Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
MOKSLAS IR IT

Stephenas Hawkingas: kaip ištrūkti iš juodosios skylės 

2018 lapkričio 5 d. 15:25
newmobility.com nuotrauka

Fizikas teoretikas, kosmologas ir populiariojo mokslo simbolis Stephenas Hawkingas, miręs šiemet kovo mėnesį, per Alberto Einsteino gimtadienį, neseniai paskelbtame paskutiniame savo straipsnyje, kaip ir tinka žmogui iš Anapus, aiškinasi, kaip ištrūkti iš juodosios skylės.

Mokslo populiarinimo knygų autorius Dennisas Overbye „The New York Times“ rašo, kad palikus nuošaly abstrakčią matematiką, šis straipsnis – odė prisiminimams, praradimams ir seniausiam žmonių troškimui – transcendencijai.

Dr. S. Hawkingas buvo atkaklumo pavyzdys: sukaustytas Lou Gehrigo ligos, sugebėjo užkariauti Visatą iš neįgaliųjų vežimėlio. Materijos likimas ar informacija, užfiksuota juodojoje skylėje, yra tai, kas apibrėžė jo karjerą ir tapo viena giliausių fizikos problemų.

Juodosios skylės yra tokio tankio objektai, kad pagal A. Einsteino bendrąją reliatyvumo teoriją net šviesa negali ištrūkti. Tačiau 1974 metais dr. S. Hawkingas, savo paties nuostabai, nustatė, kad atsitiktiniai kvantiniai efektai, valdantys mikroskopinį pasaulį, gali lemti juodųjų skylių nutekėjimą ir galų gale sprogimą bei išnykimą.

Laiko pilnatvėje (kuri daugeliu atvejų būtų ilgesnė už dabartinį Visatos amžių) visa masė ir energija, sukritusi į juodąją skylę, sugrįžtų. Tačiau pagal klasikines A. Einsteino lygtis juodosios skylės yra nerimą keliančiai paprastos; jų vienintelės savybės yra masė, elektros krūvis ir judesio kiekio momentas. Kiekviena detalė, patekusi į juodąją skylę, dingsta iš Visatos atminties bankų.

Taigi materijos ir energijos šaltinis, sklindantis iš juodosios skylės, būtų atsitiktinis, kaip pabrėžė dr. S. Hawkingas 1975 metų straipsnyje. Jei patekote į tokią skylę ir grįžote atgal, jums trūktų visų detalių, kurios jus sudarė: vyrą ar moterį, mėlynų ar rudų akių, „Yankee“ ar „Red Sox“ sirgalių. Tokios lemties lygtis yra įrašyta į dr. S. Hawkingo antkapinį paminklą Vestminsterio abatijoje ir išsilaikys tikriausiai per amžius.

Tai tam tikra reinkarnacija. Jei gamta gali pamiršti jus, tai gali pamiršti bet ką – mirties smūgį dėl mokslo gebėjimo rekonstruoti praeitį arba prognozuoti ateitį. „Tai praeitis mums pasako, kas esame, – prieš kelerius metus per konferenciją Harvarde kalbėjo dr. S. Hawkingas. – Be jos mes prarandame savo tapatybę.“

Iš tikrųjų dr. S. Hawkingas 1975 metų straipsnyje teigė, kad paradoksalūs kvantiniai efektai, kuriuos kadaise atmetė A. Einsteinas, sakydamas, kad Dievas nelošia kauliukais, suteikė gamtai daugiau užmaršumo. „Dievas ne tik lošia kauliukus, – rašė dr. S. Hawkingas, – bet jis dažnai juos numeta ten, kur jų nematyti.“

Tai buvo iššūkis kitiems fizikams; esminis principas, kad mitiniu tapęs istorijos filmas gali būti atsuktas atgal, rekonstruojant tai, kas nutiko, tarkim, per poros subatominių dalelių susidūrimą didelės energijos greitintuve.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau

Po trisdešimties metų dr. S. Hawkingas atsisakė šios idėjos, tačiau argumentų buvo ir toliau. „Informacijos paradoksas“, kaip žinoma, išliko fizikos centre, nes niekas, net ir dr. S. Hawkingas, negalėjo paaiškinti, kaip juodosios skylės iš tikrųjų apdoroja informaciją, kuri įeina ar išeina iš jos.

Tačiau mokslininkai sukėlė tikrą sprogimą kurdami teorijas apie erdvėlaikio prigimtį, informaciją ir atmintį. Kai kurių manymu, negalėsite net patekti į juodąją skylę, jei nebūsite išgarinti energijos ugniasienės, ką ir kalbėti apie grįžimą.

Pastarieji metai suteikė daugiau vilties. Andrew Stromingeris iš Harvardo universiteto atrado, kad žiūrint iš teisingos matematikos perspektyvos – kai šviesos spinduliai nukreipti į begalinę ateitį – juodosios skylės yra sudėtingesnės, nei manome. Jos turi, kaip pavadino dr. A. Stromingeris, „švelnius plaukus“, įsivaizduojamus šviesos spindulius, kurie gali būti sutaršyti, suglostyti, susukti ir kitaip sutvarkyti materijos, įeinančios į juodąją skylę. Paprastai šie plaukai gali koduoti informaciją apie juodosios skylės paviršių, užrašydami visas tas detales, kurias A. Einsteino lygtys galbūt praleido.

Ar to pakanka išgelbėti fizikai, ką ir kalbėti apie žmogų, krentantį į juodąją skylę, – būtent tai tyrinėjo dr. S. Hawkingas pastaraisiais metais prieš mirtį.

„Kai parašiau straipsnį prieš 40 metų, maniau, kad informacija pereis į kitą visatą, – prasitarė jis Harvardo konferencijoje. – Dabar ta informacija yra ant juodosios skylės paviršiaus. Iš naujo pasklis, kai juodoji skylė išnyks.“

Kiti ekspertai, tarp jų – Juanas Maldacenas iš Prinstono pažangiųjų tyrimų instituto, buvo atsargesni ir teigė, kad jei švelnieji plaukai neišsprendžia informacijos paradokso, tai gali bent jau padėti.

Neseniai paskelbtame pomirtiniame straipsnyje, sukėlusiame tikrą sąmyšį, dr. S. Hawkingas su kolegomis stengėsi parodyti, kaip ši optimistiška idėja gali pasitvirtinti. Straipsnio autoriai, be dr. S. Hawkingo, buvo dr. A. Stromingeris, taip pat Malcolmas Perry's ir Sasha Haco iš Kembridžo universiteto.

Dr. A. Stromingeris tikisi, kad vieną dieną fizikai sugebės suprasti juodąsias skyles, tiesiog skaitydami tai, kas parašyta jų švelniuosiuose plaukuose.

„Mes to neįrodėme“, – rašė jis elektroniniame laiške. Tačiau pridūrė, kad sugebėjo parodyti, kaip viskas susieina: „Jei mūsų spėjimas teisingas, šis darbas bus labai svarbus. Jei ne, liks techninė išnaša.“

Tik nedaugelis kartu su dr. S. Hawkingu visada turėjo vilties, kad išsprendus informacijos paradoksą, prisikels mūsų tėvai ir dinozaurai. Savo kelyje tam tikru metu visi susitaikome su mintimi, kad mūsų laikas baigsis, tačiau guodžiamės žinojimu, kad mus prisimins, kad mūsų genai, knygos ir vardai išliks.

Kai kurie astronomai dabar sako, kad net šiai blankiai išsigelbėjimo versijai gali grėsti pavojus. Paslaptinga jėga, vadinama tamsiąja energija, greitina Visatos plėtimąsi. Kada nors, anot ekspertų, jei Visata ir toliau plėsis, versdama galaktikas tolti vis greičiau, likusi Visatos dalis mums bus visam laikui nepasiekiama, ir mes jos niekada nebepamatysime. Nutiktų taip, tarsi būtume apsupti juodosios skylės, kurioje išnyko visa mūsų informacija ir prisiminimai.

Savo mažame Paukščių Tako burbule visada galime prisiminti Kleopatrą, Williamą Shakespeare'ą ir S. Hawkingą. Bet ar likusi Visata prisimins mus?

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"