Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Europos politika pasiekė beviltiškumo momentą 

2018 sausio 2 d. 09:20
Ulfas Peteris Hallbergas / 
Ulfas Peteris Hallbergas / 
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Žinomas švedų rašytojas ir vertėjas Ulfas Peteris Hallbergas sako, kad Europos politika ir politikai pasiekė netikrumo bei beviltiškumo momentą, Briuseliui trūksta kultūrinės vizijos. Jo nuomone, siekiant kvestionuoti populistines frazes, būtina atsigręžti į kosmopolitizmą, meną ir intelektualizuoti visuomenę.

Knygos „Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“ autorius U. P. Hallbergas įsitikinęs, kad Senasis žemynas prarado savo ryšį su menu. Tai esą lemtinga, nes reiškia prarasti santykį su egzistencija. „Norėčiau Europos, kurią galėtų atgaivinti kultūra ir literatūra“, – interviu „Lietuvos žinioms“ sakė Ulfas Peteris Hallbergas, Vilniuje dalyvavęs Atviros Lietuvos fondo organizuotoje diskusijoje.

Ulfas Peteris Hallbergas: „Europa prarado ryšį su menu, o tai yra lemtinga, nes reiškia santykio su egzistencija praradimą.“

Literatūra turi valdyti Europą

– Per pastaruosius 30 metų – pradedant Berlyno sienos griūtimi 1989-aisiais, baigiant Europos Sąjungos (ES) padidėjimu 2004-aisiais – Europa smarkiai pasikeitė. Kaip šiandien atrodo Senasis žemynas?

– Norėčiau grįžti prie senų esminių klausimų. Norėčiau Europos, kurią galėtų atgaivinti kultūra ir literatūra. Manau, Europa prarado savo ryšį su menu, o tai yra lemtinga, nes reiškia santykio su egzistencija praradimą. Anglių ir plieno sąjunga, monetarinė mašinerija išsiplėtė iki kažko, kas tam tikru būdu reiškė atsiskyrimą nuo kultūrinių vizijų.

Daug žmonių Europoje supranta, kad Briuseliui trūksta kultūrinės vizijos. Jaučiu, jog kosmopolitizmas, menas, svajonės apie tai, kaip turėtume gyventi, turėtų būti atgaivinti siekiant kvestionuoti populistines frazes, kuriomis stengiamasi įtikinti žmones, kad neturėtume įsileisti svetimšalių arba privalome keisti konstitucijas norėdami nuo ko nors apsiginti. Įtrauktas į nacionalistinę darbotvarkę toks gynybinis aspektas yra labai pavojingas. Kosmopolitizmą, ypač skandinavų, kurį analizuoju rašydamas (taip pat ir mene) matau kaip būdą pasakyti, kad visoje Europoje yra vietų, labai susijusių su istorija. Tai jaučiame, kai esame ten: Romoje, Neapolyje, Paryžiuje, Vilniuje, kai kur mano šalyje. Jausmų, kuriuos patiriame tokiuose miestuose, sujungimas gali būti stipresnis nei gyvenimas, matomas tik iš lietuviško ar švediško žiūros taško. Klausimas, kaip visa tai sugrąžinti? Mane įkvepia žydų mąstymas. Nagrinėjau žydų kilmės Vokietijos filosofo Walterio Benjamino darbus, dirbu su žydų bendruomene Švedijoje. Manau, kad poligloto tradicija, daugiakalbystės diskursas suteikia erdvės aukštų standartų analizei ir paaiškinimams. Man tai yra tai, kas gali suteikti energijos esant mūsų situacijoje.

– Kodėl Europa nusigręžė nuo kultūros?

– Manau, tai lėmė ES rinkos plėtra, kai galvojama, kad kultūra, literatūra ir menas yra savotiška dekoracija. Eurokratai mano, kad rašytojai, intelektualai yra kaip Kalėdų eglė, kuri papuošiama, ja pasidžiaugiama ir tiek. Tačiau nuo kultūros atsietas politinis diskursas yra tuščias. Žmonės visoje Europoje tai jaučia, jie netiki politikų žodžiais, nes jie yra beprasmiai – keičiami ir vėl pasitelkiami, jais piktnaudžiaujama. Kas jais tikės? Politika ir politikai pasiekė netikrumo ir beviltiškumo momentą. Galime turėti tokius politikus kaip Marine Le Pen ir Viktoras Orbanas, einančius prieš demokratiją, konstitucines nuostatas tam, kad pelnytų balsus, o tada išmestų žmones, kuriuos mato kaip silpnus ar kitokius. Tai – visiškai priešinga tam, ką simbolizuoja kultūra ir humanizmas. Todėl manau, kad intelektualai, rašytojai – visi, kas susiję su menu, turi kalbėti apie būtinybę intelektualizuoti mūsų visuomenę. Turime būti atviresni, kalbėti su visais, semtis patirties iš savo, kitų rašytojų knygų, meno ir literatūros, įtraukti tai į bendrąją darbotvarkę, aktyviai veikti.

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Palaikau ryšius su rašytojais iš Alžyro, Prancūzijos. Sakome, kad literatūra turi valdyti Europą. Literatūra ir menas yra dosnumas, klausimų kėlimas, klišių destabilizacija. Taip pat tai yra nustebimas. Filosofė Hannah Arendt yra gražiai pasakiusi, kad tiesa nėra būdas pasakyti paslaptį, o jos atskleidimas. Būtent tai jauti susidūręs su meno kūriniais ir gera literatūra.

Žmogaus paieškos

Nuo kultūros atsietas politinis diskursas yra tuščias. Žmonės visoje Europoje tai jaučia, jie netiki politikų žodžiais, nes šie yra beprasmiai – keičiami ir vėl pasitelkiami, jais piktnaudžiaujama.

– Šiandien pasaulyje dominuoja lengvai vartojama popkultūra. Tad ar įmanomas visuomenės intelektualizavimas, tai, kad literatūra valdytų Europą?

– Turime įtikinti žmones, kad kultūra, literatūra ir menas yra energija. Tai iš tiesų lengva. Paimkite žmogų, kuris savo gyvenimą paskyrė pinigams uždirbti, siekiui tapti vis turtingesniam, ir pažiūrėkite į jį, sulaukusį 70 metų. Taip pat pažvelkite į to paties amžiaus žmogų, kuris visą gyvenimą skaito knygas, gyvena kultūra. Galiu prisiekti, kad pažiūrėję į turtingesnįjį, pamatysite žmogų, kuris pralaimėjo. Kas yra pinigai? Ką daryti su jais, kai tau gresia mirtis? Nieko.

Buvau geras teniso žaidėjas. Kai sulaukiau penkiolikos, vienas turtingas amerikietis nuvežė mane į Šveicariją. Apgyvendino prabangiausiame, kokiam tik esu buvęs, viešbutyje. Taip pat tai buvo pati nuobodžiausia vieta, kurioje man yra tekę būti. Negalėjau sulaukti, kada grįšiu namo pas savo neturtingus tėvus ir seserį, į gražų gyvenimą, užuot sėdėjęs su žmonėmis, kurie buvo kaip negyvos žuvys. Tai buvo mano knygos „Europos šlamštas. Šešiolika būdų prisiminti tėtį“ leitmotyvas. Buvau auklėjamas mylėti meną ir kvestionuoti pinigus – ne nekęsti jų, nes jie reikalingi, o kelti klausimus, ar tai yra kas nors gero.

– Klausau jūsų ir galvoju, ar įmanomas toks bendrasis požiūris čia, Lietuvoje, kur išsivadavus iš sovietinės okupacijos – laikotarpio, kai trūko visko, vis dar jaučiamas didžiulis materialinių gėrybių alkis.

– Iš savo patyrimo, kai visą savo gyvenimą esu ne skurdžius, bet neturiu didesnių pinigų sumų, galiu pasakyti, kad kiekvieno asmens gyvenime turi būti pusiausvyra. Turite paklausti savęs, kaip viskas susiję su tuo, kas esate, ko norite ir kaip derate su pasauliu? Manau, šiuo aspektu pinigai yra patys nesvarbiausi...

Lengva sakyti, kad svarbu turėti pinigų, kai tau 20 metų. O jei tau 78-eri, ir gydytojas ką tik pasakė, kad miršti? Kiekvienas gyvenimo aspektas yra tik vienas gyvenimas ir vienas žmogus. Manau, tai vienas iš dalykų, kodėl žmonės skaito knygas ar žiūri į meno kūrinius. Tai leidžia mums suprasti, kad gyvename tik kartą, sudėtingoje, bet kartu labai gražioje aplinkoje. Taip pat tai yra tai, kas jungia mus su kitais žmonėmis, gamta, dalykais, kuriuos mėgstame.

Turime rasti save europiniame kontekste – gražiame, dosniame. Vienas mūsų, rašytojų, intelektualų ir menininkų, tikslų yra parodyti verslininkams, politikams bei ekonomistams, ko jiems labai stigs atsitraukus nuo kultūrinės vizijos. Tai turime parodyti rašydami geras knygas, kurdami puikų meną, kviesdami dialogo, taip pat kritikuodami tai, ką bloga matome, nurodydami dalykus, kuriuos perkėlus į kultūrinį lygį viskas keistųsi.

– Tačiau, regis, visi procesai Europoje juda priešinga kryptimi: stiprėja nacionalizmas, daug kur kalbama būtent apie nacionalinių kultūrų ir identiteto stiprinimą.

– Mano mama buvo vienas puikiausių žmonių. Negatyvius dalykus ji vertino kaip tokius, iš kurių galima ko nors išmokti, galinčius sustiprinti. Net kai sulaukus 58 metų jai buvo diagnozuotas smegenų auglys ir daktaras pasakė, kad jis – neoperuotinas, ji atsakė, jog vis tiek nori operuotis. Daktaras įspėjo, kad operacija gali ją pražudyti, bet ji pasiryžo rizikuoti ir gyveno dar 14 metų.

Mama tam tikru būdu man simbolizuoja meno ir gyvenimo santykį, panašų į tai, su kuriuo susiduri išgirdęs mirties nuosprendį. Kai žinai, kad miršti, nebegalvoji apie naują darbą, kiek uždirbi ar kiek pinigų turi banke. Jei gydytojas pasako, kad sergi mirtina liga, esi dėkingas už kiekvieną sekundę, per kurią gali pajusti tai, ką supranti kaip tikrą gyvenimą. Manau, menas žvelgia į būtį iš šio požiūrio taško. Jis visada turi tvirtą pamatą, todėl gali būti toks stiprus. Virginia Woolf, Marcelis Proustas ar Jane Austen gali padėti mums tikėti gyvenimu.

Neturiu nieko bendra su apokaliptiškomis ar depresyviomis ateities vizijomis. Jaučiuosi kaip Césaras Vallejo – vargšas Peru poetas Paryžiuje, gražiai pasakęs, kad net jei esu sužlugdytas, guliu ant žemės, noriu šiek tiek pakilti.

Tai – istorijos tėkmė. Po Holokausto atsidūrėme blogiausioje situacijoje žmonijos istorijoje. Tačiau vis tiek turėjome tikėjimo kovoti, šiek tiek pakelti galvas nuo žemės. Ko ieškojome po tokios katastrofos kaip Aušvicas? Ieškojome Žmogaus. Ir vėl turime jo ieškoti. Kaip pasakė Winstonas Churchillis, įveikėme pavojus ir problemas, bet galbūt su jomis vėl susidursime, ir tai turime žinoti.

Blaškantis protekcionizmas

– Ar įmanoma visą Europą jungianti kultūra?

– Nėra bendros Europos kultūros. Europietiška kultūra yra įvairovė, skirtumai. Mums nereikia homogeniškumo, vienos dominantės. Reikia Lietuvos, kuri būtų Lietuva, kurios tradicijos mums rodytų pavyzdžius. Tačiau reikia, kad jus atlieptumėte kitus: mane, kaip švedų rašytoją, mano kultūrą, Paryžių, viską, kas yra Europa.

Dabar Europoje to pasigendu visose nacionalinėse politikos struktūrose. Jos yra antieuropietiškos ta prasme, kad nori ne įtraukti, o atvirkščiai – pašalinti. Mano nuomone, tai – nehumanistiška ir antikultūriška. Įtraukimas yra Sokrato supratimo per pažinimą versija, pasiimant ką nors savo ir tyrinėjant iš savo požiūrio taško.

Didžiausias vienijantis Europos struktūrinis aspektas, kuriuo labiausiai didžiuojuosi, yra klausimų kėlimas. Europa yra klausimai apie gyvenimą, meilę, draugystę, iš kur esi kilęs. Visų diktatūrų, totalitarinių režimų labiausiai nekenčiamas dalykas yra klausimai, jų negalima kelti, diktuojama, ką galvoti.

– Esama nemažai diskusijų apie Lietuvos vietą Europoje. Vieni politikai, intelektualai sako, kad turime labiau integruotis, kiti tvirtina, jog privalu saugoti nacionalinę kultūrą, tapatybę. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

– Manau, kad protekcionizmo vizija visada buvo blaškanti. Ji paremta baime. Kuo daugiau tuo remiamasi, tuo labiau tai, kas ginama, tampa sukonstruota gynybos sistema. Tai kaip santuoka, kurioje žmonai neleidžiama matyti kitų vyrų, kaip koncentracijos stovykla. Ką ir nuo ko giname?

Manau, Europoje giliai įsišaknijęs atvirumas ir sąmoningumas, kuris siekia Homerą ir Odisėjo kelionę. Kur jis iš tiesų stengiasi patekti? Jis bando grįžti namo. Esame tokioje pačioje situacijoje: turime grįžti ir išgelbėti Penelopę. Ji yra Europos, kuriai gresia pavojus, simbolis. Penelopė yra ta, kurią noriu išgelbėti, mano didžioji meilė. Noriu grįžti namo, sutriuškinti ir atsikratyti jos gerbėjų, kad Penelopė būtų ta, kuri sakytų, kaip man būti, kaip gyventi Europoje.

– Tikriausiai tai turėjo būti pirmas, o ne paskutinis klausimas. Tačiau vis dėlto: kas yra europietiška kultūra? Kur ji prasideda ir baigiasi?

– Ji niekada negali baigtis, nes tai – formavimosi procesas. Man patinka itališkas kalbėjimo būdas apie viaggio di formazione, reiškiantį savęs formavimą per keliavimą, kelionę. Gyvenimas yra kelionė – gimsti kaip svetimšalis, augi, vystaisi, savo kelyje sutinki žmonių, kuriais gali pasitikėti, kuo nors tampi. Man kultūra yra toks formavimasis. Vertinu tai, kad suaugę galime pasirūpinti jaunesne karta, mokyti juos. Dėstau Sorbonoje, man patinka gyvenimu ir nuomone susidurti su savo studentais. Vertinu gyvenimo aspektą, kad dabartis gali turėti įtakos kieno nors gyvenimui. Man tai – kultūra. Kultūra yra dosnumas, kai tėvai, mokytojai, draugai ar gyvenime sutikti žmonės staiga savotiškai tampa tavo pagalbininkais. Viskas kyla iš žmogiškosios kultūros. Todėl ji yra tokia turtinga ir gyva. Kuo daugiau matome tai kaip savo gyvenimo dalį, tuo lengviau suprasti, kaip tai yra svarbu. Tai tik suteikia daugiau energijos einant gilyn.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"