Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Kas vyksta Venesueloje? Lietuvio žvilgsnis iš arti 

2019 sausio 29 d. 15:22
AFP/Scanpix nuotrauka

„Krizė gili visais atžvilgiais. Maisto labai mažai, krautuvėse produktų taip pat, didelė infliacija“, – išskirtiniame interviu LŽ pasakojo Lietuvos garbės konsulas Venesueloje Boris (Boleslovas) Petrasevičius, tačiau pridūrė, kad lietuvių kilmės venesueliečiai į Lietuvą neskuba. 

Pastaruoju metu viso pasaulio žiniasklaidoje Venesuela yra linksniuojama dažniau, nei įprastai. Socialisto prezidento kelerius metus valdoma valstybė pasiekė ekonominį dugną. Nesiliaujant opozicijos persekiojimams ir šaliai balansuojant ant didelio masto humanitarinės krizės ribos, sausio mėnesį teisėtu Venesuelos prezidentu pasiskelbė Nacionalinės asamblėjos pirmininkas Juanas Guaido.

Nemažai Vakarų valstybių paskelbė palaikymą valstybės valdytoju pasiskelbusiam opozicionieriui, tačiau Nicolaso Maduro režimas neketina sudėti ginklų ir nusileisti gražiuoju. Jo pusėje – didžioji dalis kariuomenės, taigi faktinė galia. Neturėdami alternatyvaus pragyvenimo šaltinio karininkai, nors ir nepalaikantys prezidento režimo, iš tarnybos trauktis neketina.

Nicolas Maduro / AFP/Scapix nuotrauka
Nicolas Maduro / AFP/Scapix nuotrauka

Prieš kelias dienas Venesuela paskelbė nutraukianti diplomatinius ryšius su Jungtinėmis Valstijomis, o Donaldas Trumpas nepaneigė galimybės į krizės niokojamą valstybę pasiųsti karius. Vakar vykusios spaudos konferencijos metu akyli žurnalistai Jungtinių Valstijų nacionalinio saugumo eksperto ir prezidento patarėjo Johno Boltono užrašuose pastebėjo įrašą, kuriame skelbta „5000 karių į Kolumbiją“. Spaudos konferencijos metu buvo pranešta apie naujas Jungtinių Valstijų Venesuelai taikomas sankcijas.

LŽ susisiekė su Lietuvos Respublikos garbės konsulu Venesueloje Boris Petrasevičiumi ir pasikalbėjo su juo apie situaciją Venesueloje.

– Ar lietuvių bendruomenė Venesueloje yra didelė?

Turiu pažįstamų kariuomenėje, kurie sako: „Gerai, nesutinku su šia valdžia, bet turiu šeimą, sūnus, ką aš išėjęs darysiu, ką veiksiu, kur eisiu dirbti.“ Suprantate.

– Pirmos kartos lietuvių yra labai mažai, o antros, trečios ir ketvirtos kartos sunku suskaičiuoti, kadangi labai išsisklaidę po visą mūsų geografiją. Aš augau Venesueloje. Gimiau Lietuvoje, bet tėveliai išvyko užsienin ir Venesueloje esu jau septyniasdešimt metų, o konsulo pareigas einu jau septyniolika metų.

Kai mes norim atšvęsti kokias Lietuvos šventes, ar Vasario 16-ąją, sunku surinkti lietuvius, kad jie galėtų suvažiuoti. Be to, pagal dabartinę mūsų politinę padėtį yra labai sudėtinga važinėti. Galiu tik maždaug pasakyti, kad pirmosios kartos lietuvių yra gal 10, antros, trečios kartos lietuvių gali būti per 10–12 tūkstančių. Bet čia maždaug, netikslus skaičius.

– Kadangi lietuvių bendruomenės Venesueloje didžiąją dalį sudaro išeivių vaikai ir anūkai, ar jie, susiklosčius tokiai įdomiai politinei situacijai nesvarsto galimybės grįžti į Lietuvą? Ar jums neteko girdėti tokių minčių?

– Taip, esu gavęs raštą iš Lietuvos. Jau daugiau, nei prieš metus, prieš pusantrų metų Užsienio reikalų ministerijos buvau paklaustas, ar lietuvių likučiai norėtų grįžti į Lietuvą. Aš tai pranešiau visiems, kurių kontaktus turiu ir su kuriais galėjau susisiekti, kai kurie atsiliepė. Kilo keli klausimai, norint išvykti iš Venesuelos į Lietuvą: kaip Lietuva gali paremti juos? Kokias sąlygas gali suteikti? Kur jiems bus galima apsistoti? Ką jie dirbs ir taip toliau. Ir klimato klausimas yra. Pas jus dabar žiema, jau šalta, o Venesuela yra tropinis kraštas, žinot, yra įvairių kliūčių dėl to.

Kai kurie norėjo, bet jiems kilo tokie klausimai. Aš parašiau į Lietuvą, praėjusiais metais rugsėjo mėnesį buvau Lietuvoje, atvykau į Užsienio reikalų ministeriją, apie tai pakalbėjome, paklausiau, kokias galimybes Lietuva suteiktų tiems piliečiams grįžti, bet konkretaus atsakymo negavau.

– Informacija apie situaciją Venesueloje mus daugiausiai pasiekia iš anglakalbės žiniasklaidos. Ar galite papasakoti, ką apie situaciją Venesueloje galima sužinoti pačioje Venesueloje?

– Dabar tokie neramumai, tai gal jūs net daugiau žinot, negu patys tie, kurie gyvena Venesueloje. Aš šiuo metu esu Amerikoje, Majamyje. Kadangi čia gyvena mano trys sūnūs, atvykau praleisti Kalėdas, turėjau grįžti, bet pasitaikė sveikatos problemų. Dabar dar ilsiuosi, grįžti turėjau jau užvakar.

Kai pažiūriu tautinę televiziją Amerikoje, per ją sužinau daug daugiau, negu pačioje Venesueloje. Venesueloje privati televizija yra tiktai TV3 ir ją irgi kontroliuoja valdžia. Jeigu tik kokia nors televizija pakalbės prieš valdžią, tuojau ją uždarys, atims leidimą verstis. O su dauguma radijo stočių yra tas pats. Jau kelios uždarytos. Aš gyvenu antrajam Venesuelos mieste, Marakaibo, kur daugiausiai žinių gaunu iš giminaičių, draugų. Tame mieste praėjusią savaitę uždarė tris televizijas ir keturias radijo stotis. Laikraščių Venesueloje jau praktiškai nėra. Matot, nėra popieriaus, valdžia popieriaus neduoda ir dauguma laikraščių turėjo sustabdyti veiklą. Kai kurie laikraščiai po daugiau nei šimtą metų veikė, po aštuoniasdešimt, po devyniasdešimt, tai senos laidos, seno įkūrimo. Seni, labai tradiciniai laikraščiai turėjo užsidaryti.

– O kaip su internetu?

– Internetas dar kol kas veikia. Aišku, sako, kad bus kontrolė. Yra daug kubiečių, kurie yra radijo, televizijos, susisiekimo specialistai ir prisidėjo prie viso to. Internetas viešai nėra uždraustas, bet veikia labai blogai, ne visur galima jo gauti. Pas mane namie internetas neveikia jau porą metų. Kartais ir tie patys telefonai neveikia.

Jau kelis metus Venesueloje mes negalime skambinti į užsienį savo telefonais. Jei kas nori, turi eiti į telefonų kompaniją, užsiprašyti ir sumokėti už tiek minučių, kiek kalbės. Bet iš namų telefonu gali susikalbėti tiktai Venesueloje, į užsienį skambinti negalima. Taip pat ir su mobiliuoju telefonu, kur kalbame. Dabar tik tas gerai, kad kai būna internetas, galime susisiekti per „Whatsappą“, bet jei norėtume susikalbėti kitokiu būdu, tai nepavyktų. Anksčiau dar būdavo taip, kad galima užsisakyti planą, kalbėti kažkiek minučių Venesueloje ir kažkiek su užsieniu, bet tą planą jau seniai panaikino.

Juanas Guaido / AFP/Scanpix nuotrauka
Juanas Guaido / AFP/Scanpix nuotrauka

– Veikiančiu prezidentu neseniai pasiskelbė Juanas Guaido. Ar jis sulaukia daug palaikymo?

– Prieš du metus buvo parlamento rinkimai. Žmonės pavargsta nuo šitos valdžios, mato, kad viskas eina tik blogyn. Balsavimo metu iš 130 vietų opozicija gavo 116, tai yra daugumą. Pagal konstituciją valdžia turėtų veikti pagal tai, ką parlamentas nusprendžia. Bet, matot, valdžia pamatė, kad negalės jo suvaldyti, tai surengė kitus rinkimus, savo būdu ir su savo žmonėmis. Sukūrė kitą „Seimą“, ten opozicija neturėjo jokių balsų. Ir, žinoma, dabar tame parlamente yra apie 500 narių. Yra visokių žmonių – ir mūrininkų, ir ūkininkų, ir netgi visokių indėnų. Ir jie dabar turi daugumą.

Šio mėnesio dešimtą dieną antrą kartą prisiekė prezidentas, bet kadangi rinkimai nebuvo teisingi, nes neleista opozicijai dalyvauti, tai opozicija pasakė, kad antroji jo kadencija nėra teisėta ir tikrasis parlamentas pasipriešino. Dalis jų yra sulaikyti, kai kurie išvažiavo į Ameriką ar Kolumbiją, bet dauguma pasiliko Venesueloje ir toliau veikia. Jiems tai daryti yra labai sunku, bet tai yra teisingas „Seimas. Kas metus keičiasi jo pirmininkas. Nuo sausio pirmosios pirmininku tapo Juanas Guaido. Opozicija ir žmonės atsigręžė į jį, nes nuo dabartinės ekonomikos padėties jau pavargo. Tai jis, 35 metų europiečių kilmės vyrukas, inžinierius, prisiekė kaip laikinas prezidentas.

Taip atsitinka, kai valdžia lieka be prezidento, Nacionalinės asamblėjos pirmininkas turi laikinai perimti prezidentūrą ir per metus surengti naujus rinkimus. Tai dabar yra nesusipratimas – vieni sako, kad tas „Seimas“ netinka, o tas, kuris tinka, sako, kad jie netinka.

Aš vienam savo draugui pasakiau – o ko kinai su rusais nori? Bananų? Citrinų? Jie taip pat nori turto iš Venesuelos, aukso.

Kai kurie kariškiai pasipriešino prezidentui, bet dauguma pasiliko. Aukštieji karininkai, generolai turi puikias algas, gauna visokius kyšius ir jiems gerai. Bet žemesnio rango kariams nežinau, kaip. Aš pats esu baigęs Venesuelos karo akademiją, 24 metus buvau kariškis ir Venesuelos kariuomenėje aš atsistatydinau būdamas majoru, tai daugmaž suprantu, kokia kariuomenės organizacija. Žemesnio laipsnio kariškiai gauna labai mažas algas, aš taip pat. Esu pensininkas, mano alga – šeši doleriai į mėnesį. Dabar nustatyta pulkininko alga yra šeši – septyni tūkstančiai. Kiti sako, kad gauna mažas algas, bet matosi, kaip kokie karininkai gyvena, kokius automobilius vairuoja, kur važinėjasi, ir žmonės žino, kad jie tiesiog nenori paleisti valdžios.

Bet tarp pulkininkų, kapitonų, majorų, pulkininkų leitenantų yra nemažai tokių, kurie norėtų pasipriešinti. Turiu pažįstamų kariuomenėje, kurie sako: „Gerai, nesutinku su šia valdžia, bet turiu šeimą, sūnus, ką aš išėjęs darysiu, ką veiksiu, kur eisiu dirbti.“ Suprantate.

O pagal piliečių apklausas tai šita valdžia dabar yra nepopuliari, maždaug 80 procentų jos nepalaiko.

Boris Petrasevičius / Kotryos Gurevičiūtės nuotrauka, žurnalas "Karys"
Boris Petrasevičius / Kotryos Gurevičiūtės nuotrauka, žurnalas "Karys"

– Kaip, jei ne paslaptis, krizė pasireiškia jūsų aplinkoje?

– Krizė gili visais atžvilgiais. Maisto labai mažai, krautuvėse produktų taip pat, didelė infliacija. Praėjusiais metais Venesueloje buvo net milijono procentų infliacija. Paprastas darbininkas per mėnesį dabar gauna šešis dolerius ir pragyventi neįmanoma. Valdžia kartas nuo karto labai pigiai parduoda tokias dėžes, kuriose būna išgyventi būtino maisto. Bet tik kartais ir parduoda maistą daug pigiau, nei parduotuvėse. Ir yra tokių žmonių, kurie gali badauti tris mėnesius, o po to už vieną tokią dėžę užmiršta visus tuos blogus mėnesius.

Su tokiom dėžėm apgaudinėjami žmonės, ne visi gali jas gauti. Valdžia įsteigė tokią naują kortelę, su kuria kartais būna kažkokių gerų dalykų, bet kas tą kortelę turi, privalo įsirašyti į partiją. Išvertus vadintųsi „Tėvynės kortelė“. Tiems, kurie nesutinka ir neįsirašo, sako, kad ir benziną kontroliuos. Bet bus sunku tai padaryti – kiekvienas turi kokią mašinėlę ir be benzino negali būti.

Čia, matot, žmonės kalba, kad gali amerikonai atvažiuoti, nuversti Maduro. Aš irgi manau, kad nebent taip.

Vyksta daug visokių nesusipratimų – su maistu, elektra... Aš, pavyzdžiui, gyvenu Marakaibo mieste, jis yra netoli pasienio, truputį daugiau, nei 100 kilometrų nuo Kolumbijos, Venesuelos šiaurės vakaruose. Man dabar, pavyzdžiui, skambino vienas sūnus, kuris gyvena Venesueloj, pasakojo, kad buvo dingus elektra. Kartais kokias aštuonias valandas be elektros per dieną pabūna, kartais dvi valandas. Taip pat problema su vandeniu. Žmonės turi jį pirkti, nes negauna.

Nesu politikas – niekad nepriklausiau jokiai partijai. Kai buvau kariuomenėje, buvo uždrausta minėti politikų vardus, o dabar visi tik kelia rankas ir šaukia – už tą, už kitą, už visus juos. Nėra gerai. Nenoriu kalbėti blogai, tačiau tokia yra teisybė.

– Ar pastaruoju metu gatvėse padaugėjo smurto proveržių, vagysčių?

– Matosi, labai. Šaudo daug dabar su tokiom būbinėm“. Daugmaž per dvi paskutines savaites buvo nužudyta apie 50 žmonių, prieštaravusių prieš valdžią. Vyksta kažkas nenormalaus, labai dažnai galima matyti žmones, po šiukšlynus ieškančius maisto.

– Kai valstybėse įsivyrauja tokios krizės ir egzistuoja dvi oponuojančios valdžios, dažnai tarp nesutariančių jėgų įsiplieskia pilietinis karas. Ar toks scenarijus Venesueloje yra realus?

– Pačioje Venesueloje? Ne, ne, nemanau. Venesuela niekada nebuvo tokia, kaip čia pasakius, karinga valstybė. Nuo nepriklausomybės Venesuela tiktai gynėsi nuo kitų, bet kad viduje vyktų karas – ne, ne. Čia, matot, žmonės kalba, kad gali amerikonai atvažiuoti, nuversti Maduro. Aš irgi manau, kad nebent taip. Yra daug valstybių, kurios nepritaria Venesuelos oficialiai valdžiai, bet yra ir kas užtaria. Užtaria rusai, kinai, žinoma. Ir visi jie skelbia, kad amerikonai nori čia užimti Venesuelą ir naudotis jos nafta.

Aš vienam savo draugui pasakiau – o ko kinai su rusais nori? Bananų? Citrinų? Jie taip pat nori turto iš Venesuelos, aukso. Jau dabar sako, kad dalis Venesuelos aukso išvežta į Rusiją, kita dalis į Kiniją, kaip užstatas už visas skolas. Anglijoje taip pat yra Venesuelos aukso. Maduro prašė, kad tą auksą Anglija grąžintų. Bet kaip tik pasitaikė šitie nesusipratimai. Dabar Anglijoje Europos bendruomenė nuspręs, kad ši Maduro valdžia neteisinga, prašys, kad Anglija to aukso negrąžintų. Dar sako, kad Amerikos bankuose yra daug privataus ir valdiško turto ir manoma, kad šitai valdžiai niekas nieko negrąžins. Tai mes ir laukiame kad, viskas čia gerai susiklostytų.

GOOGLE rekomenduoja
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika