Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Izraelio teisingumas: žydų nausėdijos plečiamos, o palestiniečių namai lyginami su žeme 

2019 kovo 5 d. 14:20
.
.
Sipa/Scanpix nuotrauka

Per renginį, neseniai vykusį Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje, paklaustas apie Izraelio griaunamus palestiniečių namus okupuotame Vakarų Krante, šalies ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas pabrėžė, jog tokių veiksmų imamasi prieš teroristus. Tačiau net jei atmestume, kad kolektyvinės bausmės yra draudžiamos pagal tarptautinę teisę, todėl neturėtų būti taikomos ar minimos kaip pasiteisinimas, ambasadoriaus pareiškimas nebūtų tikslus. Vakarų Krante veikiančios Izraelio civilinės administracijos oficialiais duomenimis, nieko bendra su terorizmu neturintiems palestiniečiams Vakarų Krante kasmet įteikiama apie 1 tūkst. įsakymų nugriauti namus.

Kaip „Lietuvos žinioms“ teigė Izraelio nevyriausybinės organizacijos „B'Tselem“, kuri dokumentuoja žmogaus teisių pažeidimus okupuotose teritorijose, atstovas Amitas Gilutzas, baudžiamieji namų griovimai yra gana retas fenomenas. Pavyzdžiui, 2018 metais, šios organizacijos duomenimis, už palestiniečių įvykdytas arba tariamas atakas prieš izraeliečius buvo nugriauti 9 namai. Dėl to benamiais tapo 30 asmenų, iš jų 9 – nepilnamečiai.

Kodėl tai laikoma kolektyvine bausme? Atakas surengę ar išpuoliais kaltinami palestiniečiai retai gyvena vieni, todėl nugriaunami ir jų artimųjų namai. „Dažniausiai nusikaltimą įvykdžiusių asmenų tuose namuose jau nebūna, nes jie arba žuvo per ataką, arba sėdi kalėjime. Taip elgiamasi su žmonėmis, kurie nėra padarę jokio nusikaltimo“, – „Lietuvos žinioms“ per „Skype“ duotą interviu pasakojo A. Gilutzas.

Izraelio Aukščiausiasis Teismas visiškai neatsižvelgia į okupacijos realybę, dėl kurios palestiniečiai negali legaliai statyti namų, ir kiekvieną tokį ieškinį nagrinėja kaip techninį klausimą, ar ieškovas turėjo statybų leidimą.

Jis taip pat pridūrė, kad namų griovimas – ne vienintelė Izraelio taikoma kolektyvinė bausmė palestiniečiams. Kartais už tariamą ar tikrą išpuolį darbo leidimai, suteikiantys teisę palestiniečiams iš Vakarų Kranto įvažiuoti į Izraelio teritoriją, atšaukiami dešimtims ar net šimtams žmonių, nes jie tiesiog turi tą pačią pavardę kaip ir ataką surengęs asmuo. Kitas pavyzdys – vadinamųjų skraidančių patikros punktų steigimas, kai apribojamas ištisų bendruomenių judėjimas.

Tačiau baudžiamieji namų griovimai ir anksčiau minėti įsakymai, kurių per metus palestiniečiams įteikiama maždaug tūkstantis, yra visiškai skirtingi dalykai.

C zona

Tie įsakymai liečia Vakarų Kranto C zonoje stovinčius palestiniečių namus. Pagal Oslo susitarimus Vakarų Krantas buvo suskirstytas į A, B ir C zonas. Pastaroji sudaro 60 proc. Vakarų Kranto teritorijos ir yra visiškai kontroliuojama okupacinių Izraelio pajėgų. Ši zona ypatinga tuo, kad būtent čia statomos pagal tarptautinę teisę nelegalios žydų nausėdijos ir stengiamasi kuo labiau riboti palestiniečių gyvenviečių plėtrą. „Nuo okupacijos pradžios Izraelis nuolat siekė vieno tikslo – kontroliuoti kiek įmanoma daugiau žemės ir kiek įmanoma mažiau joje gyvenančių palestiniečių“, – „Lietuvos žinioms“ tvirtino A. Gilutzas.

Kokiomis priemonėmis to siekiama? Remiantis šių metų vasarį pasirodžiusia „B'Tselem“ ataskaita „Netikras teisingumas: Izraelio Aukščiausiojo Teismo teisėjų atsakomybė už palestiniečių namų griovimą ir nuosavybės teisių iš palestiniečių atėmimą“, apie 60 proc. C zonos palestiniečiams automatiškai draudžiama imtis bet kokių statybų. Taip yra todėl, kad ši teritorija klasifikuojama kaip „valstybinė žemė“, „karinių pratybų zona“ ar nausėdijoms skirta vietovė.

Likusioje C zonos dalyje (40 proc.) palestiniečiams nedraudžiama vykdyti statybų, bet leidimų joms gauti beveik neįmanoma. „B'Tselem“ turimais duomenimis, nuo 2000 metų sausio iki 2016 metų vidurio palestiniečiai Izraelio civilinei administracijai pateikė 5475 prašymus išduoti leidimus statyti ne tik gyvenamuosius namus, bet ir ligonines, mokyklas, kitokios paskirties pastatus. Iš jų Izraelis per 16 metų patenkino tik 226, arba 4 proc. prašymų.

Kodėl tiek mažai? Galbūt dėl to, kad Izraelio civilinė administracija, kurią, nepriklausomai nuo pavadinimo, sudaro kariškiai, įsikūrusi Beit El nausėdijoje, esančioje netoli Ramalos miesto. Jos planavimo komitetuose nėra nė vieno palestiniečio. Kitaip tariant, palestiniečiai neturi jokio balso dėl savo gyvenviečių ateities, nes visus sprendimus, pasak A. Gilutzo, „priima Izraelio kariuomenė“.

Esant 96 proc. tikimybei, kad prašymo išduoti statybos leidimą Izraelio civilinė administracija nepatenkins, C zonoje gyvenantiems palestiniečiams nelieka kitos išeities, kaip statyti namus be leidimo. Už tai jie nelieka nenubausti. Nuo 2009-ųjų iki 2016-ųjų Izraelio civilinė administracija kiekvienais metais įteikdavo palestiniečiams apie 1 tūkst. įsakymų nugriauti tuos pastatus.

Tuo metu nausėdijos sėkmingai plėtėsi. Nuo Vakarų Kranto okupacijos pradžios prieš daugiau kaip 50 metų Izraelis pastatė beveik 250 naujų nausėdijų, kurių bet koks kūrimas draudžiamas pagal tarptautinę teisę, ir tik vieną palestiniečių gyvenvietę. Pastaroji atsirado dėl to, kad į ją būtų galima perkelti beduinus, gyvenusius žemėje, kurią pareigūnai priskyrė nausėdijos plėtrai. „Kitaip tariant, net ir šios gyvenvietės įkūrimas tenkino Izraelio interesus“, – pažymima „B'Tselem“ ataskaitoje.

Šių metų vasarį palestiniečiai apžiūri savo namų, kuriuos nugriovė Izraelio buldozeriai, griuvėsius Al-Walaja kaime netoli Betliejaus, Vakarų Krante. / btselem.org nuotrauka
Šių metų vasarį palestiniečiai apžiūri savo namų, kuriuos nugriovė Izraelio buldozeriai, griuvėsius Al-Walaja kaime netoli Betliejaus, Vakarų Krante. / btselem.org nuotrauka

Statyti negalima nugriauti

Kaip rašo „B'Tselem“, nuo 1988 metų iki 2017-ųjų buvo duoti 16 796 įsakymai nugriauti palestiniečių namus. Apie 20 proc. jų įgyvendinta, dar dėl maždaug 18 proc. bylinėjamasi.

Tokia realių griovimų, palyginti su įteikiamais įsakymais, dalis gali sudaryti įspūdį, kad palestiniečiai tikrai turi galimybę kreiptis į teismą ir apsiginti nuo okupacinių pajėgų sprendimų. Tačiau, „B'Tselem“ skaičiavimais, nors palestiniečiai per daugiau kaip 50 metų trunkančią okupaciją Izraelio Aukščiausiajam Teismui pateikė šimtus peticijų ir prašymų panaikinti griovimo įsakymą, teisėjai nepatenkino nė vieno iš jų.

„Iš tikrųjų Aukščiausiasis Teismas niekada jokiu reikšmingu būdu nekliudė Izraeliui pažeidinėti palestiniečių žmogaus teisių, – „Lietuvos žinioms“ sakė A. Gilutzas. – Kartais teisėjai menkai kišasi į tai, kaip mes, izraeliečiai, su palestiniečiais elgiamės, o ne į tai, ką jiems darome. Pavyzdžiui, kartais atskyrimo siena pastumiama kelias metrais į vieną ar į kitą pusę, bet niekada nesikišama iš esmės į tai, ką mes jiems darome.“

Todėl, pasak „B'Tselem“ atstovo, svarstydami tai, kas susiję su planavimu ir statybomis, Aukščiausiojo Teismo teisėjai visada sutinka su Izraelio valstybės argumentais ir atmeta visus jiems palestiniečių teikiamus ieškinius. Kitaip tariant, Izraelio Aukščiausiasis Teismas visiškai neatsižvelgia į okupacijos realybę, dėl kurios palestiniečiams negali legaliai statyti namų, ir kiekvieną tokį ieškinį nagrinėja kaip techninį klausimą, ar ieškovas turėjo statybų leidimą.

Kita vertus, kol ieškinys narpliojamas, pastato griovimo įsakymas sustabdomas. „Ir tai šiems žmonėms bent jau suteikia šiek tiek laiko“, – pridūrė A. Gilutzas.

Tačiau kai Aukščiausiasis Teismas priima sprendimus, o jie iki šiol visada buvo palankūs Izraelio valstybei, palestiniečiai atsiduria tikrai nepavydėtinoje situacijoje. Žmonėms iš anksto net nepranešama, kada bus griaunami namai, – tai gali įvykti po kelių mėnesių ar metų. „Esi priverstas gyventi jausdamas nuolatinį nerimą ir netikrumą“, – pasakojo „B'Tselem“ atstovas.

"B
"B

Karo nusikaltimas?

„B'Tselem“ ataskaitoje teigiama, jog Aukščiausiojo Teismo parama Izraelio planavimo politikai Vakarų Krante prilygsta „priverstinio perkėlimo“, kuris pagal tarptautinę teisę yra karo nusikaltimas, palaikymui.

Pasak A. Gilutzo, dėl Izraelio politikos C zonoje gyvenantys palestiniečiai patiria įvairaus pobūdžio prievartą: žmonės nežino, ar jų būstai greitai bus sunaikinti, kai kurių namai iš tiesų nugriaunami, iš vaikų atimama teisė netoliese turėti mokyklą, gydymo įstaigą, kliudomas priėjimas prie vandens, elektros. „Izraelis, taikydamas įvairias prievartos formas (...), šių bendruomenių gyvenimą paverčia tokiu apgailėtinu todėl, kad jų gyventojai būtų priversti išvykti neva savo noru, – dėstė A. Giluztas. – Nereikia žmonių sulaipinti į sunkvežimius ir nuvežti ten, kur nori, kad tai būtų priverstinis perkėlimas. Jei palestiniečiams primetamos sąlygos, verčiančios juos išvykti, tai ir yra priverstinis perkėlimas.“

O štai teisinis procesas suteikia legalumo iliuziją tam, kas neatsiejama nuo prievartos ir visiškai nelegalu. Vis dėlto organizacija netvirtina, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjai – karo nusikaltėliai. Dėl jų kaltės, kaip ir visų nusikaltimų atveju, gali spręsti tik teismas. Paklaustas, ar planuojami kokie nors tolesni veiksmai, pavyzdžiui, kreipimasis į Tarptautinį baudžiamąjį teismą, A. Gilutzas atsakė, jog „B'Tselem“ tuo neužsiima, bet siekia informuoti tarptautinę bendruomenę ir paraginti ją veikti.

„Įkurti organizaciją prieš 30 metų paskatino maždaug tokia mintis: „Jei tik izraeliečiai žinotų, kas vykdoma jų vardu okupuotose teritorijose, kiek kančių sukelia okupacija ir kaip smurtas neatsiejamas nuo okupacijos režimo, kiltų didžiulis visuomenės pasipiktinimas ir žmonės neleistų to daryti.“ Bet štai mes čia po 30 metų, ir akivaizdu, jog ta mintis nepasitvirtino, – kalbėjo A. Gilutzas. – Pastaraisiais metais „B'Tselem“ dėjo daug pastangų, kad parodytų, jog valstybės mechanizmai neužtikrina atskaitomybės, nesaugo palestiniečių teisių ir yra visumos, leidžiančios egzistuoti okupacijai, dalis.“

Dėl šios priežasties „B'Tselem“ kreipiasi į tarptautinę bendruomenę ir prašo daryti spaudimą Izraeliui, nes tai vienintelis taikus būdas baigti okupaciją ir užtikrinti visų, tiek izraeliečių, tiek palestiniečių, tarp Jordanijos upės ir Viduržemio jūros įsispraudusiame mažyčiame žemės lopinėlyje gyvenančių žmonių teises ir lygybę.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika