Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
MOKSLAS IR IT

Rumunų mokslininką žavi lietuvių veržlumas 

2019 vasario 23 d. 12:00
Biologų pora dr. Denis Copilas-Ciocianu ir dr. Eglė Šidagytė-Copilas savo ateitį sieja su Lietuva.
Biologų pora dr. Denis Copilas-Ciocianu ir dr. Eglė Šidagytė-Copilas savo ateitį sieja su Lietuva.
Alinos Ožič nuotrauka

Per sovietinį eksperimentą 1960 metais iš Ukrainos rezervuaro lėktuvais statinėse atskraidintos šešios vėžiagyvių rūšys – trys šoniplaukų ir trys mizidžių – buvo tikslingai suleistos į tuo metu naujai suformuotas Kauno marias. Norėta, kad jos išplistų po Lietuvos ežerus ir žuvims būtų daugiau maisto, kai pavasarį išsiritę vabzdžiai išskrenda. Tačiau žuvų nepadaugėjo, o invazinės rūšys dėl eksperimento išplito į Latviją ir plačiau po Europą.

Šoniplaukų evoliuciją, rūšių įvairovę ir invazinių rūšių adaptaciją tyrinėja trisdešimtmetis biologas dr. Denis Copilas-Ciocianu, antri metai gyvenantis Lietuvoje. Rumunas mokslininkas kartu su žmona dr. Egle Šidagyte-Copilas dirba Gamtos tyrimų centre, Ekologijos instituto Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijoje ir atlieka globaliu mastu svarbius tyrimus.

Hidrobiontai – vandens organizmai. Dr. Kęstučio Arbačiausko vadovaujamoje laboratorijoje tiriami vėžiagyvių gyvenimo ciklų biocheminiai ir genetiniai reguliacijos mechanizmai, svetimkraščių rūšių adaptacijos dėsningumai, rūšių invazyvumą lemiančios biologinės savybės, biologinės invazijos poveikis bendrijų mitybos tinklams ir ekosistemų funkcijoms. Kuriami ir tobulinami vandens ekosistemų ekologinės būklės ir biologinio užterštumo vertinimo metodai.

Eglės lauko darbai Lietuvos ežeruose. / Alinos Ožič nuotrauka
Eglės lauko darbai Lietuvos ežeruose. / Alinos Ožič nuotrauka

Šoniplaukos ekosistemose atlieka labai daug funkcinių vaidmenų ir sudaro didžiulę biomasę. Jomis maitinasi daugybė žuvų ir gyvūnų. Įvairovė labai didelė ir be galo daug dar neaprašytų rūšių. Lietuvoje po ledynmečio šoniplaukų įvairovė gerokai aptirpo, tačiau daugėja invazinių rūšių.

Pasirinko Lietuvą

Biologų pora susipažino per mokslinę konferenciją Lenkijoje prieš penkerius metus. Abu studijavo doktorantūroje: Eglė – Vilniaus universitete (VU), Denis – Karolio universitete Prahoje, Čekijoje.

„Kai baigiau doktorantūros studijas, važiuoti į Lietuvą buvo savaime suprantamas pasirinkimas, nes planavome susituokti. Eglė labiausiai norėjo likti Lietuvoje, sutiko važiuoti ir į Rumuniją, tačiau jos netraukė nei į Vokietiją, nei į jokią kitą šalį. Man patiko Lietuvoje, nes jau žinojau, kur dirbsiu, kokios yra laboratorijos, ir man buvo įdomu“, – sakė „Lietuvos žinioms“ dr. D.Copilas-Ciocianu.

„Netikslinga lyginti Rytų ir Vakarų Europos šalis, nes jos turi visiškai skirtingą praeitį. Ir dabartinę Lietuvą teisingiausia būtų lyginti su Lietuva prieš keletą metų.“

Mokslininkas kilęs iš mažo vakarų Rumunijos Sinnikolau Marė miestelio netoli sienos su Vengrija ir Serbija, istoriškai daugiakultūrio regiono. Magistro studijas baigė Timišoaros vakarų universitete. Studijuoti doktorantūros išvyko į Čekiją.

Dabar visa šeima plačiai pasklidusi. Jungtinėje Karalystėje kelerius metus gyvena tėvai ir jaunesnis brolis, anksčiau dirbęs Belgijoje. Rumunijoje liko tik vyriausias brolis. Timišoaros vakarų universitete jis dėsto tarptautinių santykių ir politikos mokslus.

Kaip pasakojo tyrėjas, jo šalis sunkiai vaduojasi iš komunistinės praeities palikimo, ir emigracija yra turbūt didžiausia Europos Sąjungoje. Ypač tarp jaunų žmonių. Daugiausia žmonės keliauja į Jungtinę Karalystę. Ten bene didžiausia rumunų bendruomenė po lenkų. Pastaraisiais dešimtmečiais taip pat populiari Italijos, Ispanijos, Vokietijos ar Prancūzijos kryptis.

Skaitant pranešimą Vidurio Europos vandens makrobestuburių simpoziume. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Skaitant pranešimą Vidurio Europos vandens makrobestuburių simpoziume. / Asmeninio archyvo nuotrauka

„Rumunijoje vis dar sudėtinga ir mokslinių tyrimų padėtis. Rytų Europoje, tokiose šalyse kaip Lietuva ar Lenkija, mokslo lygis gana neblogas. Žinoma, nėra toks kaip Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje. Tačiau netikslinga lyginti Rytų ir Vakarų Europos šalis, nes jos turi visiškai skirtingą praeitį, – įsitikinęs dr. D.Copilas-Ciocianu. – Ir dabartinę Lietuvą teisingiausia būtų lyginti su Lietuva prieš keletą metų. Mokslininkai, atvykę iš kitų šalių, būna maloniai nustebinti. Lietuvoje yra didelis mokslo potencialas, gera tyrimų infrastruktūra. Bet svarbiausia – žmonės nori siekti pažangos, mokytis naujų dalykų, imtis veiklos ir būti profesionalai. Tik patys turėtų labiau pasitikėti savimi.“

Jaučiasi kaip detektyvas

Dr. D. Copilas-Ciocianu gilinasi į evoliucinę biologiją, kaip Žemėje formavosi rūšių įvairovė, kaip jos evoliucionavo viena iš kitos. Tyrimų modeliu pasirinko vėžiagyvius šoniplaukas. Jų aptinkama labai gausiai, ypač vandenynuose. Yra ir ežerų bendruomenių. Ilgai gyvenusios jūrose, šoniplaukos palyginti neseniai pradėjo okupuoti skirtingas ekologines nišas: gėlus vandenis ar sausumos pakrantes. Mokslininką domina, kaip tos bendruomenės susidaro ir kaip vyksta naujų rūšių adaptacija.

Pavyzdžiui, Lietuvos ežeruose aptinkamos kelios invazinės rūšys buvo įvežtos prieš šešis dešimtmečius iš Ukrainos, kad praturtintų ežerų produktyvumą, žuvys turėtų daugiau maisto. Tačiau taip nenutiko. Biologas nori žinoti, kaip tos rūšys prisitaikė gyventi Lietuvos ežeruose, palyginti su jų kilmės vietomis, Ukrainos ir Rumunijos ežerais.

Kietašarvės šoniplaukos sugeba prisitaikyti, išgyventi net sunkiomis sąlygomis, – jau pastebėta, kad įsitvirtino ir sekliame Žuvinto ežere.

Dr. D. Copilas-Ciocianu jau turi ir reikšmingų atradimų. Kaip pasakojo tyrėjas, šoniplaukos nemėgsta daug keliauti, ilgesniam laikui apsistoja vienoje vietoje. Ištyrus jas genetiškai ir palyginus populiacijas iš skirtingų regionų, galima nustatyti, kaip evoliucionavo laikui bėgant ir kokio amžiaus tos rūšys yra. Genetiniai duomenys ir geografinis paplitimas atskleidžia, kokie praeities įvykiai, pavyzdžiui, geologiniai pokyčiai ar klimato kaita, turėjo įtakos dabartiniam pasiskirstymui.

Per doktorantūros studijas biologas atliko tyrimus Karpatuose: Rumunijoje, Lenkijoje, Slovakijoje. Pasirodo, Karpatų geologinė evoliucija prieš dešimt mln. metų lėmė, kaip šie gyvūnai okupavo teritoriją. Karpatai buvo salynas seklioje jūroje. Iš jos šoniplaukos kolonizavo salas. Tačiau salos iškilo iš jūros skirtingu laiku. Todėl vienos yra senesnės, kitos – jaunesnės. Senesnėse salose veisiasi vienokios, senesnės, šoniplaukų rūšys, yra didesnė įvairovė. Jaunesnėse salose įsikūrė kitokios rūšys.

Per pirmą apsilankymą Vilniuje. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Per pirmą apsilankymą Vilniuje. / Asmeninio archyvo nuotrauka

„Dažnai jaučiuosi kaip detektyvas, – prisipažino tyrėjas. – Stengiuosi suprasti, kas įvyko praeityje ir kodėl būtent taip yra dabar.“

Šoniplaukos gali padėti atskleisti ir kitų regionų geologinę praeitį. Karpatai jau buvo gerai ištirti geologų ir jų evoliucija gerai žinoma. Dabar mokslininkas planuoja atlikti tyrimus Kaukazo kalnuose. Bendradarbiaudamas su kolegomis iš Gruzijos, mėgins nustatyti, kada Kaukazo kalnai iškilo iš jūros. Dabar nuomonės labai skiriasi. Vieni geologai sako, kad prieš 50 mln., kiti – prieš 5 mln. metų. Atliekant šoniplaukų tyrimus kaip nepriklausomą testą, pasak dr. D. Copilas-Ciocianu, bus galima nustatyti kur kas tiksliau.

Trečias invazijos etapas

Dr. E. Šidagytė-Copilas gimė ir augo Vilniuje. VU baigė biologijos bakalauro, zoologijos magistro studijas. Anksti įsitraukė į projektus Hidrobiontų evoliucinės ekologijos laboratorijoje. Per doktorantūros studijas ėmėsi tirti invazinių rūšių prisitaikymą. Visiems studentės darbams nuo pat pradžių vadovavo dr. K. Arbačiauskas.

Denio lauko darbai Rumunijoje. / Rasos Čepulytės nuotrauka
Denio lauko darbai Rumunijoje. / Rasos Čepulytės nuotrauka

Kaip pasakojo mokslininkė, šoniplaukos yra vienos populiariausių vandens gyvūnų invazinių rūšių. Lietuvoje jų invazija suskirstyta į tris etapus. Pirmas etapas – istorinė invazija, kai apie XVII-XVIII amžių, iškasus kanalus ir sujungus Juodosios jūros baseiną su Nemuno baseinu, atkeliavo kelios šoniplaukų rūšys, dabar laikomos kaip ir vietinės. Antras etapas – sovietinis eksperimentas. Dabar vyksta trečias invazijos etapas, kai dėl klimato kaitos kelios šoniplaukų rūšys atkeliavo per jūrą, prisikabinusios prie laivų.

Pavyzdžiui, gauruotosios šoniplaukos, dar vadinamos žudikėmis, Europoje laikomos agresyviausiomis, patenka net į agresyviausių invazinių rūšių šimtuką. Arba kietašarvės šoniplaukos. Sugeba prisitaikyti, išgyventi net sunkiomis sąlygomis. Jau pastebėta, kad įsitvirtino ir sekliame Žuvinto ežere.

„Tuose Lietuvos ežeruose, kur kietašarvėms šoniplaukoms patiko, vietinės ežerinės šoniplaukos buvo visiškai išstumtos. Invazinės rūšys yra agresyvesnės už vietines, pasiekia kur kas didesnį gausumą, efektyviau asimiliuoja resursus. Jos ne tik išstumia vietines, bet ir suėda vabzdžius. Mažina vandens bestuburių gyvūnų įvairovę. Paveikia vandens bendrijų mitybos tinklus“, – pabrėžė dr. E. Šidagytė-Copilas.

„Pamišę dėl šoniplaukų“

Mokslininkė prisiminė, kad prieš penkerius metus nuvažiavus į konferenciją Lenkijoje, kas dvejus metus vykstantį šoniplaukų koliokviumą, atrodė labai keista. Suvažiavo šoniplaukų specialistai iš viso pasaulio, atliekantys tyrimus ne tik ežeruose, bet ir vandenynuose, net Arktyje. Visi tarsi pamišę dėl šoniplaukų, kalba tik apie jas. Lietuvė paklausė vieno kanadiečio, ar jiems tokios svarbios tos šoniplaukos. Lietuvoje jų rūšių nedaug. „Na taip, – atsakė mokslininkas, – banginių maistas.“

VU absolventė 2017 metais apgynė daktaro disertaciją. Ji buvo skirta ne tik šoniplaukų, bet ir mizidžių tyrimams – nuo ko priklauso šių vėžiagyvių mityba. Nustatyta, kad kai kuriose ekosistemose jos yra neplėšrios, dumbliaėdės, o kai kuriose tampa plėšrios. Gilesniuose ežeruose pasitraukia gilyn ir minta zooplanktonu. Tada, kaip paaiškino dr. E. Šidagytė-Copilas, mitybos grandinėje iki žuvų atsiranda daugiau pakopų ir dėl biomagnifikacijos proceso – kai kiekviena žuvis suvartoja ir išsaugo sunkiuosius metalus, kuriuos buvo sukaupęs jos maistu tapęs organizmas – gali padidėti teršalų kaupimasis jose.

Su doktorantūros vadovu prof. Adamu Petruseku po diplomo įteikimo Prahos Karolio universitete. / Asmeninio archyvo nuotrauka
Su doktorantūros vadovu prof. Adamu Petruseku po diplomo įteikimo Prahos Karolio universitete. / Asmeninio archyvo nuotrauka

Invazinės šoniplaukos yra kur kas jautresnės deguonies stygiui mūsų ežeruose nei vietinės ežerinės šoniplaukos, todėl mažesnė grėsmė, pasak tyrėjos, išstumti vietinę rūšį yra seklesniuose ežeruose, kur pažengusi eutrofikacija – ekosistemos kitimas, sukeltas cheminių maisto medžiagų, dažniausiai tirpių azoto ir fosforo junginių, pertekliaus. Kiti ežerai būtų didesnės rizikos grupėje.

Biologų pora planuoja atlikti ir bendrus tyrimus. Laukia Lietuvos mokslo tarybos kvietimo teikti paraiškas podaktarinėms stažuotėms. Dr. D. Copilas-Ciocianu, dirbantis keliomis kryptimis ir daug bendradarbiaujantis tarptautiniu mastu, nori gilintis į šoniplaukų morfologiją ir sąsajas su mityba, kokius požymius ji lemia. Tada būtų lengviau tyrinėti dar nežinomas, retas rūšis.

„Dabar daugelis šalių tiria, kokį poveikį gali sukelti potencialios invazinės rūšys mitybos tinklams. Yra tokių regionų, pavyzdžiui Ponto-Kaspijos, kur šoniplaukų rūšių labai daug. Ne visos jos kol kas invazinės. Ištyrus, kokios jų charakteristikos ir kokias mitybos nišas gali užimti, būtų pigus instrumentas iš karto nustatyti, kokį potencialų poveikį jos gali sukelti, jei taptų invazinės“, – aiškino mokslininkai.

Dr. E. Šidagytė-Copilas nori atlikti Lietuvoje aptinkamų invazinių ir vietinių šoniplaukų deguonies suvartojimo tyrimus. Šoniplaukos kaip makrobestuburiai įtrauktos į visų vandenų monitoringus. Pagal makrobestuburių bendrijų sudėtį vertinama vandens telkinio ekologinė būklė ir net kokybė. Jei invazinės ir vietinės šoniplaukos laikomos lygiavertėmis, galima gauti klaidingą įvertį, prastesnius rezultatus, nei iš tikrųjų yra vandens kokybė. Tyrimai suteiktų daug naudingų įžvalgų ir dėl rūšių sugyvenimo. Kas kokiomis sąlygomis kurią išstumia.

„Tai norime sieti ir su mityba. Patikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip manoma, kad kuo daugiau deguonies gyvūnas suvartoja, tuo yra plėšresnis. Gal yra kokių nors kūno požymių, kurie atspindi deguonies suvartojimo lygį“, – sakė biologai.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika