Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Pagrindinė Rytų Europos problema nėra Rusija 

2019 vasario 28 d. 13:20
Strateginės reikšmės Anaklijos uosto statybos glaudžiai susijusios su buvusiu Sakartvelo ministru pirmininku Georgiju Kvirikašviliu.
Strateginės reikšmės Anaklijos uosto statybos glaudžiai susijusios su buvusiu Sakartvelo ministru pirmininku Georgiju Kvirikašviliu.
AFP/Scanpix nuotrauka

Rytų Europos šalims už Maskvos įtaką gerokai pavojingesni nešvarūs neoficialios valdžios bei užkulisiniai galios žaidimai, rašo politico.eu. 

Posovietinėse Rytų Europos valstybėse tūno klastingas priešas, kenkiantis vyriausybėms, griaunantis ekonomiką ir sėjantis suirutę. Ne, tai ne Rusija. Tokioms šalims kaip Sakartvelas, Moldova ar Ukraina didžiausią grėsmę kelia silpnos jų pačių valdžios institucijos ir piktnaudžiavimas neoficialia valdžia.

Nors dėl šių priežasčių valstybės tampa pažeidžiamesnės įvairioms galingosios kaimynės iš Rytų atakoms, dėl vyraujančio nestabilumo galiausiai yra kaltos pačios šalys.

Žinoma, Rusijos karinė agresija kelia didelę grėsmę Ukrainai. Praėjusiais metais vykęs Ukrainos karo laivų ir jų įgulos užgrobimas yra puikus to pavyzdys. Tačiau tokie atviri išpuoliai yra labiau išimtis nei taisyklė.

Pavojus strateginiam projektui

Situaciją Rytų Europoje puikiai iliustruoja naujausi įvykiai Sakartvele. Sudarę dvišalę karinės pagalbos sutartį su Jungtinėmis Valstijomis bei iš jų įsigiję prieštankinių raketų paleidimo sistemų „Javelin“, kartvelai mažiau baiminasi militaristinės Rusijos agresijos, todėl nebe taip uoliai stengiasi tapti NATO dalimi.

Nuo 2008 metais vykusio vadinamojo Penkių dienų karo, po kurio buvo nutraukti diplomatiniai Rusijos ir Sakartvelo santykiai, o Maskva prarado tiesioginę įtaką Sakartvelo viduje ir pripažino dvi atskilusias teritorijas – Abchaziją bei Pietų Osetiją, santykiai tarp šių dviejų valstybių labai pagerėjo.

Šiomis dienomis didžiausia Sakartvelo problema nėra Maskvos keliama grėsmė; įvykdyti didžiausią infrastruktūros projektą šalyje pastaraisiais metais – giliavandenio uosto Juodosios jūros pakrantėje, Anaklijoje, statybą – gali sukliudyti ne išorės pavojai, o nešvarūs vidaus politikos žaidimai.

Uostą atidaryti planuojama 2020 metais. Šis projektas turėtų sustiprinti Sakartvelo pozicijas vertingame Rytų ir Vakarų tranzito maršrute – leis priimti didelius konteinerinius laivus ir padidinti kelių bei geležinkelių eismą. Projektas pritraukė ir tarptautinių rėmėjų: pirmąjį etapą, kurio darbų kaina siekia 600 mln. JAV dolerių, finansuoja keturių tarptautinių skolintojų grupė, o Europos Komisija pažadėjo padėti vykdant antrąjį statybų etapą, įskaitant kelių ir geležinkelių tiesimą. Terminalo valdymas patikėtas stambiam Jungtinių Valstijų uostų operatoriui „SSA Marine“ iš Sietlo. Tačiau šio projekto ateitis jokiu būdu nėra aiški.

Uosto statybos glaudžiai susijusios su buvusiu Sakartvelo ministru pirmininku Georgiju Kvirikašviliu, kuris atsistatydino praėjusiais metais po konflikto su buvusiu šalies premjeru Bidzina Ivanišviliu ir pagrindine valdančiąja partija „Sakartvelo svajonė“.

Šalyje neseniai prasidėjo banko TBC, atsakingo už uosto statybų projektą, tyrimas. Bankas įtariamas pinigų plovimu. Šis tyrimas plačiai vertinamas kaip politiškai motyvuotas – galbūt kaip skolos grąžinimas B. Ivanišviliui, kuris vis dar turi didelę įtaką ir, manoma, neoficialiai vadovauja naujajai vyriausybei. Gali būti, kad dar viena priežastis pareikšti įtarimus TBC bankui – buvusio premjero ar jo verslo partnerių interesai, susiję su uostu Počio mieste, su kuriuo turėtų konkuruoti naujasis uostas. Praėjusią savaitę vyriausybė paskelbė apie naują Počio uosto plėtros projektą.

Oficialiai Sakartvelo vyriausybė remia Anaklijos uosto statybas, ir labai tikėtina, kad projektas vis dėlto bus įgyvendintas. Šaliai jis pernelyg svarbus, kad būtų galima rizikuoti. Tačiau tokios varžybos dėl politinės įtakos kenkia Sakartvelo stabilumui ir suteikia progą į valstybės reikalus kištis pašaliečiams.

O Sakartvelui bloga linkinčių užsienio veikėjų netrūksta. Anaklijoje statomas uostas konkuruotų su Rusijos uostais Juodojoje jūroje. Be to, naujasis kartvelų projektas vykdomas nepatogiai arti Maskvos įtakos zonos – Abchazijos, todėl Rusijoje šios statybos vadinamos net slaptu Jungtinių Valstijų kariniu projektu.

Šiomis dienomis didžiausia Sakartvelo problema nėra Maskvos keliama grėsmė; įvykdyti strateginį infrastruktūros projektą gali sukliudyti ne išorės pavojai, o nešvarūs vidaus politikos žaidimai.

Turkija taip pat nedžiūgauja dėl statybų, nes uostas Anaklijoje taptų tiesioginiu turkų uostų Juodojoje jūroje konkurentu. Ir nors Kinija oficialiai remia projektą, sklando gandai, kad jo valdymo struktūra kinams nėra itin priimtina – manoma, jog jie patys nesėkmingai bandė užsitikrinti statybų valdytojų statusą.

Dieninė ir naktinė vyriausybės

Deja, Sakartvelui tokie sunkumai nėra naujiena – karvelai jau seniai įpratę prie nešvarių neoficialios valdžios ir užkulisinių galios žaidimų.

Garsus Sakartvelo politikos apžvalgininkas Ivlianas Khaindrava yra sakęs, kad šalį valdant buvusiam prezidentui Michailui Saakašviliui, labai teigiamai vertinamam tam tikruose Vakarų valstybių sluoksniuose, veikė dvi vyriausybės: dieninė – palaikiusi dialogą su Vakarais, ir naktinė – iš tiesų sprendusi valstybės klausimus.

2018 metais Sakartvelas nusmuko „Economist Intelligence Unit“ sudaromame demokratijos pokyčių reitinge ir šiuo metu atrodo kaip vienos partijos – B. Ivanišvilio „Sakartvelo svajonė“ – valdoma valstybė. Tačiau, palyginti su kitomis posovietinėmis Rytų Europos šalimis, jam sekasi visai neblogai.

Čia vis dar veikia stabdžių ir atsvarų sistema. Nevalstybinės organizacijos ir dalis parlamentarų ką tik laimėjo mažą pergalę nesibaigiančioje kovoje dėl šalies valdymo metodų – kilus dideliam visuomenės pasipiktinimui dešimt abejotinos reputacijos kandidatų į Aukščiausiojo Teismo teisėjus atsiėmė savo kandidatūras.

Moldovoje ir Ukrainoje korupcijos ir draugų bei bičiulių protegavimo viešajame sektoriuje problemos dar aktualesnės. Šios bėdos ypač kenkia Moldovai, kur verslas ir politika susiję itin glaudžiai, o didelė valstybės valdymo sistemos dalis tarnauja ne nacionaliniams interesams, o įtakingųjų poreikiams. Abiejose šalyse šį pavasarį vyks rinkimai, kuriuose dalyvauja nemažas būrys abejotinos reputacijos kandidatų.

Svarbu nepamiršti Rusijos keliamos grėsmės, ypač Ukrainai. Tačiau Rytų Europoje problemų yra ir daugiau. Kol šalys nesusitvarkys su įsišaknijusia korupcija ir nešvariais politinės galios žaidimais, jų suverenitetui kylantis pavojus tik stiprės.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika