Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
PASAULIS

Ar misionieriai padaro daugiau žalos, ar naudos? 

2018 gruodžio 9 d. 06:00
2004 metais sentinelas su strėle taikosi į Indijos pakrantės apsaugos malūnsparnį. / 
2004 metais sentinelas su strėle taikosi į Indijos pakrantės apsaugos malūnsparnį. / 
AFP/Scanpix nuotrauka

„Galite galvoti, kad išprotėjau, bet manau, jog verta rizikuoti ir tiems žmonėms papasakoti apie Jėzų“, – paskutiniame laiške tėvams rašė Johnas Allenas Chau, prieš tai, kai buvo nužudytas Šiaurės Sentinelų salos Bengalijos įlankoje gyventojų. Nors pats nebuvo misionierius, J. A. Chau teigė, kad jo tikslas buvo evangelizuoti atskirtyje nuo likusio pasaulio gyvenančią sentinelų gentį. Jo pastangos atkreipė dėmesį į šimtus tūkstančių po visą pasaulį išsibarsčiusių, savo tikėjimą siekiančių skleisti krikščionių ir iškėlė klausimą, ar jie yra pozityvi jėga, ar vis dėlto nepageidaujami asmenys svetimoje šalyje.

Lapkričio mėnesio viduryje iš Alabamos valstijos kilęs 26 metų J. A. Chau papirko keletą indų žvejų, kad jį nugabentų į saugomą Šiaurės Sentinelų salą, į kurią galima patekti tik su specialiu leidimu. Žinodamas, kad pažeidžia įstatymus ir siekia kontakto su 30 tūkst. metų senumo gentimi, kuri garsėjo dėl agresijos prieš pašaliečius, vaikinas nusprendė rizikuoti, nes svajojo, jo žodžiais, „saloje įsteigti Jėzaus karalystę“.

2018 metų duomenimis, užsienyje dirba apie 440 tūkst. krikščionių misionierių.

Toje saloje jis buvo nužudytas, o Indijos pareigūnai nusprendė net nebandyti atgauti jo kūno, nenorėdami dar labiau trikdyti sentinelų ramybės.

Misionieriaus mirtis visame pasaulyje sukėlė prieštaringų vertinimų. Vieniems J. A. Chau poelgis buvo Vakarų arogancijos pavyzdys – juk jis vyko turėdamas tikslą pakeisti kelių dešimčių tūkstančių metų kultūrą, taip pat rizikuodamas atvežti ligų, kurioms ši gentis gali neturėti imuniteto. Kitiems jis tapo krikščionių kankiniu, galbūt įkvėpsiančiu kitus misionierius siekti kontakto su sentinelais.

Tačiau kas apskritai yra misionieriai ir ko jie siekia?

Nors ir kitos religijos nuolat siunčia savo atstovus į visus pasaulio kraštus skleisti tikėjimo, misionierystė niekur nėra taip paplitusi kaip tarp krikščionių.

Visų krikščionių denominacijų misionieriai, kalbėdami apie savo pašaukimą, cituoja Biblijos ištrauką, kurios garsiausia versija pateikiama Evangelijoje pagal Matą. Joje Jėzus savo sekėjams liepia: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“

Šis fragmentas misionieriams žinomas kaip Didysis paliepimas ir laikomas viena paskutinių Jėzaus instrukcijų savo mokiniams, prieš jam įžengiant į dangų.

Johnas Allenas Chau Šiaurės Sentinelų saloje norėjo „įsteigti Jėzaus karalystę“. / Reuters/Scanpix nuotrauka
Johnas Allenas Chau Šiaurės Sentinelų saloje norėjo „įsteigti Jėzaus karalystę“. / Reuters/Scanpix nuotrauka
GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Šimtai tūkstančių misionierių

Tačiau misionierystės istorija turi nemažai tamsių dėmių. Religingi asmenys praeityje neretai buvo kolonizacijos pastangų priešakyje. Tikėjimo sklaida buvo laikoma priemone „civilizuoti“ už Europos ir Jungtinių Valstijų gyvenančias tautas.

Ilgainiui šių misijų pobūdis keitėsi.

„Nors šis įvykis gali pakurstyti diskusijas apie misionierių veiklą, J. A. Chau nėra tipiškas evangelikas, – BBC teigė Kalifornijos Berklio universiteto profesorius emeritas Davidas Hollingeris. – Jis yra anomalija. Evangelikai vis dar stengiasi žmones atversti į savo tikėjimą, tačiau jie taip pat stato ligonines ir mokyklas. Daugelis iš jų vykdo labai stiprius paslaugas teikiančius projektus.“

Verta paminėti, kad ir anksčiau misionieriai statydavo mokyklas bei ligonines. Tačiau kaip per asmeninį pokalbį pasakojo 2012 metais Lietuvoje viešėjęs rašytojas Chenjerai Hove'as, gimęs dar tuometinėje Rodezijoje, jo vaikystėje, norėdamas naudotis šių institucijų paslaugomis, privalėjai būti atsivertęs į krikščionybę.

Remiantis JAV įsikūrusiu tyrimų centru „Centre for the Study of Global Christianiy“, 2018 metų duomenimis, užsienyje dirba apie 440 tūkst. krikščionių misionierių. Į šį skaičių įeina katalikai, protestantai, krikščionys ortodoksai ir tokių JAV religinių judėjimų kaip Jahovos liudytojai bei Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios išpažinėjai, dar vadinami mormonais.

Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia yra viena iš nedaugelio vykdančių centralizuotą misionierystės programą. Vien mormonų misionierių pasaulyje yra 66 tūkst., o per visą istoriją, prasidėjusią XIX amžiaus pradžioje, Bažnyčia į misijas skelbti tikėjimo pasiuntė daugiau nei 1 mln. asmenų.

Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios teigimu, vien 2017 metais jos misionieriai pakrikštijo 233 729 naujus konvertitus.

Veikla šiandien

Baptistai Johnas Allenas (jokių giminystės ryšių su Johnu Allenu Chau) ir jo žmona Lena, akušerė ir senelė, pastaruosius 15 metų Papua Naujojoje Gvinėjoje (PNG) dirba kaip krikščionių misionieriai.

Kaip J. Allenas teigė BBC, jų „siekis nėra priversti žmones tikėti, kaip mes tikime“. „Norime leisti žmonėms pamatyti patiems, per Bibliją, kad Dievas turi planą žmonijai ir kiekvienam žmogui“, – sakė jis

Pora prieš 10 metų įsteigė kliniką, kurios tikslas apdėti kamea genčiai Įlankos provincijoje, kur jie dabar gyvena. Klinikoje kartu su jais dirba 5 PNG piliečiai ir 3 amerikiečių seselės.

Pasak J. Alleno, jie su žmona puikiai kalba papua pidžinų kalba ir mokosi kamea kalbos, kuri iki 2009 metų, kai pora pradėjo ją užrašinėti, buvo tik žodinė. „Labai sunku mokytis, nes būtent mes ją užrašinėjame ir dokumentuojame, – teigė misionierius. – Kiek žinome, joks pašalietis dar nėra jos visiškai įvaldęs.“

Pasak Kembridžo universiteto istorijos profesoriaus Andrew Prestono, net istoriškai kai kurie misionieriai buvo pirmieji išmokę vietinių kalbų.

Tuo tarp kita BBC kalbinta pora Scottas ir Jennifer Esposito yra nedenominacinės krikščionybės misionieriai Nikaragvoje. Jie ten turi fermą, vykdo sporto programą ir veda Biblijos studijų grupę.

„Mes tiesiog nuolat skleidžiame evangeliją“, – pasakojo S. Esposito. Jie neveda statistikos, kiek atvertė žmonių, bet mano, kad per 6 metus jų gali būti apie 800–1200.

„Svarbi kiekviena siela, – teigė misionierius. – Kai pradedi skaičiuoti ir nusistatai tikslus, sakykim, nori 500, tai tave veda tik tikslas ir skaičiai. Tada gali praleisti tą vieną asmenį, kuris yra toks svarbus, jog jam gali prireikti daug laiko.“

Požiūris į J. A. Chau

„Kai perskaitėme apie J. A. Chau, pagalvojome: „Oho, juk mes turėjome minčių taip daryti“, – BBC teigė J. Allenas. Jis turėjo omenyje ne save patį, bet kolegas, su kuriais diskutavo apie galimybę atversti sentinelus.

Moters krikštas „La Luz del Mundo“ bažnyčioje, Meksikoje. / AFP/Scanpix nuotrauka
Moters krikštas „La Luz del Mundo“ bažnyčioje, Meksikoje. / AFP/Scanpix nuotrauka

„Nors jie rimtai to nesvarstė, tačiau dalijosi mintimis, kaip būtų galima saugiai prie jų prieiti, užmegzti draugišką kontaktą, sumažinti savo“poveikį“, bet tuo pat metu su jais bendrauti, kad išmoktų jų kalbą ir kultūrą“, – pasakojo misionierius.

S. ir J. Esposito mano, kad tai, kas nutiko J. A. Chau, buvo tragedija. Jie žino, jog kai kurie žmonės jo veiksmus laiko kvailyste, tačiau jie patys yra kitos nuomonės. „Iš visko, ką skaičiau, supratau, kad jis mylėjo Viešpatį ir jo pasiaukojimas ateityje dar gali atvesti daugelį pas Kristų“, – mąstė J. Esposito.

S. Esposito manymu, jei gydytojų komanda būtų pažeidusi įstatymus, draudžiančius artintis prie sentinelų, kad išgelbėtų gentį nuo ligos, reakcija būtų visai kitokia. „Jei gydytojai būtų ten vykę ir dėl to žuvę, manau, kad dauguma žmonių visame pasaulyje dabar sakytų, kokie jie buvo drąsūs. J. A. Chau ten vyko išsaugoti jų amžinojo gyvenimo“, – samprotavo S. Esposito.

Tačiau jis pridūrė, kad neteisina įstatymų pažeidimų, kuriuos įvykdė J. A. Chau, kad pasiektų sentinelus, ir tvirtino, kad jie „labai gerbia“ vietinius įstatymus ir papročius.

Galima žala

Kelios dienos po J. A. Chau mirties Caitlin Lowery „Facebook“ parašė: „Aš buvau misionierė. Vykdavau į trumpas misijas Rytų Europoje ir Afrikoje turėdama tikslą „Kristui atversti sielų“. Skaičiuodavome, kiek „išgelbėjome“ žmonių. Mes pastatydavome spektaklį arba šiek tiek savanoriaudavome, kad parodytume savo meilę Jėzui. O su jais pasimeldę ir pridėję jų vardą prie sąrašų daugiau jų nepamatydavome.“

Ilgoje žinutėje buvusi misionierė teigė maniusi, jog vykdo Dievo valią. „Bet jei atvirai, dariau tai, kas man leido jaustis gerai“, – rašė ji. Kai sakė C. Lowery, nors ji dirbo su šimtais žmonių, niekada nebandė išlaikyti su jais ryšio ar parodyti, kad jai vis dar rūpi, kaip jie gyvena. „Aš meldžiausi jų šventyklose, kad jie atgailautų ir išvystų, jog jų tikėjimas miręs. Tačiau niekada neprisėdau ir neprašiau jų papasakoti, kuo jie tikėjo. Kodėl dariau prielaidą, kad mano tikėjimas buvo tikrasis tikėjimas?“

Dabar ji laikosi nuomonės, kad tai yra viena iš kolonizacijos apraiškų. „Nedarykite aukos iš misionieriaus, kuris buvo nužudytas dėl to, kad nesilaikė įstatymų genties, kurią tvirtino mylėjęs. Nedemonizuokite genties, kuri paprasčiausiai siekė apsaugoti savo vaikus nuo ligų ir smurto“, – rašė C. Lowery.

Markas Plotkinas yra botanikas ir ne pelno organizacijos „Amazonės išsaugojimo komanda“, dirbančios su Kolumbijos vyriausybe, kad apsaugotų izoliuotas tautas, pirmininkas. Pasak jo, nors misionieriai tikrai mano, kad jie pasauliui daro gera, jų darbas gali pridaryti žalos. „Izoliuotų tautų tempimas iš džiunglių dėl jų pačių gerovės kartais gali jiems turėti ne tokių gerų pasekmių“, – teigė M. Plotkinas.

Kaip pavyzdį jis pateikė akuriyo gentį Suriname, su kuria misionieriai užmezgė kontaktą 1969 metais. Pasak M. Plotkino, per dvejus metus „nuo 40 iki 60 proc. akuriyo genties žmonių buvo mirę“. Viena priežasčių – kvėpavimo ligos, bet taip pat, botaniko įtarimu, prie to galėjo prisidėti ir „kultūrinis šokas“.

„Jie pirmą kartą matė drabužius dėvinčius žmones, kurie juos skiepijo, – teigė jis ir pridūrė: – Niekas neturėtų vaidinti Dievo.“

Kai kuriose valstybėse į misionierių darbą žiūrima itin neigiamai. Prozelitizmas yra draudžiamas Nepale, ir pagal rugpjūčio mėnesį pakeistą įstatymą už šį nusikaltimą nuteistiems užsieniečiams gresia 5 metų kalėjimo bausmė.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"