Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Nesibaigianti Ukrainos transformacija turtingiesiems padeda lobti, o likusiems – skursti 

Reuters/Scanpix nuotrauka

Praėjus 27 metams po nepriklausomybės atgavimo, Ukraina vis dar patiria didžiulių ekonominių sunkumų. Atrodo, kad valstybė yra įstrigusi pereinamajame laikotarpyje iš komandinės į rinkos ekonomiką, rašo „Atlantic Council“ svetainėje Timofejus Mylovanovas ir Richardas van Weeldenas. 

Nemažai valstybei priklausančių įmonių buvo privatizuotos, bet daug daugiau liko valstybinės ir jos yra prastai valdomos. Egzistuoja korporacinis valdymas ir nepriklausomos valdybos, bet įmonių turtą nuolat pasisavina jose dirbantys asmenys. Egzistuoja privačios teisės į turtą, bet jos nepatikimos. Energetikos rinkos liberalizuojamos, bet buitinių dujų kainos yra smarkiai subsidijuodamos. Egzistuoja šešėlinė žemės rinka, bet įstatymų leidėjai jau 16 kartų pratęsė žemės rinkos moratoriumą. Yra privačių investicijų, bet ribojamas laisvas kapitalo judėjimas ir piktnaudžiaujama smulkiaisiais akcininkais. Sąrašas galima tęsti ir toliau...

Viskas vyksta cikliškai: iš pradžių vyksta revoliucijos, kurios leidžia ateiti naujai valdžiai. (...) Po kelerių metų reformos užstringa ir visuomenė nusivilia, o reakcingos jėgos persigrupuoja.

Paprastai pereinamasis ekonomikos laikotarpis taip ir klostosi, mat reformos yra nepopuliarios. Yra trumpalaikių aukų. Žmonės praranda darbus neveiksmingose pramonės šakose ir yra priversti brangiau mokėti už komunalines paslaugas bei maisto produktus. Yra ir ilgalaikių laimėtojų. Visi gyventojai, o ypač ateities kartos, gauna naudos iš geresnės, veiksmingesnės ir klestinčios ekonomikos. Bet šio laikotarpio aukos – pensininkai, valstybės tarnautojai, kalnakasiai – yra geriau organizuoti nei laimėtojai. Aukos atsispiria reformoms, o silpnavaliai „populistai“ politikai jų klauso ir tas reformas vilkina.

Panašu, kad tokia yra ir pasaka apie Ukrainos reformas. Viskas vyksta cikliškai: iš pradžių vyksta revoliucijos, kurios leidžia ateiti naujai valdžiai. Tuomet naujos vyriausybės imasi ambicingų reformų. Iš reformoms nusiteikusių politikų ir pilietinės visuomenės aktyvistų suformuojama nauja struktūra. Įkuriamos naujos reguliavimo institucijos, ir prie valstybės biurokratijos prisijungia nauji kompetentingi ir dori profesionalai. Po kelerių metų reformos užstringa ir visuomenė nusivilia, o reakcingos jėgos persigrupuoja.

Bet kas, jei Joelis Hellmanas yra teisus? 1998 m. dabar jau Džordžtauno universiteto dekanas Joelis Hellmanas akademiniame žurnale „World Politics“ parašė straipsnį, kuriame teigė, kad egzistuoja puikiai organizuotos elito, kuriam naudinga būti „pasimetusiam pereinamajame laikotarpyje“, grupės. Tai yra „įmonėse dirbantys asmenys, kurie tapo naujaisiais savininkais tik tam, kad susišluotų savo firmos turtą“, „komercinių bankų savininkai, kurie prieštaravo makroekonominiam stabilizavimui tam, kad išsaugotų beprotiškai pelningas arbitražo galimybes iškraipytose rinkose“ ir „vietiniai pareigūnai, kurie stengėsi sukliudyti patekti į jų regionų rinką tam, kad apsaugotų savo vietinės monopolijos nuomos dalį“.

Norėdami paminėti visus, kuriems puikiai sekasi šiandieninėje Ukrainoje, galime tęsti sąrašą. Tarptautinės ir vidaus plėtros konsultantai yra užsiėmę milijonų mokesčių mokėtojų dolerių, skirtų reformoms, pasisavinimu. Jei Ukraina taps ekonomiškai ir politiškai nepriklausoma, šios lėšos gali išsekti. Žemės ūkio įmonės atrado būdų pasinaudoti teisinės sistemos spragomis. Kai kurios iš jų priešinasi tarptautinei konkurencijai, kurią padidintų žemės rinkos liberalizavimas.

IT industrija klesti iš dalies dėl aplaidžios administracijos. Jei bus taikoma tikra mokesčių reforma, daugumos IT įmonių tiesioginės išlaidos staigiai šoktelės į viršų.

Verta paminėti vieną išimtį, kuri patvirtina taisyklę – bankų industriją. Matėme, kiek buvo pasipriešinimo, kai buvo bandoma pašalinti bankus, kurie finansavo susijusias organizacijas (pvz., jų pačių verslus) iš mokesčių mokėtojų kišenės. Šis pasipriešinimas rodo, kokia grėsmė iškiltų tiems, kuriems yra patogu išlaikyti status quo.

Paskutinis, bet tikriausiai svarbiausias pavyzdys yra žiniasklaida. Nuo jos priklauso viešoji nuomonė, todėl, iš esmės, ir valstybės progresas. Šiandien dauguma Ukrainos žiniasklaidos priemonių priklauso nuo oligarchų arba tarptautinių paramos teikėjų. Jų verslo modelis yra jų finansuotojų interesų gynimas prieš oponentus. Jei reformos būtų sėkmingai įgyvendintos, šis modelis žlugtų.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Hellmanas teigė, kad valstybės gali įstrigti pereinamajame laikotarpyje būtent dėl to, kad reformos sukuria galingųjų grupę, kuriai pelninga kiūtoti vietoje. Ši grupė priešinasi perėjimui į rinkos ekonomiką, remia niekaip nesibaigiančias „atsargias ir lėtas“ reformas bei palaiko naujas.

Toks gali būti Ukrainos atvejis. Bet ką turėtume daryti? Natūralu būtų kovoti su galinguoju elitu. To pavyzdžiai – liustracijos ir antikorupcijos planai. Tokios iniciatyvos yra svarbios. Kaip bebūtų, jos taip pat yra ir pavojingos. Kovodami su korupcija, įstatymų leidėjai gali labiau domėtis kova prieš buvusį elitą nei pačiu perėjimu prie rinkos ekonomikos.

Ukrainiečiai turėtų pripažinti, kad buvimas „pasimetusiems pereinamajame laikotarpyje“ yra problema, ir turėtų pradėti ieškoti kelio pirmyn.

Alternatyvus metodas yra amnestija: atleisti už praeities nusižengimus ir pereiti prie naujo, geresnio socialinio susitarimo tarp elito ir visuomenės. Šio metodo pavojus – tai, kad elitas sutiks su amnestija, bet ne su naujuoju socialiniu susitarimu.

Koks bebūtų sprendimas, ukrainiečiai turėtų pripažinti, kad buvimas „pasimetusiems pereinamajame laikotarpyje“ yra problema, ir turėtų pradėti ieškoti kelio pirmyn.

Timofejus Mylovanovas yra Kijevo ekonomikos mokyklos garbės prezidentas, Pitsbergo universiteto ekonomikos fakulteto asocijuotasis profesorius ir Ukrainos nacionalinio banko tarybos pirmininko pavaduotojas. Richardas van Weeldenas yra Pitsbergo universiteto ekonomikos fakulteto asocijuotasis profesorius.

Šis tekstas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"