Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
MOKSLAS IR IT

Lietuviško charakterio dėlionė 

2018 vasario 7 d. 13:20
Prof. Audra Mockaitis (centre) su vaikais ir mokytojais Melburne įkurtoje lituanistinėje mokykloje "Baltija".
Prof. Audra Mockaitis (centre) su vaikais ir mokytojais Melburne įkurtoje lituanistinėje mokykloje "Baltija".

Ar galima apibrėžti lietuvių vertybes pagal asmenines ar demografines savybes, galbūt pagal kartas, gimtąją šalį, emigracijos laikotarpį. Gal mus sieja vienokios vertybės, kai kalbame apie nacionalinę arba bendrąją kultūrą, bet kitokios, kai svarstome apie veiksnius, kurie turi įtakos ir formuoja mūsų mentalitetą. Tokius dalykus aiškinasi Monašo universiteto (Australija) profesorė dr. Audra Mockaitis.

JAV gimusi ir augusi mokslininkė studijavo ir dirbo aštuoniose pasaulio šalyse. 2002–2005 metais dėstė Vilniaus universitete. Mokslinių interesų sritys – tarptautinis verslas ir vadyba, tarpkultūrinė vadyba, pasaulinė lyderystė, pasaulinės virtualios komandos ir įmonių internacionalizacijos procesai. Pernai spalį prof. A. Mockaitis pradėjo didžiulį projektą „Lietuvių kultūra ir identitetas“.

Mano šeima lietuvybę puoselėja iki šiol. Tik Lietuva nebėra išsvajota, o tikroji, nors vis tiek turi šiokį tokį nostalgijos atspalvį.

Prof. Audra Mockaitis atsakė į „Lietuvos žinių“ klausimus.

Lietuviai iš 48 šalių

– Kas paskatino imtis šio tyrimo ir kaip sekėsi jį vykdyti? Ar aktyviai lietuviai atsiliepė ir pildė internete paskelbtą anketą?

– Buvau itin maloniai nustebinta susidomėjimo. Vos paskelbus apie tyrimą socialiniuose tinkluose, informacija labai paplito, teko kurti net atskirą puslapį komunikacijai ir rezultatams skelbti. Būdavo, kad paskelbus apie tyrimą tam tikrose socialinių tinklų grupėse, respondentų skaičius staiga išaugdavo. Pernai gruodį jau buvau baigusi rinkti duomenis, bet vienas netikėtai publikuotas straipsnis apie tyrimą sužadino tokį susidomėjimą, kad teko vėl skelbti anketą, ir į ją tą dieną atsakė apie šimtą respondentų. Iki šios dienos į anketą atsiliepė per 1700 respondentų. Moterų gerokai daugiau nei vyrų. Tai lietuviai iš 48 pasaulio šalių. Daugiausia atsakiusiųjų šiuo metu gyvena JAV, Didžioje Britanijoje, Australijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Norvegijoje, Belgijoje, Ispanijoje, ir maždaug atskleidžia populiariausias tarp emigrantų šalis. Yra respondentų ir iš tokių šalių kaip Japonija, Omanas, Vietnamas, Kambodža, Čilė, Filipinai.

Jau labai seniai galvojau apie tokio pobūdžio tyrimą, tik neprisiruošiau jo atlikti. Pasiruošimas – ilgas procesas. Džiaugiuosi, kad pagaliau bus galima toliau gilintis į man itin įdomias temas. Vienas šio tyrimo tikslų – išanalizuoti, ar lietuvius sieja bendri bruožai, ar galima apibendrinti „lietuvišką charakterį“. Tai nėra lengvas uždavinys, nes stengsiuosi gilintis į kultūrines vertybes įvairiais lygmenimis. Prieš dvidešimt metų man pavyko išnagrinėti ir nustatyti Lietuvai bendrus nacionalinės kultūros bruožus, lyginant ją su kitomis pasaulio šalimis. Kadangi šį kartą tiriu tik lietuvių kilmės respondentus, uždavinys šiek tiek sudėtingesnis. Mėginsiu teoriškai ir empiriškai išsiaiškinti, ar galima apibendrinti arba sugrupuoti asmenines kultūrines vertybes taip, kad jos mums ką nors pasakytų apie lietuvius. Tačiau pirma reikės „atrasti“ tas kultūrines dimensijas. Mokslininkai, tiriantys šalių (nacionalines) kultūras tvirtina, kad jos yra gana stabilios. Jeigu kinta ar plėtojasi, procesas yra lėtas, trunkantis dešimtmečius, nebent šalis patiria kokį nors sukrėtimą, kuris gali paveikti ir žmonių esminius įsitikinimus, vertybes. Tačiau taip pat yra matomas kartų efektas, kai skiriasi vertybės nacionaliniu lygmeniu tarp kartų – todėl mums dažnai atrodo, kad mūsų tėvai ar seneliai yra senamadiški. Bet jeigu palyginsime kultūras ir kartas tarp įvairių šalių, šie skirtumai (tarp šalių ir tarp kartų skirtingose šalyse) iš esmės išlieka nepakitę. Man įdomu bus atlikti tokį palyginimą remiantis žmonių asmeninėmis vertybėmis.

Tad pirmas žingsnis bus nustatyti ir įvertinti jas. O toliau stengsiuosi ištirti tų vertybių įtaką lietuvių požiūriui, įsitikinimams ir elgsenai. Anketoje žmonių buvo klausiama, kaip jie vertina lietuviškumą, su kokia kalba ar kultūra labiau save sieja ar tapatina įvairiose situacijose. Tai leis nustatyti žmonių akultūrizacijos svetimoje kultūroje bei dvikalbystės lygį. Buvo klausiama apie socializacijos veiksnius, pasaulėžiūrą ir kitus dalykus, kuriuos bus galima įvairiais būdais susieti. Dirbantys lietuviai taip pat dalyvavo antrame tyrimo etape. Tai leis sieti vertybes, psichologinius aspektus ir konkretesnius adaptavimosi darbo bei šalies aplinkoje aspektus.

Turiu patikslinti, kad tai nėra emigrantų tyrimas, kaip kad kartais jis apibendrinamas. Stambaus masto moksliniu darbu mėginsiu sieti įvairius veiksnius ir pamatuoti jų santykinę įtaką per kultūrinių vertybių prizmę. Tiesiog pasirinktą imtį sudaro lietuvių kilmės respondentai.

GOOGLE rekomenduojaStraipsnio tęsinys – žemiau
Monašo universiteto (Australija) profesorė dr. Audra Mockaitis ėmėsi tirti, ar galima apibendrinti „lietuvišką charakterį“./Asmeninio albumo nuotraukos
Monašo universiteto (Australija) profesorė dr. Audra Mockaitis ėmėsi tirti, ar galima apibendrinti „lietuvišką charakterį“./Asmeninio albumo nuotraukos

Skirtingos Lietuvos

– Lietuvybei , Lietuvai skyrėte ir daugiau darbų. Gal papasakotumėte apie 2002 metais atliktą pirmąjį išsamų tyrimą, nustačiusį Lietuvos nacionalines kultūrines vertybes ir leidusį įtraukti mūsų šalį į pasaulines duomenų bazes bei lyginti Lietuvos ir kitų šalių kultūrą. Kaip keitėsi Lietuva per tuos metus?

– Kai pradėjau nagrinėti šią temą, jau buvau gyvenusi keturiose šalyse, o atvykusi iš JAV į Lietuvą, nors visą gyvenimą mokiausi apie ją ir kalbėjau lietuviškai, pamačiau, kad ši Lietuva nėra ta pati, kurią įsivaizdavau. Tik neseniai pradėjau gilintis į diasporų klausimus. Iš tiesų tai, kad egzistuoja „skirtingos Lietuvos“, yra vienas diasporos bruožų. Diasporai Lietuva yra senoji, išgalvota, galima sakyti, net sufantazuota, išsvajota. Ji yra tokia, kokią prisimena seniai ją palikusieji, o šis palikimas dažnai siejasi su gilia trauma, ilgesiu ir nostalgija. Laikui bėgant, gimtinė tampa labiau simbolinė. Puoselėjamos mintys kada nors sugrįžti į ją, tačiau žmonės jau įleidę šaknis svetur, nors kartu stengiasi nesusvetimėti. Diaspora siekia išlaikyti prisiminimus, tausoti tradicijas, papročius, ir tai gali atrodyti perdėta, tačiau šis kolektyvinis santykis su gimtine ir apibrėžia diasporos identitetą. Kitoks santykis yra emigrantų, t.y. tų, kurie savanoriškai palieka šalį, ieškodami gyvenimo ar galimybių svetur. Ir tai galbūt kitaip formuoja jų identitetą.

Manau ir matau, kad Lietuva tikrai keičiasi, tik tie pokyčiai labiausiai juntami tarp kartų, bet nebūtinai tarptautiniu mastu (tarp šalių). Prieš dvidešimt metų nustačiau tam tikrus Lietuvos kultūros bruožus, vykdydama anketinį tyrimą skirtingose šalyse, kad būtų galima daryti išvadas apie skirtumus bei panašumus. Tada mano rezultatai parodė, kad Lietuva, palyginti su maždaug 50 šalių, vengia rizikos ir netikrumo, yra gana hierarchiška, vertinanti rezultatus, pasiekimus, konkurenciją ir turinti kolektyvistinių bruožų. Neseniai panašų tyrimą atlikusi viena mokslininkė Islandijoje nustatė, kad konkurencingumas Lietuvoje nėra toks jau aukštas, o individualizmo bruožų – daugiau. Tačiau nacionalinių kultūrų palyginimas galimas tik tarp šalių. Negalima kalbėti apie Lietuvą kaip apie individualistinę šalį absoliučiai arba kategoriškai; galima ją tik apibūdinti kaip daugiau arba mažiau individualistinę negu kitos kultūros. Taip pat negalima teigti, jog dauguma lietuvių yra individualistai. Apie individus galime kalbėti, tik ne šalies lygmeniu. Todėl šiuo metu pasukau šiek tiek kitokia kryptimi ir tiriu individų bruožus.

Įžvelgiu pavojų, nes tarp neseniai atvykusių lietuvių, matyt, sąmoningai, dėl savų priežasčių, stengiamasi nekalbėti lietuviškai net su savo vaikais.

Išlaikyti kalbą reikia pastangų

– Įdomi jūsų pačios patirtis. Ką jums reiškia lietuvybė ir kaip keitėsi šis tapatybės aspektas nuo vaikystės, tėvų namų iki dabar?

– Vaikystėje mano gyvenimas buvo lietuviškas – šeštadieniais lankiau lituanistinę mokyklą, sekmadieniai ir dažnai šiokiadieniai taip pat buvo siejami su lietuviška veikla. Mano kartos draugai iki šiol yra išlaikę lietuviškumą savo šeimose, jų vaikai kalba lietuviškai ir lanko lituanistines mokyklas. Vadinasi, mūsų auklėjimas buvo stiprus. Išlaikėme ir kalbą, ir senąsias tradicijas, bet nebuvome atsiskyrę nuo vietinės anglakalbių aplinkos. Toks buvo privalumas augant didžiausioje užsienyje lietuvių bendruomenėje Čikagoje.

Mano šeima lietuvybę puoselėja iki šiol. Tik Lietuva nebėra išsvajota, o tikroji, nors vis tiek turi šiokį tokį nostalgijos atspalvį. Bet ta nostalgija nebėra mano, o mano vyro, kuris Lietuvoje nebegyvena penkiolika metų. Dukrai perteikiame viską, kas teigiamo susiję su Lietuva, stengiamės nepasakoti neigiamų aspektų. Vaikystėje nuolat girdėjau apie Sibirą, tremtį, aukojimąsi, kančias, skriaudas. Savo dukrai šių traumų neperteiksime. Ateityje, aišku, bus apie tai pasakojama, tačiau žinau – nebus jos lietuviško identiteto ašis. Atvykusi po ilgos pertraukos vėl į anglakalbes šalis, pastebiu, kad čia lietuvių bendruomenėje, panašiai kaip ir mano vaikystėje, dažnai akcentuojama praeitis. Žinoma, tų dalykų nereikia pamiršti, tačiau Lietuva juda į priekį. Atvyksta naujų, jaunų žmonių iš Lietuvos, ir jiems tai atrodo ganėtinai niūru ir keista, nes jų Lietuva yra kitokia, moderni. Jie nesieja savo lietuvybės ar savo atvykimo su traumomis. Jiems ir lietuvybė turi kitokią reikšmę.

Tačiau kartu įžvelgiu pavojų. Tarp neseniai atvykusių lietuvių, matyt, sąmoningai, dėl savų priežasčių, stengiamasi nekalbėti lietuviškai, net su savo vaikais. Tačiau vienas svarbiausių dalykų, būtinų norint neprarasti kalbos (taip pat ir identiteto), yra socializacija. Dėl to Melburne su vyru Irmantu ir drauge Terese, kilusia iš Kalifornijos, įsteigėme lituanistinę mokyklą „Baltija“. Suburti ir išlaikyti šią bendruomenę nėra lengva. Mūsų mokyklą lanko vaikai, gimę Lietuvoje bei užsienyje, iš lietuvių bei mišrių šeimų, taip pat Australijos lietuvių vaikai, kurių tėvai patys vaikystėje lankė lituanistinę mokyklą ir supranta jos svarbą. Tai nuostabu, nes labai mažas Australijos lietuvių vaikų procentas kalba lietuviškai. Į stovyklas susiburia daug vaikų, tačiau tik vienas kitas iš tikrųjų supranta lietuviškai, o tai reiškia, kad jau greitai bus prarasta (arba jau yra) visa Australijos lietuvių karta. Kelio atgal nėra. Toks pat likimas gresia ir emigrantų vaikams, jeigu kalbai nebus teikiamas prioritetas. Galbūt naujai atvykusiesiems atrodo keista lankyti lituanistinę mokyklą, nes jie su tuo nėra susidūrę, ir kiti užsiėmimai atrodo svarbesni. Suprantama, kad sunku sekmadieniais keltis, vežti vaikus į mokyklą, jie nori lankyti sporto treniruotes ar kitokius būrelius, ir dažnai leidžiama spręsti vaikams. Tačiau bus prarastas laikas, kai socializacija, kalbos diegimas yra svarbiausi formuotis lietuviškam identitetui. Iš patirties ir kaip mokslininkė galiu drąsiai teigti, kad kultūros pažinimas be kalbos bus tik paviršutiniškas. Norint išlaikyti kalbą, reikia įdėti pastangų. O vietinė kalba ir kultūra gali greitai pasiglemžti vaiką.

DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
Trasa#AUGULIETUVOJE#LEGENDOS#SIGNATARŲDNRPrivatumo politika
#ŠIMTMEČIOINOVACIJOSKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2018 UAB "Lietuvos žinios"