kad egzistuoja tam tikri aljansai, ypač vietos lygmeniu, bet, žinoma, ir pačiame Kremliuje.

Žiūrėkite, egzistuoja terminas „Mafijos valstybė“, bet man jis nelabai patinka, nes juo teigiama, kad arba Putinas valdo gangsterius, arba Putiną gangsteriai, o nei vienas variantas nėra teisingas. Geriau apie tai galvoti kaip apie patogumo aljansus. Putinas gangsteriams nurodo, koks elgesys yra nepriimtinas ir laikas nuo laiko valstybė pasinaudoja mafijos paslaugomis.

Lygiai taip pat – gangsteriai akivaizdžiai naudojasi gausybe viešų valstybės pareigūnų, tačiau šie pasauliai yra skirtingi ir apibrėžti. Šiuo metu susiklosčiusi tokia situacija, kurioje Putinas vykdo politinę kampaniją prieš Vakarus. Jis žino, kad Rusija yra silpnesnė, todėl turi išnaudoti visas turimas priemones, o vienas iš instrumentų yra organizuotas nusikalstamumas. Galime matyti atvejus, kai organizuotas nusikalstamumas veikia kaip valstybės agentas. Tačiau vėlgi – taip yra ne todėl, kad jie yra integrali valdžios dalis, bet todėl, kad ši laikas nuo laiko kreipiasi į mafiją tvirtindama, jog mums reikia, kad jūs kažką padarytumėte ir štai ką jūs iš viso to gausite.

– Minėjote, kad egzistuoja tam tikri ryšiai tarp Rusijos organizuoto nusikalstamumo grupuočių bei oligarchų ir kad regionuose mafija turi daugiau įtakos. Ar atlikdamas savo tyrimus pastebėjote regioninių skirtumų – tarp mafijos grupuočių struktūrų, šių veiklų ar santykių su vietos valdžia tamprumo?

– Tikrai taip. Kuo toliau į Pietus ir į Rytus keliausite nuo Maskvos, tuo aiškiau matysite kriminalizuotų, mažų, beveik feodalinių teritorijų augimą. Šiaurės Kaukaze tai labai akivaizdu. Šiandien Čečėniją galima laikyti Ramzano Kadyrovo asmenine nusikalstama karalyste. Vis dažniau regime bandymus per Čečėniją gabenti daugiau narkotikų iš Afganistano, Ramzanui Kadyrovui bandant užimti šį konkretų naudingą nusikalstamą verslą.

Tolimuosiuose Rytuose galima pastebėti, kad viską lemia ekonomika. Rusijos Rytuose tiek teisėtai, tiek juodajai ekonomikai labai svarbi Kinija, tad ten nusikalstamos grupuotės sudaro sąjungas su kolegomis Kinijoje ir užsiima įvairiais verslais. Kalbant apie Rusijos-Baltarusijos sieną, pagrindinis verslas bus kontrabanda per Baltarusiją į ir iš Europos. Galime matyti prabangos vartojimo prekes, sankcionuojamas prekes, tokias, kaip – kad ir kaip neįprastai skambėtų – sūris, gabenamas iš Baltarusijos į Rusiją. Baltarusija taip pat naudojama plauti pinigams į Latviją ir kitas šalis.

Viskas priklauso nuo to, ką diktuoja ekonomika, tačiau bendras modelis yra toks – kuo toliau nuo Maskvos, tuo nusikaltėliai ir vietos pareigūnai artimesni. Nes, trumpai tariant, kuo toliau keliaujate nuo Maskvos, tuo giliau grįžtate į praeitį ir situacija primena praėjusio dešimtmečio pradžią ar, kai kuriais atvejais, praėjusio amžiaus pabaigą.

– Jūs tiriate Rusijos pogrindžio struktūras, šių santykius su Rusijos politika. Norint atlikti tokius tyrimus reikia turėti tam tikrus informatorius. Jei ne paslaptis – ar jūs turite informatorių ir jei taip, kaip jie jus pasiekia?

– Būna įvairiai. Žinoma, tokio pobūdžio tyrimams, kokius atlieku aš, būtina kalbėtis su nusikaltėliais, kaip ir su teisėsaugininkais bei akademikais. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl šis mano projektas užėmė tiek daug laiko. Prie jo pamažu darbavausi apie trisdešimt metų. Viskas prasidėjo paskutinėmis Sovietų Sąjungos dienomis, kai tyriau Afganistano karo įtaką ir kalbėjausi su veteranais „afganais“, kurių dauguma po karo prisitaikė ir grįžo į normalų gyvenimą. Tačiau keli pasitraukė į pogrindį. Būtent tai mane privertė susimąstyti, kad štai, niekas net nepagalvojo apie organizuotą nusikalstamumą žlungančioje Sovietų Sąjungoje.

Tuo metu aš ne vien apie tai susimąsčiau, bet ir gavau pirmąjį savo pogrindžio kontaktą. Juk nevaikščiosiu po barus ir neklausinėsiu – ei, ar čia yra gangsterių, norinčių su manimi pasikalbėti? Reikia, kad kas nors jus pristatytų ir taip toliau. Būtent dėl tokio modelio mano tyrimas taip ilgai užtruko – kontaktų ieškojimas ir kultivavimas yra lėtas procesas.

Tuo metu, kai prasidėjo karas Donbase, visi, su kuo kalbėjau – kariuomenės, saugumo atstovai ir taip toliau – buvo užtikrinti, kad viskas baigsis po šešių mėnesių: per šešis mėnesius Kijevas kapituliuos, suvokęs, kad Ukraina turi būti Rusijos įtakos sferos dalimi, Rusija patrauks savo pajėgas, o Vakarai greitai viską užmirš.

Tačiau įdomioji dalis yra ta, kad dauguma gangsterių Rusijoje turi apsaugą, „kryšą“ („stogą“). Tai reiškia, kad jiems nebereikia rūpintis tuo, ką jie man sako. Vakaruose aš taip pat bendrauju su nusikaltėliais, rusais nusikaltėliais, dažniausiai – sėdinčiais kalėjime rusais nusikaltėliais. Jiems visada reikia pasakyti, kad turėtų omenyje, jog pokalbis su manimi nėra konfidencialus ir manęs bet kada gali paprašyti teisme pakartoti tai, ką išgirdau iš jų. Dėl to jie yra mažiau linkę atsiskleisti. Arba pasakodami apie kažką jie ima naudoti tokias figūras, kaip „draugą, kurį pažįstu“, ar panašiai. Rusijoje dauguma tokių žmonių nesirūpina tuo, ką pasakoja, nes žino, kad turi apsaugą. Taigi problema su nusikaltėliais Rusijoje yra ne ta, kad juos sunku prakalbinti, bet ta, kad jie nesiliauja kalbėti ir darosi neaišku, kada jie pasakoja tiesą, o kada tiesiog giriasi.

Turint omenyje šį kontekstą, praėjusio tūkstantmečio pabaigoje ir šio pradžioje buvo nusikaltėlių, kurie patys su manimi susisiekė. Tam tikra prasme būti pamatytam kavinėje su „angliskij profesor“ (anglų profesoriumi), kuris nori su manimi pasikalbėti, nori išgirsti mano istoriją, buvo tarsi jų statuso simbolis.

Tačiau akivaizdu, kad man reikėjo įvertinti ne tik saugumo klausimą, bet ir patikimumo. Žmonės man pasakodavo istorijas, tačiau norėdamas įsitikinti, ar jos yra nors kiek vertingos, turėdavau rasti kitus būdus šioms patikrinti. Ieškodavau liudininkų ir klausdavau – X man pasakė Y, ar tai tiesa? Kartais sulaukdavau atsakymo – taip, tikra tiesa, o kartais išgirsdavau, kad tas asmuo tiesiog giriasi, taškosi melais, kad šitas kvailas vakarietis nesiliautų pirkęs gėrimų.

Markas Galeotti / Alinos Ožič (LŽ) nuotr.
Markas Galeotti / Alinos Ožič (LŽ) nuotr.

– Krymo aneksija ir karo Ukrainoje pradžia yra veikiausiai patys ryškiausi Rusijos vykdomo hibridinio karo pavyzdžiai. Būtent po šių įvykių terminas „hibridinis karas“ ir išpopuliarėjo. Konvenciniame kare organizuoto nusikalstamumo pasaulio nariai įprastai turi savo vaidmenį. Ar jie turi vaidmenį arba nišą hibridiniame kare?

– Jaučiu, kad turiu pasakyti, jog terminas „hibridinis karas“ man nelabai patinka. Manau, kad tai nėra geriausi žodžiai, norint paaiškinti tai, kas vyksta, tačiau terminologija jau prigijo, tad ja ir naudokimės. Atsakant į jūsų klausimą – visiškai, kad ir kalbant apie tuos du konkrečius pavyzdžius – Krymą ir tai, kas nutiko Ukrainoje, Donbase.

Tuo metu, kai Kryme atsirado vadinami „žalieji žmogeliukai“, profesionalūs Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų, galėjome matyti ir kur kas mažiau profesionalius karius kamufliažinėse uniformose, apsiginklavusius gerais ginklais. Tapo aišku, kad dalys vadinamųjų savanorių buvo vietos organizuoto nusikalstamumo grupuočių smogikai, kuriais Rusija pasinaudojo kaip papildomu ginkluotu personalu ir kurie suteikė galimybę tvirtinti, kad visa tai – vietinė iniciatyva.

Kad ir dabartinis Krymo premjeras, Sergejus Aksionovas – pasak patikimų Ukrainos policijos ataskaitų praėjusio amžiaus pabaigoje jis buvo gangsteris, pogrindyje naudojęs „kličką“ (slapyvardį) Goblinas. Vėliau jis pradėjo užsiimti verslu, tačiau savo ryšių su nusikaltėlių pasauliu niekada neprarado. Tam tikra prasme okupuotas Krymas dalį valdžios struktūrų pasiėmė iš organizuoto nusikalstamumo grupuočių.

Panašiai ir Donbase. Ten yra apstu skirtingų veikiančių jėgų – ir Rusijos karinis personalas, ir nacionalistai, ir įvairūs oportunistai, tačiau dalis Donecko ir Luhansko liaudies respublikų militaristinių dalinių yra organizuoto nusikalstamumo grupuotės, gavusios galimybę savo jėgą pogrindyje paversti karine jėga ir kurioms Rusija moka bei kurias apginkluoja, idant jos kovotų.

Šiuose karuose organizuotas nusikalstamumas vaidina labai svarbų vaidmenį.

Šiuose karuose organizuotas nusikalstamumas vaidina labai svarbų vaidmenį. Jei į politinį karą, kurį Rusija kovoja prieš Vakarus, pasižiūrėtume plačiau, pamatytume, kad nors didžiąją jo dalį vykdo žiniasklaidos agentūros ir panašiai, vis dažniau Rusijos valdžia kreipiasi į mafiją ir prašo atlikti įvairius darbus, ar tai būtų juodųjų pinigų, vadinamosios „čiornaja kasa“, surinkimas politiniais tikslais, ar tai būtų šnipų gabenimas. Buvo vienas nuskambėjęs atvejis, kuomet dingo vienas Rusijos šnipas, bet tikriausiai prekiautojai žmonėmis jį nugabeno kitur. Taip pat būta žmogžudysčių, kurias iš dalies atliko gangsteriai, iš dalies Federalinė saugumo tarnyba (FSB).

Nors nenoriu perspausti, nes kalbame apie vos kelis atvejus, akivaizdu, kad valstybė kartais atsigręžia į gangsterius ir sako – mums reikia, kad jūs mums šį bei tą padarytumėte. O gangsteriai sutinka, nes arba jiems kažkas pasiūloma – ar pinigai, ar prieiga, ar dar kas nors, arba jie nedrįsta pasipriešinti valstybei.

– Užsiminėte, kad terminas „hibridinis karas“ jums ne prie širdies. Kodėl jis jums atrodo nepriimtinas?

– Problema yra ta, kad terminas „hibridinis karas“ pabrėžia militaristinį aspektą ir tarsi nustato, jog visos kibernetinės atakos, informacinės operacijos, bandymai destabilizuoti politinę padėtį – kad visi jie yra skirti išpurenti dirvą kažkokiems kariniams veiksmams. Nematau jokių perspektyvų Rusijai imtis karinių veiksmų prieš bet kurią NATO narę. Rusija puikiai supranta NATO pajėgumus ir labai gerai žino penktąjį straipsnį – kolektyvinės gynybos garantijas.

Bėda, mano nuomone, yra ta, kad mes nesuprantame, kaip mąsto Rusija. Visų pirma – rusai mano, kad tai mes, Vakarai, pradėjome hibridinį karą. Žiūrėdami į Arabų pavasarį ir buvusioje sovietinėje erdvėje vykusias spalvotąsias revoliucijas jie visur mato Centrinės žvalgybos tarnybos (CŽV) pėdsakus. Jiems atrodo, kad tai Vakarai destabilizuoja valstybes, naudodamiesi šiomis priemonėmis. Didžiąja dalimi jie klysta, bet tai yra jų nuoširdus įsitikinimas.

Mano nuomone egzistuoja dvi rusų mąstymo kryptys. Viena visus tuos metodus traktuoja kaip parengimą mūšio laukui. Tačiau kariuomenė šioje sistemoje nedominuoja. Svarbesnė mąstymo kryptis yra ta, kurią plėtoja prezidento administracija, saugumo taryba, visas saugumo elitas. Jie visa tai vertina ne kaip būdą pasirengti šaudynėms, bet kaip alternatyvą joms. Dėl to man labiau patinka terminas „politinis karas“. Kitą mėnesį pasirodys knyga, kurioje bandoma narstyti šias subtilybes. Manau, kad šio Rusijos vykdomo politinio karo esmė nėra pasirengimas kariniam konfliktui. Rusija mano, kad pasiekti tai, ko nori, gali naudodama nekarines priemones.

Dauguma Vakarų valstybių nepakankamai rimtai žiūri į korupciją, o, mano nuomone, tai yra kur kas didesnis pavojus, nei dezinformacija.

O problema su hibridinio karo modeliu yra ta, kad mes nuolat mąstome – gerai, susiduriame su visomis šiomis problemomis, bet kada gi ateis „žalieji žmogeliukai“? O „žalieji žmogeliukai“ neateis. Jei taip galvosime, mums ir toliau atrodys, kad visas mūsų problemas išspręs biudžeto kariuomenei didinimas. Tai daryti svarbu, bet tuo pačiu dauguma Vakarų valstybių pakankamai nefinansuoja kontržvalgybos. Dauguma Vakarų valstybių nepakankamai rimtai žiūri į korupciją, o, mano nuomone, tai yra kur kas didesnis pavojus, nei dezinformacija. Manau, kad mums reikia susitelkti ties nekarinėmis programomis ir suvokti, kad, kalbant apie Rusiją, turime tvarkytis būtent su šiomis problemomis, o ne neišvengiama Rusijos invazija.

– Kalbant apie Ukrainos konfliktą su Rusija – ar, jūsų nuomone, netolimoje ateityje galime tikėtis incidentų, panašių į praėjusių metų pabaigoje Kerčės sąsiauryje įvykusį Ukrainos laivų apšaudymą ir perėmimą?

– Viskas įmanoma. Aišku, Kerčės atveju Rusija bandė užtikrinti, kad Krymas ir visi Krymo vandenys de facto priklauso Rusijai, bei parodyti, kad Azovo jūra yra Rusijos ežeras. Tačiau manau, kad turime viską vertinti iš perspektyvos. Juk tuo metu buvo daug kalbų apie tai, kad šie veiksmai yra yra kažkokio didelio Rusijos puolimo preliudija. Esu užtikrintas, kad Rusija neturi jokių konkrečių planų vykdyti didelio masto Ukrainos puolimą, nes suvokė, jog visas Donbasas buvo klaida.

Pirmuosius septynis 2014 metų mėnesius praleidau Maskvoje, taigi ten buvau visą laikotarpį prieš Sočio Olimpines žaidynes, bei per įvykius Kryme ir Donbase. Tuo metu, kai prasidėjo karas Donbase, visi, su kuo kalbėjau – kariuomenės, saugumo atstovai ir taip toliau – buvo užtikrinti, kad viskas baigsis po šešių mėnesių: per šešis mėnesius Kijevas kapituliuos, suvokęs, kad Ukraina turi būti Rusijos įtakos sferos dalimi, Rusija patrauks savo pajėgas, o Vakarai greitai viską užmirš. Visiems buvo aišku – daugų daugiausiai šeši mėnesiai. Akivaizdu, kad jie smarkiai klydo. Rusija užstrigo Donbase, kuris jai nedavė jokios naudos, vien išlaidas – finansuoti reikia ne vien karines operacijas, bet ir iš esmės išlaikyti šitą nematomą „oblast“, sritį.

Iš esmės visą ekonomiką, visas socialines struktūras ir taip toliau subsidijavo Rusijos vyriausybė. Visa tai privedė prie sankcijų. Man atrodo, kad jei Rusija galėtų, ji mielai atsitrauktų iš Donbaso. Bet Putinas negali to padaryti, neparodydamas, kad kažką tuo pasiekė. Jis negali prisipažinti klydęs. Susiklostė situacija, kai Rusija negali susitvarkyti su Donbasu. Ir tai erzina, tai yra didelė problema, tačiau ne esminė. Manau, kad Rusija palauks iki Ukrainos prezidento ir parlamento rinkimų ir tada žiūrės, ar yra kokio nors sandorio galimybė, ar įmanoma atsitraukti ir ką nors iš to išpešti.

Taip pat manau, kad išvysime incidentų, susijusių su teritorijomis, kuriose šiuo metu vyksta konfliktas, bet jokio didesnio karinių veiksmų eskalavimo nepamatysime.

– Ar galima tikėtis, kad įtampa tarp Rusijos ir Vakarų greitu metu atslūgs? Kas turi nutikti, kad tai įvyktų, kokių sąlygų tam reikia?

– Turiu pripažinti, kad šiuo klausimu nesu optimistiškai nusiteikęs. Na, galime pastebėti šiokį tokį konkrečių įtampų mažėjimą, tačiau, bendrai kalbant, kol Putinas bus Kremliuje, niekas nesikeis. Visų pirma – Putiną pirmyn veda emociniai faktoriai, noras sukurti savo palikimą, jausmas, kad Vakarai su Rusija blogai elgiasi, jausmas, kad Vakarai yra iš tikrųjų priešiškai nusiteikę Rusijos atžvilgiu. Taip pat mano nuomone Putinas tam tikra prasme prarado gebėjimą keistis ir prisitaikyti. Žinote, jis jau paseno, apsistatė žmonėmis, sakančiais jam tai, ką jis nori girdėti, užuot sakiusių, ką jam reikėtų išgirsti. Taigi nemanau, kad greitu metu politika Kremliuje keisis.

Putiną pirmyn veda emociniai faktoriai, noras sukurti savo palikimą, jausmas, kad Vakarai su Rusija blogai elgiasi, jausmas, kad Vakarai yra iš tikrųjų priešiškai nusiteikę Rusijos atžvilgiu

Taip pat – vargu, ar artimoje ateityje Vakarai pajėgs susitarti dėl Ukrainos. Tai turbūt leistų sustabdyti kai kurias Europos sankcijas. Tačiau Krymo situacija nepasikeis. Mano nuomone joks Rusijos prezidentas, joks Rusijos valdytojas neatiduos Krymo ir neatstatys pasitikėjimo tarp Rusijos ir vakarų. Mums teks palaukti naujos politinės kartos iki kol kas nors pasikeis, o dabartinę padėtį matysime dar bent kelerius metus.

– Kokį vaidmenį įtampos tarp Rytų ir Vakarų kontekste vaidina Baltijos šalys ir kas jų laukia netolimoje ateityje?

– Kai kurie žmonės mano, kad Rusija nori užkariauti Baltijos šalių teritoriją, ar panašiai. Aš tuo visiškai netikiu. Nors Putinas ir jo aplinka posovietines šalis vertina, kaip brangias Rusijos įtakos sferos dalis, manau, kad Baltijos šalių tokiomis nelaiko. Jie suvokia, kad Baltijos regionas niekada nebuvo ir niekada nebus tos sferos dalimi, tačiau, žiūrint iš Rusijos kampo, galima matyti, kad Baltijos šalys yra geras būdas daryti spaudimą ir kelti susirūpinimą Vakarams.

Baltijos šalys yra geras būdas daryti spaudimą ir kelti susirūpinimą Vakarams.

Rusija žino, kad, tarkim, jei rengs karines pratybas prie Estijos sienos, estai ims garsiai apie tai kalbėti ir NATO jaus pareigą kažkaip į tai sureaguoti. Net neturėdama ambicijų plėstis Rusija gali kada nori naudotis šia korta.

Rusija, ar bent Putino Rusija, susitaikė su tuo, kad Vakaruose draugų nesusiras, ir nutarė, kad jei jai lemta būti blogiete, ji taps pačia didžiausia blogiete aplink. Rusija naudojasi šia baime. Skirtingų pažiūrų atstovai, nebūtinai Baltijos šalyse, bet kitur – Skandinavijoje, Pietų ar Centrinėje Europoje, vis kalba apie tai, kad gal reikia susitarti su Rusija, nes ši situacija yra pernelyg pavojinga. Putinas stengiasi padaryti taip, kad mums atrodytų, jog Rusija iš tikrųjų yra tokia pavojinga ir nenuspėjama, tad reikia su ja derėtis. Mano nuomone, Baltijos šalys būtent čia įsipiešia į Rusijos strategiją.

Jei kalbėtume apie interesų ir įtakos plėtrą, Rusija žino, kad Baltijos šalys greitu metu tikrai netaps jos draugėmis, tad mato šias kaip galimybę daryti spaudimą – Kaliningrado ir Rusijos santykių su Baltarusija dėka, atstumo tarp Talino ir Sankt Peterburgo dėka ir taip toliau.

Tad ko turėtų tikėtis Baltijos šalys? Vėlgi, manau, kad reikia tikėtis to paties, tik daugiau. Baltijos šalys turėtų atsakyti bandydamos priešintis tokiam Rusijos kišimuisi, kiek tik gali. Jūs nesustabdysite Rusijos karinių pratybų jos pačios teritorijoje, bet jūs galite reaguoti į galimybes platinti įvairią informaciją, į galimybes korumpuoti ir kurti santykius su įtakingais žmonėmis. Manau, kad būtent tai ir yra Baltijos saugumo ateitis.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika